Rimanto Dirvonio Gyvenimas, Veikla ir Atmintis

Artėjant 1941 m. Lietuvos sukilimo 83-osioms metinėms, parengtas spaudai seniai įrašytas interviu su vienu to įvykio liudininkų, kaip jis visa tai matė dvylikamečio berniuko akimis. Visas interviu - birželio mėn. „Kultūros baruose“.

2010 m. gruodį su kūrybine grupe buvo vykta į Jungtines Valstijas rinkti medžiagos dokumentiniam filmui „Pavergtųjų sukilimas“ (2011). Medžiagos surinkome žymiai daugiau, negu buvo galima panaudoti filme. Dalį tąsyk įrašytų, filme tik labai fragmentiškai panaudotų interviu, esu parengęs spaudai ir publikavęs. Vis dėlto tie gana platūs pokalbiai, mano nuomone, verti dėmesio. Ne tik dėl to, kad nebepakartojami, nes dalis anuomet kalbintų pašnekovų jau iškeliavo į Amžinybę (dr. Augustinas Idzelis, dr. Tomas Remeikis, dr. Kazys Ambrozaitis, dr. V. Valiušaitis).

Dabar priteko rankos parengti spaudai pokalbį su Rimantu Dirvoniu, žinomu Amerikos lietuvių krepšininku ir sporto organizatoriumi, visuomenės veikėju, statybos inžinieriumi ir JAV kariuomenės atsargos pulkininku leitenantu. Pokalbis įrašytas Ateitininkų namuose, Lemonte (Ilinojaus valstija) 2010 m.

Biografija ir Profesinė Karjera

Rimantas Dirvonis (Dirvianskis) gimė 1929 m. rugpjūčio 6 d. Lietuvoje. Gimė Kaune, gyveno Klaipėdoje, Kretingoje, vėl Kaune. Būdamas jaunas lankė gimnaziją Lietuvoje.

1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o iš ten persikėlė į JAV.

1958 m. Rimantas Dirvonis Ilinojaus universitete Urbanoje įgijo architektūros bakalauro laipsnį. Nuo 1958 m. jis dirbo tiltų inžinieriumi-projektuotoju.

Sportinė ir Visuomeninė Veikla

Rimantas Dirvonis aktyviai dalyvavo sportinėje veikloje. 1951 m. jis buvo vienas iš JAV akademinio sporto klubo „Lituanica“ steigėjų.

Taip pat žaidė Amerikos lietuvių krepšinio rinktinėje, buvo jos kapitonas ir treneris. 1967 m. jo vadovaujama rinktinė pirmąsyk atvyko į Lietuvą ir sužaidė penkerias rungtynes.

Indėlis į sporto organizacijas

Rimantas Dirvonis aktyviai prisidėjo prie lietuvių sporto organizacijų veiklos užsienyje, eidamas įvairias svarbias pareigas:

Jis buvo renkamas į PLB ir JAV LB valdybas, kuravo su sporto reikalais susijusias sritis.

ŠALFASS valdybos narys Laurynas R. Misevičius pabrėžia Rimanto Dirvonio reikšmę: „Aš esu gimęs po laiminga žvaigžde, nes galėjau mokytis iš tokių visuomeninės bei sportinės veiklos mohikanų kaip Rimantas Dirvonis, Algirdas Bielskus, Rimas Miečius, Rimas Gedeika, Rimas Kuliavas, Edis Stravinskas...“

Veikla Lietuvių bendruomenėje ir Skautų sąjungoje

Rimantas Dirvonis buvo aktyvus ir lietuvių bendruomenės veikėjas. Jis priklausė Lietuvių skautų sąjungai nuo 1936 m. Ilgametis Čikagos Filisterių skautų pirmininkas, centro valdybos narys, o 1969-1972 m. - pirmininkas.

Jis taip pat buvo ASS vadijos ir Vydūno fondo tarybos narys bei vienas Akademinės skautijos leidyklos steigėjų ir jos pirmininkas nuo 1972 m.

