Analizė: Henrikas Radauskas ir jo poezija
Gabių lietuvių filologijai 9-12 klasių mokinių ugdymo gairės skirtos apibrėžti šiai sričiai gabių mokinių ugdymo tikslus, turinio formavimo principus bei patį turinį.
Lietuvių kalbos ir literatūros dalyko paskirtis - padėti žmogui įsišaknyti krašto ir tautos kultūroje, pažinti ir kurtis save kaip asmenį. Dalykas skatina jaunuolius ir jaunuoles ieškoti prasmės, ugdo gebėjimus suvokti, interpretuoti ir kurti įvairių stilių ir lygmenų lietuvių kalbos tekstus, išreikšti jais įvairią gyvenimo patirtį, perimti ir kūrybingai plėtoti Lietuvos kultūros tradiciją.
Ugdant žmogaus filologinius gebėjimus svarbu atsižvelgti į filologijos kaip humanitarinio mokslo savitumą. Humanitariniai mokslai yra nusakomi kaip „kitamoksliai“. Jie išsiskiria savo objektu ir savo žiūros būdu. Humanitarikos dėmesio lauke - ne objektyviems dėsniams pavaldūs daiktai ir reiškiniai, bet tekstais, simboliais išsakyta laisva žmogaus būtis. Tekstų ir simbolių reikšmės ir prasmės negali būti išaiškintos vien mokslinės analizės būdu. Analizė tik racionalizuoja prasmę. Prasmę galima atverti interpretuojant - pasitelkus kitas prasmes. Tačiau simbolio interpretacija pati lieka simboliu: ji veda į simbolinių prasmių begalybę neduodama iki galo apibrėžtų tiesų. Humanitariniai mokslai, skirtingai negu gamtos mokslai, yra dialoginiai: čia tyrėjas susiduria su kitais aktyviais subjektais - „išraiškingomis ir kalbančiomis būtimis“. Jam svarbus tampa ne tiek racionaliai apibrėžtas pažinimas, kiek kito, o kartu ir savęs, supratimas. Taigi humanitarikai rūpi ne tik žinių kaupimas, ne tik gnoseologinė, bet ir vertybinė, ontologinė tiesa - tiesa, galinti suteikti prasmės žmogaus ir žmonių bendruomenės gyvenimui. Tai mokslai, ieškantys prasmės ir saugantys prasmę. Šie mokslai yra lokalūs iš esmės: jie turi savo tėvynes, jie neatskiriamai susiję su vieta, bendruomene, tauta, kalba. Lietuvių filologijai gabūs vaikai turėtų įgyti humanitarui būtinų gebėjimų.
Kalbėjimas ir rašymas glaudžiai susiejami su kūrybine - moksline ir menine - mokinių veikla ir grindžiami kūrybinėmis pradinių mokslinių tyrimų, interpretacijų, meninių projektų užduotimis. Skaitymas ir interpretavimas turėtų mokinius įvesti į Lietuvos ir Europos kultūros tradiciją, padėti suprasti šios tradicijos ištakas ir raidą. Dėmesys skiriamas lietuviškajai, graikų ir romėnų Antikai - mitams, tautosakai, literatūrinei ir filosofinei kūrybai, mokslinėms ir filosofinėms senųjų kūrinių interpretacijoms. Taip pat skaitomi ir interpretuojami iškiliausi Lietuvos ir Europos literatūros kūriniai, šiuolaikinė lietuvių literatūrinė kūryba. Mokiniams padedama įžvelgti interpretuojamuose tekstuose esančias „bendrąsias vietas“: bendrus vaizdinius, reikšmes, simbolius. Susipažįstama su moksliniu ir kultūriniu kontekstu: skaitomi iškiliausių lietuvių humanitarų tyrimai ir interpretacijos.
Lietuvių filologijai gabiems vaikams transformuojama bei papildoma esama bendroji Lietuvių kalbos ugdymo IX ir X klasėse programa. Biblija. Senasis Testamentas: Pradžios knyga, Išėjimo knyga, Patarlių knyga, Mokytojo knyga, Giesmių giesmės knyga (ištraukos). Mito laikas ir erdvė.
