Gerb. bendrijos „Viltis“ nariai, globos įstaigų pertvarka pereina į aktyvią stadiją, t. y. pradeda veikti globos įstaigų pertvarkos organizacinė grupė. Institucinės socialinės globos sistemos pertvarka Lietuvoje prasidėjo 2012 m. patvirtinus Neįgalių vaikų, likusių be tėvų globos vaikų, suaugusių neįgalių asmenų socialinės globos namų deinstitucionalizacijos strategines gaires. Pertvarkos gairės pradėtos kurti 2013 m. Š.m. pavasarį vyko mokymai-diskusijos apie didelių socialinių globos institucijų pertvarką Lietuvoje pagal partnerių sukurtą programą projekto „Kartu link efektyvios ir tvarios socialinės globos“ („Towards efficient and sustainable social care“) rėmuose. Prieš metus pradėtas Institucinės globos pertvarkos antrasis etapas - projektas „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“, kurį koordinuoja Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, finansuoja Europos socialinio fondo agentūra.
Koordinuojantis pertvarkos ekspertas Gytis Baltrūnas sako, kad tai yra tik nedidelė visos pertvarkos dalis. Aknystos socialinės globos namuose dirbau 11 metų. Mačiau, kad ta sistema negera, kad ji pražudo ten uždarytus žmones. Globos namuose kartu gyvena ir sunkia Alzhaimerio ligos forma sergantis senukas, ir psichikos liga susirgęs ką tik universitetą baigęs jaunas vyras, ir proto negalią turintis asmuo, kuris nemoka rašyti ir skaičiuoti, bet yra fiziškai stiprus. Visiems gyventojams teikiamas paslaugas būtų sudėtinga diferencijuoti, tad viskas daroma centralizuotai - skalbiami drabužiai, keičiama patalynė, gaminamas maistas ir pan.
Europos šalyse didelis skaičius žmonių gyvena nuolatinės globos įstaigose: vaikai, žmonės su negalia ir vyresnio amžiaus žmonės. Institucionalizacija ir grėsmingo jos masto žala suaugusiesiems ir vaikams ne kartą akcentuota UNICEF ir Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro Europos regioninio padalinio bei Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto. Apžvalgose įtikinamai parodoma, kad Vidurio ir Rytų Europos bei Nepriklausomų valstybių sandraugos šalyse pokyčiai institucinės globos srityje per pastaruosius dvidešimt metų buvo itin vangūs.
Institucinės globos tradicija atsirado ir sustiprėjo Europoje kaip būdas apsaugoti silpnesnius visuomenės narius bei užtikrinti jų išgyvenimą sudėtingais visuomenės raidos etapais, kaip būtina priemonė užtikrinti jų išlikimą. Tačiau 20-ojo amžiaus pabaigoje visuomenė suprato, kad emocinė ir socialinė aplinka yra reikšmingas žmogaus psichinės sveikatos, raidos ir asmenybės vystymosi komponentas. Tuo tarpu gyvendamas institucijoje žmogus ar vaikas, užuot artimai bendravęs su tėvais, šeimos nariais ar globėjais, jaučia individualizuoto emocinio prieraišumo stoką. Akivaizdu, jog institucinė globa, ypač jeigu ji prasideda nuo kūdikystės, sėkmingos integracijos į visuomenę galimybę sumažina iki minimumo.
Per pastaruosius porą dešimtmečių visuomenę vis pasiekia pranešimai tiek Lietuvoje, tiek Europos Sąjungos šalyse apie dideles globos institucijas, kuriose vaikai arba žmonės su negalia gyvena blogomis sąlygomis, o darbuotojai nevengia žiauraus ir asmenybę žeminančio elgesio, kartais peraugančio į kankinimą. Be abejo, tai gali pasitaikyti ir šeimoje, šalia mūsų. Įvairios tarptautinės ataskaitos praneša, kad globa institucijoje skatina vienų piktnaudžiavimą savo privilegijuota padėtimi kitų atžvilgiu ir sukuria sisteminio, nuasmeninto smurto tikimybę bei galimybę tiek iš darbuotojų, tiek iš vyresnių globos institucijos gyventojų pusės.
