Teresė Rubackienė: pianistės Mūzos Rubackytės motina ir pedagogė
Lietuvos muzikų sąjunga praneša apie pedagogės Taisos Teresės Rubackienės mirtį.
Netekome puikaus žmogaus, aristokratės, nuoširdžios, pasišventusios pedagogės.
Muzikaliame šeimoje gimusi ir augusi T. Rubackienė nuoširdų atsidavimą muzikai perdavė savo vienintelei dukrai pianistei Mūzai Rubackytei.
Svarbią T. T. Rubackienės gyvenimo dalį visada užėmė pedagoginis darbas.
Savo gerbiamą Mokytoją prisimena dainininkė Aldona Vilčinskaitė-Kisielienė: „Buvau šeštoje ar septintoje Trečiosios mergaičių vidurinės mokyklos klasėje, kai mokyklos chorui pradėjo vadovauti jauna ir labai graži moteris Teresė Gomolickaitė. Mes, paauglės, tiesiog negalėdavome atsistebėti jos išvaizda, elegancija: kaip dabar matau visada pakeltą galvą graikišku profiliu.“
Teresė Rubackienė, aukšto rango profesionalė, kuri savo dukrai Mūzai Rubackytei suteikė ne tik motinos, bet ir dviejų mokytojų - skirtingų požiūrių ir įsitikinimų - vaidmenį.
Anot pianistės Mūzos Rubackytės, turėti dvi mokytojas ne visada būdavo paprasta: teta Irena dievino Vienos klasikus, o mama - didžiuosius romantikus. „Vaikas groja ir aplinkui sėdi dvi profesionalės, su kova ir įtampa tarp jų pačių. Ir viena sako: ne, čia nepakankamai ritmiškai, o kita - ne, nepakankamai laisvai. Reiškia, aš, kaip vaikas, sukinėju galvą, galvoju, ką čia man daryt. Bet mano močiutė, klausydama iš virtuvės, sakė: palik tas beprotes, daryk, kaip tu nori.“
Teresė Rubackienė, kaip pedagogė, pasižymėjo tuo, kad sugebėjo perduoti ne tik muzikinės technikos žinias, bet ir ugdyti savarankišką mąstymą bei asmeninį požiūrį į muziką.
„Man teko mokyti vaikus nuo pirmos iki vienuoliktos klasės, tačiau dirbti su vyresniaisiais patiko labiau. Su mano pedagogika susipažino daug žinomų Lietuvos muzikantų: Irutė Šimulytė, Jūratė Bundzaitė, Vykintas Bieliauskas (dabar gyvenantis ir dirbantis užsienyje), a. a. Be to, aš ir mano sesuo su mokiniais dirbome kartu. Pas Ireną mokėsi kompozitorės Konstancija Brundzaitė, Jūratė Baltramiejūnaitė, kompozitorius ir pianistas Julius Andrejevas, pianistai Raimundas Kontrimas, Milda Lapėnaitė, Rimtenis Šimulynas, Jūratė Šleinytė, Sonata Deveikytė, Vladas Zalatoris, a. a.“
Teresė Rubackienė, augindama ir talentingą dukterį, suprato atsakomybę, tenkančią muzikės mamai.
„Auginote ir talentingą dukterį.“
„Mes su seserimi norėjome pačios stebėti Mūzos vystymąsi, be to, tuo metu nematėme pedagogo, kuris mokydamas nesuvaržytų jos įgimtos laisvės ir fantazijos. Irena buvo pripažinta pedagogė ir vis dėlto ne mama, tad jų santykiuose galėjome tikėtis daugiau oficialumo. Tačiau pasitaikydavo ir tam tikrų keblumų. Kai su Mūza dirbdavome dalykiškai, rimtai, viskas būdavo gerai. Tačiau kartą pamokoje, Mūzai labai gražiai pagrojus, mano sesuo pabučiavo dukterėčiai ranką.“
Mūza Rubackytė scenoje debiutavo būdama 7 m. Koncertas, kuriame ji skambino Haydną kartu su Lietuvos kameriniu orkestruu vyko Filharmonijoje.
