Vaikų globos namų auklėtinių problemos: iššūkiai ir sprendimo būdai
Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, nemažai vaikų netenka tėvų globos. Kiekviena valstybė jau turi savitą globos įstaigų istoriją. Lietuvoje, 1991 metais atkūrus nepriklausomybę, buvo kritiškai analizuojama savo bei kitų kraštų patirtis ir kuriama savita globos sistema. Šiuo metu pagrindiniai vaikų globos klausimai reglamentuoti naujuoju 2001 metais įsigaliojusiu Civiliniu kodeksu. Pirmą kartą Lietuvoje vaiko globos pagrindinės sąvokos buvo apibrėžtos Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatyme 1998 metais. Šiuo metu tiek mokslinėje literatūroje, tiek šnekamojoje kalboje vartojama keletas sąvokų apibūdinančių vaiką netekusį tėvų globos, dažniausiai vartojamos yra šios sąvokos: beglobis, bešeimis (Braslauskienė, 2001), našlaitis, rastinukas, pamestinukas ir kt. Visas išvardintas sąvokas galima apibūdinti keliais žodžiais - tai likęs be tėvų globos vaikas (LR Vaiko globos įstatymas, 1998).
Vaiko globa šaltiniuose apibrėžiama įvairiai. L. Jovaiša aiškinamajame pedagogikos terminų žodyne vaiko globą vadina - dėl kurių nors priežasčių tėvų globos netekusių vaikų valstybinė jų teisių apsaugos ir auklėjimo forma. Vaikai auginami, auklėjami kūdikių ir vaikų namuose, internatinėse mokyklose, padedama juos įsūnyti, įdukrinti, teikiama materialinė parama ir t.t. (Jovaiša, 1993). Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatyme suformuluota vaiko globos sąvoka apima vaiko priežiūrą, auklėjimą bei asmeninių ir turtinių teisių bei teisėtų interesų atstovavimą ir gynimą. Svarbiausia yra tai, kad čia lygias teises tapti vaiko globėju įgyja fizinis asmuo (šeima) ir juridinis asmuo (šeimyna ir institucija). Vaiko globą galima apibūdinti ne tik kaip teisinį objektą, bet ir kaip socialinį. Pasak G. G. Kvieskienės, globos reiškinys atsirado susiskaldžius visuomenei į socialinius sluoksnius. Atsirado poreikis sukurti pagalbos sistemą silpniausiems visuomenės nariams ir ją įteisinti. Tad žmonių globa iš šeimos, giminės funkcijos tampa bendra tautos, valstybės funkcija. Tad istoriniame kontekste globa iš „savaime suprantamos veiklos“ modernioje visuomenėje tapo kaip „duotybė“, kurią reglamentuoja įstatymai, tai yra, kad globa iš šeimyninio reikalo ilgainiui pasidarė viešo pobūdžio ir privaloma. Žiūrint iš socialinio taško, globa yra žmonių tarpusavio santykių vaisius.
Vaikų globos namų auklėtinių problemos: socialiniai ir psichologiniai iššūkiai
Problemų apibrėžimas ir mastas
Vaikų globos namai - institucijos, skirtos laikinai ar nuolat prižiūrėti vaikus, kurie dėl įvairių priežasčių neteko tėvų globos. Nors globos namai užtikrina vaikams pastogę ir priežiūrą, juose gyvenantys vaikai susiduria su specifinėmis socialinėmis ir psichologinėmis problemomis. Didžioji dauguma visų vaikų globos namų auklėtinių kontingentas - tėvų globos netekę vaikai. Šiame straipsnyje nagrinėjamos šios problemos, jų priežastys ir galimi sprendimo būdai.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje kiekvienais metais tėvų globos netekusių vaikų padaugėja maždaug 3 tūkstančiais. 2005 metais tėvų globos neteko 13,3 tūkst. vaikų. Iš jų 2005 metais globojami buvo 13,3 tūkst. (arba 1,8 proc.) vaikų. Nors bendras globojamų vaikų skaičius 2005-2006 m. laikotarpiu kito nežymiai, tačiau procentine išraiška daugėja institucijose globojamų vaikų skaičius. 2005 m. 41 proc. visų vaikų, nustačius globą, buvo apgyvendinti vaikų globos namuose, 2006 m. vaikų globos institucijose buvo globojami 43 proc. visų vaikų. Net 76 proc. institucijose globojamų vaikų sudaro vaikai nuo 0 iki 3 m. 2005 metais savivaldybių VTAT duomenimis globa buvo nustatyta 3209 vaikams, 2004 m. - 3267 vaikams. Nors absoliučiais skaičiais globojamų vaikų skaičius per metus sumažėjo, tačiau santykine išraiška, lyginant globojamų vaikų skaičių su bendru vaikų skaičiumi, padidėjo 0,1 proc.