Apdovanojimai

Rimantas Dirvonis apdovanotas L5S Tėvynės sūnaus žymeniu ir ordinu Už nuopelnus.

1941 m. Birželio Sukilimas: Dvylikamečio Akimis

Rimanto Dirvonio prisiminimai apie 1941 m. birželio įvykius Kaune, kuriuos jis matė dvylikamečio berniuko akimis, yra itin vertingi istoriniai liudijimai.

Pirmosios Karo Dienos Kaune

Rimantas Dirvonis prisimena: „Buvau tuo metu dvylikos metų, gyvenau Žaliakalnyje, Aguonų gatvėje Kaune. Buvo sekmadienis, išleido mane mama į lauką, kaip paprastai. Einu gatve, žiūriu - trys lėktuvai danguje. Matau, kad ne rusiški - vokiški bombonešiai. Kauno aerodromas - kitoje Nemuno pusėje, Aleksote. Įbėgu į namus: „Mama, karas!“ Mama išsyk netikėjo: ką čia šneki!?"

Anot R. Dirvonio, nuotaikos buvo pakilios: „Buvo fantastiškai džiugu! Karas! Laukėme to, kad kas nors pagaliau eis mušti rusų! Mes gyvenome Klaipėdoje, kai vokiečiai [1939 m.] kovo 23 d. tą miestą užėmė. Tėvas buvo ekspertas, dirbo didelėje „Pieno centro“ bendrovėje. Iš karto mes neišvykome iš Klaipėdos, nes vokiečiai elgėsi labai mandagiai: nevijo lauk, nedarė spaudimo, sakė, likite, būsite mūsų piliečiai ir t.t. Aš mačiau vokiečių kariuomenę, kuri įžengė į Klaipėdą. Ir paskiau gi matėm rusus - vargetas, kojas autais apsivyniojusias. Ir kad vokiečiai dabar puola rusus - žadino dideles viltis! Sakėm, dabar tai duos jiems į kailį!..“

Įvykiai Birželio 23-24 dienomis

Rimantas Dirvonis tęsia prisiminimus: „[1941 m.] Birželio 23 d. popiet mama išsiuntė mane į miestą parnešti duonos. Duonos neradau (sovietų laikais visko trūko). Grįžtu atgal. Tą dieną, beje, dar nieko ypatingo neatsitiko, išskyrus tai, kad praskrido keli lėktuvai. Bet aš pastebėjau, kad už kelių namų, nuo aukšto pastato stogo į tuos praskrendančius lėktuvus kažkas šaudo. Greitai užsilipau ant savo namo stogo ir ėmiau sekti kas daros aplinkui. Viską aiškiai mačiau: du ar trys ruseliai ant to aukšto namo stogo buvo įsitaisę stebėjimo punktą. Taip, bet įdomiausia, kad jie šaudė iš… šautuvų. Gulėjau ant stogo tik vos vos galvą iškišęs. Nesakiau nė mamai, kad iš arti žiūrėjau ką rusai daro. Man atrodė, kad jie manęs nematė.“

„Kitą dieną atsikeliu, išeinu į gatvę. Matau Aguonų gatve pro mane preina tai du vyrai, tai trys. Ir vėl eina kiti - dviese arba trise. Eina link Radastų gatvės, link tvoros. Radastų gatvė tais laikais nesusisiekė su Kipro Petrausko gatve. Manau sau, kas čia vyksta: matau išeinančius vyrus, bet nematau grįžtančių? Pradėjau stebėti juos iš ryto ir iki pietų nepastebėjau nei vieno grįžtančio. Priėjęs arčiau ir pasukęs už kampo pamačiau, kad vyrų susirinkęs jau visas būrys ir pakrūmėse jie apie kažką tariasi. Priėjau arčiau. Jie nekreipė į mane dėmesio, leido slankioti aplinkui.“

