Josifo Stalino Gyvenimas ir Valdymas: Totalitarizmo Anatomija
Josifas Stalinas (nuo rus. сталь - „plienas“; 1879 m. gruodžio 18 d. Goryje, Gruzijoje - 1953 m. kovo 5 d. Maskvoje, Kuncevo viloje; tikroji pavardė Džiugašvilis) buvo vienas įtakingiausių ir kontroversiškiausių XX amžiaus politinių veikėjų. Jis užėmė TSRS Komunistų partijos generalinio sekretoriaus (1922-1952) ir TSRS Ministrų Tarybos pirmininko pareigas (1941-1953). Jo valdymo metu tikri ir tariami politiniai priešininkai buvo masiškai žudomi, o milijonai Sovietų Sąjungos piliečių ištremti į GULAG'o koncentracijos stovyklas, sukuriant beprecedentę totalitarinę diktatūrą.
Ankstyvasis gyvenimas ir kelias į valdžią
Josifas Stalinas gimė 1879 m. gruodžio 18 d. Goryje, Gruzijoje. Jo tėvas Visarionas buvo batsiuvys. Stalinas augo skurde, o jo tėvas, kuris nuolat gerdavo ir mušdavo savo sūnus, mirė, kai Stalinui buvo vienuolika metų. Vaikystėje jis lankė bažnyčios mokyklą, o paauglystėje buvo įstojęs į kunigų seminariją, tačiau už šventvagiškų idėjų propagavimą buvo išmestas. Nors jaunystėje buvo įstojęs į kunigų seminariją, nuo 1903 m. su bolševikais veikė pogrindyje. Vėliau Stalinas įsitraukė prie pogrindinio marksistinio judėjimo, o skilus partijai stojo į bolševikų pusę.
Būtent šiuo laikotarpiu būsimas Sovietų Sąjungos lyderis nusprendė save pavadinti „Stalinu“ - plieniniu žmogumi. Jis buvo mažiausiai šešis kartus areštuotas ir ištremtas. Po Spalio revoliucijos užėmė aukštas pareigas partijoje bei vyriausybėje. Stalinas komunistų partijos valdžioje įsitvirtino užimdamas nesvarbiomis ir pagalbinėmis laikytas „administratoriaus bendriesiems reikalams tvarkyti“ pareigas. Nebuvo pagalvota, jog „sekretorius“ gali pasinaudoti jo tiesioginiam darbui reikalingomis teisėmis tarnaudamas ne partijos, o savo interesams. Nuo 1922 m. balandžio 3 d. jis buvo Komunistų partijos lyderis, o po V. Lenino mirties 25-erius metus valdė Tarybų Sąjungą (nuo 1928 m.), faktiškai tapęs vienvaldžiu diktatoriumi.
Stalino totalitarinė diktatūra ir represijos
Kai 1926 metais į valdžią atėjo Josifas Stalinas, koncentracijos stovyklų skaičius ėmė labai sparčiai augti. Visus gyventojus, kuriuos įtarusis Stalinas laikė priešais ir socialiai pavojingais elementais, reikėjo pašalinti iš visuomenės. Tam jis sukūrė platų koncentracijos stovyklų tinklą, kasmet jį vis plėtė. Maždaug 20-iai milijonų gyventojų buvo lemta patekti į koncentracijos stovyklų sistemą - gulagą, arba „Glavnoje upravlenije ispravitelno-trudovych lagerej“ (Vyriausioji pataisos darbų stovyklų valdyba).
Įkūręs gulagą, Stalinas užsitikrino milžinišką vergų armiją, ji turėjo įgyvendinti vado svajonę - paversti Sovietų Sąjungą stipria pramonine valstybe. Toliausiuose neapgyvendintuose Sąjungos kampeliuose buvo gausu gamtinių išteklių, pavyzdžiui, anglių ir aukso, ir tremtiniai katorgiškomis sąlygomis dirbo kasyklose. Jie taip pat tiesė geležinkelius ir kelius, kasė kanalus, statė naujas gyvenvietes ir gamyklas. Kai atvykusius naujus tremtinius suskaičiuodavo, vyrus ir moteris vesdavo praustis, paskui nuskusdavo visą kūną. Dėl guolio būdavo nuožmiai kovojama: žmonės grumdavosi ir žudydavo vienas kitą, kad netektų gulėti ant purvinų ledinių grindų. Paprastai darbo diena trukdavo iki 16 valandų, be to, prie jų reikia pridėti dar tas valandas, kurias tremtiniai sugaišdavo eidami į darbo vietas ir grįždami. Sunkiausiomis sąlygomis tremtiniai dirbo kasyklose arktinėse srityse. Bandydami išsisukti nuo darbo kasyklose, tremtiniai tyčia žalodavosi.
