Prievartinis karių auklėjimo ir mokymo metodas
Karinis rengimas, ypač XX amžiaus pradžioje, smarkiai pasikeitė dėl naujų technologijų ir didesnio karių specializacijos poreikio. Prieš Didįjį karą kareivių parengimas buvo palyginti lengvesnis, nes reikėjo juos rengti vienodžiau, egzistavo mažiau ginklų rūšių ir tarnybų. Tačiau Didžiojo karo metu atsirado naujos ginklų rūšys, tokios kaip aviacija, karo chemijos ir motomechanizuotos dalys, o senose ginklų rūšyse bei tarnybose, ypač naujose, kareivių mokymas negalėjo būti vienalytis.
Net paprastoje šaulių kuopoje atsirado poreikis daug kareivių mokyti specialybių. Nebeliko nespecialios paskirties kareivių. Šaulių kuopoje reikėjo atskirai mokyti kulkosvaidžių taikytojus, įgudusius šaulius, šautuvinių granatų svaidytojus, ryšininkus, sekėjus ir cheminius sekėjus. Taip pat išliko senieji kuopos pareigūnai - ūkvedžiai, ginkliai, sanitarai, batsiuviai, virėjai. Batalione jau atsirado daugiau naujų pareigūnų: sunk. kulkosvaidžių, automatinių pabūklų, minosvaidžių busolininkai, tolininkai, įvairūs ginklų pareigūnai, veterinarijos tarnybos pareigūnai, kalviai. Divizijoje galėjome rasti kelis šimtus įvairiausių pareigų einančių kareivių.
Po mobilizacijos kariuomenė pagausėja kelis kartus, o kariaujant net 10-12 kartų. Į kariuomenę pirmiausia įsilieja atsargos kareiviai. Todėl labai svarbu, kad atsarginiai savo kokybe kuo mažiau skirtųsi nuo kadrinių kareivių. Taigi, ta pati kariuomenė turi rūpintis ir atsargos kareivių mokymu.
Nors techninis kareivių mokymas šiuo metu daug sunkesnis ir komplikuotesnis nei senesniais laikais, nauda, gaunama iš kareivių mokymo, yra žymiai reikšmingesnė. Seniau kariuomenės jėgą maždaug apibūdindavo durtuvų ir pabūklų skaičius. Šiandien, norint nustatyti tikrąją kariuomenės jėgą, tenka žiūrėti į kariuomenės mokymo laipsnį.
Tankinė rikiuotė - daugiau nei "muštras"
Dažnai kyla klausimas, kam reikalinga kariuomenei tankinė rikiuotė („muštras“), pasisveikinimo bei raportavimo mokymas. Paviršutiniškai žiūrint, tai gali atrodyti tik senų tradicijų sekimas. Tačiau iš tiesų taip nėra. Nors šie dalykai nėra svarbesni už šaudymą, lauko pratimus, dujokaukės naudojimą ar apsikasimą, ilgametė patirtis rodo, kad visi šie darbai gerai atliekami tik tuomet, kai su tankinės rikiuotės pagalba kareiviai yra išmokomi susikaupimo, staigių veiksmų ir įgyja kolektyvinį jausmą - jausmą gerai ir tvarkingai viską atlikti glaudžiai bendradarbiaudami.
Tankinė rikiuotė, visų pirma, parengia kareivį individualiai. Kaimietis, pratęs viską daryti iš lėto, čia įpratinamas daryti viską staigiai, sukaupdamas energiją trumpam laikui. Mokant kareivį raportuoti, siekiama ne tik gražaus pasirodymo, bet ir gebėjimo susikaupti kelioms sekundėms, greitai, gražiai ir sutartinai atlikti veiksmus, tuo pat metu aiškiai ir garsiai perteikiant informaciją.
Toks vieninis rengimas palengvina susikaupimą kautynių lauke, greitą orientaciją, sprendimų priėmimą ir tinkamą nervų valdymą. Tačiau dar didesnę naudą tankinė rikiuotė duoda kolektyvui. Daugelis kareivių atvyksta į kariuomenę nepratę prie kolektyvinio darbo.
Nors kai kurie teigia, kad instinktyvaus paklusnumo įprotis užmuša iniciatyvą ir bukina protą, tai nėra tiesa. Drausmė yra kariuomenės moralinės būklės pagrindas. Tai liudija daugelio karo mokyklų absolventai, kurie nuo paauglystės mokomi ir auklėjami geležinės drausmės sąlygomis.
