Perdėta Globa: Kaip Rūpestis Virsta Žala Vaikui ir Jo Savarankiškumui

Rūpestis savo vaiku - natūralus kiekvieno tėvo instinktas. Tikrai nemažai kalbame ir kitur viešumoje yra informacijos apie agresijos, nepriežiūros, nepakankamo ugdymo žalą, auklėjimą bausmėmis ar auklėjimą kitomis vaikui žalingomis priemonėmis. Tačiau yra ir kita ugdymo kraštutinumo pusė - itin globojantys ir itin rūpestingi tėvai. Iš vienos pusės labai gražu, jog tėvai taip myli, rūpinasi ir stengiasi dėl vaikų. Tačiau dėl tos pačios meilės ir rūpesčio sunku pastebėti, kada jie virsta perdėta globa. Šiandien norėčiau pakalbėti apie kitą kraštutinumą, apie kurį dar nekalbėjome - tai perdėta globa. Tačiau ką daro per daug globėjiški tėvai? Kaip vaikui gali pakenkti perdėta globa? Ir ką daryti, kad suteiktume galimybę vaikui gyventi pilnavertį gyvenimą?

Kas yra perdėta globa?

Visų pirma pakalbėkime apie tai, kas yra tie per daug globėjiški tėvai. Tai - tie tėvai, kurie stengiasi vaiką apsaugoti nuo visų įmanomų iššūkių, sunkumų ir pavojų. Suprantama, tėvai tai daro iš meilės ar iš kylančių baimių, kad nenutiktų kažkas blogo ar kad nenutiktų taip, kaip nutiko jiems patiems praeityje. Tokie tėvai už vaiką padaro per daug ir padaro tai, ką vaikas pats galėtų padaryti pagal savo amžių ir galimybes. Tai - tėvai, kurie stengiasi apsaugoti vaiką nuo sunkių emocijų - pykčio, baimės, liūdesio.

Globa plačiąja prasme

Svarbu suprasti ir pačios globos sąvoką. Štai keletas jos apibrėžimų:

Glóba sf. (1), globà (4) DŽ

1. prieglobstis, pagalba, pašalpa, rūpinimasis, saugojimas: Gera buvo, kai vaikas pradėjo nebereikalauti tos globos, pats ėmė ieškoti žaislų ir draugų P.Cvir. Glóba yra meilus apsiėjimas, paguoda, geras darymas J. Nuėjo globos meilauti S.Dauk. Kaimos gyventojai padegėliui visokius valgius sunešė ir toliaus globą, pagalbą ir pašalpą jam pažadėjo S.Dauk. Jos globoje buvo raktai BsMtII166.
2. mažamečiams ar kitiems neveiksniems asmenims įstatymais paskirta asmeninių ir turtinių interesų apsauga, turto priežiūra: Globos skyrimo tvarka nustatoma įstatymais sp. Globos komitetas baigė svarstyti Globos tarybos pranešimą ir šiuo klausimu priėmė rezoliuciją sp. Kai tėvas mirė, uždėjo globą, ir tep gyvena Gs.

Perdėtos globos pasekmės vaiko raidai

Perdėta globa sužlugdyti žmogų per didelės globos pagalba lengviau, nei padaryti jį laimingu. Ankstyvoje vaikystėje atsiradęs impulsas “Aš pats” užleidžia vietą pasyviam abejingumui: “tegul mama, tėtis padaro, nusprendžia, padeda”.

Savarankiškumo ir savivertės praradimas

Pirmiausia, iš vaiko atimamas vienas iš raidos pamatų - savarankiškumas. Kiekvienas žmogus mokosi ne iš vadovėlių, knygų, pasakojimų ar moralų, o iš savo patirties. Mažas vaikas susiduria su pasauliu per patirtį. Negalime jam papasakoti, koks yra skonis, koks pojūtis liečiant stalą ar žaislą - tai turi patirti jis pats. Taip ir visus kitus dalykus, be abejo, pagal galimybes ir amžių, jis turi patirti ir iš to mokytis.

