Specialusis pedagogas padeda lavinti sutrikusias funkcijas ir ugdyti vaiko specialiuosius gebėjimus, šviečia vaiko šeimą skaitymo ir rašymo sutrikimų/ sunkumų sąlygotų ugdymo(si) ypatumų klausimais.
Užsiėmimai su specialiuoju pedagogu skirti vaikams, turintiems specifinių mokymosi sutrikimų arba patiriantiems sunkumų mokymosi procese.
Vaikui teikiama nauda:
Pirminių individualiųjų užsiėmimų metu:
Rekomenduojamas pirminių užsiėmimų skaičius: 2 individualūs susitikimai su vaiku ir 1 individualus susitikimas su tėvais, kuriame pateikiamas individualus pagalbos planas.
Tęstinių užsiėmimų metu lavinamos sutrikusios funkcijos (foneminė klausa, garsų ir raidžių atpažinimas, tarimas, rišlioji kalba, teksto suvokimas) ir ugdomi specialieji gebėjimai (motorinių, kalbinių, organizacinių veiksmų planavimas ir nuoseklus vykdymas).

Vienu ankstyviausiųjų žmogui žinomų kritinio mąstymo įrankių laikomas Sokrato dialogas, taigi, kritinis mąstymas kaip metodas tiesiogine to žodžio prasme egzistuoja tūkstantmečius.
Kritiniu mąstymu mokytoja vadina žmonių įgūdį vertinti procesus, reiškinius ar aplinką, nustatyti ir analizuoti įvairias perspektyvas ir pasaulėžiūrą remiantis faktais ir patikrinta informacija; gebėjimą mąstyti aiškiai ir racionaliai, atrasti ir suprasti ryšius tarp idėjų, sujungti jas; mokėjimą įvertinti veiksmus ir pasekmes.
Šio įgūdžio būtinybė netikrų naujienų ir sąmokslo teorijų amžiuje tikriausiai niekam nekelia abejonių, tačiau ne visi žino, kad vaikai kritiškai mąstyti mokosi nuo pirmųjų dienų mokyklos suole.
"Pedagogai kiekvieną dieną prisimena, kad augina būsimus tėvus, darbuotojus, rinkėjus, todėl mokykloje nuo ankstyvo amžiaus lavina įgūdžius, kurių reikės ateityje priiminėjant visokiausius sprendimus ir ginantis nuo apgaulės ar prietarų", - sako pedagogė.
Pasak jos, kiekviena mokykla privalo išmokyti vaikus plačiau mąstyti, ieškoti problemų sprendimo būdų pritaikant, apibendrinant ar perkuriant turimas žinias.

Vienas dažniausiai S.Kriūnės naudojamų yra Edvardo de Bono pasiūlytas šešių mąstymo kepurių metodas. S.Kriūnė teigia, kad šis pradinukams ypač patinkantis metodas leidžia į faktus ar reiškinius pažvelgti iš įvairių pozicijų.
Kai vaikai užduočiai susirenka informaciją, keliavimas per skirtingų spalvų kepures (leidžiančias išsakyti tik tam tikras pozicijas, pvz., kokias emocijas kelia ir pan.) leidžia jiems visapusiškai įvertinti rezultatą.
Puiku tai, sako S.Kriūnė, kad, pvz., juodoji kepurė nereiškia kritikos, o leidžia papildyti, pataisyti darbą. Tokia forma pateikiamas pastabas vaikai priima be jokios nuoskaudos.
Egzistuoja ir psichologinis momentas, padedantis lengviau ir išsakyti, ir priimti kitų žmonių pastebėjimus - susitariama, kad nuomones išsako ne vaikai, o kepurės.
S.Kriūnė juokiasi, kad pirmaisiais kartais vaikai visuomet renkasi juodąją - kritikos - kepurę, mat mūsų visuomenėje vis tik įprasta pirmiausiai kritikuoti, tačiau ilgainiui kritiko vaidmuo netenka savo ypatingos reikšmės ir tampa tik viena iš kelių galimų pozicijų.