Kovinis rengimas ir karo psichologija
Techniškai parengus kareivį ar puskarininkį, daroma tik pusė darbo. Kareivis dar turi būti parengtas psichiškai sutikti visas moderninių kautynių baisybes ir moraliai - išlaikyti visus karo ruožtus. Tai pasiekiama supažindinant kovotoją su karo aplinka ir psichologiniais reiškiniais, kurie vyksta kautynių metu. Šiuos reiškinius studijuoja karo psichologijos mokslas.
Pagrindinės karo psichologijos išvados turi būti suprastos ne tik vadų, bet ir kareivių, kad tai sumažintų kautynių lauko netikėtumus. Kareivis ir vadas turi eiti į kautynių lauką kaip į gerai išstudijuotą sferą, kurioje iš anksto pasirengta sutikti netikėtumus. Netikėtumai kautynėse yra taisyklė, o ne išimtis.
Vadas ir kovotojas, kuris moka tik sudarinėti kautynių planus, bet pasimeta, kai kautynės nevyksta pagal planą, yra menkavertis. Tikras vadas ir kovotojas turi laukti įvairiausių galimybių ir būti pasirengęs į jas reaguoti. Kautynių plano sudarymas gali užtrukti savaites, tačiau vykdant planą dažnai atsiranda naujų aplinkybių, kurios pakeičia padėtį ir reikalauja iš vado pakeisti sprendimą per kelias minutes.
Dideli netikėtumai laukia vadų kautynėse, bet ne mažesni laukia ir eilinių kovotojų. Kareivis pripranta prie ginklo efektų, kulkų zvimbimo, artilerijos ugnies. Tik palaipsniui jis išmoksta vertinti pavojingumo laipsnį ir rinktis priemones saugumui padidinti. Tačiau net ir pripratęs prie kulkų, kareivis gali būti stipriai paveiktas susidūrimo su priešo sunkiaja artilerija, tankais, karo cheminėmis medžiagomis, aviacijos puolimais ar durtynėmis.
Karo pradžioje beveik nei viena valstybė negali pastatyti kovos lauke didesnio kiekio kautynių patyrimą turinčių kareivių. Senieji kareiviai, dalyvavę kare prieš 15-20 metų, dažniausiai būna fiziškai mažiau pajėgūs, o jų patyrimai - pasenę. Dauguma kariuomenių išeina į kautynių lauką su jaunais, neturinčiais kautynių patyrimų kareiviais. Šį trūkumą gali žymiai sušvelninti geras kareivių mokymas.
Drąsa, baimė ir pareigos supratimas
Pagrindiniai reikalavimai kareiviui moderninių kautynių lauke - tvirti nervai ir didelė ištvermingumas. Senesniais laikais, kai lemiamos kautynės išsispręsdavo per kelias valandas, didesnę reikšmę turėjo trumpi drąsos ir energijos impulsai. Šiandieniniame kare, prieš moderninių ginklų ugnį, be drąsos, reikia ir daug sumanumo bei greitos orientacijos.
Moderniniame kare kautynės trunka labai ilgai. Kario gyvenimo sąlygos kautynių lauke yra tokios sunkios, kad dauguma svajoja tik apie skubiausią grįžimą namo. Entuziazmas fronte - didelė retenybė. Net po laimėtų kautynių kovotojai dažnai būna pavargę, kad sunku juos išjudinti persekioti. Tai, kas tikrai fronte geriausiais atvejais būna, tai supratimas savo pareigos.
Gerai moraliai parengti kovotojai supranta savo pareigas ir, nors ir be entuziazmo, bet vyriškai, pakelia visas sunkybes ir kovoja ryžtingai. Blogiau parengtus kovotojus frontuose laiko tik drausmė. Todėl svarbu suprasti, kad dalys, kurias laiko tik drausmė, kovos daug menkiau už tas, kurios supranta savo pareigas.
Šaltas, nenervuotas šaudymas yra labai svarbus kautynėse. Kai kariuomenės dalinys šaudo šaltai, nesikarščiuodamas, jis yra visiškai vado rankose ir gali įvykdyti kebliausius kautynių uždavinius. Tačiau šaltumas reikalingas ne tik šaudant. Prieštankinio pabūklo taikytojas, kai vyksta masinė priešo tankų ataka, turi turėti ne tik drąsos, bet ir šaltakraujiškumo, kad gerai nutaikytų.
