Senovės egiptiečių vaisingumo, vandens ir vėjo dievybės: nuo Šu iki Izidės

Senovės egiptiečiai tikėjo, kad dievai ir deivės valdo gamtą, ir nuo jų valios priklauso žmonių gyvenimas. Saulė, žvaigždės, upė, gyvuliai, medžiai buvo laikomi dievais arba dievų gyvenamosiomis vietomis. Senovės egiptiečiai tikėjimą perėmė iš protėvių, kurie, iš skirtingų vietų atklydę į Nilo slėnį, įtikėjo į skirtingus dievus. Vienos gentys dievino žvėris, kitos - paukščius ar roplius, trečios garbino augalus arba negyvosios gamtos daiktus.

Egiptiečiai pastebėjo, kad gamta turi žmogui nesuprantamos galios: paukštis skraido, liūtas ypač stiprus ir galingas žvėris, upėje tūnantis krokodilas gali netikėtai čiupti žmogų, gyvatė yra paslaptinga, gyvenanti toli nuo pašalinių akių, paukštis ibisas panašus į išminčių.

Šu - Oro ir Vėjo dievas

Egiptiečių mitologijoje „sukurtasis,“ esantis tarp Dangaus ir Žemės - oro dievas Šu (Šw, Shu, graikų kalboje Sos, reiškia: „tuštuma“, „šviesa“, „pakylantis“). Remiantis senovės mitu, „Visatos kūrėjui" Atumui nusičiaudėjus ir savaime apsivaisinus gimė Šu.

Identifikuodamas Atumą su Ra, Šu tampa „Ra sūnumi“, jam suteikiama galimybė kovoti už Saulę. Retkarčiais apdovanojamas liūto galva, kitais atvejais, jis vaizduojamas kaip klūpantysis ant vieno kelio žmogus su stručio plunksna (ar 4 plunksnomis) ant galvos, iškėlęs rankas, laikančias Dangaus skliautą, atskiriantį Dangų nuo Žemės. Yra rasta daug tokių statulėlių, kurias galima būtų vadinti - savotišku Atlantų prototipu.

Aukso amžiaus pradžioje Šu sesuo Tefnut susiginčijo su Ra. Įgavusi liūtės (kitur minima katės) formą, ji paliko Egiptą ir išvyko į pietus, į Nubiją (Kušą) ir apsistojo dykumoje.

Tefnut buvo drėgmės deivė, todėl jai išvykus, šalį ištiko nelaimė - prasidėjo baisi sausra. Nilo deltoje nustojo lyti, raudonai kaitrūs saulės spinduliai išdžiovino dirvą palei Nilo krantus - ji tapo kieta kaip akmuo, datulių palmės nedavė vaisių, Nilas tapo negilus ir prasidėjo smėlio audros. Tuomet Jo Didenybė Ra kreipėsi į Šu dievą ir liepė jam: „Eik, surask Tefnut Nubijoje ir sugrąžink šią deivę!“ Šu virto liūtu ir išvyko ieškoti savo sesers. Netrukus jam pavyko ją surasti. Šu ilgai įkalbinėjo, pasakojo, koks sielvartas apėmė jos tėvynę. Galiausiai Tefnut’ei pagailo ir ji nusprendė sugrįžti.

Po to, kai Šu (Oro dievas) parsivežė seserį Tefnut (drėgmės ir lietaus deivę) iš Nubijos dykumos, jis ją vedė. Šu ir Tefnut vaizduota kaip heraldinė liūtų pora, reiškianti gyvenimo-tiesos bei amžinosios-amžinybės trukmės junginius visumos atžvilgiu. Santuoka įamžino gyvenimui būtinas stichijas ir leido jiems tapti viena visuma.

Vėliau mitas pasakoja, Ra pasitraukus iš Visatos viešpatavimo, Šu, kartu su Tefnut perėmė valdymą Žemėje: „Jo Didenybė Šu buvo puikus Dangaus, Žemės, Vandenų, Vėjų, Potvynių, Kalnų ir jūros karalius“. O po daugelio tūkstantmečių taip pat pakilęs į Dangų.

