Daržo kenkėjai ir ligos: kaip atpažinti ir kovoti
Daržo kenkėjai - tai įvairūs vabzdžiai ir kiti gyviai, kurie minta augalų dalimis ir gali pakenkti jų augimui bei derliui. Norint apsaugoti augalus, svarbu reguliariai tikrinti jų būklę ir laiku pastebėti pirmuosius kenkėjų požymius.
Lietuvoje šliužai - ypač didelė problema drėgnesniais metais, o pastaruoju metu daržininkai vis dažniau skundžiasi invazinėmis rūšimis, tokios kaip ispaniniai šliužai. Jie aktyvūs vakarais, naktimis ir po lietaus, o jų padaryta žala - akivaizdi: apgraužti salotų, kopūstų, cukinijų, braškių ir net morkų lapai. Nors šliužai - natūralios ekosistemos dalis, darže jie tampa tikru galvos skausmu.
Nors chemikalai greitai susidoroja su daržo kenkėjais, vis daugiau sodininkų ieško natūralių ir aplinkai draugiškų sprendimų, kurie nekenktų nei žmogui, nei gamtai.
Dažniausi daržo kenkėjai ir jų požymiai
Namose ar aplink juos nuolat kažkas zuja, ardo sukurtą tvarką. Kenkėjai, kaip ir kiti gyvi organizmai, vystosi, auga, keičiasi jų dydis, išvaizda, mitybos pobūdis, judrumas ir pan. Visas laikotarpis nuo kiaušinio iki lytiškai subrendusio suaugėlio vadinamas vystymosi ciklu arba generacija. Per metus, atsižvelgiant į kenkėjo rūšį, gali išsivystyti viena, dvi ar daugiau generacijų, nors yra ir tokių, kurių vienas vystymosi ciklas trunka kelerius metus.
Kenkėjus įpratę matyti ant augalų lapų, rasti vaisiuose. O štai nemaža grupė ištisai arba dalį savo gyvenimo praleidžia dirvoje, maitindamiesi šaknimis, įsigraužia į požeminę stiebų dalį. Tai grambuoliai, kurkliai, spragšiai, dar yra dirvinukų, musių lervų. Aptarsime kenksmingiausius.
I vieta: Kurklys
Paprastasis kurklys dar vadinamas parpliu, turkliu, net sausumos vėžiu, nes iš tiesų primena upinį vėžį. Gyvena drėgnose dirvose (smėlyje jo nerasime) rausdamas urvus 10-15 cm gylyje ir žalodamas požemines augalų dalis. Nors šis kenkėjas ir gyvena dirvoje, bet gerai skraido, bėgioja ir plaukia. Į paviršių jis išlenda retai, dažniausiai naktį. Žiemoja iki 2 m ir giliau žemėje arba kompostų krūvose. Priekinėmis letenėlėmis kurklys rausia urvus, o stipriais dantimis graužia viską savo kelyje. Apvytęs augalas lengvai išraunamas. Nuo jo įvairiomis kryptimis eina piršto storio urveliai. Dažnai į daržus kurklys patenka su mėšlu, kompostu.
Daug visokių yra kenkėjų, bet šis, rodos, pranoksta visus kitus nesugaunamumu. Kurklio kūnas stambus, 35-55 mm ilgio, tamsiai rudas. Galva didelė, apsaugota chitininio šarvo. Pilvelis beveik trys kartus ilgesnis už krūtinę. Krūtinės šarvas kietas, sudarytas taip, kad galva gali iš dalies pasislėpti po juo. Kenkėjas turi labai dideles sudėtines akis, ilgus ūsus-antenas ir dvi poras čiuptuvų, juosiančius graužiamuosius burnos organus. Priekinės galūnės pritaikytos rausti žemę. Suaugėlių sparnai yra žvyno pavidalo, ramybės būsenoje sudėti išilgai kūno ir dažnai ilgesni už pilvelį. Kūnas rudas, tik galva ir krūtinė tamsesni.
