Renata Šakalytė-Jakovleva: Gyvenimo kelias, gimimo data ir atvirumas visuomenei

Žinoma televizijos laidų vedėja ir žurnalistė Renata Šakalytė-Jakovleva yra ryški asmenybė Lietuvos žiniasklaidos padangėje. Subūrusi didelį gerbėjų būrį, ji visus pakerėjo savo paprastumu, nuoširdumu, empatija ir gebėjimu užmegzti ryšį su pašnekovais. Šiame straipsnyje apžvelgsime jos biografiją, karjeros kelią ir asmenines patirtis, kurios padėjo jai tapti pavyzdžiu daugeliui.

Renatos Šakalytės-Jakovlevos gimimo data

Renata Šakalytė-Jakovleva gimė 1983 lapkričio 16 d. Ši data žymi pradžią kelio, kuris vėliau atsiskleisdamas parodė stiprią ir jautrią asmenybę.

Karjeros kelias televizijoje

Renatos Šakalytės-Jakovlevos karjera televizijoje prasidėjo jaunystėje, žinių tarnyboje. Į televiziją moteris pateko ne per pažintis, o savo pačios gebėjimais laimėjusi atrankos konkursą. Ji tapo naujienų reportere, skaitydavo vakaro žinias. Nuo 2008 m. Renata TV3 žinių vedėja dirba ilgą laiką. Metams bėgant Renatos veiklos keitėsi, plėtėsi ir dabar ją galima pamatyti vedant ne vieną pokalbių laidą, kuriant internetines laidas.

Nuo pat pirmųjų dienų televizijos ekranuose moteris žavėjo ne tik savo profesionalumu ir gabumais prieš kameras, bet ir nepriekaištingu stiliumi. Su metais jos stilius tapo vis subtilesnis ir rafinuotesnis, tačiau ji niekada nesirinko didelių ar šokiruojančių išvaizdos pokyčių. Moters pasirinkimai visada išliko elegantiški, atspindintys subrendusią asmenybę, tačiau kartu išlaikantys šiuolaikišką ir modernų įvaizdį. R. Šakalytė visada išsiskirdavo elegancija, rafinuotumu ir gebėjo idealiai perteikti laidų vedėjos įvaizdžius.

Asmeninis gyvenimas ir šeima

Renata Šakalytė-Jakovleva susituokė su Viktoru Jakovlevu 2012 m. Jiedu jau kartu apie 20 metų, o Viktoras Jakovlevas gimė 1984 m. spalio 31 d. 2013 m. lapkričio 22 d. jiems gimė dukrytė Elzė, o 2016 m. birželio 16 d. gimė dukrytė Sofija.

Šeimos tradicijos ir vertybės

Šeima paminėjo "medines" - penkerių metų - vestuves. Jie teigia griaunantys mitą, kad meilė trunka trejus metus. Viktoras sako, kad galvojo, gal receptas yra tolerancija ir pagarba vienas kito norams ir planams, nuomonei ir jos skirtumams. Renata priduria, kad labai svarbu kalbėtis. Ne tik apie tai, kas gera ir gražu, bet ir kas skaudina bei liūdina. Ne ką mažiau svarbu klausytis bei išgirsti. Ir bent retsykiais leisti vienas kitam pailsėti vienam ar su draugais.

Viena iš šeimos tradicijų, kurią Renata išskiria, yra ta, kad jau daugiau nei 10 metų kiekvieną pavasarį po žydinčiu kaštonu pasibučiuojame. Kažkur ji skaitė, kad šis medis - meilės saugotojas.

Paklausta apie vertybes, kurias skiepija vaikams, Renata teigia, kad vaikams geriausia matyti pavyzdžius. Kaip elgiasi jų tėvai, seneliai, ar skiriasi jų veiksmai nuo žodžių, pamokymų. Tada viskas vyksta natūraliai, be jokio skiepijimo. Juk vaikai - suaugusiųjų veidrodis.

Gyvenimas užmiestyje ir pomėgiai

Jau kelerius metus Renata ir Viktoras gyvena užmiestyje. Viktoras teigia, kad jie persikėlė į sodą dėl vaikų, kad jie turėtų kiemą, supynes, smėlio dėžę. Kad galėtų išeiti į lauką kada panorėję ir kad jų nereikėtų ganyti. Renata priduria, kad tas miesto šurmulys ranka pasiekiamas - kelios minutės automobiliu ir jie jau prie Katedros aikštės.

