Sibirietiškas auklėjimas: Urkų kultūra ir jos atspindžiai mene

Sibirietiškas auklėjimas - tai unikali ir griežta „garbingų nusikaltėlių“ grupės moralės ir elgesio sistema, suformuota Padniestrėje. Šios bendruomenės istorija prasideda Tarybiniais metais, kai rūstusis Stalinas iš Sibiro į Padniestrę ištremia mažą maištingą tautelę, kuri vadina save urkais. Šie urkai pasižymi itin griežtomis kriminalinio pasaulio nuostatomis ir propaguoja robinhudišką gyvenseną: vagia tik iš režimo ir gina vargšus.

Urkų kultūros principai ir gyvenimo būdas

Urkai - itin religingi, o jų religinės apeigos primena pagoniškus ritualus. Tremtiniai turi dvasinį ir idėjinį vadą - vietos Doną Korleonę senį Kuzmičių. Ginčijamame, nepripažintame regione tarp Moldovos ir Ukrainos, Padniestrėje, gyvena glaudi „garbingų nusikaltėlių“ grupė, kilusi iš Stalino ten ištremtų nusikaltėlių. Joje laikomasi griežtų ritualizuotų pagarbos ir ištikimybės kanonų.

Šioje bendruomenėje tatuiruotės pasakoja žmogaus gyvenimą, o vaikas nuo mažiausių dienų svajoja apie savo pirmąjį durklą piką. „Garbingieji“ ginklai griežtai atskiriami nuo „nuodėmingųjų“. Pinigai leidžiami tik dviem dalykams - ginklams ir ikonoms, o mentai ir kiti sistemos pakalikai visuotinai neapkenčiami. Šiame pasaulyje keturi vaikystės draugai augo moralės neturinčioje aplinkoje, kur kiekvieną dieną reikėjo kovoti dėl išgyvenimo. Gavę itin siaubingą auklėjimą iš pačių žiauriausių rusų banditų, draugai tapo vieninga grupuote, kuri darė tvarką savo rajone ir tuo pačiu užsitarnavo pagarbą iš vyresnių.

Nikolajaus Lilino knyga „Sibirietiškas auklėjimas“

Toje egzotiškoje subkultūroje gimusio ir augusio Nikolajaus Lilino tiesmukas ir atviras pasakojimas apie moralinį Sibiro urkų auklėjimą pranoksta viską, ką esate skaitę apie mafiją. Italijoje bestseleriu tapusi knyga apie nepamirštamą vaikystę nusikaltėlių bendruomenėje yra autobiografinė, pasakojanti apie nepamirštamą vaikystę nusikaltėlių bendruomenėje. "Sibirietiškas auklėjimas" labiausiai įtraukia tuo, kad žinai, jog dauguma skaitomų dalykų yra tiesa. Dokumentuotas garbingų urkų nusikaltėlių gyvenimas yra savotiškas ir žavi tuo, kad daugumai toks nusikaltėlių pasaulis yra visiškai nepažįstamas.

Vienas skaitytojas teigia: „Ši knyga į mano rankas pateko todėl, nes mūsų skaitytojų klubas ją išrinko. Iš pradžių labai spyriojausi ją skaityti, atrodė, jog visiškai manęs nesudomins. Tačiau klydau. Darėsi vis įdomiau ir įdomiau. Tai buvo kitokia knyga, nei skaičiau prieš tai. Nusikaltimai, smurtas, išgyvenimas pateikiamas labai tikroviškai. Vis dėl to, kad ir per nusikaltimus yra pateikiama daug gyvenimiškos išminties...“ Knyga galbūt ir nebloga, bet kai kuriems nepatiko pagrindinio veikėjo teisuoliškumas.

Filmas „Sibirietiškas auklėjimas“: Knygos adaptacija ekrane

Pagal rašytojo Nicolai Lilin ir lietuviškai išleistą bestselerį „Sibirietiškas auklėjimas“ buvo sukurtas filmas. Italų režisierius G. Salvatoresas, kuris kadaise išgarsėjo puikia juosta „Viduržemio jūra“ (net pelnė „Oskarą“) ir šokiravo įtaigiu trileriu „Aš nebijau“, šį kartą nusprendė į ekraną perkelti autobiografinį rusų kilmės italų rašytojo N. Lilino to paties pavadinimo veikalą. Filmas, kuris buvo filmuojamas Italijoje ir Lietuvoje, yra anglų kalba, su lietuviškais subtitrais. Pirmą kartą kino istorijoje lietuvių aktoriai atlieka pagrindinį vaidmenį, o Holivudo žvaigždės, įskaitant garsųjį Johną Malkovichių, lieka antrame plane „Oskaro“ laureato kino juostoje.