Oratoriaus (politiko, žurnalisto, televizijos laidų vedėjo) vaizdo formavimas šiuolaikinėmis informacijos priemonėmis. Bendrosios kalbėjimo ir bendravimo nuostatos. Retorika ir politinė veikla. Valstybės valdymas - kaip retorikos procesas. Valstybės formos - kaip retorinio poveikio rūšys (monarchija, tironija, aristokratija, demokratija, oligarchija, ochlokratija). Jų pasireiškimas šių laikų kalbose.
Filologijai gabiems vaikams papildoma ir pagilinama esama šių klasių bendroji programa. Lietuvos ir visuotinės literatūros studijos čia siejamos su krašto ir pasaulio kultūrinių kontekstų pažinimu, sudėtingesnėmis mokslinės ir meninės kūrybos užduotimis, kalbinis ugdymas - su įvairaus pobūdžio kūrybiniu kalbos vartojimu, praktine veikla viešojoje erdvėje. Simonas Daukantas. Vytautas P. Bložė, Marcelijus Martinaitis, Jonas Juškaitis, Judita Vaičiūnaitė, Nijolė Miliauskaitė, Antanas A.
1944 m. artėjant sovietų frontui iš Lietuvos į Vakarus pasitraukusi didelė inteligentijos dalis pasiėmė ir liudijimus apie permainų ir lūžių pažymėtą okupacinį laikotarpį. Šiandien vis pasigirstant konstatavimui (ar apgailestavimui), jog nėra įrodymų apie daugelį to meto įvykių (o ypač jautrius ir nevienareikšmius kolaboravimo su okupaciniu režimu atvejus), įdomūs yra amžininkų, pažinojusių tokius sovietinės Lietuvos rašytojus ir veikėjus kaip Petras Cvirka ir Salomėja Nėris, liudijimai. Tokiais laikyčiau į Jungtines Amerikos Valstijas emigravusių rašytojų Antano Vaičiulaičio ir Alfonso Nykos-Niliūno prisiminimus apie P. Cvirką ir S. Nėrį, kuriuos XX a. Nuo 1965 m. birželio iki 1977 m. lapkričio Mara ir Kazys Almenai įrašinėjo pokalbius su Amerikos lietuviais, dažniausiai DP emigracinės bangos atstovais. Tarp kalbintųjų - Jonas Aistis, Kazys Bradūnas, Zinaida ir Marius Katiliškiai, Vytautas Volertas, Pranas Skardžius, Vanda Sruogienė, Kostas Ostrauskas, Vincas Trumpa, Titas Antanaitis, Valerija Tysliavienė ir kiti. Čia skelbiamas K. Almeno pokalbis su A. Vaičiulaičiu ir A. Nyka-Niliūnu įvyko 1971 m.
Alfonsas Nyka-Niliūnas. Nu, tai niekas tiek daug nežino kaip Vaičiulaitis. Kazys Almenas. Nu štai! A. N.-N. Va, pavyzdžiui, iš nieko aš neišgirdau tiek apie Cvirką kaip žmogų, kaip iš Vaičiulaičio. Pirmiausia aš labai nustebau, kad, reiškia, jie buvo geri bičiuliai. Aš nežinojau. K. A. A. N.-N. Antanas Vaičiulaitis. Nu, su Cvirka tai teisybė, mes Lietuvoj tai iš rašytojų buvom geriausi draugai. K. A. A. V. A. N.-N. A. V. Bet mes taip greit nesusitikom. Turbūt dar kokią porą metų truko. Per tą laiką parašė tą „Frank Kruką“… Ir… aš gyvenau ten Ugniagesių gatvėj, ir ten gyveno tarp kitų dailininkas Telesforas Kulakauskas. Jis maišydavosi tuose dailininkų būriuose, kurie po kavines vaikščiojo… Cvirka nelabai buvo tų kavinių lankytojas… Nu, ir jis sykį suvedė toj Ugniagesių gatvėj, savo kambary… Nu, tai… Tai Cvirka tuoj tokius juokelius ėmė pasakot, o jis buvo meistras ant tų visokių tokių gudrių dalykėlių išsigalvot… Nu, ir iš to pirmo susitikimo tai aš atsimenu tiek, kad buvo elektrinė lempa su tokiu gobtuvu žibančiu, atspindinčiu, ir jis ten žiūrėjo, žiūrėjo į tą ir sako: „Žinai, ką? Aš moku, kaip padaryt raudoną nosį!