„Kai Mūza gimė, aiškiai buvo matyti, kad ji turi įgimtų išskirtinių gabumų muzikai, tad buvo svarbu sudaryti sąlygas jos talentui vystytis. Fortepijonas buvo ne vienintelis instrumentas, kuriuo ji muzikavo. Mūza turėjo labai stiprų balsą, ir kai jai buvo penkeri, eidavome į radijo studiją daryti įrašų. Pamenu, su penkerių metų dukra nuėjome pas maestro Saulių Sondeckį. Aš norėjau, kad jis paklausytų, kaip Mūza dainuoja. Maestro paprašius padainuoti, Mūza, net nesusimąsčiusi apie diapazoną, iškart pradėjo. O pradėjo aukštesne tonacija, nei buvo išmokusi, dainos melodija vis kilo aukštyn, tačiau Mūza nė nemanė pasiduoti - kovojo, iš paskutiniųjų traukė aukštas natas. Jos žandukai paraudo, tačiau sudainavo iki galo. Maestro S. Sondeckis buvo sužavėtas.
Būdama penkerių, Mūza pradėjo smuikuoti. Po metų ji gebėjo pagroti vieną O. Riedingo koncerto smuikui dalį. Dukra lankė ir kompozicijos pamokas. Ji yra sukūrusi ir atlikusi nemažai savo kompozicijų: variacijų, siuitų, fantazijų smuikui ir fortepijonui. Vienas Mūzos kompozicijos pedagogų Bronius Kutavičius yra sakęs, kad jos sukurtą sonatą fortepijonui pamenąs iki šiol.“
Teresė Rubackienė visada palaikė dukters meninę veiklą, skatino jos kūrybinį augimą ir teikė jai reikiamą paramą.
„O taip, visuomet būdavau! Paruošdavau jai citrinos sulčių, šokolado. Prieš einant į sceną nuteikdavau ją, įkvėpdavau energijos ir pasitikėjimo...“
„Kai ji atvyksta koncertuoti į Vilnių, būtinai. Kai groja, jaučiu nedidelį jaudulį, įtampą, norisi kartu išgyventi scenoje patiriamas emocijas.“
„Kasdien. Nesvarbu, kokia būna nuotaika, dukros grojama muzika man lyg atgaiva sielai. Jei Mūzos įrašyti kūriniai buvo atlikti ir mano aplankytuose koncertuose, prisimenu ten patirtas akimirkas. Labai mėgstu klausytis Mūzos įrašytų C. Francko kūrinių, D. Šostakovičiaus 24 preliudų ir fugų, L. van Beethoveno 32 variacijų. Disko su F. Liszto kūriniu „Klajonių metai. Jos fotografija puošė 1998 m. liepos 24-osios „Stiliaus“ viršelį.Tada, tik kelioms dienoms grįžusios į Vilnių, jos pasakojimas apie Prancūzijos sostinę raibuliavo lyg tekantis upės vanduo saulėje.Mūza pasakojo, kaip 1988 metais gavusi Prancūzijos vyriausybės stipendiją į stažuotę Paryžiuje atvyko vieniems metams. Jai reikėjo pradėti dirbti, įsiveržti į prancūzų muzikos pasaulį, išreikšti save toje srityje, į kurią ją įsuko gyvenimas nuo vaikystės.“
Teresė Rubackienė, nors ir nebuvo profesionali pianistė, turėjo puikų balsą ir didelę meilę muzikai, kurią perdavė savo dukrai.
„Mano mamytė Marija Gomolickienė, pagal profesiją pedagogė, turėjo puikų balsą, dažnai dainuodavo įvairių švenčių metu.“
Teresės Rubackienės senelis Antanas Gomolickas buvo kilęs iš muzikalios šeimos, kurioje fortepijonas užėmė svarbią vietą.
