Ar galima šaukti ant vaiko: moksliškai pagrįstas požiūris į tėvystę
Jeigu prabiltų visiškai sąžiningai, dauguma, o gal net visi tėvai prisipažintų, kad kartais rėkia ant savo vaikų. Rodos, tai neatsiejama tėvystės dalis, tačiau Kanados mokslininkai visuomenei pateikė nepaneigiamų įrodymų, kad ant vaikų šaukti negalima. Nereikia baigti psichologijos mokslų, kad suprastume, jog tokia auklėjimo priemonė veikia nepozityviai.
Kodėl tėvai pasiduoda pagundai šaukti?
Tėvai pasiduoda pagundai aprėkti vaiką dėl įvairių priežasčių, kurios dažniausiai neturi nieko bendro su tiesioginiu ketinimu pakenkti atžalai:
- Stresas ir nuovargis. Daugelis tėvų patiria didelį stresą dėl darbo, šeimos rūpesčių, finansinių problemų ir kitų kasdienių iššūkių. Jiems kaupiantis taurė pamažu artėja prie perpildymo ribos ir natūraliai vis mažėja kantrybės, gebėjimo ramiai spręsti konfliktines situacijas. Taip rėkimas gali pasirodyti kaip greičiausias būdas pasiekti kontrolę netenkinančioje situacijoje. Psichologė dr. Laura Markham pažymi, kad rėkimas tėvams tampa įrankiu, leidžiančiu išspręsti kontrolės trūkumą.
- Patirti auklėjimo modeliai. Dažnai auklėjimo modelį ar tam tikrus jo elementus nesąmoningai perimame iš savo tėvų, net tada, kai mums tas modelis nepatinka ir norėtume jį keisti.
- Netinkamas emocinis reguliavimas. Kai kurie tėvai tiesiog negeba tinkamai reguliuoti savo emocijų. Jie gali patirti pyktį ir frustraciją, bet nemoka šių jausmų valdyti kitaip, nei impulsyviai juos paleisti.
Emocijų valdymas. Kaip pažaboti destruktyvias mintis ir jausmus. Olegas Lapinas
Kokią žalą patiria vaikai?
Rėkimas ant vaikų gali turėti rimtų pasekmių jų emocinei, kognityvinei ir socialinei raidai. Mokslininkai atliko tyrimus, siekdami nustatyti, kokie pakitimai vyksta smegenyse. Beje, tie pakitimai būna panašūs į tuos, kurie aptinkami savižudybių ir depresijos kamuojamų žmonių galvose.
Štai pagrindiniai rizikos veiksniai ir pasekmės:
| Pasekmė | Poveikis |
|---|---|
| Depresija ir nerimas | 2014 m. žurnale „Child Development“ publikuota studija atskleidė, kad su minėtais sutrikimais susiduria net apie 25 % vaikų, kurie patiria nuolatinį tėvų rėkimą. |
| Žema savivertė | Neuropsichiatras dr. Danielis J. Siegelis paaiškina, kad toks tėvų elgesys vaikus verčia jaustis nesaugiai, tarsi jie nuolat kažką darytų netinkamai. |
| Agresija | Amerikos psichologų asociacijos duomenimis, emocinį smurtą patiriantys vaikai turi net tris kartus didesnę tikimybę parodyti agresyvų elgesį. |
Kaip pakeisti ydingą rėkimo įprotį?
Rėkimą ant vaikų galima vertinti kaip ydingą įprotį, kurį, kaip ir bet kurį kitą, įmanoma pakeisti:
- Sąmoningas auklėjimas (mindful parenting). 2016 m. tyrimas, paskelbtas žurnale „Parenting Science“, atskleidė, kad tėvai, kurie praktikuoja sąmoningą auklėjimą, patiria 40 % mažesnį norą rėkti.
- Streso ir emocijų valdymas. Rekomenduojama mokytis streso valdymo technikų, tokių kaip gilus kvėpavimas ar meditacija. Emocinio intelekto ekspertas dr. Johnas Gottmanas teigia, jog tėvai, praktikuojantys emocinį savireguliavimą, dažniau geba išlaikyti ramybę.
- Laikas sau. Psichikos sveikatos specialistai pabrėžia, kad svarbu kasdien bent 30-60 min. skirti vien tik sau ir tuo metu veikti tai, kas atpalaiduoja ar džiugina.
- Pagalbos paieška. Jeigu savarankiškai susidoroti su psichologine įtampa nepavyksta, visuomet pravartu kreiptis pagalbos į specialistą. Psichoterapija arba tėvų palaikymo grupės gali suteikti įrankių, padėsiančių valdyti savo elgesį.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