Taip pat kiekvienas mes gimstame norėdami būti reikšmingi, galingi, kažką nuveikti ir pasiekti. Kad ir mažas vaikas - džiaugiasi savo mažais pasiekimais ir trokšta tuo dalintis. Mes to norime ir jei pradedame tokių galimybių netekti - kažkas už mus padaro, susidoroja su visomis problemomis arba tas problemas pašalina, mus aptarnauja - visiškai nesąmoningai galime pasijausti bejėgiai ir mūsų savivertė gali tapti gerokai mažesnė. Jei už mane reikia viską padaryti, vadinasi, aš nieko negaliu.

Negebėjimas susidoroti su realaus gyvenimo iššūkiais

Galiausiai pagalvokime, kas bus, jei mūsų nebus šalia. Vaikas kažkada išeis į pasaulį - mokyklą, būrelius, galų gale, kurs šeimą. Jei vaikas niekuomet nesusidūrė su pykčiu, pavyzdžiui, šeimoje, ar jis žinos, ką daryti, kai susidurs su pykčiu kitoje vietoje? Jei vaikas niekuomet nepatyrė sudėtingų situacijų, konfliktų, jei niekuomet nėra negavęs to, ko nori - kas gyvenime tikrai nutiks - ar jis mokės su tuo susidoroti? Tikėtina, kad atsakymas neigiamas. Pagalvokime, kaip vaikas jausis tuomet. Tėvai, kurie nuolat susirūpinę tuo, kad jų vaiko neužgriūtų kokie nors gyvenimiški sunkumai, imasi ne tik sunkaus darbo. Iš esmės jie atsisako pagalvoti apie rimtą paauglio paruošimą susidūrimui su realybe už gimtųjų namų slenksčio. Tačiau jie daro meškos paslaugą savo vaikui, kuriam ateityje niekas, išskyrus juos, patalėlio neklos.

Paauglystės iššūkiai ir tėvų globa

Būtent ši paauglių kategorija perinamajame amžiuje turi daugiausiai nesėkmių ir “prisikėlimų”. Būtent šie vaikai, kuriems, rodos, ir skųstis nėra kuo, taip gerai jie įsikūrę šeimos lizdelyje, pradeda prieštarauti prieš tėvų globą. Kodėl? Nedėkingumas? Juk jis taip pat turi būti paaiškinamas. Kas gi dar? Tačiau paaiškinti tai nėra sunku. Kaip liudija psichologijos duomenys, centriniu paauglystės naujadaru tampa besiformuojantis “suaugumo jausmas, siekis, jei ne būti, tai bent atrodyti suaugusiu. Atsirandanti nauja, gyvenimiška paauglio pozicija, kuris visaip bando įtvirtinti savo nepriklausomybę, prieštarauja kasdieninei globai, ir tai yra pagrindas konfliktams ir protestui. Visose pozicijose - karas. Tėvams ir suvokti sunku, ir padaryti nieko negali - viskam priešgyniaujama, su įtarinėjimais, nesutaikomai. Sunoksta per didelės globos vaisiai, išsitiesina suspausta spyruoklė, laužydama susiklosčiusią šeimyninių santykių sistemą. Prieštaravimas savo pasekmėmis prieš švelnią mamos ir tėčio globą mažai kuo skiriasi nuo kovos prieš griežtą tėvų diktatą. Protestas gali būti įvairus - šaltas mandagumas, pasišalinimas nuo negailestingo, šiurkštaus pasipriešinimo. Tai priklauso nuo individualių paauglio asmenybės bruožų ir tėvų reakcijos į situaciją. Sunku patarti, kaip tėvams elgtis šioje kritiškoje situacijoje. Tikėtina, kad nėra recepto, tinkančio kiekvienai šeimai. Viena akivaizdu - reikia peržvelgti visą santykių su sūnumi ar dukra sistemą.

“Diktatas iš apačios”- vaiko despotiškumas, tai taip pat išvirkščioji per didelės globos pusė, paliekanti vaiką mažo vabalėlio pozicijoje. Tačiau visiškai nebūtinai globa pagimdo despotiško elgesio kraštutinumus. To gali ir nebūti, jeigu tėvai nepraranda savigarbos jausmo ir moka priversti gerbti save. Tačiau ir šiuo atveju negatyvios globos, kaip šeimyninės auklėjimo taktikos pasekmės būtinai pasireikš. Klausimas apie aktyvų vaiko asmenybės formavimą lieka antrame plane. Pedagoginio veiksmo avanscenoje iškyla kita problema - vaiko poreikių patenkinimas ir atribojimas jo nuo sunkumų. Globa, kaip auklėjamoji taktika - atviras darbinio auklėjimo priešas, nes globojamasis pirmiausia atribojamas nuo darbo pastangų ir atsakomybės.

