Šilti santykiai su vaikais - visų tėvų siekiamybė. Norėdami suvokti, kokias klaidas darome kurdami santykius su savo vaikais, turime išmanyti pačios šeimos esmę ir struktūrą. Šeima, kaip socialinė sistema, funkcionuoja veikiama dviejų įstatymų: vystymosi ir homeostazės. Iš to tampa aišku, kad žmonės, sudarantys šeimą, veikia vienas kitą ir keičiantis vienam šeimos nariui, keičiasi visa šeima kaip sistema, ji nebegali išlikti tokia pati. Tačiau čia įsijungia homeostazės įstatymas: sistema visais įmanomais būdais stengiasi išlaikyti esamą padėtį, nes permainos yra labai gąsdinantis dalykas, jos gali pabloginti esamą padėtį.

Atsižvelgiant į vystymosi įstatymą, kiekviena šeimos sistema turi praeiti savo gyvenimo ciklą. Pirmoji stadija, vadinama monados stadija, kai jaunas žmogus tampa nepriklausomas nuo savo išeitinės šeimos, tačiau iš jos perima šeimos modelį. Antroji stadija - diada. Tai pirmoji krizė, kai du žmonės, pradėję gyventi kartu, turi susitarti dėl bendrų naujos šeimos taisyklių. Trečia stadija - triada, kai gimsta vaikas ir keičiasi šeimos struktūra bei tarpasmeninės distancijos. Ketvirta stadija - antrojo vaiko gimimas, vėl drama, nes naujagimis išstumia vyresnįjį vaiką iš saugios tėvų globos, kyla pavydas ir konkurencija.
Penkta stadija - vaikai išeina į išorinį pasaulį. Laikoma, kad vaiko išėjimas į mokyklą - krizinis momentas šeimai, kadangi šeima šitame savo išsivystymo taške gali būti disfunkcinė. Disfunkcinė - tai tokia šeima, kuri nesusidoroja su jai keliamomis išorinėmis ir vidinėmis užduotėmis. Šeštoji stadija - vaiko paauglystė. Tai dramatiška visose kultūrose, nes pastoviosios (homeostazinės) šeimos modelis supurtomas iš pagrindų. Jei šeimoje palankus užnugaris, vaikas tai gali padaryti labai lengvai: vaikas eina - rizikuoja - grįžta - reanimuojasi šeimoje.
Norint kurti sveikus santykius, tėvams rekomenduojama vadovautis tam tikrais principais:

Pastebiu, kad su metais daugėja vaikų, kurie yra nesavarankiški. Tėvai, stengdamiesi dėl vaiko, daug ką padaro už jį ir atima galimybę patirti malonumą, kad jis pats sugeba apsirengti, užsirišti, susitvarkyti, išspręsti savo konfliktus. Vaiko ugdymas turi būti paremtas ne griežtomis baimę keliančiomis bausmėmis, o laisve potyriams ir natūralių pasekmių patyrimu, kad, norėdami pasiekti savo tikslą, turime įdėti pastangų, ir nuo mūsų pačių priklauso, kokios bus pasekmės.
| Amžiaus tarpsnis | Pagrindinis uždavinys |
|---|---|
| Ikimokyklinis | Asmenybės pamatų ir gyvensenos modelio formavimas. |
| 7-11 metų | Mokymasis, bendradarbiavimas ir atsakomybės didėjimas. |
| Paauglystė | Tapatybės krizės sprendimas ir atsiskyrimas. |
Kitos pamokos ateina per situacijas su vaikais. Vaikai moko mus neprisirišti prie planų, daiktų, materijos, šios egzistencijos. Vaikas nekelia jokių reikalavimų, tik džiaugiasi, kad esi. Tai pasitikėjimas, kad ir ką bedarytum, nes tu esi mažo vaiko visas pasaulis. Visada leiskite vaikams valdyti aplinką fiziškai. Visuomet įpinkite į santykius sėkmę: tikėkite, kad ir mažiausias dalykas turi pasisekti, tada vaikas pradeda pasitikėti savimi. Smerkti galima vaiko elgesį, bet ne jo asmenybę.