Saulius Smailys: Biografija ir politinės-filosofinės pažiūros
Demokratija nėra prigimties dovana. Ji yra kovos laimėjimas. Ilgos kovos su barbariškais atskiro asmens ir visuomenės instinktais.
Samprotavimai apie valstybės pagrindus
Kam skelbti dabar samprotavimus apie pilnutinę demokratiją? Samprotavimus, kurie buvo kilę ir susiklostę kitose sąlygose- okupacijos, paskiau tremties lagerinio gyvenimo atmosferoje. Tada jie buvo aktualūs. Tada pilnutinės demokratijos klausimus svarstant, buvo tikima tvirtai, kad mintys apie valstybinio gyvenimo pagrindus bus pateiktos laisvai Lietuvai kaip idėjinė medžiaga naujo valstybinio gyvenimo statybai. Tada buvo didelės prasmės valstybinio gyvenimo klausimams duoti atsakymus. Bet dabar? Visa kita gali būti aktualu. Tik ne tai. Tiesa, kad tremties dienos pratęstos. Tiesa, kad greitesnio pragiedrėjimo nematyti. Tačiau ir tokiomis aplinkybėmis negalima atsisakyti laisvos Lietuvos vizijos, o dabartinė pagunda nusisukti nuo valstybinio ir visuomeninio gyvenimo verta yra didelio dėmesio, nes tai yra pavojaus signalas. Pavojaus, kad žmogus gali tolti nuo valstybinių ir visuomeninių klausimų. Pavojaus pasiduoti degradavimo faktui ne tik profesijoje, bet ir galvojime. Pavojaus, ypač jaunesniam, prisiimti gyvenamos aplinkos demokratines mintis kaip galutinai atbaigtas, suakmenėjusias ir toliau nebekintamas. Tokiose aplinkybėse žmogus nustoja buvęs sąmoningas pilietis, nustoja siekęs pažangos valstybiniame gyvenime.
Demokratijos problema svarbi būsimai Lietuvos valstybei. Bet ji nėra tik išimtinai lietuviška ir tik su Lietuvos valstybe susijus. Ji yra visuotinė. Ir visuotinai aktuali. Tiesa, niekas demokratijos neginčija ir prieš ją nepasisako. Demokratija pripažįstama kaip savaime suprantamas pozityvus dalykas. Tačiau skirtingi žmonės demokratijos žodyje regi skirtingą turinį.
Kolektyvinio svarstymo vaisius: "Į pilnutinę demokratiją"
"Į LAISVĘ LEIDINYS NR.Į PILNUTINĘ DEMOKRATIJĄ, samprotavimai apie valstybės pagrindus". Pasisakymai yra kolektyvinio svarstymo vaisius. "Į LAISVĘ", juos pirmu kartu skelbdamas 1954-1955, pažymėjo, kad tai LFB Studijų Biuro išvados. Daugelis asmenų savo kritika ir konstruktyviniais siūlymais atidavė savo dalį pasisakymams apie pilnutinę demokratiją. Daugiausia betgi juose galima rasti dr. Šitas kolektyvinis pasisakymas yra atsirėmęs į idėjinius pirmatakus Lietuvoje. Artimiausia atrama- tai Lietuvių Fronto valstybinės santvarkos svarstymai Lietuvoje vokiečių, okupacijos metu. Kovotojai už valstybės atstatymą stengiasi turėti prieš akis ir tos valstybės gyvenimo būsimą vaizdą. Pogrindiniame "Į LAISVĘ" buvo svarstomi kai kurie valstybinio gyvenimo klausimai. Antra atrama buvo ankstesnis kolektyvinio svarstymo vaisius- deklaracija "Į ORGANIŠKOSIOS VALSTYBĖS KŪRYBĄ", paskelbta 1936 NAUJOJOJE ROMUVOJE. Pastaroji deklaracija savo ruožtu buvo atsirėmusi ir išplėtojusi daugelį idėjų, kurias individualiai buvo skelbę ankstesni protai - labiausiai kun. PR. BŪČYS, prof. ST. ŠALKAUSKIS, prof. K. PAKŠTAS, kan. prof. F. Pasisakymus “Į pilnutinę demokratiją” tenka vertinti kaip naują žingsnį lietuvių pastangose ir kelyje į tobulesnį demokratijos supratimą, kuriame pirmatakų kai kurios idėjos yra įaugę, išplėtotos ir papildytos ar pakoreguotos naujais proto bei gyvenimo patirties laimėjimais.