Vaikų globos namų auklėtiniai turi daugiau kognityvinio vystymosi sunkumų, patiria emocinių sunkumų, jaučiasi psichologiškai nesaugūs, blogai socialiai adaptuoti, sulėtėjęs jų lytinės identifikacijos procesas. Ši vaiko problematika yra gana plati, todėl ne vienas autorius yra tyrinėjęs šią sritį įvairiais aspektais: globos namų vaikų emocinius ir elgesio ypatumus - R. Žukauskienė (1997), O. Leiputė (2002), globos namų ir specialiųjų mokyklų auklėtinių elgesio problemas - R. Kaffemanas (2000).
Agresija ir jos teorinis pagrindas
Terminas „agresija“ yra daugiareikšmis tiek mokslinėje literatūroje, tiek kasdienėje mūsų kalboje. Įvairūs autoriai skirtingai ir gana prieštaringai apibrėžia agresijos terminą. Agresija (lot. aggressio - užpuolimas), priešiškas elgesys, kurio tikslas - ką nors (pvz., kitą žmogų) fiziškai sužaloti ar psichiškai traumuoti (įskaudinti, priversti kentėti) (Medicinos enciklopedija, 1991). Psichologijos žodyne (1993) agresija apibrėžiama kaip bet koks priešiškas elgesys, kuriam būdingas ryškus pranašumo demonstravimas arba jėgos vartojimas prieš kitą žmogų ar net žmonių grupę. Tokio elgesio tikslas - pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Agresyvaus elgesio priežastys įvairiose teorijose aiškinamos ir vertinamos skirtingai. Kai kurie autoriai teigia, kad vaiko agresiją nulemia nepakankamas ar sutrikęs informacijos jų socialinėje aplinkoje apdorojimas.
Pirmieji agresyvumo prigimtį aiškino filosofai. Žinomas yra T. Hobso aiškinimas, esą pirmykštėje bendruomenėje galiojęs dėsnis „žmogus žmogui - vilkas“ ir valstybė kartu su savo institucijomis atsirado todėl, kad būtų garantuotas kiekvieno žmogaus saugumas. Priešingai tvirtino Dž. Lokas ir D. Hiumas: natūralioje aplinkoje žmonės gyveno be lyderio, tarp žmonių galima lygybė ir bendradarbiavimas.
Biologinė agresyvumo teorija. Žymiausi šios teorijos šalininkai yra Z. Froidas (1962) ir K. Lorencas (1966). Aiškindamas agresijos prigimtį, Z. Froidas (1962) teigė, kad reikia skirti gyvenimo instinktą, kurio tikslas yra gyvenimą pakelti į aukštesnį lygį ir pratęsti jį, ir mirties instinktą, kuris siekia grąžinti subjektą į pirmykštę, neorganinę būseną, tai yra siekia sunaikinti gyvybę organizme. Agresija, kuri nukreipta į kitus žmones, buvo laikoma nuolatinio konflikto tarp savidestrukcijos ir savisaugos rezultatu. Anot Z. Froido, agresija - tai individo pastangos nukreipti mirties instinktą nuo savęs į kitus asmenis. Todėl agresija, jo manymu, yra sveika reakcija, garantuojanti individo išsivadavimą iš destruktyvių instinktų. Z. Froidas teigia, kad polinkis į agresiją yra originali, savarankiškai egzistuojanti žmogaus dispozicija; tai sudaro didžiausią kliūtį civilizacijai. K. Lorenco (1994) teigimu, žmogaus polinkis agresyviai elgtis kyla iš įgimto savisaugos instinkto. Agresyvių veiksmų raiška priklauso nuo sukauptos agresyvios energijos kiekio ir nuo stimulų, kurie palengvina agresyvų elgesį, stiprumo.
Frustracinė agresyvumo teorija. Ją suformulavo bihevioristai (Berkowitz, 1977; Dollard, Miller, Sears, 1939) teigia, kad agresyvumas yra natūrali organizmo reakcija į motyvuotą kryptingo elgesio blokavimą. Žmogaus agresyvumas didėja ir kai jis negali pasiekti tikslo. Šis reiškinys vadinamas frustracijos-agresijos dėsniu: frustracija kelia pyktį, kuris gali sukelti agresiją. Nuolatinė ar pasikartojanti frustracija gali sukelti išmoktą bejėgiškumą ir depresiją, o ne tik agresiją. L. Berkowitz (1977) konstravo savo teoriją, atsižvelgdamas tiek į stipriąsias, tiek į silpnąsias frustracinės agresijos teorijos puses. Jis iškėlė prielaidą, kad organizmas reaguoja agresyviai, kai patiria nemalonius, neigiamus stimulus. L. Berkowitz požiūriu, egzistuoja reaktyvi ir instrumentinė agresija. Reaktyvi agresija susijusi su įgimtu biologiniu polinkiu impulsyviai atakuoti nemalonių stimulų kaltininką. Šios agresijos tikslas - sužeisti kitą individą. Instrumentinė agresija yra žalos, skriaudos darymas, siekiant kokio nors kito tikslo.
