Senovės lietuvių Kalėdos: Saulės gimimo šventė ir papročių virsmas
Kalėdos švenčiamos gruodžio 25 d., tuoj po Kūčių. Nuo seno Kalėdos - Saulės sugrįžimo, svarbiausia Saulėgrįžos ciklo šventė. Seniau per Kalėdas žmonės švęsdavo ir Naujuosius metus. Kalėda simboliškai vaizduojama kaip sugrįžtanti Saulė. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda ilgėti. Tamsiosios lapkričio ir gruodžio dienos, o dar tamsesnės naktys, eina prie pabaigos. Šiandien Kalėdos tapo ne tik religine, bet ir pasaulietine švente, kurią vienija šviesos ir vilties simbolika.
Pagoniškosios šaknys ir Saulės grįžimo apeigos
Saulės sugrįžimo šventės sparčiai formavosi atsiradus žemdirbystei ir gyvulininkystei. Laukimo laiką krikščionybė sutapatino su adventu. Iki krikščionybės priėmimo 1387 metais, mūsų protėviai šventė žiemos saulėgrįžą, vadinamą Kūčiomis, kurios iš esmės buvo pagoniška šventė, skirta gamtos ciklui ir saulės sugrįžimui pažymėti. Gruodžio 25 d. nuo seno laikyta saulės atgimimo diena. Ši diena pasižymi dienos pailgėjimo džiugesiu, kuri tarsi praneša, kad žiemos šalčių nors ir bus, tačiau jie - laikini, nes viską nugalės saulė ir augmenija vėl iš naujo suvešės. Tai žiemos tamsybių nugalėjimo šventė, tarytum naujųjų metų pradžia.
Pagoniškos žiemos šventės buvo žinomos daugelyje Europos tautų. Skandinavijos ir germanų tautos turėjo savo žiemos šventes. Šiaurės Europoje buvo švenčiamas „Yule“ arba „Jul“ - šventė, skirta saulės sugrįžimui. Šios šventės metu degdavo didžiulius rąstus, simbolizuojančius šviesos pergalę prieš tamsą. Romėnų kalendoriuje „354 m. chronografas“ užsimenama, kad gruodžio 25 d. švenčiama „nenugalimojo“ gimimo šventė (N·INVICTI·CM·XXX). Mitros garbinimas buvo išpopuliarėjęs Romos imperijoje. Buvo siejamas su graikų Heliju bei romėnų Sol Invictus. Nuo XII a., o ypač XVIII-XIX a. paplito teorija, kad Kalėdos švenčiamos gruodžio 25 d. todėl, kad tą dieną romėnai šventė Natalis Invicti šventę. Ši simbolika dar labiau sustiprino krikščionių sprendimą pasirinkti šią datą Kristaus gimimui.
Kalėdų krikščioniškosios tradicijos ištakos ir plitimas
Europoje, paplitus krikščionybei, senosios tradicijos susipynė su naujomis, Kalėdas imta minėti kaip Jėzaus gimimo šventę. Kristus krikščioniškame pasaulyje yra „patekėjusi saulė“. Taip ši šventė ėmė plisti naujakrikščių kraštuose. Krikščionys, siekdami atitraukti žmones nuo pagoniškų apeigų, pritaikė šią datą Kristaus gimimui. Tokiu būdu naujoji religija simboliškai perėmė senąsias tradicijas, suteikdama joms naują - dvasinį - turinį. Pirmą kartą Kalėdos kaip Kristaus gimimo šventė buvo paminėtos Romoje 336 metais po Kristaus. Tai buvo imperatoriaus Konstantino Didžiojo valdymo laikotarpis, kai krikščionybė pradėjo įsitvirtinti kaip oficiali religija.