Filmo siužetas ir pagrindiniai veikėjai

Veiksmo vieta - Dievo pamirštas kaimelis Benderai. Čia auga du pagrindiniai istorijos personažai - Kolima ir Gagarinas. Juos prižiūri ir auklėja „garbingų nusikaltėlių“ autoritetas senelis Kuzia (kaip visada nepakartojamas Johnas Malkovichius). Nors Kolima klauso mokytojo ir jam paklūsta, Kuzmičiui atrodo, kad labiau prisitaikęs išgyventi yra Gagarinas. Tik štai nutinka bėda: berniukas net septyneriems metams atsiduria už grotų. Išėjęs iš kalėjimo jis tampa visiškai nevaldomu žmogumi.

Tikrasis auklėjimas prasideda paauglystėje, kai į Benderus atvyksta Ksenia (E. Tomlinson), o Kolima (A. Fedaravičius) ją iškart įsimyli, net neįtardamas, jog žavioji būtybė yra sutrikusio mąstymo, arba, kaip paaiškina senelis, „Dievo išrinktoji“. Sibiro tremtinių klanas ją saugo, nes gerbia moteris. Priešingai nei kitos grupuotės - gruzinų, Odesos žydų, juodagymių, - kurios eina išvien su teisėsauga. Kai Gagariną suvilioja narkotikų ir prostitucijos verslas, Kolima, kaip ir senelis, nuo jo nusigręžia. Draugystė nutrūksta.

Kino kūrėjas pristato labai brutalų ir tikrovišką filmą, atpasakotą pagal žymią knygą, ir kviečia žiūrovus susipažinti su siaubingais rusų banditų kodeksais, kurie net dabar kelia šiurpą daugeliui pasaulio kriminalinių organizacijų atstovų. Didžiausią įspūdį palieka debiutuojančio Arno Fedaravičiaus (Kolimos) ir Viliaus Tumalavičiaus (Gagarino) duetas. Filme vaidina ir angliškai kalba daug talentingų lietuvių aktorių. Suaugę vaikinai užsinorėjo kilti aukštai, tačiau didelės svajonės kartais tampa tikru pragaru.

Kritika ir filmo trūkumai

Nepaisant įdomios temos ir talentingų aktorių, filmas sulaukė nemažai kritikos. Jau nuo pat pirmų filmo akimirkų tapo aišku, jog režisierius net nebandė pasidomėti rusų mafijos istorija ir tuo, kaip banditai atrodė anais laikais. Filmas iš karto praranda didelę dalį autentiškumo, kai pagrindiniai veikėjai pradeda šnekėti angliškai. Dar būtų suprantama, jeigu veiksmas vyktų Didžiojoje Britanijoje arba JAV, tačiau jis vyko Rusijoje, ir dar ne bet kokiame regione, o šiaurėje.

Juosta negali pasigirti gerai pateikta siužetine linija - viskas vyksta labai chaotiškai ir pagreitintai, o tai sumenkina juostos kokybę. Praeitis, dabartis ir ateitis parodyta taip neprofesionaliai, jog kai kuriose scenose norisi paklausti - kodėl? Ir išties, kodėl taip pigiai ir nenatūraliai režisierius perteikė knygoje aprašytus įvykius? Nejaugi buvo sunku šiek tiek pastudijuoti literatūrinį kūrinį ir pateikti tiek veikėjus, tiek jų likimą žymiai šviesesniame kontekste? Atsakymo į šį klausimą, matyt, neteks sulaukti.

Peržiūros metu neigiamą poveikį padarė ne tik dialogai ir anglų kalba. Svarbiausias akcentas buvo pamatyti ir sužinoti tuos tikrus banditų papročius ir pamatyti tą auklėjimą, bet tenka nusivilti ir čia. Nėra visiškai jokio auklėjimo, vos tik keliose scenos, kuriose minima tam tikra banditų hierarchija ir kodeksas, galima pamatyti tikrovišką vaizdą iš tos uždaros eiliniams žmonėms kastos. Juokingiausia, jog Davidas Cronenberghas, po ranka neturėdamas tokio literatūrinio darbo kaip N. Lilino knyga, sugebėjo „išspausti“ iš šios tematikos tūkstantį kartų geresnį filmą „Rytietiški pažadai“. Draugystės aspektas irgi neatskleistas.