Kultūros ir religijos laisvė demokratinėje valstybėje
Kultūros ir religijos sritis yra ypatingai glaudžiai susijusi su žmogaus asmeniu. Totalizmas yra baisus ne tik tuo, kad paneigia politines laisves bei teises ar kad pajungia žmogų ūkio bei technikos vyksmui. Totalizmas, svarbiausia, baisus ypačiai tuo, kad verčia asmenį prisiimti jam svetimas pažiūras, sistemas, net meno stilių. Totalizmas įsakinėja kūrėjams, kas ir kaip turi būti kuriama. Totalizmas pasmaugia kūrybos laisvę dvejopu būdu: draudžia viską, kas nesutinka su generaline linija, ir įsako visą kultūros kūrybą rikiuoti pagal generalinės linijos šabloną.
Demokratinėje valstybėje taip pat nebuvo ir nebus visai viskas leidžiama net ir kultūros kūryboje. Visada bus dalykų, kurie bus varžomi. Jų apimtis ir pobūdis priklauso nuo tautos tradicijų, jos dvasios ir kultūros lygio. Todėl demokratijos vykdymas kultūros ir religijos srityse valstybėje yra pats svarbiausias.
Kiekvienas kultūrinis kūrinys, - vis tiek, ar jis bus filosofinis, ar meninis, ar pedagoginis, - yra ne kas kita, kaip bet kurios žmogiškosios idėjos apipavidalinimas. Tačiau kiekviena žmogiškoji idėja savo ruožtu turi daugiau ar mažiau, ryškių ar neryškių pasaulėžiūrinių bruožų, tų bruožų, kurie kyla iš žmogaus atsakymo į būties ir gyvenimo tikslo klausimą. Taigi ir kiekvienas kultūrinis kūrinys yra daugiau ar mažiau pasaulėžiūrinis. Tačiau kaip tiktai todėl, kad kultūra yra esmingai susijusi su pasaulėžiūra, kultūros kūryba priklauso sąžinės laisvės sričiai. Sąžinė apima žmogaus įsitikinimus, jo filosofiją ir religiją. Taigi pasaulėžiūra yra sąžinės turinys. Žmogus nori ir turi pagal savo įsitikinimus ne tik mąstyti, bet ir gyventi. Jeigu tad valstybė skelbia įsitikinimų laisvę, o neleidžia šių įsitikinimų reikšti asmens ir bendruomenės gyvenime, tokia valstybės skelbiama įsitikinimų laisvė tėra laisvės apgavystė.
Politinis ar kitoks susivienijimas - skelbdamas sąžinės laisvę ir kartu darydamas prierašą, jog toji sąžinės laisvė nereiškia, “kad Bažnyčia, panaudodama autoritetą ir žmonių religinius įsitikinimus, kištųsi ir darytų savo politiką, tą politiką vestų į mokyklą, į socialinius žmonių santykius”, - galvoja ir elgiasi nedemokratiškai. Jos skelbiamoji sąžinės laisvė tėra laisvės fikcija, nes skelbti sąžinės laisvę ir sykiu neleisti su savo pasaulėžiūra eiti į kultūrinį (mokykla) ir socialinį (socialiniai santykiai) gyvenimą yra, Jules Simono žodžiais tariant, “melas akims dumti”. Savo sąžinei, savo vidaus pasauliui žmogus iš kitur laisvės nereikalingas, nes žmogaus vidaus pasaulio jokie išoriniai varžtai nepaliečia. Dėl vidaus pasaulio laisvės valstybė neturi ko pasakyti. Savo įsitikinimus reikšti žodžiu šiandien leidžiama visose demokratinėse valstybėse. Bet turi ateiti laikas, kada savo įsitikinimus, kiek jie nepažeidžia kitų laisvės, bus galima laisvai reikšti ir darbu. Objektyvinis kultūros ir religijos gyvenimas yra sąžinės laisvės dirva, kurioje valstybė negali nieko įsakyti. Kaip valstybė negali apspręsti žmogaus sąžinės, taip lygiai ji negali apspręsti nė iš sąžinės kylančių darbų bei institucijų.
Švietimo ir auklėjimo monopolio pavojus
Demokratinė valstybė, gerbdama ir saugodama sąžinės laisvę meno ir mokslo kūryboje, su didesniais sunkumais praktiškai nesusiduria. Neturi taip pat sunkumų sąžinės laisvę vykdydama ir religinių bendruomenių, jų apeigų bei organizacijos atžvilgiu. Tie sunkumai atsiranda paprastai jaunimo švietimo bei auklėjimo srityje. Nors demokratinės konstitucijos ir laiduoja tėvams pirmenybės teisę spręsti, koks auklėjimas turi būti teikiamas jų vaikams, - praktiškai dažniausiai pati valstybė stengiasi įsigyti švietimo bei auklėjimo monopolį. Vienur tatai vykdo per valstybinių mokyklų tinklą, privatinių nerengdama, kartais joms nė mokyklos teisių nepripažindama. Kitur tatai vykdo netiesioginiu būdu, nesiimdama mokyklos monopolio, neskelbdama valstybinės mokyklos pirmenybės prieš privatinę, bet privatinę mokyklą palikdama jos pačios likimui, jos išlaikymą palikdama jos laikytojams, tiksliau - lankytojams. Tatai verčia šeimas, ypatingai mažiau pasiturinčias, naudotis valstybės mokyklomis, nors tai eitų nekartą prieš tėvų sąžinę. Taip praktiškai yra pažeidžiamas tėvų teisėtas noras savo vaikus auklėti sau patinkamos pasaulėžiūros dvasia.