Pirmieji Kalėdų paminėjimai randami vadinamajame „Depositio Martyrum“, Romos kalendoriuje iš 354 metų, kuriame gruodžio 25-oji įvardyta kaip „Natalis Christi“, t. y. Kristaus gimimo diena. Tai laikoma pirmuoju oficialiu rašytiniu įrodymu, kad Kalėdos buvo švenčiamos. Dabar laikoma, kad Jėzus gimė gruodžio 25 dieną, nors dėl tikslios gimimo datos nėra vieningos nuomonės. Krikščioniškos misijos bei kolonizacija padėjo Kalėdų tradicijoms išplisti į visus žemynus. Kai Saulės grįžimo šventė buvo pakeista Kristaus Gimimo švente, lietuviai ją priėmė su tokiu pat entuziazmu ir švęsdavo nemažiau iškilmingai.
Šventės pavadinimas Kalėdos kilęs nuo žodžio kalėdà „Kalėdų dovana, išmalda, duoklė kunigui“. Tai skolinys iš slavų kalbų - bltr. каляда, rus. коляда, lenk. kolęda, ček. koleda, serb. ко̀леда, bulg. коляда, коленда, коледа „Kalėdos, kalėdojimas, kalėdinis dainavimas“. Slaviškas žodis kilęs iš lot. calendae, kalendae - senovės romėnai kalendomis vadindavo kiekvieno mėnesio pirmąją dieną. Kazimiero Būgos nuomone, Kalėdų vardas Lietuvoje buvo žinomas jau XII amžiuje. Liaudis sieja su senoviniu papročiu šventės išvakarėse per kaimą vilkti ritualinę kaladę, kuri kryžkelėje sudeginama. Tikėta, kad taip sunaikinamas visas buvusių metų blogis ir užsitikrinamas gausus kitų metų derlius.
Lietuviškosios Kalėdų tradicijos ir papročiai
A. J. Greimas rašo, kad „lietuviškos Kalėdos ne tik kad beveik nieko bendro neturi su krikščioniškąja šių švenčių tradicija, jos visais savo poreiškiais yra bendruomeninio solidarumo šventė. Šio solidarumo atžymėjimas apima ne tik šeimyną plačiąja prasme, bet ir gyvųjų bei mirusiųjų bendruomenę ir visą į šeimą integruotą gyvatą“. Senais laikais Kalėdos buvo švenčiamos tris dienas. Pirmąją Kalėdų dieną visiems būdavo įprasta būti savo namuose. Pirmoji Kalėdų diena buvo tokia šventa, kad tik pačius būtiniausius darbus tebuvo leidžiama atlikti. Niekas nevaikščiojo į svečius, net valgių negamino: buvo valgoma tai, kas pagaminta anksčiau. Kalėdų ryte, dar prieš pusryčius, šeima giedodavo šventas, kalėdines giesmes, paskui vienas kitą sveikindavo su šventomis Kalėdomis, o po to jau valgydavo pusryčius.
Per Kalėdas būdavo keliamasi anksti, nudengiamas Kūčių stalas, žiūrima, ar neapsilankė vėlės. Švenčiant Kalėdas kaime, anksti ryte nuimdavo šieną nuo Kūčių stalo ir išnešdavo gyvuliams. Nuėmę šieną žiūrėdavo, ar daug sėklelių - grūdų - iš šieno pribiro. Jeigu jų daug rasdavo, tai ateinančių metų derlius bus labai geras. Kūčių stalo šienas buvo padalinamas karvėms, jaučiams ir avelėms. Arkliai to šieno negaudavo. Pirmą Kalėdų dieną žmonės būdavo rimtai nusiteikę, niekur neidavo, nieko nedirbdavo, užsiimdavo būrimais. Svarbią reikšmę turėjo linkėjimai bei sveikinimai. Apeiginius linkėjimus atlikinėjo žyniai, persirengėliai. Vėliau šis paprotys išliko kaip vaikščiojimas persirengus Kalėdų seniu arba Kalėda, gero derliaus linkėjimas.