“ Ir žiūrėdamas į tą, jis savo nosį taip sutraukė, kad ji ėmė ir paraudo!.. Paskui nuo to laiko tai mes dažnai susitikdavom, pasišnekėdavom. Jis gyveno pas tą profesorių Račkauską, tai kartais mes nuo Laisvės alėjos per Žaliąjį tiltą nueidavom… Tai jis dažniausiai pasakodavo visokias istorijas ir mėgdavo pasakot įdomius dalykus, ir savo kai kurių rašomų, ypač novelių, kol jos dar neparašytos, turinius. Atsimenu, vieną sykį ten netoli universiteto ėjom, ir jis pakely susistabdė kažką ir ėmė šnekėt… Paskui nuėjom toliau, ir klausiu: „Nu, kas ten buvo?“ „O, - sako, - tai jis man pasakojo tokią istoriją“, dabar jis rašo novelę, norėjo patikslinti ten kokią smulkmeną. Rodos, buvo iš miškininkų gyvenimo, kaip miškininkas kokį medžių vagį čiupo, nustvėrė jį už apykaklės, ir tas buvo toks biedniokas, kad kai griebė tą apykaklę, ta buvo visa sutrūnijusi, ir jis ištraukė to vagio apykakę!.. K. A. Nu, palauk, man neaišku! A. V. Tai, matyt, jau buvo iš kelintų rankų!.. A. N.-N. A. V. Tai yra tikras įvykis! Rodos, „Kasdienėse istorijose“ yra. Ir kitas įdomus dalykas: tai jis mėgdavo pasakot skaitytas knygas, ir jis kitoms pasiduodavo. Ar tų knygų įtakoj truputį rašydavo savo naują veikalą. Pavyzdžiui, kai rašė… Prieš rašant „Žemę maitintoją“, tai jis vis man pasakodavo labai detaliai tos Pearl Buck „Geroji žemė“! A. N.-N. A. V. Jo! Apie tą ir pasakodavo. Anksčiau, mat, buvo Upton Sinclair! Tai tas „Frank Krukas“ yra, turbūt, truputį toj įtakoj. O po tos „Žemės maitintojos“ paskui man pasakodavo jis to Hemingvėjaus novelių turinius. Aš Hemingvėjaus nebuvau skaitęs, tai, atsimenu… Ar tai čia buvo tiesioginė įtaka ar ką, bet po to naujas jo rinkinys „Kasdienės istorijos“, tai jos yra pasikeitusios savo stiliumi. Jos yra tokios santūrios. Kai tuo tarpu „Cukriniai avinėliai“ tai yra labai spontaniškos, tokios lyriškos. Tai jo rašymo technika pasikeitė.
Kazys Almenas. O kokioj kalboj jis skaitydavo? Antanas Vaičiulaitis. Hemingvėjų tai rusiškai skaitė. A. N.-N. A. V. A. N.-N. Esu tikras! Nes Pearl Buck atėjo tik tada, kada jai buvo suteikta Nobelio premija! A. V. Nu, čia aš galvos neguldau! Bet tie tai tikri faktai. Tai man įdomu, kad toks socialistas, nu, jis tada partinis nebuvo, bet vis tiek, tokiam amerikiečių rašytojų šešėlyje rašė! Nu, šiaip kaip toks prietelius, tai jis buvo labai puikus!
Kazys Almenas. O!.. Kartais kalbėdavomės! Atsimenu, ten buvo kilus šneka apie tuos koncentracijos lagerius Sovietų Sąjungoj.
Antanas Vaičiulaitis. O, jie aiškino… Aš neatsimenu tiksliai, kaip Cvirka aiškino, bet jis aiškino pagal oficialią liniją, kokia tada buvo.
Alfonsas Nyka-Niliūnas. Nu, taip! K. A. A. N.-N. Ne! Jie netikėjo! A. V. Nu, netikėjo, netikėjo! Ką čia, nepalįsi po jais ten!