Ruošdamas žmogų gyvenimui, ugdymas savaime reikalingas tam tikro nusistatymo tiek paties žmogaus, tiek gyvenimo atžvilgiu, - reikalingas pasaulėžiūros. Nepasaulėžiūrinis ugdymas yra negalimas. Šalia šeimos ugdymas paprastai vyksta mokykloje. Mokyklos ugdymas yra, kitoks ir negali būti, pasaulėžiūrinis. “Dėl to vieno fakto, kad dėstoma tikyba, mokykla dar netampa suderinta su Bažnyčios ir krikščioniškosios mokyklos teisėmis ir verta katalikų auklėtiniams lankyti. Tam tikslui būtinai reikia, kad visas dėstymas ir mokyklos santvarka, mokytojai, programos ir knygos kiekvienoje mokslo šakoje būtų tvarkoma pagal krikščioniškąją dvasią” (Pijaus XI encikl. “Divini illius Magistri”, liet. vert. 336 pslp.). Pasaulėžiūra mokykloje turi būti ne įnamis, bet viską apimantis ir viską tvarkąs šeimininkas. Svečio teisės pasaulėžiūrai mokykloje yra ir pasaulėžiūros ir demokratijos pažeidimas. Teisingai Pijus XI kitoje vietoje pastebi, kad “formalus palaikymas vieno tikybos mokymo, ir tai dar nekompetentingiems asmenims kontroliuojant bei varžant, o kituose ideologiniuose dalykuose planingai ir su neapykanta kalbant bei veikiant prieš tą pačią tikybą, niekuomet negali suteikti tikintiesiems pasiteisinimo motyvų laisvai pritarti tokiam religiją griaunančiam mokyklos tipui”. (Encikl. “Mit brennender Sorge”, liet. vert. 336 pslp.).
Mokyklos pasaulėžiūrinė prigimtis savaime nustato, kas gali ir turi spręsti mokyklos ugdomąją kryptį, jos dvasią. Pati demokratinė valstybė, būdama pasaulėžiūriškai neutrali, tai yra visoms pasaulėžiūroms vienodai taikydama sąžinės laisvės praktiką, suprantama, tokiu sprendėju negali būti. Mokyklos ugdomąją kryptį, jos dvasią kompetentingai nustatyti tegali mokinių tėvai. Valstybei esant nekompetentingai spręsti mokyklos auklėjamąją kryptį ir jos dvasią, savaime aišku, reikalinga sukurti tokią švietimo bei auklėjimo organizaciją, kuri įgalintų tėvus vykdyti iš jų sąžinės einančius mokyklinius uždavinius, kuri betgi atsižvelgtų ir į valstybės teises mokyklos srity. Valstybė nėra tik mokyklos ūkio vedėjas. Geriausia, kad mokyklos laikytojas būtų mokinių tėvai, praktiškai - tėvų pasaulėžiūrinės bendruomenės. Tačiau kol mūsų mokyklinės organizacijos idealas bus pasiektas, praeis laiko. Šiame pereinamajame tarpsnyje valstybės ir vietos bei veiksmens savivaldybių laikomose mokyklose ugdomąją kryptį tėvai sprendžia tuo būdu, kad valstybė periodiškai (kas 10 metų ar kitais laiko tarpais) atsiklausia tėvų dėl mokyklos krypties. Kurią mokyklos kryptį kurio mokyklinio rajono tėvų dauguma pasirenka, toji mokyklos kryptis tame rajone iki naujo tėvų balsavimo yra privaloma. Tačiau jei kelių komplektų mokykloje susidarytų bent vienas komplektas kitos mokyklinės krypties mokinių, tai tasai komplektas ir turi būti skiriamas šios krypties mokyklai.
