Sergejus Larinas (1956 m. kovo 9 d. Daugpilis, Latvija - 2008 m. sausio 13 d. Bratislava, Slovakija) buvo iškilus Lietuvos dainininkas (tenoras), pelnęs tarptautinį pripažinimą. Jo gyvenimas ir karjera buvo paženklinti atsidavimu muzikai ir nepaprastu talentu, vedusiu jį į didžiausias pasaulio operos scenas.

Sergejus Larinas gimė 1956 m. kovo 9 d. Daugpilyje, Latvijoje, ir čia išgyveno lygiai 11 metų. Kai jam sukako 11 metų, tėvai grįžo į savo gimtąjį miestą Gorkį (dabartinis Nižnij Novgorodas). Ten jis gyveno ir mokėsi dar 11 metų. Dainininkas augo Nižnij Novgorode, kur baigė prancūzų kalbos studijas Užsienio kalbų institute. Jo šeimoje nebuvo nei muzikų, nei artistų, ir rimtoji muzika nebuvo nuolat skambanti. Tačiau, kaip prisipažino pats S. Larinas, būtent lemtingas įvykis pakreipė jo gyvenimą link operos.
Būdamas dvylikos, vasarą, iškart po atvykimo į Gorkį, Sergejus su mama apsilankė Daugpilyje. Tuomet su bičiuliu Saša jis nuėjo į kiną, kur tą dieną rodė tik „Didžiosios meilės serenadą“ - muzikinę komediją su Mario Lanca. Arijos kulminacijoje, „Juokis, pajace“, jis apsipylė ašaromis. Šiandien jis buvo įsitikinęs, kad būtent tą akimirką jame gimė operos artistas. Tai buvo likimo ženklas - tarsi grūdas pasėtas, kuriam anksčiau ar vėliau buvo lemta išdygti. Nuo tada labai nedrąsiai pradėjo domėtis dainavimo menu.
Nors iš pradžių mokykloje mokėsi vokiečių kalbos, Paryžiaus svajonė atvedė S. Lariną į prancūzų kalbos studijas. Turėdamas tokią svajonę, įstojo į užsienio kalbų institutą, prancūzų kalbą. Baigęs Gorkio pedagoginį institutą 1978 metais, gabus filologas atvyko į Vilnių studijuoti vokalo Virgilijaus Noreikos klasėje tuometinėje Lietuvos konservatorijoje. Larinų šeima dievino lietuvių tenorą Virgilijų Noreiką, kuris vėliau tapo vienu iškiliausių jo mokinių. 1984 m. S. Larinas baigė Lietuvos konservatorijos V. Noreikos dainavimo klasę.
Nuo 1981 m. S. Larinas dainavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. 1981 metais jis debiutavo Lietuvos operos scenoje Alfredo vaidmeniu Giuseppe's Verdi „Traviatoje“. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre jis dainavo iki 1989-ųjų. Jo nuopelnai lietuvių scenai buvo įvertinti Operos bičiulių apdovanojimu „Kipras“ bei Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino karininko ordino kryžiumi.
Nuo 1989 m. Sergejus Larinas tapo Bratislavos nacionalinio operos teatro solistu. Jo karjeros lūžis įvyko 1988 metais, kai jis debiutavo Bratislavos teatre. Tuomet čia dirbęs maestro Jonas Aleksa pakvietė S. Lariną dainuoti Germaną „Pikų damoje“. Gruodį padainavęs premjerą ir 5 spektaklius per 8 dienas, netruko sulaukti viliojančio pasiūlymo - trejų metų kontrakto su šia trupe. Pasiprašęs trejų metų kūrybinių atostogų Lietuvos operoje, tuomet dar mažai kam težinomas jaunas tenoras pasiliko Slovakijoje.
Po to prasidėjo svaiginanti tarptautinė karjera. 1990-ųjų gegužę įvyko netikėtas debiutas Vienos valstybinėje operoje. 1991 metais S. Larinas debiutavo Milano teatre „La Scala“, dainavo su žymiąja F. Cossotto. Niujorko „Metropolitan Opera“ S. Larinas debiutavo operoje „Toska“, vėliau dainavo Don Alvarą „Likimo galioje“ pakaitomis su P. Domingo. Jis dalyvavo atnaujintame „Boriso Godunovo“ pastatyme, kurį dirigavo V. Gergijevas. Dainininkas buvo nuolat kviečiamas dainuoti Paryžiaus Bastilijos operos, Londono „Covent Garden“, Bavarijos valstybinės operos, Buenos Airių „Colon“ ir kitų Europos bei Amerikos teatrų scenose.