Vaiko raida ir socialinė aplinka: 7-11 metų periodas

Mokslai, aprašantys žmogaus raidą, ugdymą gyvenimo tarpsniais, pripažįsta žmogaus unikalumą ir specifiškumą kiekvienam amžiaus tarpsnyje. 7-11 vaiko gyvenimo metai - tai mokyklinio laikotarpio pradžia, kada didžiausi vaiko sugebėjimai atskleidiami mokantis. Vaikas laikosi disciplinos ir vykdo tam tikrus suaugusių nurodymus. Šiame amžiuje vyksta dideli pokyčiai vaiko socialinėje aplinkoje - vaikas pradeda lankyti mokyklą - susiduria su sistemingo mokymosi pradžia. Jei dirbate su pirmomis klasėmis turbūt pastebėjote, kad vaikams patinka „rimti užsiėmimai“ - skaitymas, rašymas, aritmetika. Vaikai vis dar yra priklausomi nuo tėvų, bet jau labiau orientuojasi į bendraamžius. Viskas prasideda nuo to, kad vaikas kartu su kitais klasės draugais mokinasi bendrus dalykus, atlieka tokius pat namų darbus - taip vaikas pradeda jaustis klasės dalimi. Vyrauja nuomonė, kad egzistuoja vaikų visuomenė, kurios centras - mokytojas. Ji vėliau perauga į paauglių visuomenę.

Atsakomybė ir žaidimai mokykliniame amžiuje

Mokyklinio amžiaus vaikams tenka vis daugiau atsakomybės už savo elgesį. Jie išmoksta pasirinkti drabužius ir juos sutvarkyti, pasigaminti pusryčius. Jei yra pateikiama užduotis visai klasei - tik vaikai turintys aukštesnį atsakomybės laipsnį pergalvoja, kaip ją atlikti. Mokyklinio amžiaus vaikų svarbiausias užsiėmimas yra mokymasis, bet vis dar svarbūs tebėra žaidimai su draugais, kurių neturėdami vaikai būna labai nelaimingi. Žaidimas - tai manipuliavimas žaislais, socialinių vaidmenų mokymasis. Žaisdamas vaikas kaupia patirtį, susidaro veiklos įgūdžius, perpranta žmonių tarpusavio santykius, sprendžia problemas, mąsto, kuria. Svarbu, kad vaikas žaistų turinčius ugdymo funkciją žaidimus - lavinančius smulkiąją motoriką, praplečiančius žodyną. Žaidimais galima ne tik mokyti, bet ir gydyti - paprastai tuo naudojasi psichologai. Per žaidimą lengviau atsiranda kontaktas su vaiku. Vaikas lengviau save išreiškia per žaidimą ar kitą neverbalinę veiklą nei išsako tai žodžiais. Jei vaikas bijo tamsos, sugalvokite žaidimą, kuris žaidžiamas tamsoje - taip vaikas nugalės savo baimę.

Tėvų vaidmuo formuojant vaiko savivertę ir pasitikėjimą savimi

Pasitikėjimo savimi vystymąsi veikia daugelis faktorių. Ankstyvoje vaikystėje lemiamą įtaką vaiko požiūrio į save formavimuisi turi tėvų elgesys. Jeigu tėvai myli savo vaiką, tenkina jo psichosocialinius poreikius, priima jį tokį, koks jis yra, vaikas pats ima pozityviai vertinti save. Jei vienas iš tėvų ar abu tėvai yra ypatingai reiklūs, griežti, arba jeigu jie stengiasi vaiką apsaugoti nuo bet kokio gyvenimiško išbandymo, trikdydami jo savarankiškumą, vaikas gali pradėti jaustis nieko nesugebantis ir menkas.

Draugai taip pat įtakoja požiūrio į save formavimąsi - ypatingai mokykliniame amžiuje. Tada vaikai bendrauja su daug bendraamžių ir nesąmoningai lygina save su jais. Pasitikėjimo savimi stoka nebūtinai susijusi su gabumų trūkumu. Priešingai, menkas pasitikėjimas savimi yra tėvų ar visuomenės suformuotų nerealių lūkesčių ir standartų rezultatas. Dėl to vėliau įgyjamos tam tikros gyvenimo nuostatos.