Šį metodą į mokyklą kadaise „atnešė“ kita mokytoja, ir dabar mąstymo žemėlapius įvairiausioms reikmėms naudoja daugelis klasių.
Nors egzistuoja 8 klasikiniai mąstymo žemėlapių tipai, naudojami skirtingiems tikslams, S.Kriūnė nuolat naudoja 3 iš jų: apskritimo žemėlapį, naudojamą vieno ar kito objekto apibūdinimui, sekos žemėlapį, kuris padeda vizualizuoti ir atpasakoti tekstą, bei palyginimams ir supriešinimams tinkantį „dvigubų burbulų“ žemėlapį.
Šis įrankis moko vaikus struktūruotai galvoti, surinkti ir analizuoti turimas žinias bei atsirinkti svarbiausius dalykus. Taip pat pagal juos labai patogu kartotis temas.
Metodas palengvina vaikų mokymąsi, tačiau S.Kriūnė siūlo jo nenuvertinti ir nelaikyti tik žaidimu: įprotis mokytis naudojant mąstymo žemėlapius praverčia ir vyresnėse klasėse ruošiantis egzaminams, ir aukštosiose mokyklose, ir net vėliau dirbant rimtus, net mokslinius darbus.
Mąstymo žemėlapiai, teigia mokytoja, yra paremti intelekto tyrimais ir sujungia kognityvinius mąstymo procesus su vizualine informacijos pateiktimi.

„Debatus rengiame jau pradinėse klasėse“, - patvirtina mokytoja. Kadangi mokykloje pradinių klasių yra ne po vieną, bent kartą per metus vaikai renkasi į salę ir kelia klausimus, mokosi klausyti oponentų, civilizuotai atremti argumentus.
Vaikai debatus labai mėgsta, kadangi nejunta, jog jų metu taip pat mokosi. Sandra patikina, kad kiekviena mokytojo pasirinkta veikla turi tikslą ir teikia naudą.
„Debatams vaikas susirenka informaciją, faktą mokosi paversti argumentu, kalbėti ramiai ir įtikinančiai, išmoksta atidžiai klausytis, ką sako oponentas, ir kritiškai vertinti tai, ką girdi. Jau nekalbant apie viešojo kalbėjimo treniruotę, auditorijos baimės įveikimą ar kalbos vystymąsi“, - pasakoja S.Kriūnė.
Naudos duoda ne tik rengimasis ginti savo poziciją, bet ir kitos pusės išklausymas: kaip ir mąstymo kepurių atveju, debatuojantis vaikas susipažįsta su skirtingomis perspektyvomis ir stiprina realius gyvenimiškus įgūdžius.
Šie 3 įrankiai S.Krūnės klasėse naudojami nuolat, tačiau mokytoja neturi baigtinio sąrašo ir nuolat naudoja vis kitus būdus, padedančius vaikams mokytis. Pavyzdžiui, sistemingai prašo vaikų tikrinti vieni kitų namų darbus ar vesti klasiokams pamokas.
Mokinių vedamos pamokos reiškia, jog nėra nė vienos tokios pačios pamokos: vaikai naudoja skirtingus informacijos šaltinius, kiekvienas savaip perteikia žinias, kuo įvairiausiai pasitelkia savo asmenines savybes medžiagai išdėstyti, tačiau vienas iš rezultatų visada vienodas - klasė taip geriau išmoksta pamoką ir jaučia didesnę motyvaciją.
Mokytoja ypač mėgsta sužaidybintus metodus, kurie padeda net kasdienį mokinių konfliktą paversti naudinga pamoka, pvz., realios situacijos inscenizacija. Konflikto dalyviams apsikeitus vaidmenimis neretai paaiškėja, kad jie gali patys išspręsti nesutarimus, ir dar pamato, jog žmonės skirtingi ir skirtingai supranta tokią pačią situaciją. Taip būna ir gyvenime, teigia mokytoja.
Jei mokytojas pasakys, kaip turi būti, tai vaikų neskatins nei mąstyti, nei ieškoti išeities, nei dovanos kompetencijos jausmą. Tuo metu vaikai jau trečioje klasėje geba ne konfliktuoti ar kaltinti, o argumentuoti ir ieškoti išeičių.
