Europos Komisijos duomenimis, gyventojų senėjimas yra vienas didžiausių Europos visuomenės socialinis ir ekonominis XXI amžiaus uždavinys. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pastaraisiais metais pastebima pagyvenusio amžiaus žmonių didėjimo tendencija. Pavyzdžiui, 2005 metais 65 metų ir daugiau amžiaus žmonių buvo 517037, 2009 metais - 536229, o 2012 metais jau 543303. Vyresnio amžiaus žmonių dalis kasmet auga, todėl socialinių paslaugų poreikis didėja, ir ateityje šių paslaugų paklausa didės. Šiame kontekste stacionarios globos įstaigos tampa svarbia vieta, kur socialiniai darbuotojai atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį, siekiant užtikrinti pagyvenusių asmenų gerovę ir skatinti sveiką senėjimą.
Socialinis darbuotojas yra specialistas, kuris teikia pagalbą, paramą žmonėms, susiduriantiems su įvairiais gyvenimo sunkumais, siekdamas pagerinti jų gyvenimo kokybę, socialinę padėtį ir integraciją į visuomenę. Socialinio darbo tikslas yra socialinių problemų sprendimas, kurios atsiranda, kai žmogus susiduria su bendruomene ir visuomene. Socialinio darbuotojo darbas yra labai svarbus, nes užtikrina, kad pažeidžiami asmenys gautų reikiamą paramą.
Jie padeda asmeniui ar šeimai įveikti įvairiausius sunkumus, gerina jų gyvenimo kokybę, stiprina gebėjimus savarankiškai spręsti problemas ir siekti savo tikslų. Socialiniai darbuotojai skatina socialinį teisingumą, lygybę. Tarptautinė socialinio darbo federacija (IFWS) apibrėžia, jog socialinio darbo praktika yra pagrįsta profesine ir akademine disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, socialinę sanglaudą, žmonių įgalinimą ir išlaisvinimą. Socialinio darbuotojo vaidmuo tampa daugiafunkcis, įvairiapusis.

Kiekvienais žmogaus gyvenimo amžiaus tarpsniais susiduriama su tam tikrais sunkumais ir problemomis, ir senatvė nėra išimtis. Pagyvenusio amžiaus žmonės dažniausiai pasižymi pusiausvyros su aplinka neturėjimu. Suprasti ir tenkinti senyvo amžiaus žmonių poreikius yra itin svarbu, nes socialinių poreikių kokybiškas tenkinimas leidžia gerinti senų žmonių gyvenimo kokybę ir ilginti gyvenimo trukmę. Todėl būtina kreipti dėmesį į senų žmonių ne tik fizinių, bet ir socialinių poreikių tenkinimą.
Matulionis (2003) teigia, kad žmogaus gyvenimą sąlygoja tiek fizinės, protinės, dvasinės galimybės, tiek ir socialinė aplinka bei socialiniai veiksniai. Todėl galima teigti, kad ir socialiniai pagyvenusio amžiaus žmonių poreikiai yra individualūs. Varnelienės (2007) teigimu, senatvė įprasta apibūdinti kaip sunkesnės adaptacijos amžius. Tai lemia padidėjęs pagyvenusio amžiaus žmonių pažeidžiamumas, ryškėjanti visų organizmo funkcijų, lėtėjimo ir nykimo tendencija. Bendravimo partnerių mažėjimas, reti susitikimai su artimaisiais nutolina žmogų nuo aplinkos, kurioje jis gyveno. Gyvenimo pabaigoje daugeliui pagyvenusių žmonių tenka rinktis stacionarias globos įstaigas, kurioje kur kas mažiau įprastinės veiklos galimybių, retesni kontaktai su išoriniu pasauliu ir mažiau privatumo negu gyvenant namuose.
Dirbdamas sveikatos priežiūros sistemoje, socialinis darbuotojas organizuoja pagalbą, sprendžiant pacientų socialines problemas, susijusias su paciento sveikatos sutrikimais. Socialinių darbuotojų pagalba gydymo įstaigose skirstoma į dvi rūšis: pagalba pacientui ir jo šeimai bei pagalba gydytojui ir kitiems komandos nariams.
Socialinis darbuotojas bendradarbiauja su pacientu ir jo šeima, ieško socialinių problemų sprendimo būdų, teikia pagalbą ir stengiasi užtikrinti, kad išėjęs iš gydymo įstaigos jis turėtų saugią aplinką. Pagyvenusių žmonių globa neretai reikalauja specialistų (medikų, psichiatrų, psichologų ir pan.) pagalbos, reikalinga institucinė priežiūra ar specialios paslaugos namuose. Socialiniai darbuotojai padeda pagyvenusiems asmenims adaptuotis naujoje aplinkoje ir susidoroti su emociniais iššūkiais.