Kurkliai minta daugiausia dirvoje gyvenančiais gyviais (vabzdžiais, sliekais ir k.), bet apskritai yra visaėdžiai. Šie kenkėjai, rausdami žemę, pagerina jos aeracines savybes, tačiau darydami tunelius daržuose apgraužia augalų šaknis. Tad kurklių teikiama nauda ir daroma žala priklauso nuo jų skaičiaus. Visgi dėl nepaprasto prisitaikymo, greito ir gausaus dauginimosi juos įprasta laikyti kenkėjais.
Patelės ruošia kupolo pavidalo lizdą arti žemės paviršiaus, netgi matomas šioks toks iškilimas - kad saulė geriau sušildytų kiaušinius. Ten gali būti keli šimtai kiaušinių, panašūs į skruzdėlių, tik didesni. Ką tik išsiritę kurkliukai primena neįprastai dideles skruzdėles. Lervos auga kelerius metus, po to virsta nimfomis su sparnų užuomazgomis.
Kaip išprašyti kurklį?
Kurklius jų gyvenamosioje zonoje išnaikinti sunku. Cheminiai preparatai tik kuriam laikui atbaido, tačiau vėliau jie vėl grįžta į tas pačias vietas. Tai tas pats, kaip iš patrankos šaudyti į žvirblius - nedarykite to, sugaišite laiko, išleisite pinigus ir pakenksite sau.
Reguliuoti kurklių gausumą reikia pradėti pavasarį ir intensyviai. Gegužę ir birželio pradžioje būtina tris kartus supurenti dirvą tarpueiliuose - taip sunaikinsite kenkėjų lizdus. Jeigu birželį supurensite žemę iki 15-20 cm gylio, daug kiaušinėlių išversite lauk. Belieka juos surinkti ir sunaikinti. Paukščiai taip pat noriai surinks kiaušinėlius, tik gaila, kad jų nemato po žeme. Įleisti vištų į daržą irgi nenorėsite.
Kad būtų aišku, kur kasti, kitų metų gegužės pradžioje ant žemės išdėliokite šviežio mėšlo, pridenkite faneros, ruberoido lakštu. Kurkliai po jais raus žemę ir dės kiaušinius. Po 20-30 dienų visai nesunkiai rasite ir sunaikinsite šiuos lizdus.
Vienas paprastas būdas yra rudeniop, rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje, darže iškasti apie 50 cm gylio duobę ir ją prikrauti mėšlo (ypač tinka arklių). Kurkliai žiemai ieško sąlygiškai šiltesnės vietos, todėl ir įsirausia į mėšlo krūvą. Orams atšalus, duobę reikia atkasti ir visą turinį paskleisti plonu sluoksniu. Kenkėjai sušąla.
Kurkliai nemėgsta chrizantemų kvapo. Jei smulkiai supjaustytus stiebus sumaišysite su dirvožemiu, jie iškeliaus į kitą lauko dalį. Panašiai kenkėjai elgiasi, jei kas 1-1,5 m susmaigstomos žalios alksnių šakelės. Nudžiūvusias būtina pakeisti šviežiomis.
Ne prasčiau kurkliai bėgs, jei kilkių, sardinių, strimėlių, kitų silkinių žuvų gabaliukų užkaskite tarpueiliuose ar prie augalų. Jei ant jų esate labiau įtūžę, visiškai negailestingi, sugrūskite kiaušinių lukštus, suvilgykite saulėgrąžų aliejumi ir negiliai įterpkite į dirvožemį. Noriai pasivaišinę tokiu patiekalu kenkėjai žūva.
Jiems nepatinka vištų mėšlas, česnakų, serenčių kvapas. Daržovių ir kitų augalų daigus apsaugosite, jei aplink į dirvožemį įkasite skardos ar polietileno plastiko juostas į 5-6 cm gylį ir 2-2,5 cm iškilusias virš žemės.
Nulijus stipriam lietui, urveliai užpilami vandeniu. Kurkliai pradeda rausti naujus urvus, tuomet jie labai gerai matomi ir galima sugaudyti. Per sausrą įkaskite indelius su vandeniu (iki krašto palikite keletą centimetrų). Jie turi būti šiek tiek žemiau nei žemės kraštas. Kurkliai jaučia drėgmę ir, įkritę į indelius, negali išsikapanoti. Taip sugaudysite ne tik juos, bet ir mažas pelytes.
