Sterblinės žiurkės (Cricetomys): Biologija, Elgesys ir Nėštumo Ypatumai

Sterblinė žiurkė - tai stambus Afrikos kilmės graužikas, priklausantis ne tikrosioms žiurkėms (Rattus), o Cricetomys genčiai. Pavadinimas „sterblinė“ kilo dėl išvystytų skruostų maišų - tarsi mažų „sterblių“, kuriose gyvūnas gali kaupti maistą. Šiame straipsnyje detaliau panagrinėsime šių unikalių graužikų biologiją, elgesį, reprodukcijos ypatumus ir jų vaidmenį tiek gamtoje, tiek žmonių gyvenime.

Sterblinių žiurkių aprašymas ir fizinės savybės

Sterblinės žiurkės priklauso Cricetomys genčiai, kuri apima kelias stambias Afrikos graužikų rūšis. Nors kai kurios sterblinių žiurkių rūšys skiriasi dydžiu, kailio atspalviu ar paplitimo teritorija, tačiau biologiniai bruožai išlieka panašūs. Tai vienas didžiausių žiurkę primenančių graužikų pasaulyje. Suaugęs individas gali siekti 40-45 cm kūno ilgį, o uodega dažnai būna dar 35-45 cm ilgio. Svoris paprastai svyruoja nuo 1 iki 1,5 kg, tačiau geromis sąlygomis gali būti ir didesnis.

Kūnas stambus, galva plati, su didelėmis akimis ir išraiškingomis ausimis. Kailis dažniausiai rusvai pilkas, pilvas šviesesnis. Stiprūs kandžiai leidžia graužti kietus riešutus ar sėklas. Svarbiausias šios rūšies bruožas - išvystyti skruostų maišai. Jie leidžia sterblinėms žiurkėms pernešti didelį kiekį maisto į urvą ar kitą saugią vietą.

Gyvenimo būdas ir paplitimas

Sterblinė žiurkė (Cricetomys gambianus) natūraliai paplitusi Subsacharinėje Afrikoje. Ji gyvena savanose, miškų pakraščiuose, krūmynuose ir net žemės ūkio teritorijose. Tai naktiniai gyvūnai: dieną slepiasi urvuose, o maitintis išeina sutemus. Urvai gali turėti kelis išėjimus, o viduje būna atskiros kameros maistui ir poilsiui.

Sterblinės žiurkės dažniausiai gyvena pavieniui arba nedidelėmis grupėmis. Jos yra visaėdės, tačiau raciono pagrindą sudaro augalinės kilmės maistas. Natūralioje aplinkoje minta vaisiais, sėklomis, riešutais, šaknimis ir įvairiomis augalų dalimis. Skruostų maišai leidžia joms pernešti didelį kiekį maisto į urvą, kur maistas sandėliuojamas atsargoms.

Sterblinės žiurkės ir tikrosios žiurkės: esminiai skirtumai

Nors sterblinės žiurkės savo išvaizda primena įprastas žiurkes, jos priklauso kitai genčiai. Tikrosios žiurkės (lot. Rattus), pelinių (Muridae) šeimos genties žinduoliai, apima apie 60 rūšių, tarp kurių plačiausiai paplitusios pilkoji žiurkė (Rattus norvegicus) ir juodoji žiurkė (Rattus rattus).

• Tikrosios žiurkės (Rattus): Kūnas iki 550 g masės, 10-30 cm ilgio, uodega panašaus ilgio, apaugusi raginiais žvynais ir trumpais retais plaukais. Daugiausia rūšių yra Pietryčių Azijoje, Polinezijoje, kai kurios - sinantropinės. Gali platinti kai kurias ligas (marą, šiltinę, dizenteriją, encefalitą), parazitines kirmėles (trichinas).
• Pilkoji žiurkė (Rattus norvegicus): Paplitusi beveik visame pasaulyje. Kūnas 22-26 cm ilgio, 200-550 g masės. Ausys nedidelės. Nugara pilkai ruda, pilvas balsvas. Dažniausiai gyvena miestų kanalizacijos sistemose, maisto sandėliuose, fermose, gyvenamuosiuose namuose.
• Juodoji žiurkė (Rattus rattus): Mažesnė už pilkąją. Kūnas 16-24 cm, uodega žvynuota 18-25 cm ilgio, masė iki 250 g. Kailis beveik juodas, pilvas šviesesnis. Ausys didelės. Ne tokia plėšri, ėda daugiau augalinį maistą.