„Stengiuosi problemų sprendimą palikti jiems patiems. Kai su problema ateina mokinys, paklausiu, ką jis pats apie tai galvoja ar ką dėl to daro. Kai vaikai vieni kitiems pasipasakoja ir paklausinėja, tai supranta, kad žino sprendimus. O patys priėmę sprendimus, jie jų laikosi. Ar tame yra kritinio mąstymo? Taip, nes, kaip ir kituose kritinio mąstymo metoduose, vaikas tiria alternatyvas ir ieško kelio. Be to, jį savarankiškai suradęs, patiria pasididžiavimo jausmą“, - apibendrina S.Kriūnė.
Jos patarimas - kai vaikas klausia, neskubėti jam pateikti paruošto atsakymo; geriau toliau klausinėti ir skatinti jį klausti. Klausimai taip pat yra kritinio mąstymo metodas, kuris parodo įvairias perspektyvas ir suteikia platesnį matymą.
Kūrybinio mąstymo lavinimo programa, pagal kurią dirbama Kauno Juozo Urbšio katalikiškoje mokykloje, konsultuojant dr. A. Allan, parengta pagal dr. Edward de Bono metodologiją ir CoRT sistemą.
Kauno Juozo Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos mokytojai de Bono metodika domisi nuo 1997 metų.
Dr. Edward de Bono mąstymą sieja su minties įrankių įvaldymu bei savalaikiu jų panaudojimu.
Edw. de Bono perspėja, kad ištobulintų tradicinio mąstymo instrumentų (logikos instrumentarijaus) nepakanka daugelyje gyvenimiškų situacijų. Jis atkreipia dėmesį į tuos mąstymo aspektus, kurie iki tol buvo neįvertinti.
Dr. Edw. de Bono siūloma mąstymo lavinimo sistema (CoRT) savo paskirtimi dera su R. Marzano Naująja ugdymo tikslų taksonomija, kurioje kognityvinėje, metakognityvinėje ir ego sistemoje kaip ir Edward de Bono išvardintuose mąstymo lavinimo rezultatuose ryškūs sąmoningo mąstymo, savarankiško apsisprendimo, atitrūkimo nuo egocentriškojo savęs, kito nuomonės pripažinimo ir kt. momentai.
Edw. de Bono, kaip ir konstruktyvistai, ypatingą prasmę suteikia mokinio patirčiai, kuri atsiranda sąveikaujant tarpusavyje, bendraujant, lyginant savo patirtį su kitų patirtimi ir tokiu būdu asmeninei patirčiai tampant objektyviomis žiniomis.
Taip pat kaip ir šiuolaikinės pedagogikos atstovai de Bono supranta mokymąsi kaip veiklą, kuri pabrėžia kiekvieno individo aktyvų vaidmenį apdorojant informaciją ir konstruojant žinias (itin aktyvi veikla mąstymo lavinimo pratybų metu).
Ypatingai artimas sąsajas Edw. de Bono mąstymo lavinimo programa turi su bazinių kompetencijų pareikalavimu lavinti gebėjimą, užtikrinantį autonomišką ir atsakingą veikimą, gyvenimo planų ir projektų rengimą ir įgyvendinimą, teisių, interesų, ribų ir poreikių įvertinimą bei gynimą, „plataus paveikslo“ matymo įgūdį, interaktyvų mąstymo įrankių naudojimą, sąveiką heterogeninėse grupėse, konfliktų valdymą ir pan.
Ugdymo turinio pertvarka padėjo pereiti nuo pasyvių žinių prie aktyvių kompetencijų. Iš mokinio reikalaujama vis daugiau mąstymo.
Bendrosiose ugdymo programose įvardinti dalyko mokymo uždaviniai, rezultatai ir jų pasiekimo lygmenys. Analizė yra paremta pirminiu analizuojamo objekto suvokimu.
CoRT programoje dr. Edward de Bono pristato mąstymo įrankius ir mąstymo situacijas. Taikant de Bono metodiką negalima tikėtis greito rezultato.

tags: #specialusis #pedagogas #lavina #mastymo