Globos įstaigos dažnai būna uždaros, įsteigtos atskirai nuo bendruomenių, jose gyvenantys ar gyvenę vaikai bei žmonės su negalia neturi galimybės suformuoti įprastų socialinių tinklų, kurie labai praverstų vėlesniuose jų gyvenimo etapuose. Prie viso to dar galima pridurti ir stigmą, siejamą su faktu, kad vaikystė ar dalis gyvenimo buvo praleista globos įstaigoje.

Net du tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija ir Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija pabrėžia būtinybę investuoti į paramos šeimai ir bendruomenines paslaugas. O institucinė globa yra įvardijama tik kaip kraštutinė priemonė. Valstybės privalo apsaugoti žmones nuo apgyvendinimo rūpybos įstaigose. Kalbama apie visavertį vaiko, netekusio tėvų globos, žmogaus su negalia gyvenimą, kuris garantuotų jo orumą, ugdytų pasitikėjimą savimi ir leistų aktyviai dalyvauti visuomenės veikloje. Būtent šiuo tikslu turėtų vadovautis valstybės dalyvės, siekiančios neįgalių vaikų teisių įgyvendinimo.
Jungtinių Tautų alternatyvios globos vaikams gairės, patvirtintos Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 64-oje sesijoje, laikytinos svarbiu žingsniu skatinant valstybes dalyves kritiškai įvertinti savo vaikų apsaugos sistemas, kurios daugelyje šalių vis dar remiasi ydinga nuolatinių globos įstaigų sistema.
Per 2014 m. lygiagrečiai buvo sprendžiamas ir kompleksinės pagalbos šeimai didinimo klausimas. Jau 2015 metais daugiau nei 300 tūkst. eurų (daugiau 1 mln.) krizę patiriančioms šeimoms buvo suteiktos konsultavimo, socialinės pagalbos paslaugos, kad šios šeimos įgytų būtinus socialinius įgūdžius, gebėtų savarankiškai prižiūrėti ir auginti vaiką. Naujuoju įstatymu siekiama, kad atsirastų prevencinis darbas su vaiku ir šeima. Galutinį sprendimą dėl vaiko paėmimo iš šeimos priimtų teismas. Vaiko paėmimas iš šeimos skubos atveju iš esmės nekeičiamas. Tačiau įstatymas suteiks teisę teisėjui neišduoti leidimo, jeigu teismas matys, kad savivaldybė per mažai padėjo vaikui ir šeimai.
Kartu nutarta plėtoti keturių rūšių naujas paslaugas negalią turintiems darbingo amžiaus žmonėms: socialinių dirbtuvių, apsaugoto būsto, įdarbinimo su pagalba, pagalbos priimant kasdienius sprendimus. Įgyvendinant pilotinį projektą labai gerai neturėti per daug įsivaizdavimų ar išankstinės nuomonės, nes reikia numatyti bandomų paslaugų vietą visoje bendruomeninių paslaugų sistemoje.
Socialinių dirbtuvių paslauga yra socialinės priežiūros paslauga, pretenduojanti tapti dienos globos alternatyva. Šios paslaugos poreikis yra labai didelis. Socialinės dirbtuvės kuriamos tam, kad neįgalieji dirbtų jiems prieinamus darbus ir net galėtų simboliškai užsidirbti. Veiklų, kurias gali atlikti socialinių dirbtuvių lankytojai, iš tikrųjų yra labai daug. Vieni pakuoja kačių kraiką, kiti siuva maišelius, treti valo laiptines, tvarko aplinką. Dirbtuvėse vienu metu dirba 10 žmonių. Didžioji jų dalis neturi darbo įgūdžių, dažną reikia pripratinti prie darbinės veiklos, todėl su jais dirba socialinis darbuotojas, socialinio darbuotojo padėjėjas ir užimtumo specialistas, kuris moko konkretaus darbo.
Teikiant šią paslaugą, darbas su socialinių dirbtuvių lankytojais organizuojamas pagal individualius planus, atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus gebėjimus ir galimybes. SVARBU. Socialinėse dirbtuvėse žmonės su intelekto ar psichosocialine negalia gali kurti tam tikras paklausias prekes ar teikti bendruomenėje reikalingas paslaugas. Iki šiol globos namuose gyvenantys neįgalieji dažniau buvo įtraukiami į įvairias menines veiklas, kurių pobūdis labiau pramoginis nei ugdomasis. Tačiau pačiam žmogui naudinga įgyti konkrečių įgūdžių ir galbūt ateityje pradėti dirbti bei užsidirbti.