Socialinio išmokimo teorija. A. Bandura (1973) teigia, kad nuo pirmos atsiradimo šiame pasaulyje dienos prasideda žmogaus socializacija. Socializacija - išmokimo procesas, trunkantis visą gyvenimą. Tai socialinis individo vystymasis, socialinės patirties perėmimas ir atgaminimas veikloje, bendravime. Ši teorija priešinga biologinei agresyvumo teorijai, nes ji teigia, kad agresija nėra priklausoma nuo vidinių potraukių, kad agresyvaus elgesio yra išmokstama. Tas išmokimas paprastai vyksta pasyviai, tik stebint kitų žmonių elgesį. A. Bandura (1973) teigia, kad pagrindinė agresijos priežastis yra numatytų pozityvių pasekmių (pvz., paskatinimų) poveikis. Žmonės įvertina, pasveria potencialius agresyvaus elgesio privalumus ir lygina juos su tokio elgesio pasekmėmis. Agresija pasireiškia, kai agresyvaus elgesio pasekmės persveria kitokio, alternatyvaus, elgesio pasekmes. Frustracijos, negatyvus poveikis arba pyktis, A. Banduros nuomone, gali sukelti bet kokio pobūdžio reakciją, priklausomai nuo to, kokia yra mokymosi istorija ir dabartinės individo gyvenimo aplinkybės. Agresyvių modelių stebėjimas gali mokyti stebėtojus elgtis agresyviai ir provokuoti agresyvų elgesį. Socialinio elgesio išmokimo teorijos atstovų aiškinimu, agresyvumas atlieka instrumentinį vaidmenį, t.y. jis yra priemonė tikslui pasiekti. Jeigu agresyviai elgiantis tikslas pasiekiamas, tai jau yra pastiprinimas.
Humanistinė psichologijos teorija. Humanistinės psichologijos atstovo A. Maslow teorijoje teigiama, kad pirmiausiai turi būti patenkinami įgimti poreikiai, nes pozityvi žmogaus prigimtis skleidžiasi savaime, jei bręsdamas jis gali įgyvendinti savo pagrindinius fiziologinius (būti aktyvus, ilsėtis, maitintis, saugiai jaustis ir kt.) ir dvasinius poreikius - pirmiausiai poreikį būti pastebėtam, išgirstam, išklausytam, poreikį būti suprastam ir priimtam tokiu, koks jis yra, poreikis mylėti ir būti mylimam.
Agresyvus elgesys reiškiasi labai įvairiais būdais ir formomis. A. Buss (1961) agresija laikė tokį elgesį, kai vienas individas žaloja ir kenkia kitam individui. Agresiją, kurią sukelia skausmingi stimulai, ir instrumentinę agresiją, kuri skirta kitiems tikslams pasiekti, A. Buss skirsto į fizinę ir verbalinę, aktyvią ir pasyvią, tiesioginę ir netiesioginę. Fizinės agresijos išraiška yra skausmo sukėlimas. Žodinė agresija pasireiškia atstumiant arba gąsdinant. Tiesioginė agresija nukreipta į šalia esantį tos agresijos tikslą, o netiesioginė agresija gali pasireikšti kenkimu per atstumą. Aktyvi agresija pasireiškia instrumentiniais veiksmais, tuo tarpu neaktyvi agresija pasireiškia neveikimu arba veiksmais, kurie neleidžia aukai pasiekti norimų tikslų.
Psichologinės ir emocinės problemos
Be socialinių problemų, globos namuose gyvenantys vaikai dažnai patiria įvairias psichologines problemas. Daugelis vaikų, patenkančių į globos namus, yra patyrę trauminių įvykių, tokių kaip smurtas, nepriežiūra ar tėvų netektis. Šie išgyvenimai gali sukelti potrauminio streso sindromą (PTSS), depresiją, nerimą ir kitas psichologines problemas. Netekę tėvų globos, vaikai gali jausti liūdesį, pyktį, baimę ir vienišumą. Jiems gali būti sunku reguliuoti savo emocijas ir tinkamai išreikšti jausmus. Nuolatinė kritika, atstūmimas ar nepriežiūra gali lemti žemą savivertę ir neigiamą savęs suvokimą. Vaikai gali manyti, kad yra nevertingi, nemylimi ir neverti sėkmės.