Kazys Almenas. Nu, tai bet vis tiek taip! Gi Cvirka, atsiminkim… Pavyzdžiui, susitinki su Cvirka trisdešimt septintais, aštuntais, gi jis nebuvo jokiam… Kad reiškia, tikras komunistas Sovietų Sąjungoj to negali pasakyt, jis yra pavojuj! Bet Cvirka nebuvo. A. N.-N. K. V. Man atrodo, kad jų ten liniją kas nors prižiūrėjo. Aš kažkur skaičiau, kad, pavyzdžiui, Cvirkos toks prižiūrėtojas buvo Jonas Šimkus.
Kazys Almenas. Nu, matai, Cvirka, jis buvo toks žmogus labai, žinoma, naivus!
Alfonsas Nyka-Niliūnas. Nu, tai už visus! Mano nuomone, ir už Leniną!
Kazys Almenas. Kas iš jų ten… buvo revoliucionierius tokia tikra prasme, tai Kazys Boruta!
Alfonsas Nyka-Niliūnas. Nu, tai aišku! Jeigu jis išdrįso parašyt įžangą, reiškia, į „Straty“ vertimo į lietuvių kalbą proga, kur pavadino Sovietų Sąjungą, reiškia, „Tautų kalėjimu“!
Antanas Vaičiulaitis. A. N.-N. A. V. A. N.-N. Tada jau jis blogai elgėsi.
Kazys Almenas. Bet dabar dėl tų, kur nesilaikė linijos… Tai su Boruta aš pats tokį labai gražų momentą turėjau. Vot, keturiasdešimtų metų pradžioj man paskyrė Ukmergės premiją. Ir aš ten nuvažiavau. Ten buvo vakarienė, mus ten susodino už stalo, tai buvo ar vasario pabaigoj, ar kovo pradžioj… Nu, ten sėdėjom aš, paskui sekantis, rodos, buvo toks Biliūnas, to Biliūno giminaitis, rašytojo, ir man taip atrodė, kad jau tas gerai buvo indoktrinuotas, ir paskui Biliūnienė, ir dar kas. Tai tas Biliūnas, maždaug pusiau nusigręžęs nuo manęs, ir užvedė šneką su Boruta. Ir tada buvo kaip tik tas Suomijos karas. Boruta kad puolė ir Staliną, ir sovietus, ir viską!.. Pagrindinai! Kaip jie gali užpult tokį kraštą ir t. t. Nu, svarbu tai, kad Boruta puolė, o Biliūnas gynė oficialią Maskvos liniją!
Kazys Almenas. Nu, man vis tiek norėtųsi grįžt prie Cvirkos. Man vis tiek tas asmuo kažkaip neaiškus. Atseit, dabar kai pasidaro toks sąmojingas kaimo bernas su neabejotinu talentu, ir nuoširdus, ir šposininkas, ir t. t., bet aiškiai čia nepilnas charakteris! Čia turėjo būt kažkas kito! Daleiskim, kad jei jis ir būtų į tą komunizmą įtikėjęs nuoširdžiai, kaipo tos sąlygos Lietuvoj beturčiams, be abejo, nebuvo per geros, ir daleiskim tą jo nuoširdumą - tas nepaaiškina tą jo žiaurumą, pasidarius valdininku, ir tą siekimą valdininkystės.
Alfonsas Nyka-Niliūnas. Kad jis nebegalėjo atsilaikyt! Jis pateko į srovę. Kitaip sakant, srovė buvo jau daug galingesnė negu kad jo pasipriešinimas. Reiškia, apskritai, jis jau tada priešintis nebegalėjo! Dėl to, kad jau buvo apskritai… jau ten partija buvo paėmusi į rankas viską, sakė, žinoma, ką jis turėjo daryt! Jeigu jis asmeniškai kur ką nors perdėjo, tai čia, žinoma, žmogus silpnas!
Antanas Vaičiulaitis. Jis iš pradžių, tai aš manau, kad jis tuo tikėjo! Ir kaip paskui buvo, tai tu ten pasidarai šriubas ir tu absoliučiai!..
Alfonsas Nyka-Niliūnas. Ir kaipgi buvo nusivylęs!