Nazino salos tragedija
Vienas kraupiausių Gulago sistemos pavyzdžių yra Nazino salos tragedija. Tremtiniams buvo liepta apgyvendinti negyvenamą salą ir įdirbti įšalusią žemę, tačiau jų atvykimui visiškai nebuvo pasiruošta. Neparūpinta nei įrankių, nei grūdų, nei maisto, nei drabužių, nei stogo virš galvos, o kai dieną po atvykimo ėmė snigti, tremtiniai neturėjo kaip susikurti laužo ir pasišildyti. Kasdien mirusiųjų skaičius Nazino saloje augo. Stiprieji žudė silpniausiuosius, 1933 m. gegužės 31 dieną sargybinis praneša, kad pastebėta apie tuziną kanibalizmo atvejų. Komunistų partija priversta pripažinti, kad bandymas kolonizuoti Nazino salą - arba Kanibalų salą, kaip ji dabar vadinama, - didžiulė klaida.
Didysis teroras ir masiniai trėmimai
Daugiausia žmonių pateko į koncentracijos stovyklas nuo 1936 iki 1938 metų, kai Stalinas ėmė vykdyti represijų kampaniją Didysis teroras. 1937 metų liepos mėnesį Stalinas įvedė kvotas, kiek žmonių reikia represuoti. Į šias grupes patekdavo žmonės, turintys nuosavą namą arba daugiau negu keturias karves, į darbą pavėlavę darbuotojai, svarbias rungtynes pralaimėję futbolininkai arba gyventojai užsienietiškomis pavardėmis. Stalino parankiniai iš NKVD suimdavo žmones netikėtai: ramiai miegantys piliečiai staiga išgirdavo prie lauko durų besiartinančius žingsnius. Jeigu sulaikytieji atsisakydavo pripažinti savo kaltę, tardytojai prisipažinimus išgaudavo kankindami. „Mane vertė gultis ant pilvo, gumine lazda daužė per padus ir nugarą. Skausmas buvo nepakeliamas, aš rėkiau ir verkiau."
Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ir iš karto po jo Stalinas įsakė įvykdyti eilę masinių trėmimų, kad etniškai būtų pakeistas Sovietų Sąjungos žemėlapis ir sunaikinta opozicija jo režimui. Daugiau kaip 11,5 milijono žmonių buvo ištremta į Sibirą ir Centrinės Azijos respublikas. Ypač daug buvo deportuota rusų, lenkų, korėjiečių, Pavolgio vokiečių, Krymo totorių, kalmukų, čečėnų, ingušų, balkarų, turkų meschetinų, suomių, bulgarų, graikų, armėnų, lietuvių, latvių, estų. Valdant Stalinui, buvo nužudyta ar ištremta keliasdešimt milijonų žmonių. Sisteminius žudymus ir trėmimus į gulagus Stalinas pradėjo dar 4 dešimtmečio pradžioje, kai buvo žudomi partijos bendražygiai, siekiant užgrobti kuo daugiau valdžios. Stalinas persekiojamus ir žudomus partijos draugus vadino oportunistais ir kontrrevoliucionieriais. Siekiant suteikti teisingumo įvaizdį, juos oficialiai „teisdavo“. Tačiau tą darė ne teismai, o specialiai sudarytos NKVD troikos (rus. тройка - „trijulė“) - trijų NKVD darbuotojų, vadintų „teisėjais“, komisijos.
Holodomoras
Tyrinėtojai mano, kad dėl Stalino kaltės galėjo būti nužudyti daugiau kaip 10 milijonų žmonių. Išsiaiškinta, kad per vienerius metus nuo 8 iki 15 mln. žmonių mirė iš bado Ukrainoje, Pavolgyje, Šiaurės Kaukaze ir kitose TSRS vietose. Šis badas oficialiai yra vadinamas Holodomoru, o Ukrainos Aukščiausioji Rada 2006 metais šį badą pripažino ukrainiečių tautos genocidu.