Kartais nuo kurklių gelbsti žibalas (100-120 g/ 10 l vandens). Jo reikia pilti į lizdą. Žibalu sumirkytu smėliu apvedami ir šiltnamiai. Sodininkai sako, kad kartais tai padeda.
Didžiausi natūralūs kurklių priešai - kurmiai, bet ir jie nėra pageidaujami darže.
II vieta: Grambuolys
Tiesiogiai su grambuoliais, dar vadinamais karkvabaliais, o tiksliau - su lervomis, esame ne vienas susidūrę arba bent girdėję apie jas. Didelių nuostolių grambuolių lervos pridaro patekusios su žeme, kompostu į šiltnamius. Braškių lysvę jos gali sunaikinti per 1-2 savaites. Kovoti su šiais kenkėjais sunku, nes nematai, kur jie tūno. Džiaugiesi, kad braškės gausiai žydėjo ir primezgė uogų, o kereliai staiga nuvyto - lyg peiliu kas būtų įpjovę. Prakasi žemę aplink žuvusį augalą, o ten lerva besanti.
Bet kurios rūšies grambuolių gyvenimo ciklas panašus (kiaušinėlis - lerva - lėliukė - vabalas). Jis trunka apie 3-4 metus, kai kurių rūšių - iki 5. Ciklas prasideda vasaros pabaigoje, kai suaugę vabzdžiai poruojasi ir dirvoje padeda kiaušinėlius (viena patelė - iki 50). Iš jų išsirita lervos ir dirvoje pragyvena 3-4 metus, ten žiemoja, įsirausdamos giliau į žemę (net iki 70-120 cm).
Suaugę vabzdžiai minta jaunais vyšnių, obelų, slyvų, agrastų, erškėčių, gudobelių, klevų, karklų, liepų, ąžuolų, beržų, alksnių, drebulių, lazdynų, kaštonų lapais. Lervos maistui neišrankios - graužia įvairių žolinių ir sumedėjusių augalų (jaunų medelių, vejos žolių, apynių, arbūzų, bulvių, svogūnų, morkų, javų, kopūstų, česnakų, braškių ir kt.) šaknis. Per 3-4 metus kai kurių rūšių lervos užauga įspūdingo dydžio, beveik iki 7 cm ilgio, baltos, mėsingos, susirietusios C raidės forma, ruda galva. Užaugusios vasaros mėnesiais jos virsta lėliukėmis, o vėliau vabalais, kurie peržiemoję pavasarį pakyla skraidyti, ieškoti poros ir vėl pradėti naująjį gyvenimo ciklą. Štai kodėl vienais metai stebimas gausus vabalų skraidymas, o kitais - gąsdinantis lervų antpuolis.
Užkrėstomis dirvos laikomos tada, kai 1 m2 plote, iki 20 cm gylio, randama 5-10 lervų. Prieš sėjant ar sodinant pavasarį ir vasarą rekomenduojama atlikti bandomuosius kasimus ir patikrinti, ar dirvoje yra jų, jei taip - kiek. Tuo metu lervos būna 10-30 cm nuo dirvos paviršiaus, o rudenį vėl nusileidžia į gilesnius sluoksnius.
Reikia iškasti 1 m2 dydžio ir iki 40 cm gylio duobeles. Jei dirva molinga, lervų greičiausiai nebus. Jos daugiausia gyvena priesmėliuose, smėlinguose dirvožemiuose.
Kaip kovoti su grambuoliais?
Suaugusių vabzdžių rinkimas. Tai geriausia daryti anksti ryte, kai jie nejudrūs tupi ant medžių lapų. Pomedžiuose reikia patiesti paklotą, stipriai papurtyti kamieną ir surinkti nukritusius vabzdžius. Tokiu būdu galima sutrikdyti vystymosi ciklą iš anksto. Mažiau suaugėlių - mažiau besočių lervų.
Natūralūs priešai. Grambuoliai turi ir priešų. Varnėnai gaudo suaugusius vabzdžius arba dirvoje ieško kitų gyvių, nes lervas sunku pasiekti. O štai kurmis - aršiausias grambuolių lervų priešas. Be reikalo daugelis stengiasi išvyti jį iš sklypo - šiam gyvūnui kur kas lengviau pasiekti ir po žemės sluoksniu gyvenančias grambuolio lervas, ir kurklius.
