Vaikų globa ir atsakingas šuniukų auginimas šeimoje

Šiame straipsnyje aptarsime dvi svarbias ir jautrias temas: vaikų globą (rūpybą) ir atsakingą šuniukų auginimą šeimoje. Nors iš pirmo žvilgsnio šios temos gali atrodyti nesusijusios, abi jos susijusios su rūpyba, atsakomybe ir tinkamos aplinkos kūrimu augančioms būtybėms, ar tai būtų vaikas, ar keturkojis šeimos narys.

Vaiko globa (rūpyba): apibrėžimas ir tikslai

Globa (rūpyba) - tai likusio be tėvų globos vaiko, įstatymų nustatyta tvarka patikėto fiziniam arba juridiniam asmeniui, priežiūra, auklėjimas ir ugdymas. Taip pat tai yra kitų jam tinkamų dvasiškai ir fiziškai augti sąlygų sudarymas ir palaikymas, jo asmeninių, turtinių teisių bei teisėtų interesų gynimas ir atstovavimas jiems.

Vaikui nustatoma globa (rūpyba) tais atvejais, kai jo tėvai dėl įvairių nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, tokių kaip priklausomybės, ligos, socialinių įgūdžių stoka, nesirūpinimas vaiku ar piktnaudžiavimas tėvų valdžia, negali patys auginti vaiko.

Vaikui iki 14 metų nustatoma globa ir skiriamas globėjas. Vyresniems negu 14 metų vaikams steigiama rūpyba ir skiriamas rūpintojas.

Globos rūšys ir formos

Išskiriamos kelios globos rūšys ir formos, atsižvelgiant į vaiko poreikius ir aplinkybes:

• Vaiko laikinoji globa (rūpyba) - tai laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas šeimoje, šeimynoje, globos centre ar vaikų globos (rūpybos) institucijoje. Laikinosios globos tikslas - grąžinti vaiką į biologinę šeimą. Jos trukmė - iki 12 mėnesių, kol vaikui baigsis laikinoji globa. Ši globa nustatoma savivaldybės mero potvarkiu.
• Vaiko nuolatinė globa (rūpyba) - nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į savo biologinę šeimą. Jų priežiūra, auklėjimas, atstovavimas teisėms bei teisėtiems interesams ir jų gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai ar vaikų globos institucijai. Nuolatinė globa nustatoma teismo nutartimi pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos arba prokuroro pareiškimą.

Globos formos apima:

• Globa (rūpyba) šeimoje - ne daugiau kaip trijų vaikų globa (rūpyba) (bendras vaikų skaičius šeimoje su savais vaikais - ne daugiau kaip šeši vaikai) natūralioje šeimos aplinkoje.
• Globa (rūpyba) šeimynoje - juridinis asmuo (šeimyna) globoja (rūpina) keturis ir daugiau vaikų (bendras vaikų skaičius šeimynoje su savais vaikais - ne daugiau kaip aštuoni vaikai) šeimos aplinkoje.
• Globa (rūpyba) globos centre - vaiko globėju (rūpintoju) paskiriamas juridinis asmuo (globos centras), o vaiko gyvenamoji vieta yra budinčių globotojų ar nuolatinių globotojų šeimoje.
• Globa (rūpyba) vaikų globos institucijoje - vaiko globėju (rūpintoju) paskiriamas juridinis asmuo - socialinės globos įstaiga.

Globėjo (rūpintojo) vaidmuo ir įvaikinimas

Globėjas (rūpintojas) yra asmuo, kuriam yra paskirta vaiko laikinoji ar nuolatinė globa (rūpyba), juo gali būti fizinis arba juridinis asmuo. Budintis globotojas - tai fizinis asmuo, kuris laikinai prižiūri likusį be tėvų globos vaiką savo namuose, natūralioje šeimos aplinkoje, užtikrindamas jam fizinį ir emocinį saugumą. Vaiko priežiūros trukmė - iki 12 mėnesių, kol vaikas bus grąžintas į biologinę šeimą, ar jam bus nustatyta nuolatinė globa (rūpyba) arba jis bus įvaikintas. Vienu metu budintis globotojas gali prižiūrėti iki 3 vaikų, o bendras vaikų skaičius su savais vaikais - iki 6 vaikų. Vaiko atstovas pagal įstatymą yra globos centras.