Vaikų globos namų, specialiųjų internatinių mokyklų auklėtiniai - kaip tik ta grupė, kuriai pagrindiniai poreikiai patenkinami mažiausiai. Tai šeimos netekę vaikai, daugiausiai dėmesio skiriama vaikų fiziologiniams poreikiams patenkinti, kiti poreikiai - saugumo, meilės ir priklausymo, pripažinimo ir kt. - tenkinami tik minimaliai arba išvis netenkinami (yra vienpusis vaiko troškimas juos patenkinti, kuris labai dažnai nesulaukia atsako). Viskas prasideda tada, kai vaikas ar jaunuolis negali realizuoti šio svarbiausio poreikio - jis praranda galimybę mylėti ir būti mylimas. Tada jo vidinę išmintį, besąlygišką meilę, gerą valią pradeda slopinti abejonės, nusiminimas, nerimas, baimė arba kaltė. Jei tokios situacijos kartojasi, kyla antriniai jausmai, žlugdantys asmenybę - abejingumas, pyktis, neapykanta, agresija. Nemokėdamas įsisavinti tų savo būsenų ir jausmų, jaunas žmogus vis labiau tampa jų vergu ir praranda galimybę rinktis bei elgtis taip, kaip diktuoja prigimtis, remtis savo meile bei vidine išmintimi. Taip jis patenka į dvigubą nelaisvę - į savo sunkių jausmų ir dėl jų atsiradusių nuostatų bei kitų žmonių įsakinėjimų bei kontrolės nelaisvę.
Elgesio ir socialinės adaptacijos sunkumai
Šiame kontekste vaikas į baimę, prievartą ir agresiją reaguoja atitinkamai. Bet koks žmogaus poelgis turi savo skatinamąsias priežastis, motyvus. Vaikų baimės prasideda nuo suaugusiųjų baimių, kai tarp baimės ir gėdos, kaip gynybinė reakcija stebima agresija, prievarta, žiaurumas. Nuolatinė kova tarp suaugusiųjų ir vaikų, pasireiškianti dažniausiai kasdieniniu nepasitikėjimu, skriaudomis, pažeminimais, nusivylimais, abipusiškai veikia psichiką, lemia neigiamus išgyvenimus ir emocinę įtampą. Kai kurie vaikai, išgyvenantys emocinius sunkumus, gali elgtis destruktyviai, agresyviai ar impulsyviai. Tai gali būti būdas atkreipti dėmesį, išreikšti savo jausmus ar susidoroti su stresu. Globos namuose gyvenančių vaikų socialinė integracija dažnai būna sudėtinga dėl kelių priežasčių: globos namų aplinka gali izoliuoti vaikus nuo platesnės visuomenės. Ribotos galimybės bendrauti su bendraamžiais iš kitų socialinių sluoksnių gali trukdyti jiems įgyti socialinių įgūdžių ir susiformuoti normalius socialinius ryšius. Vaikai, augantys globos namuose, gali susidurti su stigma ir diskriminacija iš visuomenės. Tai gali lemti žemą savivertę, gėdą ir sunkumus užmezgant santykius su kitais žmonėmis. Nuolatiniai personalo pokyčiai globos namuose gali trukdyti vaikams sukurti tvirtus prisirišimo ryšius. Tai gali lemti emocinius sunkumus, sunkumus pasitikint kitais ir nesaugumo jausmą.
Globos namų gyvenimo sąlygos lemia didesnį šių vaikų socialinį pažeidžiamumą ir apsunkina jų integraciją į visuomenę palikus globos namus. Nepakankamas tėvų rūpinimasis vaiku, finansinės problemos šeimoje, kitų šeimos narių nusikalstamas elgesys, motinos amžius vaikui gimus, šeimos netekimas, vaiko nesėkmės mokykloje - tai tik dalis priežasčių, kurios gali paskatinti agresyvų elgesį. Agresyvus vaiko elgesys gali slėpti baimę dėl savo padėties, saugumo jausmo stoką ar nepilnavertiškumą. Agresyvūs vaikai nuolat įtaria kitus turint priešiškų kėslų, todėl yra įsitikinę, jog turi reaguoti agresyviai, o ne draugiškai. Konfliktinėse situacijose jie neranda alternatyvių sprendimų.