Įšalas. Retais atvejais naikinti grambuolių lervas padeda pati gamta. Jei žiemą žemė gerai įšąla, jos žūsta. Vis dėlto lervos yra gudrios ir lengvai nesušąla, pasitraukia į gilesnius sluoksnius. Nebent pasitaiko besniegė žiema, kai dirva neįšala - lervos anksti pradeda lipti į viršų, o tuomet vėl pašąla.
Augalai. Grambuolių lervos nemėgsta vietų, kur auga grikiai, lubinai. Sumažinti jų skaičių iš dalies padeda ir piktžolių, pavyzdžiui, varpučių, naikinimas.
Dirvos kalkinimas. Grambuoliai nesiveisia ir kalkingoje dirvoje.
Nuolatinis dirvos dirbimas, juodas pūdymas. Tai vienas paprasčiausių būdų. Rudenį dirva sukasama bent iki 20 cm gylio. Nereikia laukti, kol lervos nusileis žiemoti iki 1 m gylyje. Jos išverčiamos, nesuspėja sulįsti į žemę, daugelis sužalojamos mechaniškai, todėl arba žūva pačios, arba išrankiojamos paukščių.
Sėjant vejas, būtina užtiesti tankų tinklą.
Cheminiai preparatai dažniau naudojami sodinant mišką. Jais purkšti daržoves pernelyg drastiška ir gali pakenkti. Cheminiai preparatai grambuolių, spragšių lervoms naikinti nėra geros priemonės, nes labai nuodingi ir pavojingi aplinkai. Likučiai gali užteršti dirvą, patekti į vandens telkinius, likti produktuose. Ieškoma kitų naikinimo būdų. Įdomios yra feromoninės gaudyklės ir biologiniai preparatai. Biologiniai preparatai su nematodais arba entomofaginiais grybais. Radę grambuolio lervą, Heterorhabditis bacteriophora nemadodai prasiskverbia į jos vidų per natūralias angas arba tiesiogiai. Kartu patenka bakterijų, kurios gyvena simbiozėje su nematodais. Jos lervos kūno audinius paverčia į nematodų lengvai absorbuojamą konsistenciją. Šie dauginasi, ir, lervos kūnui suirus, pasklinda dirvoje, pradeda ieškoti naujų aukų. Užkrėstos lervos žūva per 2-4 dienas. Kad jos užkrėstos, matyti iš spalvos - iš baltai gelsvų pasidaro raudonai rudos. Panašiai veikia kai kurių Bauveria rūšių entomofaginių grybų sporos. Šie nepavojingi grybai gyvena dirvoje, suranda ir sunaikina grambuolius. Produktų su nematodais jau galima gauti ir Lietuvoje.
III vieta: Spragšiai
Dirvoje gyvena, iki virsta suaugėliais, ir spragšiai. Jų lervos apgraužia įvairių daržovių sėklas, daigus, šakniavaisius ir kitas požemines dalis. Pažeistos sėklos nedygsta, daigai žūsta, todėl išretėja pasėlis. Šakniavaisiai netenka prekinės išvaizdos, sandėliuomi dažnai supūva.
Lietuvoje gyvena keletas spragšių rūšių: žaliasis, juostuotasis, tamsusis, pasėlinis ir kt. Visų vystymasis panašus. Spragšiai pasirenka „ramias vietas“ - daugiamečių žolių pasėlius, pievas. Daugiau jų prisiveisia dirvose, besiribojančiose su pievomis, piktžolėtose, ypač varputėtose, plotuose po kaupiamųjų augalų. Daugiau šių kenkėjų yra rūgščiose dirvose. Gausu lervų taip pat drėgnose pievose, durpynuose ir miškuose, krūmais apaugusiuose plotuose, laukų pakraščiuose. Jos vystosi ne tik drėgnesnėse derlingose, bet ir smėlio, priesmėlio, augalinių liekanų gausiose dirvose.