Nuolatinis globotojas - fizinis asmuo, kuris prižiūri likusį be tėvų globos vaiką, su kuriuo nėra susijęs giminystės ryšiais. Šis asmuo turi atitikti keliamus reikalavimus, būti įgijęs ne žemesnį nei vidurinį išsilavinimą bei turėti bent vienerių metų vaikų globos ar budinčio globotojo veiklos patirtį. Nuolatinis globotojas prižiūri, auklėja ir atliepia vaiko poreikius iki jam sukanka pilnametystė.

Įvaikinimas - tai galimybė suteikti naują šeimą vaikui, kuris negali augti biologinėje šeimoje. Tai teisinis procesas, kurio metu visos biologinių tėvų teisės ir pareigos yra perduodamos įtėvių šeimai. Įvaikinti vaikai praranda bet kokius teisinius ryšius su biologiniais tėvais ir tampa visateisiais naujos šeimos nariais. Įvaikinimo procesas yra konfidencialus.

Tiek globos, tiek įvaikinimo atveju pasitaiko iššūkių. Kartais vaikams būna sunku prisitaikyti prie naujos aplinkos, ypač vyresniems. Jeigu kažkas nesisektų šeimai bendraujant su vaiku ar neužsimegztų santykis ir vaikas atsisakytų būti globojamas, tarnybos, įvertinusios nenorą, spręstų. Jei tai baimės kažkokios, problemą bandytume spręsti su psichologais, o jei tai būtų kategoriškas vaiko atsisakymas, būtų atsižvelgiama į vaiko norus ir interesus.

Kaip tapti globėju (rūpintoju)?

Norintiems tapti globėju (rūpintoju) reikia atlikti šiuos žingsnius:

1. Sprendimo priėmimas: Surinkite informaciją ir pasikonsultuokite.
2. Sveikatos pažyma: Kreipkitės į savo gydymo įstaigą dėl sveikatos pažymos 046/a formos gavimo.
3. Dokumentų pateikimas: Kreipkitės į savo gyvenamosios vietos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinį skyrių, kurio darbuotojams padedant, bus pradėta globos (rūpybos) šeimoje procedūra.
4. Laukimas: Jūsų dokumentai bus persiųsti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritoriniam skyriui, specialistai išnagrinės prašymą.
5. Kvietimas į mokymus: Gavus teigiamą pradinį dokumentų vertinimą, globos centras pakvies jus ir jūsų sutuoktinį ar kartu gyvenantį asmenį į privalomus mokymus, kurių trukmė - ne ilgiau nei 3 mėnesiai.
6. Išvados globai (rūpybai) gavimas: Per 10 darbo dienų nuo mokymų pabaigos specialistai parengs išvadą dėl pasirengimo vaiko globai (rūpybai). Teigiama išvada galioja 24 mėnesius.
7. Laukimas ir sprendimo priėmimas: Pasirašius teigiamą išvadą, lauksite skambučio iš globos centro su pranešimu, jog jūsų globa (rūpyba) reikalinga konkrečiam vaikui ar vaikams.

Tapus vaiko globėju (rūpintoju), per visą globos laikotarpį jus lydės globos koordinatorius ir kiti globos centro specialistai, teiksiantys įvairiapusę pagalbą bei paramą.

Vaikai ir augintiniai: atsakomybės ugdymas

Dauguma vaikų viename ar kitame gyvenimo etape prašo augintinio, tačiau tėvams reikėtų suprasti, kad gyvūnas, visų pirma, yra jų, o ne vaiko atsakomybė. Psichologė Goda Bačienė pabrėžia, kad kai vaikas užsimano šuniuko ar kito gyvūno, jis vis tiek nėra tiesiogiai už tą gyvūną atsakingas, atsakomybę prisiima tėvai.

Deja, VŠĮ „S.O.S. gyvūnai“ direktorė Ilona Reklaitytė-Mezenceva tvirtina, kad situacija, kai į prieglaudą patenka gyvūnas, kuriuo vaikas rūpintis nebeturi noro, itin dažna. Tokių skambučių sulaukiama kasdien, kai tėvai skundžiasi, jog vaikai prarado susidomėjimą gyvūno priežiūra.

Augintinio įtaka vaiko raidai

Gyvūnų auginimas padeda vaikams ugdyti rūpestingumą, švelnumumą, atsakomybės jausmą ir žaismingumą. Psichologė G. Bačienė akcentuoja, kad yra labai daug privalumų, tačiau tėvai savo pavyzdžiu moko vaiką ir jį ugdo.