Pavyzdžiui, vaikų namuose augusiam Edgarui susiklostė kitaip, nei policijos komisarui Gediminui. Nuo 7 metų jis augo SOS vaikų kaime ir nebuvo nei geras, nei paklusnus berniukas. „Gyvenimo sąlygos buvo geros, mokiausi pagal palengvintą programą, turėjau didelių ateities planų. Norėjau nuosavo namo, gero darbo ir mylinčios šeimos.“ Su draugais dar paauglystėje įbridęs į alkoholizmo liūną Edgaras už chuliganiškus nusikaltimus atsidūrė pataisos namuose. „Gerti atrodė labai geras laisvalaikio praleidimo būdas. Veikti nebūdavo ką.“ Nesusikūręs savo svajonių gyvenimo, Edgaras apgailestauja, kad vaikystėje elgėsi netinkamai, ir dabar jaučia to pasekmes. „Globėjai man visai nerūpėjo, nenorėjau klausyti, ką jie sako, tarsi atvirkščiai viską norėjosi daryti. Atrodė, kad jie manęs nesupranta. Šeimoje būčiau geriau prižiūrimas, nes globos namuose darydavau tai, ką noriu, buvau nutrūkęs nuo pavadžio“, - sielojasi Edgaras. Švenčionių rajono savivaldybės Kultūros, švietimo, jaunimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Inga Varnienė pastebi, kad labiausiai vaikų globos namuose augantiems vaikams trūksta paprasto artimo bendravimo. Jai nemalonu, kad kai kurie suaugusieji vaikus iš globos namų laiko blogiu, kurį reikia apeiti.
Mokymosi sunkumai ir švietimo spragos
V. Lepeškienės, J. Zenkevič (2015), S. Steels, H. Simpson (2017) ir R. Evans ir kt. (2017) atlikti tyrimai rodo, jog tėvų globos netekę vaikai, išgyvenę pokyčius ir nestabilumą, pasižymi prastesniais mokymosi rezultatais ir patiria įvairių mokymosi sunkumų. M. Garcia-Molsosa ir kt. (2021) teigia, kad vaikų globos namų auklėtiniai yra ta grupė, kuri turi didelę riziką dėl patiriamų mokymosi sunkumų iškristi iš švietimo sistemos. Globotiniai stokoja motyvacijos mokytis, dažnai nelanko mokyklos, patiria adaptacijos sunkumų, stokoja mokėjimo mokytis įgūdžių, turi mokymosi spragų, pasižymi neigiamu elgesiu mokykloje, turi sveikatos problemų sąlygotų mokymosi sutrikimų, negalių. Atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog globotinių mokymąsi apsunkina mokymosi spragos, bendrojo ugdymo programų įsisavinimo sunkumai, motyvacijos mokytis stoka ir kt.
Priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas
Klaipėdos apskrities vaikų globos namų auklėtinių apklausa parodė, kad priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas tarp globotinių yra paplitęs. Žemiau pateikiami duomenys apie dažniausiai vartojamas medžiagas:
| Priklausomybę sukelianti medžiaga | Procentas |
|---|---|
| Alkoholinius gėrimus | 75,4% |
| Rūkymas (bandę arba rūko) | 44,4% |
| Kitos priklausomybę sukeliančios medžiagos | 38,1% |
Kaip matyti iš lentelės, didžiausias procentas globos namų auklėtinių vartoja alkoholinius gėrimus (75,4 proc.), o 44,4 proc. yra bandę rūkyti arba ir šiuo metu rūko. Bent kartą kitas priklausomybę sukeliančias medžiagas yra bandę 38,1 proc. vaikų globos namų auklėtinių. Vaikų teisių apsaugos kontrolierė pastebi ir socialinės bei ekonominės atskirties įtaką šiuolaikinių vaikų elgesiui. Viena iš problemų, apie kurią pagarsinama ir žiniasklaidoje, tai - nepilnamečių užsiėmimas prostitucija. „Mergaitės mokykloje pamato vaikus, atėjusius iš turtingų šeimų, apsirengusius gražiais drabužiais ir pačios tokių ima norėti. Juk dažnai vaikai iš vaikų namų rengiasi prasčiau arba negauna naujausių drabužių, galbūt tai ir paskatina jas ieškoti papildomų pajamų tiems norams patenkinti“, - sako E. Žiobienė.
Vaikų patekimo į globos namus priežastys
Gilinantis į globos problemas matyti, kad vaikai į globos įstaigas šiandien patenka dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Objektyvioms priežastims reikėtų priskirti tėvų netekimą, tėvų sunkias ligas. Tačiau tokių vaikų Lietuvos globos įstaigose yra tik apie 30%. Kur kas didesnė dalis yra tokių vaikų, kurių tėvams atimtos tėvystės teisės. Kūdikių, vaikų namų ir internatinių mokyklų auklėtiniai - tai daugiau ar mažiau skriaudos iš tėvų patyrę vaikai: našlaičiai, pusiau našlaičiai, neįgalių, pensininkų, vienišų motinų, gausių ir dažniausiai nedarnių šeimų vaikai. Nepaisant jų individualių fizinių ir psichinių sutrikimų, beveik visi jie patyrė skaudžių išgyvenimų. Jiems teko patirti šeimos nedarną ir tėvų nuopuolio pasekmes, neretai juridinį atskyrimą nuo šeimos.