Žinių vertinimas pažymiais gali sukelti vaikui psichinę įtampą mokykloje. Pažymiai yra skirti įvertinti vaiko žinias, pastangas mokantis, tačiau daugelis tėvų pažymius supranta kaip vaiko asmenybės įvertinimą. Per didelis pažymių sureikšminimas didina įtampą, nerimą ar baimę. Nuo to, koks aplinkinių požiūris į vaiką, didžia dalimi priklauso ir jo paties nuomonė apie save. Tad mokymosi rezultatai įtakoja vaiko savęs vertinimą. Nuolatinė įtampa, laukiant nepalankaus aplinkinių įvertinimo gali suformuoti baimę dirbti kitų akivaizdoje, pavyzdžiui, deklamuoti prieš klasę, spręsti uždavinius lentoje ir panašiai.

Sveika šeimos aplinka ir psichologinė gerovė

Šeima - tai vieta, kurioje vaikas ugdomas pačiu šeimos gyvenimo modeliu. Gera, dora, išsilavinusi šeima doroviškai brandina vaiką. Šeima, kaip ir mokykla, sudaro įtakos vaikui sistemą. Labai sunku spręsti, kuri šeima laiminga. Net toje pačioje šeimoje vieni gali jaustis laimingi, o kiti ne. Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Niekas sąmoningai nesistengia padaryti vaiką baikštų, drovų, netaktišką, nepakenčiamą. Tačiau augant dalis vaikų įgyja nepageidaujamų bruožų, ima jaustis nesaugūs ir neišmoksta gerbti savęs nei kitų. Norime, kad vaikai būtų mandagūs, o jie yra šiurkštūs, norime, kad jie būtų tvarkingi, pasitikintys, saugūs, laimingi, o jie tokie nėra. Šeima yra pirmoji aplinka, kurią vaikas pradeda sąmoningai suvokti. Augdamas vaikas prisitaiko prie aplinkos, perima dalį tėvų manierų, dažnai pradeda elgtis ir mąstyti kaip jo tėvai bei artimieji. Tėvų atsakomybė už besiformuojančią asmenybę yra labai didelė. Svarbi šeimoje vyraujanti aplinka, tėvų tarpusavio santykiai bei asmeninis pavyzdys.

Tėvų nepriklausomybė ir bendradarbiavimas

Su laiku vaikas augdamas susikuria savąją autonomiją. Tėvai ir vaikai tampa labiau nepriklausomi vieni nuo kitų, o tai ne visada lengva priimti. Tėvai gali nerimauti, kad nebegali savo rūpesčiu garantuoti vaiko fizinio ir emocinio saugumo. Kartais jie gali pasijausti nebereikalingi, nes vaikai siekia vis daugiau laiko praleisti ne su jais, o su bendraamžiais. Tėvams iškyla svarbus uždavinys - įveikti savo nerimą ir parodyti vaikui pasitikėjimą juo, palaikyti jo pastangas tapti savarankiškesniu. Tai, kad vaikui labiau rūpi bendravimas su vienmečiais, nereiškia, kad tėvai jam nebesvarbūs. Šiuo metu labai svarbus yra bendravimas su savo lyties tėvu. Mergaitės, bendraudamos su mamomis, jas stebi ir mokosi, kokia turi būti moteris.

Svarbus mokytojų bendradarbiavimas su tėvais. Mokytojas turi tokį „žinių bagažą“ ir patirtį, kuris gali pasitarnauti kartu sprendžiant kilusias problemas. Mokytojas gali patarti, priminti, pamokyti vaikų tėvus. Jei tėvams nedrąsu ieškoti jūsų - padėkite jiems savo naujomis idėjomis, nevenkite pasitarti su tėvais, kas jus neramina vaiko elgesyje ir kaip galėtumėte kartu keisti vaiko elgesį - ne bausti, bet skatinti. Svarbu, kad namų taisyklės sutaptų su mokyklos taisyklėmis, labai svarbus toks pat poelgių vertinimas. Tėvai turi išmanyti pedagoginius bei psichologinius vaiko mokymosi ir vystymosi dėsningumus. Vaiko pasiekimams mokykloje tėvai yra ne mažiau svarbūs nei mokytojai.