Reprodukcija ir nėštumas

Nors konkrečių duomenų apie sterblinių žiurkių (Cricetomys) nėštumo trukmę pateiktame tekste nėra, galima palyginti su kitų artimų graužikų, ypač tikrųjų žiurkių (Rattus), reprodukciniais ciklais. Graužikams būdingi trumpi nėštumo periodai, didelės vados ir ankstyva lytinė branda, užtikrinantys greitą populiacijų augimą.

Bendrai, žiurkių nėštumas trunka nuo 21 iki 28 dienų. Žemiau pateikiami tikrųjų ir dekoratyvinių žiurkių nėštumo ir reprodukcijos palyginimai:

Žiurkių Nėštumo ir Reprodukcijos Palyginimas

Po gimimo dekoratyvinių žiurkių jauniklių kailis pradeda augti nuo 9 dienos, o atsimerkia nuo 12-14 dienos. Atskirti jauniklių pateles nuo patinėlių rekomenduojama nuo 20-21 dienos amžiaus.

Panaudojimas praktikoje ir medicininė vertė

Sterblinės žiurkės garsėja itin jautria uosle, kuri lėmė jų panaudojimą įvairiose praktinėse srityse. Didžiosios sterblinės žiurkės (pvz., Cricetomys ansorgei) gali aptikti daugybę skirtingų kvapų ir juos atskirti, be to, jos gali patekti į ankštas erdves. Jos yra lengvai mokomos naudojant pozityvų pastiprinimą.

Dėl šių savybių sterblinės žiurkės sėkmingai naudojamos humanitarinėse minų paieškos programose. Jos yra pakankamai lengvos, kad nesukeltų sprogimo, ir efektyvios aptinkant paslėptus sprogmenis. Tyrėjai aprūpina jas funkcinėmis labai mažomis liemenėmis, kurių krūtinės srityje pritvirtintas rutuliukas, patrauktas skleidžiantis garsinį signalą, taip palengvinant dresuotojų darbą. Nors šis darbas prasidėjo laboratoriniuose tyrimuose, dabar ruošiamasi plačiau naudoti sterblines žiurkes realioje aplinkoje.

Be to, yra teigiama, kad sterblinės žiurkės turi ir medicininę vertę. Šiaurės Vakarų žmonės tradiciškai naudoja sterblines žiurkes astmai gydyti. Teigiama, kad išdarinėta ir kepta mėsa, apvyniota purvu, padeda nuo astmos. Kadangi sterblinės žiurkės šaltai ir drėgnai gyvena po žeme, tačiau neserga reumatu, manoma, kad jų organizme yra priešreumatinių medžiagų. Todėl švieži žiurkių kaulai naudojami reumatui gydyti, pavyzdžiui, gaminant vyno antpilus.

Sterblinės žiurkės kaip augintiniai

Sterblinė žiurkė kartais pristatoma kaip egzotiškas augintinis, tačiau realybėje tai sudėtinga ir atsakomybės reikalaujanti rūšis. Kai kuriose šalyse sterblinių žiurkių laikymas yra ribojamas arba draudžiamas dėl invazijos rizikos ar galimų zoonozių. Prieš įsigyjant būtina patikrinti galiojančius teisės aktus.

Sterblinė žiurkė reikalauja daug erdvės. Mažas narvas netinka. Reikalingas tvirtas, pabėgimui atsparus voljeras su galimybe kasti, slėptis ir tyrinėti aplinką. Gyvūnas turi stiprius kandžius, todėl netinkamos medžiagos gali būti greitai sugadintos. Nelaisvėje sterblinės žiurkės gali gyventi iki 8 metų ar ilgiau, jei užtikrinamos tinkamos laikymo ir mitybos sąlygos.