Antanas Vaičiulaitis. Aš pats tai manau, kad Cvirka nusivylė per pirmą okupaciją, ir jis dar per karą buvo nusivylęs. Tai aš galėjau pasakyt, bet kad jau po karo, sugrįžus, jis nusivylė, tai man jau beveik aišku! Dabar pažiūrėkim, ką jis rašė! Nu, ėmė rašyt pasakas ten, teisybė, buvo pradėjęs ir tokių didesnių dalykų, romaną… Bet iš to nieko neišėjo.
Alfonsas Nyka-Niliūnas. Nu, jis ne visiškai tą darė… Ką rodo, sakysim, jo raštų leidimas. Jisai perredagavo savo raštus, pritaikydamas juos režimui. Koregavo, taip sakant.
Kazys Almenas. A. N.-N. Nu, taip. Sakysim, Sruogos laiškai yra, kur jis [Cvirka] labai arogantiškai laišku atsako Sruogai, kai Sruoga, reiškia, maždaug maldauja, prašo laiko, kad, girdi, per anksti, aš negaliu. Tas buvo jau antro bolševikmečio metais. Pirmo bolševikmečio metais tai Sruoga jokio pasipriešinimo nerodė, o kaip tik atvirkščiai, jisai bendradarbiavo, reiškia!
Antanas Vaičiulaitis. A. N.-N. Aš atsimenu, aš pats dalyvavau tokiam teatro atidaryme, kur Sruoga parašė tekstą, kur buvo, aš nežinau, ar dabar yra tas atspausdinta, ar ne… tenai, kur pradeda „Iš rytų šalelės saulelė tekėjo, o iš vakarėlių debesėliais ėjo…“ Ir užbaigia, kad Kremliaus išminčiaus galva viską, taip sakant, sprendžia, galvoja už mus.
Kazys Almenas. Nu, tai tenais turbūt atspausdino! Bet dabar aš vot, vieną dalyką noriu dėl Cvirkos pasakyti. Kad kiek aš esu girdėjęs apie jį, sakysim, iš tokio Pulgio Andriušio, kuris atvažiavo tuo pačiu beveik metu į Kauną ir gyveno taip vadinamam „Žiburėlio“ bendrabuty, kurį Antanas žinai, tai jisai, reiškia, pirmiausia buvo ne… Jis buvo papirktas, kitaip sakant! Nes jam ten davė duoną ir leido gyvent. Jis buvo nepaprastai biednas! Kilęs iš nepaprastai tokių nuskurdusių žmonių!
Antanas Vaičiulaitis. Nu, jis toks tikras.
Alfonsas Nyka-Niliūnas. A. V. A. N.-N. O! Nu, tai ką? Jis tenai mažažemį tokį, savanorį vaizduoja, reiškia, jo skurdą. Praktiškai taip ir buvo!
Antanas Vaičiulaitis. Jo… Nu… Šiaip Cvirka buvo žmogus gan paprastas, nekomplikuotas. Jis gabumo gabus buvo labai, bet kiek mes ten buvom, tai, taip sakyt, nu, nosies nerietė. O kartais mes užsukdavom ten, ir kur jis gyveno, pas uošvį Račkauską, ten jis turėjo tokį gražų sodą obuolių. Tai rudenį tie obuoliai, vyniniai obuoliai, kvepėdavo, ir ten jis savo palėpėj turėdavo… Ir… Nu, taip, kaip sakyt, jis tokia romantiška figūra tai nebuvo. Žodžiu, kad ten damų atžvilgiu ar ką… Bet ten per to sodo tvorą buvo vienas pulkininkas, ir tas pulkininkas turėjo jauną dukrą ir, matyt, jam ta dukra atrodė labai graži… Tai jis man vis šnekėdavo apie ją. Ir sykį buvo pas tą pulkininką koks tai baliukas ar priėmimas, tai jis mane nusitempė. Tai aš pamačiau ir tą jo gražuolę. Nu, nieko sau, tokia labai tęva, plonutė, šoko su kokiu ten karininku.
Alfonsas Nyka-Niliūnas. A. V. A. N.-N. Nu, tai kas jų neturi! Bet ne! Bet graži ir talentinga - svarbiausia!