Dažniausiai vaikai patenka į globos namus dėl šių priežasčių:
- Skurdas
- Tėvų prievarta
- Tėvų alkoholio vartojimas
- Netinkamas tėvų elgesys su vaikais ir nesirūpinimas jais
2015 m. Paramos vaikams centro specialistė E. Petkutė šioje situacijoje įžvelgia ne tik tėvų kaltę - vaikų patekimas į globos namus dažnai priklauso ir nuo valstybės, laiku nepadėjusios socialinės rizikos šeimoms.
Paramos ir sprendimų paieška
Socialinės pedagoginės pagalbos kryptys
Globos namų darbuotojai globotinių mokymosi sunkumų įveikos siekia vykdydami tiesiogiai ir netiesiogiai mokymosi situaciją veikiančias veiklas. Tiesiogiai globotinių mokymosi situaciją gerina šios socialinės pedagoginės globos namų darbuotojų pagalbos kryptys: pagalba atliekant namų darbus, įveikiant mokymosi spragas, motyvavimas mokytis, mokėjimo mokytis įgūdžių tobulinimas, mokymosi rutinos sudarymas ir priežiūra, mokymosi situacijos stebėjimas ir vertinimas, pokyčių planavimas su vaiku bei bendradarbiavimas su ugdymo įstaigų personalu ir kolegomis.
Netiesiogiai mokymosi situaciją veikia šios socialinės pedagoginės globos namų darbuotojų pagalbos kryptys: ryšio mezgimas su globotiniais, saviraiškos skatinimas, prasmingo užimtumo organizavimas, profesinis orientavimas, socialinių įgūdžių ugdymas, saugumo užtikrinimas.
Profesinis informavimas ir orientavimas
Profesinis informavimas, padedant pasirinkti profesiją, yra viena iš sąlygų, integruojantis ne tik darbo rinkoje, bet ir visuomenėje. Tikslinga ir laiku suteikta informacija padeda užtikrinti, kad vaiko priimtas sprendimas dėl būsimosios profesijos bus tinkamiausias jam pačiam. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad rinkdamiesi būsimąją profesiją vaikai mažai vertina informaciją, kuri padėtų suprasti šios profesijos reikalavimus ir jos perspektyvą darbo rinkoje. Gauti rezultatai parodė, jog dėl žmogiškųjų išteklių stokos globos namai yra nepajėgūs pasinaudoti visomis profesinio informavimo paslaugomis. Paramos vaikams centro steigėjos Ernos Petkutės nuomone, galima tik įsivaizduoti, ką reiškia vos sulaukus pilnametystės bijoti, kad nerasi darbo, neįstosi studijuoti ir atsidursi gatvėje. Kuklios vienkartinės išmokos įsikūrimui labai greitai ištirpsta, juolab kad vaikai anksčiau neturėję galimybių išmokti savarankiškai valdyti finansų.
Kompleksinės pagalbos priemonės
Siekiant sumažinti socialines ir psichologines problemas, su kuriomis susiduria globos namuose gyvenantys vaikai, būtina imtis kompleksinių priemonių:
- Psichologinė pagalba: Vaikams, patyrusiems traumų ar jaučiantiems emocinius sunkumus, būtina suteikti individualią ir grupinę psichoterapiją. Svarbu, kad psichologai ir psichoterapeutai turėtų patirties dirbant su vaikais, patyrusiais traumų ir netekusiems tėvų globos.
- Socialinė parama: Vaikams reikia padėti įgyti socialinių įgūdžių, užmegzti santykius su bendraamžiais ir integruotis į visuomenę. Tai galima pasiekti organizuojant socialinius renginius, stovyklas, ekskursijas ir kitas veiklas, kuriose vaikai galėtų bendrauti su kitais žmonėmis.
- Švietimas: Vaikams reikia užtikrinti kokybišką išsilavinimą ir padėti įveikti mokymosi sunkumus. Svarbu, kad mokytojai ir auklėtojai suprastų vaikų, gyvenančių globos namuose, poreikius ir galėtų suteikti jiems individualią pagalbą.
- Globos namų reforma: Būtina gerinti globos namų sąlygas, užtikrinti vaikams saugią ir jaukią aplinką, suteikti jiems daugiau dėmesio ir rūpesčio. Taip pat svarbu mažinti vaikų skaičių globos namuose ir skatinti šeimyninių globos formų plėtrą.
- Sveikatos stiprinimas: Pagrindiniai veiksniai, skatinantys vaikų globos namų auklėtinius dalyvauti sveikatos stiprinimo renginiuose, yra sveikatos stiprinimo temos aktualumas (50,4 proc.) bei prizai ir apdovanojimai (32,2 proc.). Dauguma vaikų globos namų administracijos darbuotojų (88,9 proc.) palankiai vertina sveikatos stiprinimo veiklą, tačiau 77,8 proc. jų nurodo, kad Klaipėdos apskrityje trūksta organizuojamų sveikatos stiprinimo renginių.