Šu, būdamas taip pat ir Vėjo dievu, įžengė į dievų Heliopolio Enneadą ir tapo Didžiojo devyneto nariu. Pagal Heliopolio legendą apie Pasaulio sukūrimą, jis buvo laikomas Gebo ir Nut tėvu.

Heliopolis (graikų kalba - „Saulės miestas“; egiptiečių vardas - Iunu), senovės miestas Nilo deltoje, į šiaurę nuo modernaus Kairo.

Gebas ir Nut - Žemės ir Dangaus dievybės

Gebas ir Nut, net motinos įsčiose, labai mylėjo vienas kitą ir gimė tvirtai apsikabinę. Todėl kūrimo pradžioje Dangus ir Žemė buvo sujungti. Egipto mitologijos mitai turėjo tęsinį ir pasakojo, kad Ra paprašė Šu (Oro dievo), kad šis atskirtų savo vaikus - Dangaus deivę Nut’ę ir Žemės dievą Gebą, nes šie taip stipriai buvo susiglaudę, jog negalėjo susilaukti savo vaikų, o visa Žemė buvusi tuščia.

Klausydamasis Aukščiausiojo Ra nurodymo, Šu Oro dievas pakėlė rankas aukštyn, į Dangų iškeldamas dukrą Nut (Dangaus deivę), o Žemėje palikdamas viešpatauti Gebą (Žemės dievą), tokiu būdu tarytum atskirdamas Dangų nuo Žemės. Kai Šu pakėlė Nut’ę, šioji ėmė verkti ir ilgėtis savo vyro, tačiau po jų atskyrimo pasaulis tapo derlingas.

Dieną Nut ir jos vyras Gebas (Žemės dievas) būna atskirai, tačiau kiekvieną vakarą Nut nusileidžia į Žemę jo aplankyti ir dėl to sutemsta. Kadangi deivė Nut simbolizuoja horizontą, Žemę ji liečia tik rankų ir kojų pirštų galiukais. Jos vyras Gebas, dažnai vaizduojamas gulintis po ja. Tokia jo poza simbolizuoja Žemės slėnius ir kalnus.

Izidė - Derlingumo, Vandens ir Vėjo deivė

Izidė (Isi, Aset, Oset, Iset) (gr. Isis, Isidos, lot. Isis, Isidis) egiptiečių mitologijoje - viena populiariausių dievybių. Izidė - derlingumo, vandens ir vėjo, motinystės deivė. Ozyrio „sostas“, žinanti slaptąjį Ra vardą. Moteriškumo ir šeimyninės ištikimybės simbolis. Laivininkystės, magijos, civilizacijos globėja, įsteigusi įvairias socialines institucijas, išmokiusi moteris amatų.

Vėlesniais laikotarpiais Izidė suvokiama kaip didžioji deivė Motina, kaip moteriškasis aukščiausiojo dievo aspektas arba visa dieviškoji tikrovė (panteos). Jos simboliu tapo Sirijus (Sopdet žvaigždė), kurios pakilimas žymi Nilo potvynio pradžią.

Ilgainiui įsitvirtino ir visuotinai paplito Heliopolio religinio spekuliatyvinio mokymo teiginys, kad Izidė yra pirmoji žemės dievo Gebo ir dangaus deivės Nut dukra, dievo Ozyrio sesuo ir žmona, dievo Horo motina. Apie Izidės ryšį su Delta liudija mitas „Izidė ir Horas Deltos pelkėse“. Vėliau Izidė tapo viso Egipto ir visų egiptiečių deive, nors pagrindinis jos kulto centras buvo Abidas (pietinis Egiptas).

Izidė, viena svarbiausių deivių panteone, priklausė Heliopolio eneadai, joje yra Sebeko ir Nut duktė, Ozyrio sesuo ir žmona. Tapatinta su Sirijumi. Apie Izidę pasakojama Piramidžių tekstuose. Laikyta magijos valdove, pranokstančia dievą kūrėją Atumą. Izidės užtarimo prašyta sergant. Tikėta, kad su deivėmis Neftide, Neita, Selket gina mirusiuosius, laikyta mirusiesiems skirtų apeigų pagrindine deive.