Socialinė demokratija ir ekonominė gerovė
Politinis demokratija nustato asmens santykius su valstybės valdžia, šitie santykiai betgi tėra žmonių gyvenimo santykių visumos dalis. Tad vien politinės demokratijos žmonių gyvenimo santykių visumai tvarkyti neužtenka. Teisingai yra pastebėjęs Mainco vysk. E. Ketteleris: “Nei spaudos laisvė, nei draugijų laisvė, nei rinkimų laisvė, nei parlamentas, nei gražios kalbos, nei tautos suverenumas negali papenėti alkanųjų, pridengti nuogųjų, paguosti nuliūdusiųjų, pagelbėti ligoniams”. Taigi šalia asmens politinių santykių su valstybe yra lygiai svarbūs žmogaus santykiai su ūkiu. Socialinė demokratija yra ne kas kita, kaip demokratijos principo, t. y. Kaip politinė demokratija jau yra panaikinusi privilegijuotuosius valdančiųjų luomus ir krašto politinę valdžią atidavusi į tautos rankas, taip socialinėje demokratijoje turi išnykti krašto turtų susitelkimas nedaugelio rankose ir krašto ūkinės gerovės dalininkais turi pasidaryti visi krašto gyventojai. Krašto gerovė priklauso tautai. Ateities Lietuvoje socialinė demokratija turi apsaugoti mūsų tautą nuo tautos pajamų susitelkimo tik atskirų asmenų ar bendrovių rankose, turi įgalinti tautos pajamas pasiskirstyti per visą tautą. Krašto ūkinė gerovė niekados neturi būti matuojama tautos pajamų matematiniu vidurkiu 1-nai galvai, nes tos pajamos faktiškai gali būti susitelkę tik nedaugelio rankose, tautos plačiųjų sluoksnių tik nežymia dalimi teužkliuvę. Todėl vienas iš svarbiųjų socialinės demokratijos uždavinių yra sudaryti sąlygas kiek galima lygiau tautos pajamoms, o tuo pačiu ir krašto ūkinėms gėrybėms pasiskirstyti. Politinės lygybės laikais rėžianti socialinė nelygybė yra skaudus socialinio bei ūkinio gyvenimo iškrypimas. Žinoma, krašto ūkinių gėrybių pasiskirstymo matematinės lygybės pasiekti niekada nebus galima. Tačiau reliatyvi lygybė turi būti siekiama. (a) Žemės ūkis. Tam neužtenka tik pačios žemės našumą kelti, bet privalu įgalinti žemės ūkį ir kitais atžvilgiais savo įnašą į bendrąsias tautos pajamas įstangiai didinti. Turi būti visuotinis žemės ūkio i...
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis ir jo vaidmuo
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS) tapo svarbiu judėjimu, siekusiu atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Jo iniciatyvinė grupė susikūrė 1988 m. birželio 3 d., suburdama žymius mokslo ir meno žmones. LPS savo programoje iš pradžių deklaravo kultūrinio atgimimo, demokratizavimo ir ekonominio savarankiškumo siekius, tačiau vėliau, nuo 1988 m. lapkričio mėnesio, užėmė savarankišką politinę poziciją ir 1989 m. vasario 16 d. viešai deklaravo pagrindinį judėjimo siekį - nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimą.
Sąjūdis pasiekė reikšmingų pergalių politinėje arenoje: 1989 m. kovo 26 d. rinkimuose į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą Sąjūdžio remti kandidatai iškovojo 36 vietas iš 42. 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Sąjūdžio remiami kandidatai gavo 101 mandatą iš 141. Būtent Sąjūdžio deputatų balsai nulėmė 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.
Dar iki nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdis pasiekė, kad lietuvių kalba būtų paskelbta valstybine. 1988 m. spalio 22 d. Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime priimtoje programoje skamba reikalavimas pripažinti lietuvių kalbą Lietuvos valstybine kalba. Visuomenė tokiam žingsniui karštai pritarė. 1988 m. lapkričio 18 d. Aukščiausioje Taryboje priimtas įsakas nustatė, kad lietuvių kalba turi būti oficialaus bendravimo priemonė visose viešojo gyvenimo, mokslo ir kultūros srityse bei raštvedyboje.
Sąjūdžio veikla sutapo su Vokietijos suvienijimo problema. Oficiali Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) pozicija buvo neutrali, tačiau Helmutas Kolis pasisakė už mažų žingsnelių taktiką. Jungtinė Karalystė, būdama geopolitinis SSRS oponentas, visuomet palaikė Baltijos šalių siekį tapti nepriklausomomis. Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas kritiškai vertino Sąjūdžio ketinimus, o Čekoslovakijos prezidentas Vaclavas Havelas, atvirkščiai, išreiškė paramą lietuvių kovai už nepriklausomybės atstatymą.
Islandija, NATO narė, pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę 1991 m. vasario 11 d.
1988-1993 m. leisti leidiniai, talkinę kovai už Lietuvos nepriklausomybę ir skleidę Sąjūdžio idėjas, prisidėjo prie sovietinės sistemos žlugimo ir demokratijos plėtros pasaulyje. Ryškiausi leidiniai buvo: „Sąjūdžio žinios“ bei „Atgimimas“.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