Namų kieme šeima užsiima sodininkyste. Renata pasakoja, kad sodas, daržas, gėlynai jai labiau malonus rūpestis ir savotiška terapija. Kai galvoje minčių, jausmų ir informacijos avilys, ji nueina į daržą arba gėlyną pasikapstyti. Žemė turi neįtikėtiną galią sugerti visokį dvasinį brudą - tik nereikia bijoti prie jos prisiliesti nors trumpam, be pirštinių.

Renata pripažįsta, kad anksčiau jie ne itin kreipė dėmesį į tai, kokius produktus deda ant stalo, bet gimus vaikams vis labiau žiūri, ką deda į burnas. Ypač skanu mėgautis savo išaugintomis daržovėmis ar uogomis. Ji mėgsta palepinti vyrą gardžiu maistu. O firminis Renatos patiekalas - lipnūs, sultingi ir burnoje tirpstantys šonkauliukai. Mėgsta net dukros.

Kėdainių krašto palikimas ir patirtys

Renata pasakoja, kad Kėdainiai - labai jaukus ir žalias miestas. Kėdainiai - nuo XIV a. pabaigos savo istoriją skaičiuojantis miestas, visais laikais garsėjęs kultūrų įvairove, savitu architektūriniu stiliumi. Čia išlikęs vienas iš septynių senamiesčių Lietuvoje, kuriame - vingiuojančios senosios gatvelės, prekybos aikštė, XVI-XIX a. statiniai. „Kėdainiuose gyveno didinga Radvilų giminė, kitos garsios istorinės asmenybės, įvairių tautybių atstovai: žydai, lenkai, rusai, gudai, net škotų būta. Ir visi jie kažką Kėdainiams paliko.“

Šiame mieste stovi kone visų didžiųjų religijų maldos namai - mūrinė Šv. Jurgio ir medinė Šv. Juozapo katalikų bažnyčios, cerkvė, evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų bažnyčios. Taip pat dvi didžiulės sinagogos Senojoje Rinkos aikštėje, kurios, deja, sovietiniais laikais buvo paverstos sandėliais. Ir, žinoma, vienas iš dviejų Lietuvoje esančių minaretų, - pasakoja Renata. - Kėdainių minaretas stovi parke. Legenda byloja, kad grafas Eduardas Totlebenas jį pastatęs savo meilužės turkės garbei ir auštant jos vėlė pasirodo minareto balkone. Labai paslaptinga vieta.

Renata prisimena, kad šalia vieno iš jų - Smilgos - ji ir gyveno. „Pavasarį jis taip patvindavo, kad kartą vanduo beveik buvo pasiekęs mūsų daugiabutį, - prisimena televizijos laidų vedėja. - Labai mėgau eiti pasivaikščioti palei Smilgą.“

Pasak Renatos, agurkai - vienas iš tų produktų, be kurių Kėdainių kraštas neįsivaizduojamas. „Kėdainiuose net vyksta tradicinė Agurkų šventė! Šias daržoves auginantys žmonės žino daugybę marinavimo, rauginimo ir kitokių agurkų konservavimo būdų bei receptų. Buvusi kolegė yra užkietėjusi agurkų marinavimo asė - jos dėka pirmąkart ragavau su garstyčiomis ir gelsvėmis marinuotų agurkų.“ Gardūs ir kėdainiškių virtinukai. „Pirmąkart jų paragavau savo mokyklos valgykloje. Iki tol buvau valgiusi tik paprastų bulvinių blynų ir apie jokius Kėdainių blynus net nebuvau girdėjusi. Patiko! Todėl jau netrukus juos pradėjau kepti namie.“

Sunkūs vaikystės išbandymai ir kelias į savęs pažinimą

Anksčiau apsilankiusi tinklalaidėje „Galiu aš, gali ir tu“, moteris kaip niekad atvirai prakalbo apie karjeros kelią, lydėjusius sunkumus ir pažintį su vyru. Kai R. Šakalytė sulaukė pilnametystės ir išvyko studijuoti į Vilnių, jaunai merginai atrodė, kad nuo šiol prasidės pats nuostabiausias jos gyvenimo etapas - juk ji bus laisva, nepriklausoma ir galės daryti, ką tik nori. Visgi netrukus studentė suprato, kad teks gerokai pakovoti už savo būvį.