Antanas Vaičiulaitis. Ot, čia dar vienas dalykas! Nyka užsiminė, kad jis gyveno iš pradžių tam bendrabuty, tai dabar mat viską reikia pagražint… Ten rašo, kad o, jis ten taip gyveno! Sleževičius, sako, savo palociuky, o jis ten Sleževičiaus požemyje kambarėlį turėjo! Tai aš esu buvęs tam Sleževičiaus požemy, tai visai švarus, gražus kambarys buvo, ir jis ten, kaip tik tam kambary, netoli universiteto, jis ten savo „Frank Kruką“ parašė.
Alfonsas Nyka-Niliūnas. A. V. Aš pats savo akimis… O pas uošvį tai teisybė, jie palėpėj turėjo vienam gale kambarį, nu, gal kaip dviem, tai ir per ankšta, bet paskui jau užleido uošvis visą viršų - du kambarius.
Alfonsas Nyka-Niliūnas. Taip, taip! Nu, Cvirka pasidarė baisiausias buržujus! Matai, su juo kas buvo… Reiškia, jisai kada iš to „Žiburėlio“ bendrabučio išsikėlė, kada jis pradėjo uždirbt pinigą, jau jam pradėjo duot pinigų, ir jis labai suburžuazėjo! Pasidarė… Nu, įsivaizduok Cvirką!.. Tai Cvirką būtum matęs, nu, gal ne tikros elegancijos, truputį tokios perdėtos, tokios rėkiančios elegancijos pavyzdys Kaune būt buvęs. Būtų kaklaraištis perdėtai čia milžinišku mazgu, tuo metu buvo madoj dideli, švarkas tas… pečiai bus! Reiškia, jis savo išore priminė… nu, ką?
Kazys Almenas. Buržuazinės vertybės stovėjo labai aukštai, reiškia! Tai nėra kalbos! Dėl to čia nėra… Bet kai paskui, kada jisai suėjo į kontaktą su sovietų atstovybe, su Pozdniakovu, nu, tai tą aš iš Skardžiaus esu girdėjęs… Tai Cvirka, sakysim, ateina į „Konrado“ kavinę ir tenai sėdi, sakysim, Krėvė, Skardžius, Augustaitis, Sruoga ir t. t.
Antanas Vaičiulaitis. Tai aš galiu papasakoti vieną epizodą. Tai buvo trisdešimt septintais ar aštuntais metais, gal greičiau aštuntais. Ir iš Sovietų Sąjungos atvažiavo maršalas Jegorovas, ir tada Pozdniakovas susikviesdavo ten į pasiuntinybę tuos ištikimuosius… Ir dabar, aš negalėčiau tiksliai pasakyt, ar ta proga, ar per sovietų tą valstybinę šventę, čia [Cvirka] irgi buvo pakviestas. Nu, ir pakviestas, kad reikėjo su fraku būt. Tai kaip šiandien atsimenu, vieną tokį gan ūkanotą ir jau šaltoką sekmadienio rytą mes kažin kur apie Kauną ėjom su juo pas tokį jo draugą ieškot to frako.
Kazys Almenas. Ot, man įdomu, pavyzdžiui… Nu, Cvirkos atveju dabar, bet ir bendriau tų kairiųjų rašytojų, kaip jie žiūrėjo į tą tautinį klausimą? Visgi Lietuvoj, kad ir trisdešimt penktais ar panašiai, gi ta rusų priespauda dar buvo labai gyva kiekvieno atminty! Ar jie tą pajėgė atjungti nuo dabartinės sovietinės imperijos?!
Alfonsas Nyka-Niliūnas. K. A. Nu, betgi negalėjai išvengt.
Antanas Vaičiulaitis. A. N.-N. Čia mat Cvirka nepasidavė! Cvirka buvo paprasčiausiai… Viską sąlygojo tai jo skurdas, biednumas, reiškia! Dėl to nebuvo klausimo, kad Cvirka būtų kitoj pusėj tvoros.
Antanas Vaičiulaitis. Bet kad Cvirka yra buvęs kitoj pusėj tvoros! Jis vidurinėj mokykloj ar kur, jis buvo ateitininkas!