Pranė Dundulienė mano, kad Kalėdų senis vaizdavo sudievintą prosenį arba žynį kalėdotoją, kuris užkalbinėdavo būsimą derlių, aukodavo namų dievams, vaizdavo būsimąją magišką sėją. Vėliau kalėdojimo apeigas pradėjo atlikinėti patys valstiečiai, lankydami vieni kitus, persirengę gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis. Ypač svarbų vaidmenį vaidino persirenginėjimas ožiais ir jaučiais, kurie simbolizavo vaisingumą ir derlingumą. Kalėdų dainoms būdingi priedainiai „leliu kalėda“, „leliumai“, „alelium kalėda“, „aladumai ladum“. Dainose garbinama sugrįžtanti saulė. Šias dainas katalikų dvasininkija draudė giedoti. Sugrįžtanti saulė giesmėse vaizduojama moterimi su perlų vainiku ir kitaip. Dažnas žydinčio medžio motyvas, simbolizuojantis pasaulio medį, taip pat besiartinantį pavasarį. Neretai minimas devyniaragis elnias, garbintas kaip žiemos nugalėtojas, atgimstančio pavasario simbolis.
Kalėdų stalo tradicijos ir kulinariniai papročiai
Tradicinis Kalėdų valgis buvo šerniena arba kiauliena. Prieš Kalėdas neretai skersdavo kiaulę ir atlikdavo skerstuvių apeigas. Paskerstos kiaulės galvą papuošdavo žalumynais. Pusryčiams dažniausiai valgomi šalti patiekalai, daug kur ir šiupinys su kiaulės uodega. Itin mėgstamas Kalėdų valgis - troškinti kopūstai su kiauliena ir karštomis bulvėmis (kiauliena per Kalėdas simbolizuoja sotumą ir skalsą). Šventėms išverda šaltienos (košelienos). Kalėdų dieną žemaičiai neapsieina ir be naminimo pyrago, sūrio, medaus, obuolių, grybų, riešutų. Daugelis jį paskanina aguonomis, uogomis. Ant Kalėdų stalo tradiciškai dedama ir tai, kas liko nuo Kūčių vakarienės. To gero reikia neužmiršti nunešti ir gyvuliams.
Žemaitijoje seniau per šventes valgyta daug ir įvairaus maisto, nes tikėta, kad tik toje sodyboje, kur namiškiai ir svečiai per šventes linksmi ir sotūs, kur šalia vargingai gyvenantis kaimynas neužmirštamas, per metus viskas gerai seksis, geras derlius užderės, gyvuliai seksis, bitės daug medaus prineš - tiems namams Dievas bus palankus. Žemaičiuose iki pat šiol gyvas tikėjimas, kad tik tas žmogus, kuris kitam gera daro, per šventes vargšų neužmiršta, po mirties gali tikėtis Dievo malonės. Senovėje pirmuosius Kalėdų vaišių kąsnelius ir pirmąsias taures gėrimų mūsų protėviai aukodavo vėlėms - maistą numesdavo žemyn (dažnai po stalu), o gėrimus išpildavo į kambario kampą.
Tarpušventis ir Kalėdų linksmybės
Nuo Kalėdų iki pat Trijų Karalių tęsiasi šventvakarai. Tai laikotarpis tarp Kalėdų ir Užgavėnių. Iki pat Trijų Karalių - įvairios linksmybės, žemdirbių atokvėpio metas. Tokiu metu nuo seno kaime žmonės dažniausiai vakarais rinkdavosi kurioje nors troboje ir užsiimdavo smulkiais žiemos darbais: kas verpdavo, siūdavo, kas pančius vydavo. Tokiu laikotarpiu kaime būdavo daug pramogaujama. Tai dienos, skirtos ir giminių lankymui - tam dabar kaip niekad laiko daug, nes svarbiausi darbai nudirbti. Kai kurie kaimynai susirinkdavo į didesnio ūkininko trobą, giedodavo kalėdines ir kitas šventas giesmes, bendrai pasimelsdavo, o tik tada pasirodydavo muzikantai. Šeimininkas ir šeimininkė pirmieji pradėdavo šokti, tuo atidarydami pasilinksminimą. Tai buvo oficiali advento pabaiga, nes advento metu linksmintis vengiama, arba net draudžiama.