Jauni individai gali priprasti prie žmogaus ir toleruoti švelnų kontaktą. Tačiau net ir prijaukintos sterblinės žiurkės išlieka instinktyvios. Natūraliai ji vengia žmogaus, bet patyrusi stresą ar jausdamasi įsprausta į kampą gali gintis ir įkąsti, todėl tai nėra visiškai saugus kontaktinis augintinis. Įkandimas gali būti skausmingas ir sukelti rimtą mechaninę žaizdą. Kaip ir kiti laukiniai graužikai, sterblinės žiurkės gali būti tam tikrų zoonozių (ligų, perduodamų iš gyvūnų žmogui) rezervuarai. Be specialiai pritaikytų, šildomų patalpų, Lietuvos klimatas jai netinkamas, nes tai tropinė rūšis, jautri žemai temperatūrai.

Ką būtina įvertinti prieš įsigyjant sterblinę žiurkę:

• Teisinis reglamentavimas: ar rūšis leidžiama laikyti jūsų šalyje.
• Erdvės poreikis: reikalingas didelis ir saugus voljeras.
• Ilgalaikis įsipareigojimas: gyvenimo trukmė gali siekti 8 metus ar daugiau.
• Elgesio ypatumai: tai ne domestikuota naminė žiurkė.
• Specializuota veterinarinė pagalba: gydymas gali būti sudėtingas, jei nėra specializuotos pagalbos.

Mityba: Sterblinė žiurkė yra visaėdė, tačiau jos raciono pagrindą sudaro augalinės kilmės maistas.

Graužikų bendrieji bruožai ir dažniausios ligos

Graužikai, kuriems priklauso ir sterblinės žiurkės, pasižymi nuolat augančiais priekiniais dantimis. Šie keturi kandžiai (du viršuje, du apačioje) neturi ilčių, o tarp priekinių ir prieškrūminių dantų yra tarpas, vadinamas diastema. Dantų augimo greitis gali siekti 2-3 mm per savaitę. Dėl to narvelyje turėtų būti įvairių graužalų - medžio šakelių, medinių žaislų.

Kaip ir kiti graužikai, sterblinės žiurkės gali sirgti įvairiomis ligomis. Būtina užtikrinti tinkamą priežiūrą ir higieną, norint išvengti sveikatos problemų. Dažniausiai pasitaikančios graužikų ligos:

• Kvėpavimo takų ligos: jas gali sukelti bakterijos, virusai, dulkės. Pagrindiniai simptomai: čiaudulys, kosėjimas, pakitęs kvėpavimas - švokštimas, dusimas.
• Virškinimo trakto ligos: dažniausiai dėl netinkamos mitybos. Pagrindiniai simptomai: viduriavimas, išmatų konsistencijos ar spalvos pakitimai, svorio pokyčiai, gyvūnas apatiškas.
• Odos ligos: dažniausiai sukelia ektoparazitai ar grybelinės kilmės ligos. Pagrindiniai požymiai: gyvūnas neramus, nuolat kasosi, pablogėja kailio kokybė, atsiranda pleiskanų, nuplikimų, ar žaizdelių.
• Pieno liaukų navikai: žiurkėms gana dažnai išsivysto pieno liaukos augliai, nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus. Dažniausiai taip atsitinka dėl sutrikusių hormonų gamybos.

Kilus įtarimams dėl gyvūno sveikatos, būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją.

tags: #sterblines #ziurkes #nestumas

• kaip paruošti sodą žiemai
• Išsamiau apie vaikiškų vežimėlių pasirinkimą
• vaikiškos Helovyno pramogos
• Plačiau apie vaikų poilsio ir ugdymo aplinkos saugumo reikalavimus
• Apie Trakų ligoninės akušerijos skyrių