Spragšių vabalai randami dirvos paviršiuje, ant augalų lapų, žiedų. Jie nėra žalingi, minta žiedų nektaru, tekančiomis sultimis, saldžiomis amarų išskyromis, gali šiek tiek apgraužti žiedus. Suaugę išgyvena apie 10-12 mėnesių.
Vabalų kūnas plokščias, į abu galus siaurėjantis, galva maža. Skirtingų rūšių kūno ilgis yra nuo 6 iki 18 mm, spalva gana įvairi: žalsva, juoda, ruda. Apversti ant nugaros vabalai geba pašokti, apsiversti ore ir krisdami atsistoti ant kojų. Laikomi dviem pirštais už pilvelio, jie staigiais judesiais judina prieškrūtinį ir tarsi spragsi. Iš to ir kilo šeimos pavadinimas - spragšiai.
Skirtingų rūšių spragšių vystymasis panašus, tik skiriasi trukme: vienų rūšių nuo kiaušinio iki suaugusio vabalo trunka trejus metus, kitų - iki penkerių metų. Vabalai kiaušiniams dėti renkasi daugiamečių žolių plotus, dirvonus, gausiai varpučiais ir kitomis daugiametėmis piktžolėmis užsikrėtusias dirvas, kuriose daug šaknų ir kitų organinių medžiagų - maisto šių kenkėjų lervoms. Kiaušiniai dedami pavasarį, gegužės-birželio mėnesiais. Jie yra 0,6 mm, ovalūs, baltos spalvos. Viena patelė 0,5-2 cm gylyje krūvelėmis padeda nuo 120 iki 250 kiaušinių. Maždaug po 4 savaičių išsirita iki 2 mm ilgio baltos lervos, kurios pirmaisiais gyvenimo metais minta daugiausia negyvomis organinėmis medžiagomis, puvenomis ir dar mažai kenkia kultūriniams augalams. Pasėliams kenkti jos pradeda kitais metais.
Skirtingų rūšių spragšių lervų vystymasis dirvoje trunka 2-4, kartais 5 metus. Suaugusios lervos užauga iki 25-33 mm ilgio, volelio formos, kietos, blizgančios, geltonos ar šviesiai rudos spalvos. Galva ruda, krūtinės kojos trumpos. Labai ryški kūno segmentacija. Galinis pilvelio segmentas kūgiškas arba baigiasi dviem ataugėlėmis. Pagal šio segmented išvaizdą nustatoma, kokiai rūšiai priklauso lerva.
Paskutiniais vystymosi metais lervos rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais virsta lėliukėmis. Rugsėjo-spalio mėnesiais išsirita vabalai, kurie ir žiemoja. Ir jie, ir lervos žiemoja dirvoje, 60 cm gylyje, todėl sąlygos yra gana palankios.
Spragšių lervos apgraužia įvairių daržovių sėklas, daigus, gumbus, šakniavaisius ir kitas požemines dalis, jaunus nesumedėjusius vaismedžių ūglius. Pažeistos sėklos nedygsta, daigai žūva, pasėliai išretėja. Prie pažeisto augalo randamos kelios lervos. Dažnai greta vienas kito būna pažeisti keli augalai. Šakniavaisinėms daržovėms ir bulvėms spragšiai gali kenkti įvairiais vystymosi tarpsniais - nuo sėjos ir sodinimo iki derliaus nuėmimo. Pažeistuose šakniavaisiuose, bulvių gumbuose matomos 1-3 mm skersmens apvalios skylutės. Pablogėja produktų prekinė vertė. Į pažeidimo vietą patekus bakterinei ar grybinei infekcijai, daržovės ir bulvės saugyklose greičiau sugenda.