Antrąją dieną vykdavo svečių lankymas. Tada sodybose pasirodo ir kalėdautojai (persirengėliai). Populiariausi kalėdautojų personažai: ožys, vengrai, čigonai, mirtis, arklys, gervė, meška. Jų priedermė - gražias oracijas sakyti, kalėdines giesmes giedoti. Kalėdautojus Lietuvoje gali sutikti ir Naujųjų metų išvakarėse per vadinamąsias Mažąsias arba riebiąsias Kūčias. Daugelėje Lietuvos vietų tarpušvenčiu nuo seno gali sutikti persirengėlius. Jie išmoningi, triukšmingi, visokių staigmenų iš jų gali sulaukti. Dažniausiai jie lanko tas sodybas, kuriose tikisi už savo dainas, muzikas būti pavaišinti, apdovanoti. Žemaitijoje seniau tarpušvenčiu dažnai galėjai sutikti vaikščiojant dvylika „bernelių“. Tai dažniausiai jauni, energingi, išmoningi, išvirkščiais rūbais apsirengę vyrai, kuriuos sutikęs išgirsi tai, ko pasaulis negirdėjęs. Tokiomis dienomis nuo seno vaikšto ir senis Kalėda, kiek panašus į dabartinį Kalėdų senelį. Anot tyrinėtojų, senojo Kalėdos tik funkcijos buvo kitokios - jis ne dovanas dalydavo, o giesmes giedodavo, Saulėgrįžos švenčių ciklo metu magišką galią turėjusius grūdus barstydavo, taip norėdamas nulemti gerą būsimų metų derlių. Lietuvininkai per Kalėdas valgė šiupinį su kiauliena, šventiniam stalui pateikdavo visa, ką turėjo skaniausio. Antrąją dieną kieminėdavosi, vaišindavosi. Tilžės, Ragainės ir kitose apylinkėse jauni vyrai, pasipuošę širmus žirgus, jodinėdavo po kaimus, lankydavo gimines, visiems linkėjo geros sveikatos ir gausaus javų derliaus. Sutikę kitą raitelių grupę, eidavo imtynių nenulipę nuo žirgų. Kartais persirengę, kad neatpažintų, mėgindavo įjoti į trobą. Carlo Cappellerio teigimu, XIX a. viduryje lietuvininkų jaunimas įvairiai pramogaudavo - šokdavo, dainuodavo, žaisdavo žaidimus, tačiau vakarėliuose nebuvo nei grojama, nei geriama.
Kalėdų eglutės puošimo tradicija ir šiaudinukai
Nuo praėjusio šimtmečio pabaigos Lietuvoje įsitvirtino Kalėdų eglutės puošimo tradicija, atėjusi pas mus iš Vakarų Europos (anot tyrinėtojų, iš Aukštutinio Reino krašto). Eglės puošimas Kalėdoms pradėtas XVI a. viduryje Vokietijoje. XIX a. iš čia jis paplito Lenkijoje, Rusijoje, pasiekė ir Lietuvą. Kalėdų eglutės Lietuvoje pradėtos plačiau puošti nepriklausomybės metais (ypač antrajame jos dešimtmetyje). Šis paprotys ir daugumas eglutės papuošalų atėjo iš Vokietijos. Papuošalai buvo stikliniai - įvairios figūros: angelai, seneliukai, kareivėliai, varpeliai, burbulai. Taip pat kabindavo saldainius su spalvotais, blizgančiais popierėliais, raudonus obuolius, gražius pyragaičius. Vaikai po Kalėdų galėdavo „nusiskinti“ skanumynus, o žaisliukai buvo padedami kitiems metams.
Kadangi eglutes apšviesdavo tikrų žvakučių liepsnelėmis, jos buvo uždegamos tik vieną kartą - Kūčių vakarą po vakarienės. Vėliau eglės šakos jau buvo per daug išdžiuvusios ir žmonės bijodavo gaisro nuo žvakučių liepsnos. Vokietijoje buvo mada eglutes papuošti Kūčių vakarui, o paskui vėl nuimti žaisliukus ir išmesti eglelę pirmąją Kalėdų dieną. Lietuviai šio papročio nesilaikė, ir eglutė namuose stovėdavo iki Trijų Karalių (oficialios Kalėdų laikotarpio pabaigos). Per Kalėdas namai buvo puošiami eglės šakomis. Neaišku, ar buvo puošiamos pačios šakos.