Nuo 10 iki 14 metų vaikams ypač norisi šuniuko, tačiau dažnai sunku suvokti visą prisiimamą atsakomybę ir triūsą. Apie 80 proc. visos priežiūros vistiek teks tėvams: šuniuko vedžiojimas, maitinimas, apsilankymai pas veterinarijos gydytoją, dresūra, galvosūkis kur palikti šuniuką toliau išvykstant ir per atostogas. Tai truks 10-15 metų. Jei šuns priežiūra tėvelių negąsdina, tai šuo visiems tik teiks džiaugsmą.

Šiuolaikinės šeimos ir augintiniai

Pastaruoju metu vis ryškėja tendencija, kai vietoj vaikų jaunos poros renkasi auginti šuniukus, kates. Psichologė Miglė Motiejūnė aiškina, kad tam nėra vienos priežasties. Viena iš pagrindinių yra visuomenės sąmoningėjimas ir autentiško savo gyvenimo paieškos. Žmonės keičia profesijas, darbo ir gyvenimo vietas, tai turi įtakos ir šeimos planavimui. Dar viena svarbi priežastis - geopolitinė padėtis, skatinanti žmones neturėti vaikų dėl neapibrėžtos situacijos. Trečia priežastis - nevaisingumas, nes kas šešta pora Lietuvoje turi problemų norėdama susilaukti vaikų.

Vyresnės kartos kaltinimai dabartinei kartai, kad ši nenori vargti, yra nuolatiniai, tačiau negalima sakyti, kad jei žmogus vietoj vaiko pasirenka auginti gyvūną, jis yra lengvabūdis ar neatsakingas. Kuo visuomenė turtingesnė ir žmonės labiau išsilavinę, tuo dažniau renkamasi ne gimdyti vaikus, o laikyti augintinius. Tai iliustruoja ir Japonijos pavyzdys, kur užregistruota daugiau augintinių nei vaikų.

Jaunos poros, augindamos šunį ar katę, kartais sako, kad augintinis - pirmas žingsnis prieš tampant tėvais, nes turi atsakingai rūpintis jo mityba, sveikata. Iš tiesų, tiek vaiko, tiek gyvūno auginimas turi panašumų. Tai šeimininką skatina rūpintis augintiniu, jį globoti, nepalikti vieno, rodyti emocinį palaikymą. Tai gali padėti pasiruošti tėvystei.

Tuščio lizdo sindromas ir gyvūno netektis

Gyvūno turėjimas siejamas su psichologine gerove, mažina vienišumo jausmą ir bendrą streso pojūtį gyvenime, ypač kai vaikai palieka namus. Tačiau gyvūno gyvenimo trukmė daug trumpesnė nei žmogaus, todėl, jo netekus, tenka išgyventi ne tik jo netektį, bet ir užgniaužtą tuščio lizdo pojūtį. Kai kam keturkojo mirtis yra tokia pat netektis kaip ir netekus artimojo. Kolumbijos parlamentas netgi svarstė idėją darbuotojui, jo augintiniui nugaišus, leisti pasiimti apmokamą gedulo dieną.

Ką daryti, kai sunku išgyventi keturkojo netektį? Labai nerekomenduojama iškart ieškoti kito augintinio ar taip pat atrodančio gyvūno. Nereikėtų skubėti išmesti augintinio daiktų, reikėtų jų atsisakyti iš lėto, nuosaikiai. Svarbu išlaikyti rutiną, pavyzdžiui, toliau eiti pasivaikščioti. Kada dairytis naujo augintinio - labai individualus sprendimas. Kai kurie testuoja savo pasirengimą prieglaudose, vedžiodami šunis ir bandydami suprasti, ar jau pasirengę naujam šeimos nariui.

Atsakingas augintinio įsigijimas ir priežiūra

Augintinio įsigijimas yra labai atsakingas žingsnis. Svarbu įvertinti pasirengimą priimti augintinį į šeimą: pasverti finansinius įsipareigojimus (10-15 metų!), galimus pokyčius šeimoje, gyvenamąjį būstą ir daugelį kitų veiksnių. Augintinis negali būti staigmena nei vaikui, nei suaugusiajam! Vaikui pakaks paties fakto, kad jam leidžiama laikyti išsvajotą gyvūną. Gyvūno atėjimui pasiruošti privalo ne tik tėvai, reikia kartu paruošti ir vaiką.