Advento popietė buvo gera galimybė sustoti ir įvertinti, kur šiandien yra regiono socialinės dirbtuvės, kokie pokyčiai įvyko per metus ir ko siekiama toliau. Plungės rajono savivaldybėje daug dėmesio skiriama asmenų, turinčių intelekto ir (ar) psichosocialinę negalią, socialinei įtraukčiai ir prasmingų veiklų organizavimui. Naujas būdas kalbėti apie teises ir pasirinkimus - tai daugiau nei edukacinis įrankis. Kai teisės tampa suprantamos, atsiranda balsas. Tarp socialinių dirbtuvių dalyvių - ir Ingrida, kurios kelias tapo pirmųjų metų simboliu. Čia ji tobulino įgūdžius, stiprino pasitikėjimą savimi ir kartu su komanda žengė svarbų žingsnį į savarankišką darbą.
Tiesa, dirbtuvių organizatoriai nelengvai atsisako buvusių veiklos šablonų. Pavyzdžiui, viena pelningiausių socialinėse dirbtuvėse vykdytų veiklų buvo palaikams skirtų maišų gamyba. Dirbtuvių dalyviams tereikėjo įsiūti užtrauktuką, išmušti skyles ir prisiūti rankenas - tai nesudėtingas procesas, kurį be didelių pastangų gali padaryti neįgalieji.

Šia paslauga siekiama paskatinti intelekto ir psichosocialinę negalią turinčius žmones įsilieti į atvirą darbo rinką. Žinoma, šiuo metu, kai ir šiaip daug žmonių ieško darbo, mūsų klientams įsidarbinti dar sudėtingiau. Dažnas darbdavys verčiau rinksis asmenį, kuris galbūt ne toks geras darbuotojas, bet neturi psichosocialinės negalios. Įdarbinimo su pagalba specialistas su vienu žmogumi dirba metus. 4-6 mėnesiai skirti padėti surasti darbą, o likusieji 6-8 - padėti jam išsilaikyti darbo vietoje. Atsiranda įvairių faktorių, dėl kurių jiems sunku išsilaikyti darbo vietoje, vienas iš jų yra neigiamos kolektyvo nuostatos. Šios paslaugos tikslas yra ne tik įdarbinti, bet ir paruošti žmones dalyvauti darbo rinkoje arba net visiškai savarankiškai.

Žmogui, kuris turėtų gyventi globos namuose, sudaroma galimybė gyventi išnuomotame name ar bute. Išsikėlusieji iš globos namų iš pradžių džiaugiasi laisve, bet greit pavargsta, nes viską tenka daryti patiems. Turime leisti jiems „atkristi“ ir vėl pradėti iš naujo. Angliškai tai vadinasi loop - žmogui gali tekti 10 ar net 15 kartų grįžti į ankstesnę institucinę rutiną, o po to vėl iš naujo bandyti, kol jis taps savarankiškas. Ypač svarbu neleisti, kad šiuo metu į globos namus patektų žmonės, kurie yra pakankamai savarankiški, kad jie neįgytų tos nelemtos perteklinės globos patirties. Deja, Lietuvos globos įstaigose tebegyvena apie 6 tūkst. [asmenų, kuriems galėtų būti naudingos bendruomeninės paslaugos].