Vaizduota kaip moteris karvės galva su saulės disku tarp ragų arba su sosto pavidalo karūna (kartais karūnoje vaizduotas maitvanagis) ir (arba) sūnumi dievu Horu ant kelių. Izidė ikonografijoje dažnai vaizduojama dviguba Abiejų Egiptų (Aukštutinio ir Žemutinio) karūna vainikuota moterimi su kūdikiu Horu rankose - ji - egiptiečių Madona.

Izidės kulto plitimas

Ypač populiarus Izidės kultas tapo pirmaisiais mūsų eros amžiais, prasidėjus antikos pasaulio saulėlydžiui, kai sumažėjo saugumas ir stabilumas, ėmė stigti atsidavimo ir pasiaukojimo. Tada Izidės kultas paplito visoje Romos imperijoje. Helenizmo laikotarpiu susiklostė Ozyrio ir Izidės misterijos.

Veikiant sinkretizmui, Izidė buvo prilyginta deivėms Hator, Nut ir kt., bet ji visada išlaikė savitumą, atributus bei funkcijas ir nesusiliejo nė su viena iš deivių. Izidė buvo susijusi su keliais dievais - su Minu, Ptachu. Aleksandrijoje imta laikyti jūreivių globėja. Izidė buvo vadinama “una questa est omnia” (viena, kuri yra viskas).

Izidė mituose

Valdovo mituose Izidė veikia kaip pasiaukojanti Horo motina, Ozyrio mitų cikle ji yra ištikimo Ozyrio sesuo ir žmona.

IV a. pr. m. e. kūrinyje „Izidės ir Neftidės raudų giesmė“ pasakojama, kad Setui nužudžius Ozyrį, Izidė ir jos sesuo Neftidė suranda Ozyrio kūną ir aprauda jį. Izidė rauda: „Aš moteris, miela savo broliui (Ozyriui), tavo žmona ir tavo motinos sesuo. Sugrįžk kuo greičiau pas mane! Trokštu regėti tavo veidą, kai ilgai nematau jo, tamsa užgula mane, nors Ra ir šviečia danguje“.

Izidė stebuklingai pastoja ir pagimdo mirusio Ozyrio sūnų Horą. Kad išvengtų Seto persekiojimo, Izidė su mažuoju Horu pasislepia Deltos pelkėse, o ten jam įkanda gyvatė (požeminio pasaulio ir mirties įsikūnijimas) ir Horas miršta. Suglumusi Izidė šaukiasi pagalbos, ateina aplinkiniai žvejai, bet niekas negali atgaivinti Horo. Pagaliau pasirodo išmintinga krašto šeimininkė - deivė Uto, kuri pasako, kad reikia išaiškinti Horo ligos priežastį. Izidė, įkišusi nosį į Horo burną, nustato, kad jam įgėlė gyvatė.

Kai Horas užauga, pasakojama tekste (XXI a. pr. m. e.), sąlygiškai vadinamame „Horo ginčas su Setu“, Izidė ateina į dievų sueigą ir pareikalauja, kad dievai paskirtų Egipto valdovo sostą teisėtam Ozyrio įpėdiniui Horui. Su Izidės reikalavimu sutinka dievas Šu, bet kiti dievai nepritaria šitokiam sprendimui, nes bijo Seto grasinimų: „Pačiupęs savo lazdą, sveriančią 4500 debenų (1 debenas - 91 g), kasdien nudobsiu vieną iš jūsų“. Tačiau Izidei pavyksta apgauti Setą. Pavirtusi dailia mergina, ji papasakoja Setui išgalvotą istoriją apie svetimšalį, kuris klasta atėmė iš piemens jo gyvulius, o kai Setas pasipiktina šitokia nedorybe, pesliu pavirtusi Izidė taria Setui: „Apraudok save! Nes juk tavo lūpos ištarė šitai (t. y. pasmerkė nedorybę), o tavo protas pasmerkė tave“.