„Buvo dienų, kai aš mėnesį turėjau pragyventi su penkiais litais. Nebuvo pinigų, o seneliai dažniau padėjo maisto produktais, tad buvo labai sunku. Supratau, kad turiu kabintis ir nepasiduoti. Pasitikėjimo savimi man galbūt netrūko, bet visąlaik galvodavau, kad esu per mažai gabi, graži ar protinga“, - tada pripažino R. Šakalytė. Pasak laidos viešnios, sunki vaikystė atvedė į tai, kad ji net nemokėjo priimti komplimentų. „Santykiai su berniukais buvo tragiški, nes visiškai negalėdavau patikėti tuo, ką jie sako. Jei sakydavo, kad esu graži, galvodavau, kad tai tėra patyčios. Juk daug metų girdėjau, kad esu nevykėle, negraži ar tokia pat kvaila, kaip mano tėvas“, - atviravo laidų vedėja.

Viską pakeitė pažintis su vyru. „Didžiausias lūžis įvyko, kai aš stipriai įsimylėjau ir pradėjau draugauti su dabartiniu vyru. Mes kartu jau 20 metų, jis - pirmas ir, tikiuosi, paskutinis. Būtų labai gerai“, - juokėsi ji. Pašnekovė atskleidė, kad pažintis su vyru leido jai suvokti, jog yra žmonių, kurie ją myli tokią, kokia yra.

Psichologinės terapijos svarba ir motinystės iššūkiai

Visgi vaikystėje patirtos traumos Renatą privedė ir prie to, kad ji nemokėjo tinkamai bendrauti su kitais žmonėmis. Bėgant metams Renata ėmė įsiklausyti į mylimojo žodžius ir suprato, kad taip elgtis negalima. Moteris pradėjo kapstytis savo viduje, ieškoti tam tikrų atsakymų.

„Galiausiai buvo prieita prie to, kad man reikia pagalbos, nes viena nesugebu susitvarkyti. Čia buvo toks fainas momentas, kai mano vyras prisipažino, kad pirmame kurse lankė psichoterapiją, jam tai padėjo sprendžiant vidinius klausimus. Pagalvojau, o kodėl man nepabandžius“, - prisiminė ji. Kiek daugiau nei metus terapiją lankiusi R. Šakalytė pamanė, kad visos problemos su tuo išsisprendė.

Tačiau viskas vėl apsivertė aukštyn kojomis, kai moteris pastojo. „Neštumas, gimdymas, pirmieji motinystės metai buvo labai trapus periodas, per kurį išlindo visi mano užsilikę demonai. Maniau, kad jų nebeturiu. Pradėjo lysti tie prasti šablonai iš pasąmonės, kaip mano motina bendravo su manimi, kaip aš sakiau to nekartosianti, tačiau viskas nesąmoningai ėmė reikštis mano santykyje su vaiku. Pradėjome su vyru kalbėti, ką daryti ir aš vėl grįžau į terapiją“, - kalbėjo žinomas veidas.

Tinklalaidės metu moteris prisiminė ir kitą sunkų gyvenimo periodą, kai nuo darbų ir veiklų gausos Renata taip perdegė, kad kartą vos nesukėlė avarijos. Po rimto pokalbio su vyru, kuris ryžosi pasakyti, kad ji nebegirdi, nėra šeimoje, o vaikai atėję sako, kad mamytė ir vėl sėdi prie kompiuterio, Renata suprato, kad gali netekti šeimos. Anot pašnekovės, atėjo suvokimas, kad nieko negali duoti ir tiems žmonėms, kuriuos kalbina. „Man buvo nesvarbu, ar prieš mane sėdi prezidentas, ar scenos žvaigždė - varydavau automatu. Niekas nebedžiugino, burnoje buvo metalo skonis“, - atskleidė moteris. Supratusi, kad byra ne tik asmeninis, bet ir darbinis gyvenimas, Renata užtraukė rankinį ir išėjo iš darbo. Anot pašnekovės, tai buvo geriausias sprendimas.

Pokalbio metu R. Šakalytė dėkojo specialistams už pagalbą sunkiu metu. Visgi ji pripažino, kad didžiausias terapeutas yra jos vyras, apie kurį kalbėdama moteris nesulaikė ašarų. „Aš jam esu be proto dėkinga už tuos 20 metų. Labai labai myliu šį žmogų už daug dalykų ir žinau, kad jeigu ne jis, šiandien būčiau turbūt visai kitokia“, - graudindamasi kalbėjo R. Šakalytė. - „Labai kantrus žmogus, aš su savimi nebūčiau tiek išbuvusi ir tiek kartų sau atleidusi. Esu jam dėkinga už daug dalykų, bet labiausiai, kad jis toks kantrus ir mane stipriai mylintis, už dvi nuostabias dukras, kurias padovanojo ir už tai, kad man iki šiol gera su juo būti.“