Kartais seni tėvai prieštarauja ar piktinasi dėl būtinybės tapti priklausomais nuo vaikų. Juos erzina, kad vaikai pradeda elgtis su jais kaip su vaikais, jie tampa pikti ir nepatenkinti. Vaikams prisiėmus atsakomybę už savo tėvų priežiūrą, šie praranda lygiateisiškumą. Šiose situacijose socialiniai darbuotojai veikia kaip tarpininkai, padedantys atkurti harmoningus santykius ir užtikrinti pagyvenusių asmenų orumą.
Dirbdamas su gydytojais ir kitais komandos nariais, socialinis darbuotojas renka ir teikia informaciją apie paciento problemas, organizuoja pacientų slaugą, globą, socialines paslaugas namuose ir paliatyvią pagalbą. Gydymo įstaigose apie socialinės pagalbos poreikį informuoja gydytojai, slaugytojai ar kiti komandos nariai. Taip pat dėl šių paslaugų gali kreiptis ir pats pacientas, susidūręs su socialinėmis problemomis, ar jo artimieji.
Pavyzdžiui, Kauno klinikose socialiniai darbuotojai teikia paslaugas Reabilitacijos, Psichiatrijos, Onkologijos ir hematologijos, Neonatologijos, Akušerijos ir ginekologijos, Vaikų ligų, Šeimos medicinos klinikose, Stacionarinių paslaugų koordinavimo tarnyboje ir visuose Kauno klinikų filialuose. Profilinėse klinikose socialinis darbuotojas konsultuoja gavus gydančio gydytojo ar kito specialisto prašymą. Pacientai socialinės pagalbos gali paprašyti per klinikos personalą ar telefonais, paskelbtais klinikų skyriuose ir Kauno klinikų internetiniame puslapyje. Net profilinėse klinikose, kuriose nedirba socialinis darbuotojas, pacientams užtikrinta galimybė gauti socialines paslaugas, kurias teikia Stacionarinių paslaugų koordinavimo tarnybos socialinis darbuotojas.

Socialiniai darbuotojai aktyviai prisideda prie sveiko senėjimo skatinimo, taikydami įvairias strategijas, pagrįstas mokslo teorijomis. Aktyvumo teorija teigia, jog aktyvesnis socialinės ir laisvalaikio veiklos lygis, vaidmens pakeitimas, kai tie vaidmenys turi būti palikti, skatina vyresnio amžiaus žmonių gerovę. Pasitenkinimas gyvenimu susijęs su gebėjimu palaikyti socialinius vaidmenis, turėtus sulaukus brandos, arba prarastus pakeisti. Šiuo amžiaus tarpsniu svarbu įgyvendinti planus, kurie ankstesniame gyvenime nepavykdavo atlikti dėl laiko ir kitų aspektų stokos. Socialiniai darbuotojai gali būti pagalba ir parama, siekiant prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų.
Sugebėjimas efektyviai adaptuotis aplinkoje suteikia galimybes tenkinti socialinius poreikius ir ne taip ryškiai jausti aplinkos disbalansą, stresą, lengviau įveikti krizes. Šiam procesui suprasti pasitelkiama Selekcijos, optimizacijos, kompensacijos teorija (SOC), kuri teigia, kad prisitaikant svarbūs trys pagrindiniai mechanizmai - selekcija, optimizacija ir kompensacija.
Pastebėta, kad žmonės, laikydamiesi sveikesnės gyvensenos (nerūkantys, normalaus kūno masės indekso, fiziškai aktyvūs), sendami patyrė mažiau negalių. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama ne tik gyvenimo trukmei, bet ir gyvenimo kokybei, vartojamas terminas „aktyvaus gyvenimo trukmė“, kuris reiškia kuo ilgiau išlaikyti aktyvumą. Socialiniai darbuotojai padeda asmenims atrasti naujas veiklas, ugdyti įgūdžius ir palaikyti socialinius ryšius, kurie yra būtini sveikai ir kokybiškai senatvei.

Sunkumai yra neišvengiama gyvenimo dalis, bet kuris asmuo gali patirti sunkumus. Dirbant su senyvo amžiaus asmenimis stacionarioje globos įstaigoje socialiniai darbuotojai taip pat patiria įvairių sunkumų. Sunkumai gali priklausyti nuo senyvo amžiaus asmens psichologinės būsenos, kognityvinių procesų, biologinių procesų senėjimo, motyvacijos trūkumo, žalingų įpročių, socialinių senėjimo aspektų - tai būtų socialinė izoliacija, pasikeitę santykiai. Taip pat sunkumų gali kilti dėl senyvo amžiaus asmenų tarpasmeninių santykių.
Atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad didžiajai respondentų daliai sunkumus įtakoja senyvo amžiaus asmenų motyvacijos trūkumas. Ketvirtadaliui respondentų sunkumus kelia kognityviniai procesai, iššaukti iš senėjimo, kurie nulemia protinių galimybių veiklą. Taip pat ketvirtadaliui respondentų sunkumus dirbant su senyvo amžiaus asmenimis stacionariose globos įstaigose kelia psichologinės problemos, susijusios su senyvo amžiaus asmenų būkle. Didžioji respondentų dalis teigia, kad su biologiniais senyvo amžiaus asmenų senėjimo pokyčiais susiduria kasdien. Be to, didžiajai daliai socialinių darbuotojų sunkumus veikloje kelia senyvo amžiaus asmenų žalingi įpročiai. Beveik pusė respondentų nurodė, kad bent kartą į savaitę susiduria su senyvo amžiaus asmenų tarpasmeniniais konfliktais.
| Sunkumo pobūdis | Dalis respondentų, patiriančių sunkumų (apytiksliai) | Paaiškinimas |
|---|---|---|
| Motyvacijos trūkumas | Dauguma | Senyvo amžiaus asmenų nenoras dalyvauti veiklose, bendradarbiauti. |
| Kognityviniai procesai | Ketvirtadalis | Su senėjimu susiję protinių gebėjimų pokyčiai. |
| Psichologinės problemos | Ketvirtadalis | Depresija, nerimas, kiti psichologiniai iššūkiai. |
| Biologiniai senėjimo pokyčiai | Dauguma (kasdien) | Fizinės sveikatos pablogėjimas, mobilumo sumažėjimas. |
| Žalingi įpročiai | Dauguma | Alkoholio vartojimas, rūkymas, kiti įpročiai. |
| Tarpasmeniniai konfliktai | Beveik pusė (bent kartą per savaitę) | Konfliktai tarp globos namų gyventojų. |

Socialinis darbuotojas - tai ne tik profesija, tai gyvenimo būdas. Socialinio darbuotojo profesijos privalumas, jos prestižas suteikia moralinį pasitenkinimą ir savo poreikio bei reikšmingumo pajautimą, kuris yra svarbus žmogaus gyvenime. Socialinio darbo, kaip profesijos, prestižo kėlimas tiesiogiai priklauso nuo žmonių, institucijų, visuomeninių organizacijų nuomonės - būtent ši nuomonė daugiausia lemia prestižo ateitį. Todėl socialinio darbuotojo pareiga pirmiausia yra skatinti žinias apie socialinį darbą, reklamuoti socialines paslaugas ir formuoti teigiamą visuomenės nuomonę.
Nepaisant iššūkių, socialinio darbo profesijos prestižas auga. Pastaraisiais metais į socialines tarnybas ateina daug profesionaliai apmokytų jaunuolių, kurie moka dirbti su į keblią gyvenimo situaciją patekusiais piliečiais. Norėdami sustiprinti savo profesijos prestižą, socialiniai darbuotojai patys turi jausti pasididžiavimą savo darbu ir jo rezultatais, ginti profesines vertybes ir profesijos veiklos pagrindus tarp kolegų kituose socialinės srities sektoriuose. Socialinio darbo profesijos atstovai įneša realų indėlį į valstybės ir visuomenės gerovę užtikrindami esminius socialinius poreikius - socialinės apsaugos, socialinės sanglaudos, socialinės sveikatos ir gerovės, socialinio vystymosi srityse.
Būtent tai yra pagrindinis pagrindas visuomenėje palaipsniui vis labiau pripažinti socialinio darbo svarbą, darbo patrauklumą socialinėje srityje ir profesijos prestižo augimo garantą. Pasaulinė socialinio darbo profesionalizacijos patirtis rodo, kad užsiimti šia veikla tikrai yra tikslinga. Socialinio darbuotojo darbas yra nuolatinis persikūnijimas iš vieno įvaizdžio į kitą - per vieną dieną gali tapti psichologu, gydytoju, gelbėtoju, paštininku. Kadangi vyresnio amžiaus žmonių dalis kasmet auga, socialinių paslaugų poreikis didėja, ir ateityje šių paslaugų paklausa tik didės.
tags: #socialinio #darbuotojo #vaidmenys #skatinant #sveika #senejima