Psichikos sveikata ir sutrikimai

Psichikos sveikata - tai natūrali būsena, leidžianti žmogui jausti darną su jį supančia aplinka, užtikrinanti gebėjimą įveikti stresus, palaikanti tikėjimą savo bei kitų verte. Ji nėra atskiras vienetas, o - bendrosios žmogaus sveikatos dalis. Psichikos, socialinė ir fizinė sveikata yra tarpusavyje susijusios ir viena nuo kitos neatsiejamos. Normalus vystymasis ir psichikos sveikata vaikystėje yra sinonimai. Psichikos sutrikimai pasireiškia kaip kraštutinis psichikos sveikatos negalavimas. Atidus vaiko būklės įvertinimas gali padėti anksčiau nustatyti ar įtarti psichikos sutrikimą. Stiprūs neigiami išgyvenimai šeimoje neabejotinai turi įtakos vaiko asmenybei ir kartu ugdymo procesui mokykloje.

Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad 14 - 20 proc. vaikų kenčia nuo psichikos sutrikimų. Labiausiai paplitę yra dėmesio, aktyvumo ir nuotaikų sutrikimai. Nerimo ir depresiniai sutrikimai dažniausiai pasitaiko tarp paauglių mergaičių nei tarp berniukų. 1 - 6 proc. vaikų turi specifinių mokymosi, tarimo ir kalbos, socialinio bendravimo, tuštinimosi, šlapinimosi sutrikimų. Vystymosi, reaktyvaus prieraišumo sutrikimus bei mutizmus patiria mažiau nei 1 proc. vaikų. Epidemiologiniais tyrimais nustatyta, kad keturiems iš penkių pas psichiatrą apsilankiusių vaikų psichikos sutrikimai neatpažįstami. Tėvai dažniausiai į pediatrus ar neurologus kreipiasi ne dėl pakitusio elgesio ar emocinės būklės, o tuomet, kai vaiko elgesys pradeda jiems trukdyti arba tada, kai vaikas ima skųstis somatiniais simptomais. Vaiko elgesys yra ne priežastis, bet pasekmė.

Šie sutrikimai dažnai kyla dėl nemokėjimo mokytis ir nesugebėjimo prisitaikyti prie individualaus mokymo stiliaus. Reikėtų stiprinti mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savo jėgomis, įvertinti turimus resursus ir atrasti, kaip jie galėtų padėt vaikui susidaryti naujus įgūdžius, įsisavinti informaciją. Galbūt vaikui lengviau prisiminti ne vaizdinę informaciją, bet gaunamą lytėjimu. Naudinga vaikui padėti susisteminti medžiagą, ją atpasakoti, įsiminti, daryti planus. Toks vaikas paklaustas tyli - taip elgtis gali pamokų metu, o su draugais ar tėvais būti aktyvus, kalbus. Vaikas taip elgiasi, nes yra neįprastoje aplinkoje ir jam reikia laiko adaptuotis. Tylinčiam vaikui reikalinga saugi aplinka. Galima būtų pokalbį pradėti apie vaikui įprastus, jam svarbius dalykus. Reikėtų tokį vaiką įtraukti į bendrą veiklą - tegul tai būna per rankas siunčiamas kamuoliukas sustojus rautu. Vyresnėse klasėse gali pasitaikyti tylėjimas „iš principo“. Nereikėtų kovoti su tokiais vaikais. Priežastys gali būti įvairios - įgimtas savisaugos, kovos už būvį ar vyravimo poreikis, socialinis išmokimas (tėvas muša mamą, brolis muša vaiką) ir palaikymas („mokėk apsiginti“, „duok atgal“), išmokimas stebint (laidos per televiziją). Reikėtų iširti vaiko elgesio motyvus: galbūt jis jaučiasi nesaugus, nepilnavertis. Galbūt reikėtų formuoti adekvataus socialinio išmokimo ir bendravimo įgūdžius.