- Ryšio su biologine šeima palaikymas: Jei įmanoma ir atitinka vaiko interesus, svarbu palaikyti ryšį su biologine šeima.
Socialinio darbuotojo vaidmuo
Vaikų globos namuose svarbų vaidmenį atlieka socialinis darbuotojas, kuris dirba su nepilnamečiais, netekusiais tėvų ar tėvų globos dėl įvairių priežasčių. Socialinis darbuotojas turi mylėti vaikus ir mokėti su jais bendrauti, gerai išmanyti vaiko amžiaus tarpsnių psichologiją, žinoti traumą patyrusio vaiko elgesio ypatumus, turėti įgūdžių kalbėtis su vaiku jautriomis temomis, mokėti valdyti savo emocijas ir turėti gerus stebėjimo įgūdžius. Socialinis darbuotojas atlieka daugybę funkcijų, kurias įprastai šeimoje atlieka tėvai. Pagrindinis socialinio darbuotojo, dirbančio su vaikais globos namuose, uždavinys - pasiekti atvirumu ir pasitikėjimu grįstą tarpusavio bendravimą. Tik esant tokiai aplinkai galima aptarti su vaiku jo problemas ir padėti jam jas išspręsti. Socialinio darbuotojo veikla apima psichosocialinės pagalbos teikimą, socialinių įgūdžių ugdymą, mokymosi motyvacijos skatinimą, pagalbos organizuojant laisvalaikį teikimą, bendravimą su vaiko šeima (jei įmanoma) ir vaiko interesų atstovavimą. Socialinių darbuotojų, dirbančių su šeimomis, autoritetą būtina stiprinti, nes jų darbas yra nepaprastai sunkus. Nuolatinis klaidų pastebėjimas ir kritika nemotyvuoja žmonių dirbti. Socialinis darbas dažnai yra trys žingsniai į priekį ir penki atgal. Dirbama su žmogumi, kuris yra palūžęs, jo savivertė žema, kuris nepasitiki savimi ir kitais, nemato prasmės.
Globėjų paieška ir globa šeimose
Žinant, jog vaikų globos namuose augantys vaikai sunkiau adaptuojasi visuomenėje, buvo sukurta nauja politika, skelbianti, jog iki 2020 m. bus siekiama panaikinti institucinius vaikų globos namus. Tam reikia paruošti pakankamai daug globėjų. Pagrindinis Lietuvoje vykstančios socialinės vaikų globos sistemos pertvarkos tikslas - iki 2020 metų panaikinti institucinius vaikų globos namus ir įkurdinti tėvų globos netekusius vaikus įtėvių, globėjų šeimose, grąžinti juos biologiniams tėvams. Vis dėlto tai, kaip tai daroma, E. Petkutei kelia nerimą. Darbas su globėjais, globėjų paieška, mokymai globėjams, įtėviams, renginių organizavimas yra Globos centro prerogatyva. Pats pagrindinis tikslas yra tas, kad vaikas augtų biologinėje šeimoje, tam skiriamas ypatingas dėmesys.
Nepriklausomybės atkūrimas Lietuvoje pakeitė ir globos namų ugdymo turinį: neliko sovietinės ideologijos, o visa veikla perorientuota į lietuviškos bendruomenės, šeimyniškos atmosferos ir šeimyniškų santykių kūrimą. 1990 metais, pradėjus įgyvendinti Švietimo reformą vaikų globos įstaigų būklė žingsnis po žingsnio pradėjo gerėti. 1992-1993 metais 12 internatinių mokyklų buvo pertvarkytos į vaikų globos namus. Tokia reorganizacija buvo siekiama pagerinti vaikų gyvenamąsias sąlygas, leisti jiems mokytis kartu su normalių šeimų vaikais. Teigiamas reiškinys, jog Lietuvoje pradėjusios kurtis šeimynos ir šeimyniniai vaikų namai (šeimynos, paėmusios globoti po 5 ir daugiau vaikų) sparčiai plinta. Šeimynų pasiekimai ugdant beglobius vaikus yra akivaizdūs. Tai patvirtina suaugę šeimynų gyventojai. Darniai sugyvenančių šeimynų yra Tauragėje, Šakiuose, Kaune, Visagine, Raseiniuose, Panevėžyje, Šilalėje, Kelmėje, Anykščiuose, Palangoje ir t.t. Stengiamasi, kad šeimynose būtų vaikai kilę iš savo miestų, rajonų, jie dažnai turi giminystės ryšius su globėjais, kaimynais. Šeimynos suartina vaikus ir sustiprina giminystės ryšius, be to, vyresnieji mokomi globoti broliukus ir sesutes.