„Mano senelis Antanas Gomolickas, išėjęs į pensiją, apsigyveno Meižių dvare (dabar Mažeikių r.). Jame buvo senelės Anelės Gomolickienės, pianistės, Sankt Peterburgo konservatorijos absolventės (kas tuo metu buvo itin retas dalykas), fortepijonas. Kai mano tėveliui sukako ketveri ar penkeri, mama ėmė jį mokyti muzikos pagrindų ir skambinti fortepijonu, nes tėvelis muzikai buvo labai gabus. Tačiau kai jam tebuvo dešimt metų, mama mirė, tad nutrūko ir muzikos pamokos.“
Teresė Rubackienė, būdama pedagogė, vertino meno ir mokslo derinimą, todėl dukrai sudarė sąlygas mokytis ne tik muzikos, bet ir kitų disciplinų.
„Kai man buvo penkeri, su šeima persikėlėme į Kauną. Šešerių pradėjau mokytis skambinti fortepijonu, mano pirmieji mokytojai buvo tėvelis ir sesutė. Kadangi buvau labai gabi, tėveliai nutarė mane leisti į vokiečių mokyklą: ji buvo netoli namų, turėjo gerą reputaciją, o ir vokiečių kalbą pramokti buvo pravartu.“
Teresė Rubackienė turėjo tvirtą pedagoginę poziciją, kurioje derinosi reiklumas ir meilė mokiniams.
„Mokiausi prof. Elenos Laumenskienės, Stanislawo Szpinalskio fortepijono klasėse Kauno konservatorijoje. E. Laumenskienė buvo labai gera, bet griežta pedagogė. S. Szpinalskis - Pirmojo tarptautinio F. Chopino konkurso Varšuvoje antros vietos laimėtojas. Kaip pedagogas jis man paliko didžiausią įspūdį: kai atsisėdęs prie fortepijono skambindavo D. Scarlatti Sonatą ar F. Chopino Noktiurną, atrodydavo, jog vyksta stebuklas. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija) studijavau Balio Dvariono fortepijono klasėje. Vokiečių okupacijos metais skambinti fortepijonu mokiausi pas Elzę Herbeck-Hansen. Po karo turėjau galimybę kelerius metus mokytis pas profesorių Sakovniną, atvykusį iš Moldavijos, jam esu dėkinga už atvertas A. Skriabino muzikos subtilybes. Tai iki šiol mano nepaprastai vertinamas kompozitorius, jo preliudus (op. 11) ir dabar kartais pagroju.“
Teresė Rubackienė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos muzikinėje kultūroje, ugdydama ne vieną talentingą pianistą.
„Mokykloje būdavo planai, į kuriuos reikėdavo atsižvelgti. Paprastai mes su Irena aptardavome programą, tačiau Mūza mėgdavo pateikti ir savo pageidavimus. Pavyzdžiui, kartą per televiziją žiūrėdama filmą apie mergaitę pianiste, kuri grojo F. Liszto Šeštąją rapsodiją, pasakė: „Aš būtinai turiu ją išmokti." Aš perspėjau, kad techniškai ji nelengva, tačiau Mūza neabejojo: „Nieko, aš išmoksiu". Vienuolikmetė Mūza šią rapsodiją išmoko pati, o 13-os metų jaunųjų atlikėjų konkurse Vilniuje laimėjo pirmąją premiją, nors tarp dalyvių buvo pati jauniausia. Abi važiavome į Maskvą klausytis P. Čaikovskio konkurso dalyvių pasirodymo. Išgirdusi kompozitoriaus Koncertą fortepijonui ir orkestrui b-moll, Mūza pasakė: „Aš noriu jį groti." Šį P.“
Atsisveikinimas su velione vyks šeštadienį, gegužės 25-ąją, nuo 10 iki 12 valandos Vilniaus laidojimo rūmuose (Olandu g. 22). Karstas išnešamas 12 valandą.
Šeštadienį, gegužės 25 d. nuo 10 iki 12 val. atsisveikinimas Vilniaus Laidojimo rūmuose (Olandu g. Karstas išnešamas 12 valandą.
tags: #pianiste #taisa #rubackiene #gimimo #metai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