Svarbiausi patarimai renkantis ir prižiūrint šunį

1. Atsakomybė: Dauguma vaikų prašo augintinio, tačiau tėvams reikėtų suprasti, kad gyvūnas, visų pirma, yra jų atsakomybė.

2. Veislės pasirinkimas ir dokumentai: Išsirinkę jums ir jūsų šeimai tinkamą veislę, atsakingai rinkitės veisėjus. Veislinis šuo privalo turėti kilmės dokumentus, garantuojančius, kad šuo atitinka savo veislės standartą, stabilios psichikos ir genetiškai sveikas. Be dokumentų nėra garantijos, kad šuo atitiks veislei būdingą standartą.

3. Prieglaudos gyvūnai: Nusprendę pasiimti šunį iš prieglaudos, turėtumėte suprasti, kad jam teko daug nelengvų išbandymų. Jie neretai būna kiek baikštūs, praradę pasitikėjimą žmogumi, išsigandę gali rodyti agresiją. Tačiau ilgą laiką šunis stebintys darbuotojai pakankamai greitai įvertina gyvūno sveikatos būklę, jo psichiką ir charakterį.

4. Finansinis planavimas: Planuodami auginti gyvūną, atsakingai suplanuokite savo biudžetą ir įvertinkite, kad pinigų reikės ne tik gyvūno įsigijimui, bet ir nuolatinei jo sveikatos priežiūrai.

5. Higiena ir priežiūra: Šuo privalo turėti kokybišką šunų šampūną. Ilgaplaukius šuniukus reikia šukuoti porą kartų per savaitę, trumpakailius - rečiau. Reikia nepamiršti nukirpti šuns nagų, nes einančio šuns nagai neturi remtis į žemę.

6. Parazitų kontrolė ir skiepai: Namuose gyvenantys šunys retai turi blusų, tačiau erkės - didžiulė problema, platinanti pavojingas ligas. Šunis būtina periodiškai dehelmintizuoti (duoti tablečių nuo parazitinių kirmėlių). Mažiems šuniukams nuo 3-4 savaičių amžiaus ir iki 6 mėn. vaistus reikia duoti kas mėnesį, vyresniems ir suaugusiems šunims - kas 3-4 mėn. Šuniukai pirmą kartą skiepijami po aštuonių savaičių (dviejų mėnesių), pakartotinai - po dvylikos savaičių (trijų mėnesių) ir po metų.

7. Kastravimas/sterilizavimas: Dauguma veterinarų rekomenduoja kastruoti arba sterilizuoti šunis, siekiant išvengti ligų, pavyzdžiui, pūlingo gimdos uždegimo (piometros) vyresnio amžiaus nesterilizuotoms kalėms.

8. Mityba: Šunys yra plėšrūnai, todėl pagrindinę jų raciono dalį turėtų sudaryti mėsa (taip pat kaulai, subproduktai). Rinkitės tik kokybišką pašarą, kurio sudėtyje būtų kuo daugiau mėsos. Labai negerai, jei šuo ėda tik mėsą. Šuo turi ėsti visavertį maistą, kuriame yra visų reikalingų vitaminų ir mikroelementų. Todėl geriausia šerti specialiai šunims skirtu maistu. Perkant šuniuką būtinai reikia pas šuns šeimininką išsiaiškinti, kaip šuo buvo šeriamas ir nekeisti maisto.

9. Pasivaikščiojimai ir dresūra: Šunį kasdien reikėtų vedžioti bent du kartus ir bent jau po pusvalandį. Vakarinis pasivaikščiojimas turi trukti ne mažiau 40 minučių. Dresūra labai svarbi auklėjant šunį, mokant jį nedergti namuose, netempti pavadžio. Geriausia pradėti šunį dresuoti nuo šešių mėnesių. Rekomenduojama nuo trijų mėnesių šuniuką jau atvesti į dresūros aikštelę, supažindinti su dresavimo įrankiais ir leisti pabūti tarp šunų.

10. Bendravimas ir socializacija: Šuo savo šeimininkui atneš gausybę puikių emocijų, suteiks begalinę draugystę, ugdys vaikų empatiją ir atsakomybę. Reikia šunį vesti ten, kur yra daug kitų šunų, kad jis prie jų priprastų.