Ekonomika ir industrializacija
Stalinas kolektyvizavo žemės ūkį, penkmečio planais skatino plėtoti Sovietų Sąjungos pramonę. Palaikantys Staliną teigia, kad jis labai stipriai ir teigiamai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos perėjimo nuo agrarinės-žemės ūkio šalies prie modernios (tų laikų terminais ir standartais) pramoninės valstybės. Tačiau šalies industrializacija buvo būtina, kad šalis sugebėtų apsiginti Antrajame pasauliniame kare. Pati industrializacija buvo atliekama itin žiauriomis ir ekonomiškai nepamatuotomis priemonėmis. Didžioji dalis dėmesio buvo skirta sunkiajai ir karo pramonei. Tuo tarpu plataus vartojimo prekių buvo beveik negaminama. Smuko maisto produkcijos gamyba. Tai dar labiau nuskurdino Sovietų Sąjungos eilinius piliečius. Istorikas Robertas Konkuestas (Robert Conquest) ir kiti Vakarų istorikai teigia, kad Sovietų Sąjungai buvo būtina industrializacija, kad būtų sustiprinta bolševikų įtaka.
Stalinas ir Antrasis pasaulinis karas
1939 m., „Time“ žurnalas „Metų žmogumi“ paskelbė Tarybų Sąjungos vadovą Josifą Staliną, kuris šiuo titulu buvo pagerbtas dar ir 1943 m. Po Antrojo pasaulinio karo Stalinas Sovietų Sąjungoje buvo vaizduojamas didvyriu, kuris atvedė SSRS prie pergalės Antrajame pasauliniame kare. Tačiau pokariu prasidėjo masiniai žmonių trėmimai. Vien 1948 m. gegužės 22 d. iš Lietuvos TSR už neva padarytus „nusikaltimus“ buvo ištremta apie 40 tūkst. žmonių, jų tarpe 10 897 vaikai iki 15 metų. Karo nualinti Sovietų Sąjungos piliečiai gyveno itin prastomis sąlygomis. Pastoviai trūko maisto produktų, plataus vartojimo prekių. Taip pat teigiama, kad būtent Stalinas yra kaltas dėl karinių nesėkmių ir daugybės žmonių žūties Žiemos ir Antrajame pasauliniame karuose. Taip yra todėl, kad Stalinas, siekdamas valdžios, išžudė daugybę sovietų karininkų, įskaitant didžiąją dalį aukščiausio rango Raudonosios armijos vadų.
Šeima
Josifas Stalinas buvo vedęs du kartus. Pirmą kartą vedė Jekateriną (Kato) Svanidzę, antrą kartą Nadeždą Alilujevą. Su J. Svanidze turėjo sūnų Jakovą, kuris žuvo vokiečių nelaisvėje, Zaksenhauzeno koncentracijos stovykloje 1943 m., Stalinui nesutikus derėtis su naciais. Su N. Alilujeva turėjo 2 vaikus - karo lakūną generolą leitenantą Vasilijų ir rašytoją Svetlaną. Po Stalino mirties 1953 m. Vasilijus tvirtino, kad jo tėvas buvo nunuodytas, vėliau buvo priverstas atsistatydinti, suimtas ir įkalintas iki 1960 m., kuomet šiam buvo suteikta malonė. Dukra Svetlana 1967 m. pabėgo į Jungtines Valstijas.
Stalino asmenybės kultas
Stalinas pasirūpino, kad būtų pastatytas mauzoliejus Lenino kūnui, nors tam ir prieštaravo Lenino našlė Nadežda Krupskaja. Daugybė miestų buvo pavadinti Stalino vardu (Volgogradas Rusijoje, Doneckas Ukrainoje, Katovicė Lenkijoje ir kt.). Stalinas mielai priėmė tokius epitetus, kaip „Tautų tėvas“, „Nuostabus žmonijos genijus“, „Žmonijos laimės šaltinis“ ir t. t. Jam buvo pastatyta daugybė statulų, tapomi paveikslai su jo atvaizdu, kuriami kiti meno kūriniai, išaukštinantys Stalino geruosius darbus. Stalinas perrašė Sovietų Sąjungos istoriją ir joje skyrė sau svarbesnį vaidmenį revoliucijoje. Žmonės, kritikavę Staliną ar išreiškę net menkiausią abejonę jo „puikumu“, būdavo persekiojami, kankinami, ištremiami, įkalinami, nuteisiami mirties bausme ir nužudomi. Buvo teigiama, kad Sovietų Sąjungoje Stalinas sukūrė savo ir Lenino asmenybės kultą.
Stalino mirtis ir pasekmės
Josifas Stalinas mirė 1953 m. kovo 5 d. Maskvoje, Kuncevo viloje. Tą dieną buvo paskelbta apie Josifo Stalino mirtį, o kai ši žinia buvo perskaityta lageriuose, žmonės ėmė šaukti iš džiaugsmo. Vienuose dokumentuose ir knygose, nagrinėjančiose Stalino mirtį, teigiama, kad jis buvo užvaldytas paranojos ir kadangi bijojo būti nunuodytas, gydydavosi pats. Tuo tarpu kiti šaltiniai rašo, kad jis labai saugojo save ir dėl menkiausio negalavimo kviesdavo gydytojų brigadas.