Šiaudinukus galima vartoti daug metų, nes jie labai gerai išsilaiko. Gaminant šiaudinukus, pradedama taip: nusikirpti 8 vienodo ilgio šiaudelius - maždaug 2-3 colių kiekvieną; įsiverti vidutinio ilgio siūlą į adatą. 4 šiaudelius suverti ant siūlo iš eilės, kaip karolius, perkišant per juos adatą išilgai. Siūlo galus surišti - gauname šiaudelių „vainiką“. Užverti paskutinius 2 šiaudelius ir vėl pritvirtinti priešingame gale. Nusikirpti 4 šiaudelius, truputį trumpesnius už pirmuosius. Perveriame vieną iš naujai nukirptų šiaudelių ir pritvirtiname antrame sudūrime - viduryje. Taip dirbama, iki 4 šiaudeliai pritvirtinti. Dabar turime pailgą arba keturkampę „dėžutę“. Tai visų šiaudinukų pagrindas. Viskas, kas daroma toliau, yra tik to pagrindo variacijos, arba išplėtimas. Šiaudai turi būti lygūs, vienodo storio, be gumbelių. Taip pat reikia nulupti jų sudžiūvusius lapelius, nuvalyti žievelę. Išmirkę šiaudeliai yra lankstūs - beveik kaip guminiai - ir juos lengva karpyti.
Orų spėjimai ir gamtos ženklai
Išėję į lauką, žmonės žiūrėdavo, koks Kalėdų oras. Jeigu Kalėdos baltos - tai Velykos žalios. Jeigu pasitaikydavo, kad per Kalėdas sniegas dar nebuvo padengęs žemės, tai Velykose tikrai snigs. Žmonės sakydavo, kad reikia žiūrėti į žvaigždes, jeigu jos matosi, tuomet galima tikėtis gero obuolių, medaus derliaus. Jeigu sninga - vištos duos daug kiaušinių, o jeigu yra vėjuota ir žvarbu, tuomet metai bus lietingi. Šios Kalėdos turėtų vis dar būti su sniegu, kadangi atlydis turėtų baigtis už poros dienų. Devyniaragis lietuvių pagonių tikėjime - mėnulio simbolis. Saulės simbolis, atnešantis ant ragų saulę. Kai baltas elnias išbėga iš miško, ateina Kalėdos. Dažnas žydinčio medžio motyvas, simbolizuojantis pasaulio medį, taip pat besiartinantį pavasarį.
Šv. Stepono, Šv. Mikalojaus dienos ir Kalėdų laikas
Gruodžio 26 d. švenčiama Šv. Stepono diena. Jis buvo pirmasis krikščionių šventasis kankinys, graikiškai kalbėjęs žydas. Jo darbai ir kankinystė aprašyti Apaštalų Darbuose. Šv. Steponas buvo nuvestas į sinedrioną, kur jis apkaltino žydus Dievo Sūnaus nužudymu. Gruodžio 6 d. minime Šv. Mikalojų, vyskupą, kuris gyveno IV a. Šv. Mikalojus globojo ir šelpė našlaičius, užtarė ligonius, keliautojus, vargstančius, nuteistuosius, pirklius, turtingus ir vargšus, nežiūrint jų tikėjimo. Šv. Mikalojus yra ir dabartinio Santa Klauso prototipas.
Šiandien Kalėdos tapo ekonomiškai itin svarbia švente, susieta su dovanų pirkimu ir dovanojimu, Kalėdų Seneliu, Kalėdų eglutėmis ir pan. Dabar Kalėdos švenčiamos beveik visame pasaulyje, dažnai suliejant vietines ir jau globaliosios kultūros dalimi tapusias tradicijas. Kalėdos tapo ne tik religine, bet ir kultūrine transformacija, perėmusia senųjų civilizacijų šviesos, atgimimo ir vilties motyvus.
tags: #senoves #lietuviu #kalendorius #kaledos #metu #pradzia
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