Berniukas Skautas Sukilimo Sūkuryje

Rimantas Dirvonis pasakoja apie savo įsitraukimą: „Man buvo baisiai įdomu. Vienu metu buvo paduotas „aliarmas“, kažkas pranešė, kad važiuoja rusų tanketė. Visi išsislapstė, sulindo į namų prieangius ir pan. Po penkių minučių tą „aliarmą“ atšaukė. Jie vėl susirinko iš savo slėptuvių. Netrukus jie pradėjo laužti tvorą. Tiksliau, lupti vieną tvoros štakietą. Už tvoros buvo Lietuvos parodos aikštė, nepriklausomybės laikais pastatyti mediniai parodų pavilionai, kur vykdavo didelės žemės ūkio produktų, kitokios parodos. Okupavus Lietuvą, teritoriją kontroliavo rusų kariuomenė. Taigi, toje vietoje, kur vyrai ėmė ardyti tvorą, buvo prigludęs vienas iš paviljonų. Kiti paviljonai buvo atokiau, o šitas glaudėsi prie pat tvoros - gal tik 20 cm tarpelis buvo tarp tvoros ir paviljono sienos. Pirmiausia tie vyrai pradėjo kasti, paskui maždaug pėdos aukštyje nuo žemės paviršiaus lentos galą nupjovė. Susidariusi landa buvo vos tokio didumo, kad tik aš pro ją būčiau pralindęs, bet tikrai ne vyras.“

„Kai pagaliau tvoroje išpjovė landą ir praardė paviljono sieną, man pasidarė baisiai įdomu kas bus toliau. Kai man taip pasakė - maniau numirsiu iš baimės. Išsyk supratau, kad tai labai pavojinga. Dar gyvendamas Klaipėdoje skaičiau kažkokį aprašymą apie italų nepriklausomybės kovas prieš austrus. Ten veikė 12 metų berniukas (mano amžiaus!), kuris įsilipo į medį ir perdavinėjo sukilėliams ką jis mato. Tai padėjo jiems suplanuoti ir laimėti kautynes Povelėje. Ir tuomet pagalvojau: ir aš negaliu pasirodyti bailys. Vis dėlto buvau ir skautas. Parodyti bailumą, maniau sau, man netinka, tad nutariau lysti. Apsisprendžiau greitai, nors labai bijojau, bet italų sukilėlių berniuko pavyzdys mane drąsino.“

„Kai įlindau - atsidūriau tarp didžiausios stirtos medinių dėžių. Sukrautos gerokai man virš galvos. Ėjau keturpėsčias, slinkau palei grindis, vis sustodamas ir atsargiai apsidairydamas ar kur už dėžių eilės kampo nėra ruso. Buvo neramu: gal kur koks sėdi ar miega, o pro dėžes nematyti. Kol aš perėjau keturpėsčias skersai tą paviljoną iki lango, matyt, užtrukau ilgai. Atsargiai apsižvalgiau pro langą. Lauke rusų irgi nesimatė. Prislinkau prie kito lango. Langai buvo trijose paviljono sienose, tik ketvirtoji, kuri buvo atremta į tvorą, buvo be langų. Po to jau pradedu slinkti atgal iki landos. Prislinkęs, iškišu galvą, apsidairau - nėra nė vieno žmogaus! Gatvė tuščia! Aš vėl baisiausiai išsigandau. Arba juos sugaudė, arba išgąsdinti išsibėgiojo, manau sau. Kurį laiką dvejojau: lįsti lauk ar likti paviljone? Kas pavojingiau? Įdėmiai klausau: nieko negirdėti, jokio įtartino garso. Įsidrąsinęs išlindau lauk.“

tags: #rimantas #dirvonis #gime

• Kaip pasirinkti tinkamiausią darželį?
• Ugdymo proceso organizavimas Akmenės gimnazijoje
• kaip vertinami priešmokyklinukai
• sužinokite apie valproinės rūgšties riziką nėštumo metu
• sužinokite, kas vyksta 10-aisiais vaiko gyvenimo metais