Pagal tai, kiek randama šių kenkėjų, sprendžiama, ar verta konkrečiame lauke ką auginti. Reikės išmokti įvertinti dirvos užkrėtimą. Jis išreiškiamas lervų skaičiumi kvadratiniame dirvos armens metre. Lervų gausumą geriausia nustatyti vasarą, kai visos yra ariamajame dirvos sluoksnyje, nes rudenį sulenda žiemoti giliau, o ankstį pavasarį dar nebūna pakilusios į armenį. Tiriamame lauke, einant įstrižaine ar šachmatiškai, kasamos keturios-aštuonios 50x50x30 cm dydžio duobės (0,25 m2), iš kurių iškastas dirvožemis pilamas ant šalia patiestos polietileno plėvelės. Susmulkinus grumstelius, atidžiai išrenkamos ir suskaičiuojamos spragšių lervos. Mažai užkrėstomis laikomos tokios dirvos, kurių 1 m2 randamos ne daugiau kaip 6 lervos, labai užkrėstomis - kai jų suskaičiuojama iki 20. Šakniavaisines daržoves galima sėti, jei 1 m2 randamos ne daugiau kaip 5 spragšių lervos. Jei jų skaičius - nuo 5 iki 15, rizikinga sėti net insekticidais beicuotą sėklą, nes, sumažėjus beicų efektyvumui, gali pakenkti daigams, o vėliau ir šaknims.
Kiti daržo kenkėjai
Amarai: vienas iš pirmųjų požymių - lipnūs ir deformuoti lapai. Priežastys: skersvėjis, atverti langai pavasarį, per sausas oras. Taip pat jie platina virusines ligas.
Voratinklinės erkės: požymiai - voratinkliai po lapais ir tarp jų. Priežastis: per sausas ir per šiltas oras.
Skydamariai: požymiai - rudi skydeliai, po kuriais tuno kenkėjai, krenta lapai. Priežastis: per sausas oras.
Baltasparniai: požymiai - lapų apačioje matomos baltos mažos muselės su čerpių spalvos sparneliais. Priežastis: užsikrėtė nuo sergančių augalų.
Plonaodės erkės: požymiai - susisukę, deformuoti lapai, sutrikęs augimas. Priežastys: užkratas, palankios sąlygos - šilčiau nei 23°C, oras drėgnesnis nei 85%.
Lapų nematodai: požymiai - panašios į stiklą, vėliau ruduojančios dėmės tarp lapo gyslų, krenta lapai. Priežastis: užkratas, palankios sąlygos - šlapi lapai.
Šliužai: požymiai - nuėsti lapai, gleivių pėdsakai. Pagalba: vakarais gyvius nurankioti.
Kolorado vabalai: yra viena iš neatsiejamų bulvių auginimo porų.
Bulviniai nematodai: 1 mm ilgio, kirmėliški, siūliški, balti, permatomi kenkėjai. Nematodų lervos žiemoja cistose dirvoje.
Kriaušinis pjūklelis audėjas: puola dažniausiai kriaušes, rečiau vyšnias ir trešnes.
Lapinukai: polifagai. Vabalai puola daugelį lapuočių medžių, tarp jų ir vaismedžius, ypač obelis ir kriaušes.
Augalų ligos ir jų požymiai
Augalų ligos kyla dėl bakterijų, grybų ar virusų, kurie pažeidžia įvairias augalų dalis - lapus, stiebus, šaknis ar vaisius. Norint apsisaugoti nuo ligų, svarbu užtikrinti tinkamą drėgmės kiekį, gerą oro cirkuliaciją ir laiku šalinti pažeistas augalo dalis.
Grybelinės ligos
Tikroji miltligė: požymiai - baltos arba purvinai rudos miltelių pavidalo apnašos abiejose lapų pusėse. Priežastis: vėjo atneštos grybelių sporos.
Netikroji miltligė: požymiai - baltos arba purvinai rudos miltelių pavidalo apnašos lapų apatinėje pusėje. Priežastis: vėjo atneštos grybelių sporos.
Kekerinis puvinys: požymiai - rusvai pilkos apnašos ant lapų, kotų arba žiedų. Priežastys: užpurkštas vanduo, vėsi drėgmė, per drėgnas oras.
Lapų dėmėtligė: požymiai - šen bei ten atsiradusios geltonos arba rudos dėmės ant lapų, kartais su sporų telkiniais pakraščiuose. Priežastis: infekcija.
Rūdys: požymiai - rūdžių spalvos dulkių telkiniai apatinėje lapų pusėje. Lapų viršuje - dėmės. Priežastis: atsinešta iŠ kitur.