Renata teigia, kad dabar jaučiasi gerokai saugesnė ir ramesnė. Jos galvoje yra aiškesnis emocijų žemėlapis, kurios vietos yra saugios. Dabar ji geriau save pažįsta, žinodama savo vidų, nebebijo jame pasiklysti. Gyvenimo kokybė yra gerokai aukštesnė nei buvo prieš gerus dešimt metų. Renata pati savimi labai didžiuojasi. Labai svarbu išmokti save pagirti net už menkiausius dalykus, ji džiaugiasi, kad jai pagaliau pavyksta nuoširdžiai save pagirti. Renata ilgą laiką negalėdavo sau pasakyti nieko gražaus, jos savivertė buvo žemesnė už žolę.

Renata teigia, kad jai prireikė kokių 15 metų, kad galėtų į viską pažvelgti analizuojančiomis akimis, o ne savigailos ar saviplakos ieškojimų. Ji lanko psichoterapiją ir kartą per savaitę lankosi pas psichologę. Apie atleidimą Renata sako: „Nėra paprasta atleisti už tam tikrus dalykus, jeigu dar nesi iki galo to skausmo išpykęs. [...] Kiekvienas iš mūsų turi teisę išpykti savo nuoskaudas, kurias mums kažkas sukėlė.“

Vaikų auginimas taip pat atnešė naujų iššūkių: „Tų iššūkių tikrai yra nelengvų ir visi, kurie augina vaikus, puikiai žino, kad tikrai būna dienų, kai susiduri su labai didžiuliais iššūkiais ir kantrybės taurės persipildo sklidinai. Tai aš ir mokausi, kaip nuleisti tą arbatinuką, kuris manyje užverda ir kokių imtis priemonių. Beje, viena labai gera priemonė, kurią galiu iškart visiems parekomenduoti - antistresinis kamuoliukas. Turiu jį rankinėje.“

Socialiai atsakinga pozicija ir atvirumas viešumoje

Renata atvirai kalba skaudžiomis ir visuomenei aktualiomis temomis. Ji teigia, kad dalijasi mintimis ir dalykais, kurie jai pačiai yra svarbūs ir įdomūs, o kai jaučia, kad turi, ką pasakyti, arba gali į tai atkreipti visuomenės dėmesį, tą ir daro. „Man atrodo, kad šalia viso „glamūro“, kiekvienas žmogus gali pasidalyti kažkuo daugiau.“

Ji nebijo kalbėti apie smurtą artimoje aplinkoje: „Smurtas artimoje aplinkoje ir tas toks uždaras smurto ratas, kurį patiria tiek moterys, tiek vyrai, tiek vaikai, man atrodo, kad yra neišsemiama tema. Mes dar turime šią opią problemą savo visuomenėje. Ji yra labai skaudi ir kuo daugiau apie tai kalbėsime, man atrodo, vis labiau suprasime, kad smurtas nėra jokia kasdienybė, kad tai nėra tradicija ir duotybė, kurios negali pakeisti. Dėl to ir kalbu.“

Apie atviravimą viešai Renata sako: „Turbūt supratimas, kad yra tam tikri dalykai, už kuriuos tu negali prisiimti atsakomybės. Kaip ir savo mamai, kitiems artimiesiems sakiau, kad tai yra mano gyvenimo istorija. Ji yra tokia, kokia yra. Tie žmonės atlieka tam tikrą vaidmenį mano istorijoje. Jeigu nori būti sąžininga su savimi ir jais, aš negaliu tos istorijos pakeisti.“

Renata sako, kad nesiekia būti kažkoks pavyzdys. Jei jos mintys, veiksmai, dalykai, kuriais ji tiki ir dalijasi, kažkam irgi svarbūs bei priimtini - valio! Jėgų ji semiasi iš rezultatų. „Kai žinau, kad surinktos piniginės aukos padėjo vaikams pasiekti svajonę - vaikščioti ar matyti, aš verkiu iš laimės. Jų šypsenos ir padėkos, tėvų džiaugsmo ašaros yra tikroji prasmė, kodėl gera stengtis dėl kitų, net jei viskam kartais neužtenka 24 valandų.“

Renatos Šakalytės-Jakovlevos gyvenimo ir karjeros gairės

tags: #renata #sakalyte #gimimo #metai

• priežastys, simptomai ir ką daryti kraujavimo metu
• Stebuklų pasaulis vaikams mediatekoje
• Sūnaus gimtadienis: įsimintini sveikinimai ir idėjos
• Patarimai pikinimo metu nėštumoje
• Sėkminga darželio pradžia