Jei laikytumėmės tos versijos, kad Stalinas buvo nunuodytas, tada lemtingą vaidmenį čia vaidina vasario 28 diena. Tą dieną Stalinas pasikvietė Georgijų Malenkovą, Lavrentijų Beriją, Nikitą Chrusčiovą ir Nikolajų Bulganiną į savo vilą pažiūrėti filmo. Vėliau jie sėdo vakarieniauti. Būtent vakarienės metu, manoma, Stalinui į stiklinę galėjo būti įpilta beskonių, bekvapių nuodų, kurių jis tikrai nebūtų pajutęs.
Stalino viloje dirbę žmonės bijojo eiti ir trukdyti Staliną, kas yra išties keista, nes nė vienas jų anksčiau užeiti nebijodavo. Šalies vadovas buvo rastas tik tos dienos vėlų vakarą, kai tuo metu viloje dirbęs apsaugos pareigūnas užėjo į kambarį perduoti pašto. Stalinas be sąmonės gulėjo ant grindų netoli stalelio su mineralinio vandens stikline. Kaip manoma, jis atsikėlė iš lovos atsigerti vandens, o tuomet patyrė insultą. Nors pirma mintis visiems darbuotojams buvo skambinti gydytojams, tačiau pareigūnas nusprendė paskambinti L.Berijai, kuris įsakė niekam nesakyti apie Stalino mirtį.
Berijos ir kartu su juo atskubėjusių Chruščiovo, Malenkovo ir Bulganino (taigi, tos pačios su Stalinu vakarojusios ketveriukės) reakcija buvo šokiruojanti. Jie liepė paguldyti Staliną ant minkštasuolio ir apšaukė apsaugininkus, esą šie „trukdo draugui Stalinui ilsėtis“. Medikai buvo iškviesti tik po kelių valandų! Tačiau tai buvo ne Stalino asmeniniai gydytojai, o saugumo (Berijos) gydytojai. Prasidėjo dvi paras trukęs gydymo procesas, kurį šiandien daugelis istorikų linkę vadinti „marinimo procesu“. Tik kitos dienos rytą buvo paskambinta sveikatos ministrui, kad šis paskirtų gydytojus, kurie kovos dėl jų šalies lyderio gyvybės. Atvykę gydytojai Staliną rado be sąmonės, jo dešinė koja ir ranka buvo paralyžiuota, o kraujospūdis buvo labai aukštas.
Kai tik Stalinas prarasdavo sąmonę, Berija iš jo imdavo patyliukais tyčiotis. Po kelių minučių Stalinas mirė. Oficiali priežastis - insultas. Pagrindiniu įtariamuoju „Stalino nužudymo byloje“ laikomas ištikimas jo bendražygis, saugumo šefas Lavrentijus Berija, nors dalis istorikų linkę manyti, jog pagrindiniu sąmokslininku galėjo būti Nikita Chruščiovas.
Stalino mirtis, nepaisant tirono žiaurumo, privertė gedėti milijonus rusų. Prie didžiojo vado karsto bandė patekti dešimttūkstantinės minios. Maskvoje per Stalino laidotuves baisiose spūstyse žuvo iki pusantro tūkstančio žmonių. Po Stalino mirties dėl buvusių nesutarimų SSRS Komunistų partijos vadovybėje iškilo „Stalino asmenybės kulto“ samprata. Stalino nurodymu organizuotos masinės deportacijos buvo pavadintos „beprasmėmis aukomis“, neatsižvelgiant į priežastis. Stalinas oficialiai pavadintas nusikaltėliu, sušaudytas artimiausias jo parankinis Lavrentijus Berija.
1956 m. vasarį Nikita Chruščiovas ėmė teigti, esą trėmimai yra lenininių principų pažeidimas, ir reabilitavo daugelį tremtinių. Tačiau tik 1991 m. į gimtąsias vietas buvo leista grįžti Pavolgio vokiečiams, totoriams ir turkams meschetinams. Lietuvoje draudimas tremtiniams grįžti į gimtąsias vietas buvo oficialiai atšauktas tik 1988 m. spalio 25 d. 1953-1961 m. balzamuotas Stalino kūnas gulėjo greta Lenino mauzoliejuje Maskvos Raudonojoje aikštėje. Komunistų partijos XXII suvažiavime pasmerkus Stalino asmenybės kultą, naktį iš 1961 m. spalio 31 d. į lapkričio 1 d. Stalino kūnas buvo išneštas iš mauzoliejaus ir palaidotas kape prie Kremliaus sienos.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