Sergejus Larinas buvo žinomas dėl savo plataus repertuaro, ypač XIX amžiaus italų romantinės operos. Jo atliekami personažai dažnai pasižymėjo dramatizmu ir giliu emociniu turiniu. Tenoras sukūrė įsimintinų vaidmenų daugelyje garsių operų.
| Vaidmuo | Opera | Kompozitorius |
|---|---|---|
| Radamesas | „Aida“ | Džiuzepė Verdis |
| Don Alvaras | „Likimo galia“ | Džiuzepė Verdis |
| Alfredas | „Traviata“ | Džiuzepė Verdis |
| Don Karlas | „Don Karlas“ | Džiuzepė Verdis |
| Rudolfas | „Bohema“ | Džiakomas Pučinis |
| Kalafas | „Turandot“ | Džiakomas Pučinis |
| Don Chosė | „Karmen“ | Žoržas Bizė |
| Florestanas | „Fidelio“ | Liudvikas van Bethovenas |
| Hofmannas | „Hofmanno pasakos“ | Žakas Ofenbachas |
| Samsonas | „Samsonas ir Dalila“ | Kamilis Sen Sansas |
| Germanas | „Pikų dama“ | Piotras Čaikovskis |
| Polionė | „Norma“ | Vincenzo Bellini |

Nuo 1999 m. S. Larinas kasmet gastroliavo Lietuvoje. Nors pastaraisiais metais gyveno ir dirbo Slovakijoje, jis nuolat pabrėždavo esąs Lietuvos kultūros dalis. 1995 metais Parmoje Sergejui Larinui buvo suteiktas Džuzepės Verdžio draugijos apdovanojimas, o 2003-iaisiais jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Karininko ordino Kryžiumi bei Lietuvos operos bičiulių draugijos įsteigta „Kipro“ statulėle.
Dainininko balsas puošė ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklius, Lietuvos simfoninių orkestrų programas. Jis dalyvavo tarptautiniuose muzikos festivaliuose.
Sergejus Larinas tikėjo, kad dainavimas - tai teatras, kuriame negalima abejoti, nes klausytojas kitaip nepatikės. Anot jo, muzika parašyta ne tam, kad atlikėjas galėtų demonstruoti savo išgaunamus nuostabius garsus, nes gražus garsas - tik didžiojo meno pradžia. Būtina rasti dainavimo „filosofinį akmenį“. Jis norėjo, kad klausytojas tiesiog pats išgyventų jo personažų likimą. S. Larinas teigė, kad jam koktus spekuliavimas efektais, neturinčiais nieko bendra su muzika, nes ne dėl efektų kuriamas menas. Jis pabrėžė, kad viską, kas užrašyta, jau vienas žmogus būna išgyvenęs - tai muzikos autorius. Todėl svarbiausia laiku išmokti tikrąja to žodžio prasme skaityti natas. Nors yra ir atlikimo tradicijos, jam kur kas svarbiau už jas pats autorius, tai, ką sugeba įžiūrėti natose. Tik tuomet, kai muziką jautė taip, lyg ji būtų jo paties sukurta, pasijuto lygus autoriui ir tęsė jo pradėtą kūrybą savąja interpretacija.
Operos pasaulis buvo priblokštas - 2008 m. sausio 13 dieną Bratislavos ligoninėje mirė garsus tenoras Sergejus Larinas. Artistui buvo 51 metai. Beveik prieš trejus metus, 2005-aisiais, S. Larinui Prahoje buvo atlikta sudėtinga kepenų persodinimo operacija. Po jos solistas beveik nekalbėjo. Tačiau atkaklios pastangos jam leido atnaujinti karjerą, ir po sudėtingos kepenų persodinimo operacijos solistas jautėsi puikiai, netgi buvo atnaujinęs sėkmingą tarptautinę karjerą. Jo sveikata pašlijo netikėtai. Šį kovą Sergejui Larinui būtų sukakę 52-eji. Velionis buvo kremuotas Bratislavoje sausio 21 d., o palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.