Tyliojo kulkosvaidžio taikytojas, pradėjęs šaudyti, kai priešas priartėja, dažnai gali sustabdyti viso bataliono puolimą ir padaryti milžiniškų nuostolių. Tačiau jam taip pat reikia drąsos ir susikaupimo. Sunkiojo kulkosvaidžio taikytojas, beveik vienas, atskirtas nuo draugų, turi didelę atsakomybę - nuo jo priklauso daugelio draugų gyvybė ar mirtis.
Nemažesnio nervų šaltumo ir pasiaukojimo reikalaujama iš kovotojų, paliekamų sąlyčio patruliais pasitraukiant, arba metančių granatas ar degalus į priešo tankus. Drąsa ir baimė - tai du jausmai, kurie grumiasi kiekvieno kovotojo viduje.
Algirdo bataliono karių gyvenime nuolat vyksta veiksmas
Tikrajam narsumui, be įgimtos drąsos, svarbiausia yra tvirti nervai, susivaldymas ir valia įtemptiems nervams valdyti. Narsumas turi pasireikšti ne tik laimėjime, bet ir pralaimėjime. Susivaldymas, nepasidavimas panikai pralaimėjus yra tiek pat garbingas, kiek ir laimėjimas.
Baimės jausmą turi kiekvienas gyvis, nes kiekvienas gyvis nesąmoningai ar sąmoningai stengiasi išlikti gyvas ir sveikas. Tai įgimtas savisaugos instinktas. Žmogaus mirties baimė yra sąmoninga ir didesnė nei kitų gyvių. Tačiau net ir narsiausi kariai prisipažįsta, kad jie mirties bijo.
Drausmė ir jos reikšmė
Karinis vadovavimas - tai humaniški ir užduotį atitinkantys pavaldinių veiksmai, nukreipti į nurodytą ar numatytą tikslą. Vadovavimas - tai žmogaus veikla, individui ar kolektyvui keliant tikslus, planuojant ir organizuojant darbą.
Drausmė yra pirmutinė ir svarbiausia bet kokios pozityvios veiklos ir elgsenos sąlyga. Ji ugdo teisingą požiūrį į gyvenimą ir jo priedermes. Mokykla be drausmės - tai malūnas be vandens. Kariuomenė nuo pradžios iki galo pagrįsta griežtos drausmės principais. Jei drausmė mokykloje yra būdas tapti tikrais mokiniais, tai juo labiau kariuomenėje ji yra būdas tapti tikrais kariais, tikrais kovotojais, šauniais vyrais - Tėvynės gynėjais.
Kariūnai privalo įsisąmoninti, kad drausmė - ne šiaip sau sugalvotas, bet amžių praktikoje patikrintas visų laikų ir visų šalių kariuomenių pagrindas. Pagrindinė drausmės paskirtis karyje yra suburti individų masę į darnų kolektyvą, kuris veikia kaip vienas organizmas, turintis bendrą tikslą ir atkakliai siekiantis jį įgyvendinti. Tik drausmės ir paklusnumo dėka žmonių minia virsta gerai organizuota kariuomene.
Nors kartais manoma, kad nestatutiniai santykiai kariuomenėje yra neoficialių sankcijų rūšis, svarbu suprasti, kad drausmė - tai ne tik draudimai ar apribojimai, bet siekis palaikyti nustatytą tvarką. Sąmoninga drausmė, kai auklėtiniai patys stengiasi palaikyti nustatytą tvarką, yra labiausiai siektinas tikslas.
Neteisėtas veiksmas, nusižengimas - tai toks veiksmas, kai pažeidžiama nustatyta tvarka. Nusižengimai gali būti įvairūs, priklausomai nuo to, kokie interesai yra pažeidžiami ar keliami grėsmė.
Drausmės esmė ir paskirtis yra kolektyvinė (masių) drausmė ir atskiro žmogaus (individo) drausmė. Nedrausmingai kariuomenei būdingas minios silpnybes, tokia kariuomenė, netikėto pavojaus atveju, dažniausiai virsta bėgančia minia. Tuo tarpu tvirta drausmė žmonių minią paverčia kariuomene, kurią sunku išgąsdinti netikėtu puolimu.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