Kadangi visų beglobių vaikų neįmanoma apgyvendinti globėjų šeimose, reikia tobulinti, humanizuoti ir valstybines globos įstaigas. Manoma, kad globos namai vaikams gali suteikti saugesnių namų šilumą negu internatinės mokyklos. Jie nuo internatinių mokyklų skiriasi tuo, kad vaikai gyvena globos namuose, o mokytis eina į miestų ar rajonų bendrojo lavinimo mokyklas. Humanistų nuomone, visuomenė ir valstybė turėtų užtikrinti sąlygas bešeimiams vaikams vystytis, kad ateityje jie galėtų fiziškai, moraliai ir materialiai remti visuomenę.
Asmeninės sėkmės ir iššūkių istorijos
Pasak pietryčių Lietuvoje įsikūrusių vaikų globos namų direktoriaus, maži ir vyresni vaikai turi daug svajonių, turi motyvacijos. „Dabar mokausi profesinėje mokykloje, tačiau planuose - aukštoji. Man bus sunkiau, nes neturiu tėvų, bet aš aktyvistė, visada siekiu kažko daugiau“, - sako šešiolikmetė Ernesta. Jai antrina ir čia gyvenanti Dovilė, kuri nori įstoti į universitetą, tačiau dar nėra pasirinkusi, ką norėtų studijuoti. Kiti gi nedrąsūs - prireikia laiko pasakyti, kas jiems sekasi geriausiai, ir ką norėtų veikti ateityje. Devintokas Dima dėl savo ateities nėra užtikrintas, bet sako, kad domisi sunkiąja atletika.
Vieno Lietuvos miestelio policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininkas Gediminas yra našlaitis, augęs vaikų globos namuose. „Buvau paklusnus berniukas, klausydavau auklėtojų, mokytojų ir buvau jų mylimas. Vienos klasės auklėtoja mane pasiimdavo pas save į namus.“ Nepaisant atstūmimo ir bendraamžių patyčių mokykloje, mokslai, o vėliau - ir karjera jam sekėsi. Baigęs profesinę mokyklą, dirbęs kolūkyje, atlikęs privalomąją tarnybą ir studijavęs aukštojoje karinėje mokykloje Sankt Peterburge, Gediminas sėkmingai tęsė karjerą milicijoje ir vėliau Lietuvoje. Be artimųjų užaugusių vaikų pasiekimai paprastai turi didelę kainą. Pirmiausia - vaikai negali turėti sau priklausančio, suaugusio žmogaus, todėl visą laiką išgyvena ilgesį; antra - jie jaučiasi palikti ir klausimas, kodėl juos paliko, nuolat slegia mažo vaiko pečius; trečia - šeimoje augantys vaikai lengvai išmoksta visko, ką veikia jų artimieji, o globos namuose tai nėra taip paprasta. Kaip vieną iš svarbiausių priežasčių psichologė pastebi šią: „Aplinkiniai žmonės į vaikus iš globos namų žiūri kritiškiau. Nepažinodami - jie jų bijo ir priskiria labai daug blogų savybių; pavyzdžiui, kad globos namų auklėtiniai daugiau nei kiti vaikai geria, rūko, mušasi ar turi įvairių priklausomybių.“
Švenčionių rajono savivaldybės Kultūros, švietimo, jaunimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Inga Varnienė mano, kad šie vaikai nesijaučia atskirti nuo visuomenės, tačiau kartais kyla keblumų norint juos įtraukti į laisvalaikio veiklas. „Yra konkreti valanda, kai vaikai turi sugrįžti į įstaigą, o norint nukrypti - reikia teikti raštiškus prašymus“, - kas apsunkina organizuojančiųjų veiklą darbą, vardija specialistė. Anot Vaikų teisių apsaugos kontrolierės E. Žiobienės, vaikų ateitį nulemti gali daug veiksnių. Tai, kokią didelę įtaką vaikų globos namuose augantiems vaikams turi suaugęs išmintingas žmogus, žino ir Edgaras. „Vaikai, stenkitės dėl savęs, o ne dėl kažko kito. Klausykite, ką jums sako suaugę žmonės, jūsų globėjai. Nors gali atrodyti netiesa, su laiku suprasite. Nė vienas negali būti nurašytas dėl to, kokioje aplinkoje gimė, su tėvais ar be tėvų jiems teko augti. Atsispirti norui maištauti, kai visi draugai tai daro, o visuomenė linkusi atstumti, paaugliams iš vaikų namų gali būti ne mažiau sunku. Tačiau verta.“
Šis straipsnis yra „Media4Change“ jaunųjų žurnalistų programos 2016/2017 m. dalis, įgyvendinant Nacionalinio socialinės integracijos instituto projektą „Medijų raštingumas ir kritinis mąstymas darbe su jaunimu“.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