Alfonsas Nyka-Niliūnas. A. V. Bet vis tiek nuo kokių dvidešimt septintų metų jis jau buvo įsitikinęs. Jam atrodė, kad tvarkoj ir gerai. Jis važinėjo po Sovietų Sąjungą ir, jeigu norėjo, galėjo ir pamatyt ten ar ką… Bet nu, nieko ten neišėjo. Ir paskui jis vis tiek tikėjo ta revoliucija, mat Lietuva, ta „Žemė maitintoja“… Pabaiga tai biškį kitaip buvo. Kai išvertė tuoj į rusų kalbą, tai ten pasibaigė taip, kad jau maždaug ten, Suvalkijoj, buvo girdėt ūkininkų revoliucijos garsai.
Alfonsas Nyka-Niliūnas. Bet motyvas buvo ne ideologija, bet buvo toksai keršto… Aš galiu duot tokią iliustraciją. Reiškia, vėl toj pačioj „Konrado“ kavinėj ateina Cvirka, tas buvo jau kokiais trisdešimt aštuntais metais, ir jisai vėl visiems girdint, tai rodo, kad tos „nelaisvės“ Lietuvoj nebuvo, galėjai kalbėt ką norint, nieks nesuėmė, jis viešai sako… „Dabar, sako, tai vot, jūsų laikai… sako, čia vot, tas pats Skardžius, Krėvė, Augustaitis, Sruoga…“ Sako: „Jūs dabar… bet, sako, kai ateis, kai čia bus įvesta tarybinė santvarka, tai, sako, aš būsiu aukštai, jūs būsit žemai.“ Sako: „Aš būsiu Rašytojų draugijos pirmininkas.“ Konkrečiai sako: „Aš būsiu Rašytojų draugijos pirmininkas.“ Tai Krėvė atsistojo ir pasakė: „Cvirka, jau jeigu tu būsi Rašytojų draugijos pirmininkas, tai aš jau narys nebūsiu.“ Taip ir buvo.
Kazys Almenas. Gi tai atsitiko per pirmąją okupaciją.
Alfonsas Nyka-Niliūnas. K. A. Klausyk, Kazy, pasikeičia. Pavyzdžiui, ar žinai istoriją, kaip atsirado ta giesmė apie Staliną Salomėjos Neries? Istorija tokia. Buvo partijos įsakyta giesmę apie Staliną parašyt Borutai. Tai Boruta surado kažkokį motyvą, kad jis negali. Jisai pasiūlė Salomėją Nerį, o pats parašė tokį penkių eilučių neva eilėraštį, kurie buvo kartu atspausdinti.
Henrikas Radauskas - lyrinio eilėraščių meistras, neoromantikas, estetinės poezijos atstovas, nuošaliai stovėjęs nuo bet kurių literatūrinių sąjūdžių, susikūręs savitą stilių, savo poetinį pasaulėvaizdį. Pateikiami keturi Henriko Radausko eilėraščių rinkiniai, parašyti 1930-1964m. Poezijos rinktinėje dominuoja intelektas, diriguojantis lyrinio veiksmo eigą ir nubrėžiantis jo krantus, žmogaus ir kūrėjo dalios mūsų pasaulyje emblemos, išreiškiančios asmenybės nerimą, pasimetimą ir humanistinį pradą - viltį gėrio ir grožio pergale. H.Radausko poezijoje gamta, jos reiškiniai tik išeities taškas, o projekcija nukreipta į žmogų, jo būtį, į kūrybą. Poeto kūrybai būdinga žodžio ir vaizdo santūrumas, poetinis gilumas, romantiškumas. Muzikalumas ir vaizdų spalvingumas yra pačios ryškiausios H.Radausko poezijos savybės. Poezijai būdingas atsiribojimas nuo pasaulio, nuo realaus gyvenimo problemų. Poetas sugeba stovėti šalia gyvenimo ir žvelgti į viską šalto satyriko akimis. Lengva pašaipa, skaudi ironija ir pikta satyra, einanti kai kada iki cinizmo ribos yra būdinga daugeliui eilėraščių.
tags: #radauskas #kudikiu #vidudienis #analize
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