Suodligė: požymiai - juosvos, purvinos apnašos ant lapų. Priežastys: amarai ir skydamariai, baltasparniai.
Rauplės: tai grybinė liga, kuri dažniausiai pažeidžia obuolių ir kriaušių vaisius bei lapus. Pirmieji požymiai - tamsios, dažnai suskilinėjančios dėmės ant vaisių paviršiaus. Užsikrėtę vaisiai praranda prekinę išvaizdą, suprastėja jų skonis, blogėja laikymo savybės. Ligai išplitus, pažeidžiami ir lapai bei šakos, o stipriai užsikrėtę medžiai gali netekti dalies derliaus ar net žūti.
Miltligė: tai dažna grybinė augalų liga, kurią lengva atpažinti pagal baltas, miltus primenančias apnašas ant lapų ir stiebų.
Kekerinis puvinys: yra grybinė liga, kuri dažniausiai plinta drėgnu oru ir sukelia vaisių bei stiebų puvimą.
Vaisinės rūdys: tai grybinė liga, dažniausiai pažeidžianti vaismedžius ir uogakrūmius. Liga atpažįstama iš oranžinių arba rusvų dėmių ant lapų ir stiebų.
Antraknozė: yra dažna grybinė liga, pasireiškianti tamsiomis, netaisyklingomis dėmėmis ant lapų, stiebų ar vaisių. Dėmės laikui bėgant pradeda pūti, pažeistos augalo vietos džiūsta, o vaisiai gali deformuotis ar visiškai sunykti.
Bakterijos ir virusai
Išlapasis puvinys: juo serga ciklamenai, difenbachijos ir kambarinės kalijos. Požymiai: puvinys prie kamieno pagrindo, vėliau ir kitur. Pagelbėti niekuo nebegalima.
Bakteriozė: ja serga begonijos ir gebenės. Požymiai: viršutinėje lapų pusėje ir ant stiebų - gličios, kartais tarsi stiklinės dėmės. Požymiai: šviesiai ir tamsiai žalios dėmės. Pagelbėti niekuo nebegalima.
Garbanė: pirmiausia puola fuksijas ir pelargonijas. Požymiai: sunykę, bjauriai susigarbiniavę lapai.
Priežiūros klaidos ir jų požymiai
Sveikas lapas: sveikas lapas tvirtas, stamantrus, jo kraštai ir galai be priekaištų.
Rudi lapų kraštai: Priežastys: per mažai arba per daug vandens, pertręšta, nualinta žemė, per sausas oras. Pagalba: šalinti priežiūros klaidas.
Rudi lapų galai: Priežastys: per sausas oras, sausa žemė. Pagalba: drėkinti orą ir geriau laistyti.
Geltoni lapai: Priežastys: perlaistyta, trūksta azoto, per tamsi, per šilta arba per šalta auginimo vieta. Pagalba: riboti laistymą, tręšti, keisti vietą.
Susisukę lapai: Priežastys: per sausas oras, sausa žemė, pakenktos šaknys. Pagalba; šalinti priežiūros klaidas, jei reikia, persodinti.
Blyškūs lapai (chlorozė): Lapo gyslos dar žalios. Priežastys: per kietas vanduo, trūksta geležies. Pagalba: į laistomąjį vandenį įmaišyti geležies chelatų.
Šviesios lapų dėmės: Priežastys: per staigi temperatūros kaita, per Šaltas arba per šiltas vanduo, laistant aptaškomi saulėje stovinčių augalų lapai. Pagalba; pakeisti vietą, taisyti priežiūros klaidas.
Sidabrinės dėmės: Kai kuriems augalams jos būna ir raudonos arba rudos. Priežastys: nudegimas nuo saulės, tripsai. Pagalba; pakeisti auginimo vietą geresne, pastatyti šešėlyje, nelaistyti saulėje.
Sukamštėjimas: Priežastys: staigus temperatūros pokytis, per daug vandens, per maža šviesos, per staigūs drėgmės pokyčiai dirvožemyje. Pagalba: taisyti priežiūros klaidas.
KAS VALGO MANO AUGALUS? 👺 | Įprasta sodo kenkėjų kontrolė naudojant lapų parašus
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