Plutarcho Chaironiečio pasakojime Izidė, ieškodama Seto nužudyto Ozyrio kūno, nuvyksta į Biblą pas karalienę Astartę, pargabena kūną, bet Setas jį sukapoja į 14 dalių ir išmėto po visą Egiptą. Izidė surenka išbarstytas dalis ir suvienija, tačiau pritrūksta falo, kurį prarijo žuvis. Izidė atlieka pirmąjį balzamavimo ritualą, o jai padeda Anubis, jos sesuo Neftidė ir Totas. Izidė pastoja nuo dausose atgaivinto Ozyrio ir jiems gimsta Horas, kurio pastangomis prisikelia Ozyris. Izidė yra ir toji, kuri nugalėtąjį Setą surištą nugabena pas Atumą, ir toji, kuri paskelbia Horo pergalę.

Egiptiečių dievybės, susijusios su vaisingumu, vandeniu ir vėju

Be Šu ir Izidės, Senovės Egipte egzistavo ir kitos dievybės, atliekančios svarbias funkcijas, susijusias su gamtos elementais, turinčiais įtakos vaisingumui, vandeniui ir vėjui. Štai keletas jų:

• Tefnut - drėgmės deivė. Kartu su oro dievu Šu buvo sukurta Atumo.
• Nut - dangaus deivė, „deivė - motina“, turinti daugybę vaikų (dangaus šviesulių). Kadangi ji simbolizuoja horizontą, tai gali būti susiję ir su vaisingumu.
• Gebas - Žemės dievas, augalų bei mineralų kūrėjas. Dažnai vaizduojamas su žąsimi ant galvos arba žąsies pavidalu, simbolizuojančiu kiaušinį, iš kurio išsirito Saulė.
• Hapis - Nilo dievas, seniausias Nilo upės pavadinimas. Vaizduojamas su lotosų puokšte ant galvos, kartais rankose laiko du augalus - papirusą ir lotosą, kurie simbolizuoja Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą. Egiptiečiai ypatingai gerbė Hapį, laikė jį „Dievų tėvu“ ir visa ko kūrėju.
• Ozyris - derlingumo dievas, pasaulio valdovas. Išmokė žmones įdirbti laukus, prižiūrėti sodus ir vynuogynus, kepti duoną ir daryti vyną, gydyti žmones, statyti miestus.
• Sobekas - Nilo dievas. Vaizduojamas kaip krokodilas arba žmogus, krokodilo galva.
• Khnum - labai sena dievybė, šaltųjų vandenų valdovas, glaudžiai susijęs su kasmetiniais Nilo potvyniais. Jis kūrėjas to, kas yra dabar, ir to, kas dar bus. Khnum sukūrė dievus ir iš molio nužiedė žmones.
• Tauridė - kūdikių, besilaukiančių moterų, sėkmės deivė. Ji buvo atsakinga už vaisingumą ir moterų apsaugojimą prieš ir po gimdymo.

Heliopolio Didžioji Eneada

Eneada (gr. ennea - devyni) - senovės egiptiečių 9 dievybių grupė. Savo eneadą turėjo daugelis miestų (kai kurias sudarė 3 dievybės, senovės Egipte skaičius 3 simbolizavo gausą). Pagrindine iš žinomų laikoma Heliopolio didžioji eneada. Ją sudarė saulės dievas Ra ir dievų poros:

• Šu ir Tefnut (oro, šviesos dievas ir drėgmės deivė)
• Gebas ir Nut (žemės dievas, augalų bei mineralų kūrėjas ir dangaus deivė)
• Ozyris ir Izidė (derlingumo dievas, pasaulio valdovas ir vaisingumo, vandens, vėjo deivė)
• Setas ir Neftidė (audros dievas ir deivės Izidės palydovė)

tags: #sen #egiptieciu #vaisingumo #vandens #ir #vejo

• Borisas Dekanidzė: mitai ir faktai
• sužinokite daugiau apie Radviliškio „Žvaigždutės“ darželio tradicijas
• Parama Motinoms Lietuvoje
• Patarimai kvėpavimui gimdant
• Kaip gražiai padėkoti darželio auklėtojai?