Tai yra naujausia ir sudėtingiausia paslauga. Šią pagalbą dažniausiai teikia socialiniai darbuotojai. Taip susiklostė, kad socialinis darbas Lietuvoje yra pernelyg paternalistinis, t. y. per daug globėjiškas. Svarbu suprasti, kad pagalbos priimant sprendimus užsakovas yra klientas, todėl paslaugą teikiantis darbuotojas be kliento noro nieko negali daryti. Šią paslaugą kai kas sieja su neveiksnumo institutu. Vakarų šalyse yra judėjimas, kuris angliškai vadinasi overprotection, t. y. per didelis apsaugojimas. „Aš pats mėgstu sakyti, kad reikia žmogui leisti nusipirkti per mažus batus.“

Manau, tai, kad mūsų visuomenė kol kas nėra pasirengusi priimti kitokių žmonių. Užsieniečiai, atvykę į Lietuvą, paprastai manęs klausdavo, kur mūsų neįgalieji, nes jų pas mus nėra, gali sutikti tik vieną kitą. Apklausų duomenys rodo, kad psichosocialinę negalią turintys žmonės vertinami kaip pavojingesni už kenčiančius nuo priklausomybės ar išėjusius iš įkalinimo įstaigų. Kai ieškome būstų neįgaliesiems, nuomotojai, išgirdę, kam reikalingas butas, dažnai nuomoti atsisako. Šiems žmonėms paslaugas neretai atsisako teikti net fizinę negalią turinčius asmenis jungiančios draugijos - manoma, kad jie neprognozuojami, pavojingi. Pagal statistiką intelekto ir psichosocialinę negalią turintys žmonės nusikalsta gerokai rečiau nei „sveikieji“. Jie turi grįžti į visuomenę, tada visuomenė ims keistis.
Visgi, gyvenimo kokybę, kurią kai kurie atrado, valdžia vėl ardo. Pavyzdžiui, Algimanto Bandzos senelių namų patalpoms ir santechnikai pertvarkyti reikėtų 2,5 milijono eurų. „Mes nesiimame nei prievartos ir kalbame su savivaldybėmis. Savivaldybės nėra linkusios investuoti į valstybės pavaldumo įstaigas, todėl toks sprendimas galėtų atitikti maksimalų rezultatą“, - tikino D. „Šiuo metu matome, kad dar ne laikas mūsų įstaigai pereiti į kitą pavaldumą, nes pereinamasis laikotarpis truks vėl metus, o turime galvoti apie sunkią geopolitinę situaciją“, - teigė S.
Šalyje veikia 31 stacionari socialinės globos įstaiga asmenims, turintiems proto ir/ar psichikos negalią. Jose gyvena virš 5 tūkst. suaugusių (iš jų apie 4 tūkst. yra darbingo amžiaus) ir virš 60 vaikų su negalia, iš jų 55 proc. turi psichikos negalią, 45 proc. [proto negalią]. Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, Lietuvoje kasmet buvo diagnozuojama per 300 naujų psichikos ir elgesio sutrikimų atvejų 100 tūkst. gyventojų ir yra daugiau nei 5,5 tūkst. sergančiųjų 100 tūkst. Šalyje yra apie 15,5 tūkst. vaikų su negalia. Šalyje veikia 3 socialinės globos įstaigos, kuriose gyvena per 60 vaikų ir per 480 suaugusių asmenų iki 29 m.
2021 m. pabaigoje šalyje jau buvo įsteigti 33 grupinio gyvenimo namai (GGN) ar bendruomeniniai vaikų globos namai (BVGN), kuriuose gyvena suaugusieji ar vaikai su psichikos ar proto negalia, iš jų: 5 BVGN vaikams su negalia ir 28 GGN suaugusiems asmenims su negalia.
| Kategorija | Skaičius/Kiekis | Pastabos |
|---|---|---|
| Stacionarios socialinės globos įstaigos (proto ir/ar psichikos negalia) | 31 | Suaugusiems ir vaikams |
| Gyventojų suaugusių su negalia institucijose | >5 000 | Apie 4 000 darbingo amžiaus |
| Gyventojų vaikų su negalia institucijose | >60 | 55% turi psichikos negalią, 45% proto negalią |
| Vaikų su negalia šalyje | ~15 500 | Bendras skaičius |
| Globos įstaigos asmenims iki 29 m. | 3 | Gyvena >60 vaikų ir >480 suaugusių |
| Naujų psichikos ir elgesio sutrikimų atvejų (kasmet) | >300 / 100 tūkst. gyventojų | Lietuvoje |
| Sergančiųjų psichikos ir elgesio sutrikimais (iš viso) | >5 500 / 100 tūkst. gyventojų | Lietuvoje |
| Įsteigti GGN ir BVGN (iki 2021 m. pabaigos) | 33 | 5 BVGN vaikams su negalia, 28 GGN suaugusiems asmenims su negalia |

Žemiau pateikiamas dalies socialinių paslaugų teikėjų, prisidedančių prie deinstitucionalizacijos ir bendruomeninių paslaugų plėtros, sąrašas:
tags: #socialines #globos #istaigu #pertvarka