Personažai neatskleisti, o tai galiausiai parodo jų trapumą ir filmo menkumą. Netgi meilės kontekstas nebuvo atskleistas, nors tam potencialas buvo gana nemažas, pamačius pirmą Kolimos ir Ksenijos akių kontaktą. Deja, filmo kūrėjas nesugebėjo sužaisti ties jausmais, galiausiai tik prajuokino.

Autentiškumo stoka ir vizualinė pusė

Ne paslaptis, jog filmas buvo nufilmuotas Lietuvoje, tačiau stengiantis perteikti rusišką atmosferą daugelyje filmavimo vietų buvo persistengta. Rusiški pavadinimai žinomose vietose gal ir suteikia autentiškumo, tačiau viskas atrodo juokinga, kai kai kur matosi lietuviški užrašai. Žmonių apranga irgi atrodo lyg iš aštunto sovietmečio dešimtmečio. Negi italas režisierius galvojo, kad 1995 metais žmonės vaikščiojo taip apsirengę? Dar viena klaida, ir turbūt didžiausias vizualinės pusės minusas - gyvenamieji namai ir aplinka. Labai įdomu, iš kur tais laikais beveik visuose butuose buvo plastikiniai langai? Juoko vertas reginys. Žiaurumo filme netrūksta, tačiau net ir tas žiaurumas nelabai tikroviškai atrodo. Visame filme - vos tik kelios tokios scenos, tačiau ant jų ir laikosi bendra istorija, kai buvo norima parodyti visą banditų brutalumą, o gavosi menkavertis portretas, kai vaikinai panorėjo žaisti mafiją.

Vizualiai filmas atrodo grėsmingas, šaltas ir nemalonus, o neblogos muzikos ir tikrai kokybiško fono dėka juostai galima skirti keletą balų vien už natūraliai perteiktą atmosferą. Tai vienintelis filmo koziris, kuris nepriverčia nuobodžiauti. Bent jau akims buvo padaryta šventė. Filmo montažas ir operatoriaus darbas labai prasti. Operatorius dar keliais kameros manevrais sugeba „pagauti“ kažką įdomesnio, tačiau kalbant apie montažą ir jo pasibaisėtiną pusę, prarandama istorijos dalis. Visiškai prastai suderintos scenos priverčia sukti galvą dėl ekrane rodomų įvykių. Tai tikra kančia ir pasišaipymas iš žiūrovo.

Aktorių darbas ir bendras vertinimas

Apie aktorių profesionalumą ir atsidavimą savo vaidmenims sunku kalbėti, visiškai jokios vaidybos nebuvo. Lietuvių aktoriai Arnas Fedaravičius ir Vilius Tumalavičius bandė parodyti kažką drąsesnio, bet jiems nepavyko išsiskirti. Prie jų prisidėjo ir britė Eleanor Tomlinson, taip pat nesugebėjusi įkūnyti savo veikėjos. Kino veteranai, Holivudo senbuviai Johnas Malkovichius ir Peteris Stormare‘as pagyvina juostą vien tik savo buvimu, tačiau jie irgi nesistengė. Jokio noro pasirodyti gerai prieš kameras, jie tiesiog buvo kadruose. Tačiau bent tiek gerai, buvo galima pasižiūrėti bent kažką pozityvaus įžvelgti.

„Sibirietiškas auklėjimas“ - tai skurdžiai pilkas italo režisieriaus požiūris į vieną didžiausių kriminalinių pasaulio organizacijų. Filme neatskleistas joks auklėjimas, o tik pateikti keli žinomi faktai apie banditų papročius rusų žemėje.

tags: #sibirietiskas #auklejimas #trailer

• įdomios piešimo idėjos mažiesiems
• Pagalvės maitinančioms mamoms
• išbandykite įtraukiantį žaidimą „Kiaušinis“
• BabyBjörn gultukų privalumai
• Kaip veikia ankstyvas nėštumo testas