Šuniukų mitybos tvarkaraštis

Šuniukų maitinimas priklauso nuo jų amžiaus. Svarbu užtikrinti tinkamą mitybos režimą, kad jie augtų sveiki ir stiprūs.

Šuniukų maitinti karvės pienu nerekomenduojama, nes šuns organizmas karvės pieno baltymų pilnai nesuvirškina ir todėl jie dažnai viduriuoja. Rekomenduojama šuniukus nuo kalės atjunkyti ne anksčiau kaip po pusantro-dviejų mėnesių, nes su kalės pienu šuniukai gauna ne tik maisto medžiagų, bet ir imunitetą stiprinančių elementų.

Jei ruošiate maistą patys, būtinai reikia duoti daržovių, tiek žalių, tiek įdėtų į ruošiamą sriubą. Kaulų duoti reikia, bet geriausiai nuvirtų. Vokiečių aviganiams su dokumentais geriausiai tinka jaučio dubens kaulai - juos graužiant šuniui formuojasi teisinga sankanda. Taip pat tinka visi jautienos kaulai, kurie yra pakankamai dideli, kad šuo negalėtų atkąsti, o tik graužtų.

Dažnos problemos ir jų sprendimas

• Pripratimas prie naujų namų: Neretai šuniukui atėjus į naujus namus jis kaukia ir reikalauja dėmesio. Dažnai per dvi-tris dienas apsipranta. Kad lengviau priprastų, reikia kelias dienas kalės lizde palaikyti medžiagą ar rankšluostį, kad prisigertų lizdo kvapo, ir įdėti į šuniuko guolį naujoje vietoje. Reikėtų nebijoti jo palikti vieno ir nerodyti didesnės užuojautos.
• Kramtymas: Iki metų amžiaus visi šunys ką nors graužia ir tai normalu. Norint apsisaugoti, geriausia įsigyti specialias groteles ir padaryti kambaryje šuniui aptvarą.
• Tuštinimasis namuose: Didelė tikimybė, kad šuo turi kirminų. Jei lauke šuniukas neatlieka savų „reikalų“, reikia kartu išnešti skudurėlį ar laikraštį suvilgytą šuniuko šlapimu. Šuo dažniausiai šlapinasi ten, kur užuodžia savo šlapimo kvapą.
• Agresija: Iki 8 mėnesių amžiaus šuns psichika dar nėra susiformavusi, todėl griežtai draudžiama jį erzinti ar kitaip skatinti jo agresiją. Jei tik šuniukas bando rodyti agresiją, šeimininkas privalo sudrausti ir griežtai ištarti komandą „Negalima“.
• Šokinėjimas ant žmonių: Norint atpratinti šunį, kad nešokinėtų ant žmonių, šuniui, pašokus ant šeimininko, pastarajam reikia sugriebti už priekinių letenų ir, už jų laikant, su koja užminti ant užpakalinės letenos.
• Pliko kailio keitimasis: Tai normalu. Tai vadinamas šuniuko kailis ir jis gali skirtis nuo to, kuris išaugs vėliau. Kambaryje laikomų šunų kailis šeriasi visą laiką.
• Koprostazė (išmatų valgymas): Tai yra šuns instinktas (laukinėje gamtoje šunys voliodamiesi kitų gyvulių išmatose slepia savo kvapą). Dažnai to priežastis - šuniui trūksta mikroelementų.
• Alpimas: Kalytės ruja paprastai prasideda nuo 8-9 mėn. amžiaus, trunka apie 15 dienų ir būna du kartus per metus. Kalę pirmą kartą sukergti galima tik nuo metų ir aštuonių mėnesių. Patinai būna stambesni, gražesni, tačiau jiems visą laiką rūpi kalės, ypač kai užuodžia rujančios kalės kvapą. Kalei šios problemos nėra, kadangi ji rujoja tik du kartus per metus ir visą likusį laiką būna rami.

tags: #suniuku #pavedziojimas #globos #namuose

• išsamus kiaušinių nėrimo vadovas
• kaip lavinti vaikų kūrybiškumą per kalėdinius šokius
• Nauda magnetinių žaislų
• Kodėl lavinamasis telefonas yra naudingas vaiko vystymuisi?
• Aukštos kokybės apatinis trikotažas vaikams