Sudėtingos šeimos situacijos ir jų poveikis

Šiandieninėje visuomenėje vis daugiau atsiranda nepilnų šeimų, kur dažniausiai vaikas gyvena su mama. Vaikai išgyvena tėvų skyrybas - jaučiasi vieniši, nereikalingi. Šeimose vis mažėja brolių ir seserų,- daug vaikų neretai augina asocialios šeimos. Didelę įtaką turi vis didėjanti šeimų turtinė ir socialinė diferenciacija.

Alkoholizmas - tai dažno alkoholinių gėrimų vartojimo sukelta liga. Vaikui saugumo jausmą kuria tėvai nuo pat jo gimimo. Tačiau tokioje šeimoje tėvai vaiko saugumo negalima užtikrinti. Vaikas mato, kaip jo tėvo elgesys tampa neprognozuojamas ir gąsdinantis. Jis mato savo tėvą ar motiną apsvaigusius ir praradusius orientaciją, silpnus ir tuščiažodžiaujančius, apsiašarojusius ir tironiškus, patenka į pasaulį, esantį už vaiko suvokimo ribų. Žino, kada tėvams nieko nėra svarbiau už degtinę. Nors sergantys alkoholizmu tėvai gali labai mylėti savo vaiką, bet negali juo nuosekliai rūpintis. Toks vaikas gali turėti psichologinių, sveikatos, elgesio ar mokymosi problemų.

Skyrybos sunkus procesas ne tik sutuoktiniams, bet ir jų vaikams. Vaikams tėvų skyrybos gali atrodyti pasaulio pabaiga. Retai jos būna ramios, dažniausiai - triukšmingos. Kiekvienas vaikas savaip reaguoja į tėvų skyrybas. Tai priklauso nuo tėvų konflikto stiprumo, vaiko amžiaus, charakterio savybių, emocinės patirties, vaiko atsiskyrimo nuo draugų ar bendraklasių. Skausmas ir liūdesys - gali pasireikšti labai įvairiai. Vaikai elgiasi taip, lyg būtų mažesni. Pyktis - vaikas skirsto į balta ir juoda- “blogi” jei pykstasi, “blogas” jei išėjo. Pykti gali ant vieno iš tėvų ar ant gyvūnų, daiktų. Vaikai jaučiasi įžeisti. Gėda dėl tėvų skyrybų - vaikas slepia tai nuo bendraamžių, vengia kalbėti apie skyrybas. Po skyrybų vaikai turi daugiau elgesio problemų, nei vaikai iš neišsiskyrusių šeimų. Kita vertus, nesutarimai šeimoje turi įtakos vaiko elgesiui dar prieš skyrybas. Mokytojui: vaikui būtina suprantamai paaiškinti skyrybų priežastis. Reikėtų vaikui leisti išreikšti savo jausmus - pyktį, liūdesį, skausmą saugiai, kad vaikas žinotų, jog už tai nebus nubaustas. Vaikui būtina žinoti, kad net po skyrybų jis turės abu tėvus ir galės juos mylėti. Paprastai per 2 - 3 metus įsivyrauja pusiausvyra. Mokytojui: būkite kartu su vaiku, neslėpdami savo išgyvenimų ir tiesos. Suteikite galimybę kalbėtis apie mirusį žmogų. Atsakykite į vaiko klausimus. Jei vaikas nori dalyvauti laidotuvėse, būtų gerai jam paaiškinti laidotuvių apeigas. Čia būtų galima išskirti daug specifinių situacijų, kada vaikas jaučiasi blogai, yra pažeistos jo teisės.

Kaip padėti vaikui augti savarankiškam ir pasitikinčiam savimi?

Toks jūsų elgesys leis vaikui išsiugdyti pasitikėjimą savimi, savo sugebėjimais. Tai padės siekti geresnių rezultatų gyvenime. Padėkite vaikui sustiprinti pozityvų savęs vertinimą.

• Išaiškinkite vaikui, kad iš nesėkmės galima daug ko išmokti, kad ji - normali gyvenimo dalis.
• Vaikas save vertina kai juo rūpinamasi. Išklausyti vaiką jo nevertinat, kad ką jis besakytų.
• Visada atminti vaikų vardus, nes tai yra jų unikalumas.
• Visada palaikyti abipusį dalijimąsi. Kalbėdamiesi su vaikais, visada pabrėžkite, kad jūs panašūs į juos.
• Niekuomet neapsimetinėkite. Jie jaučia ar jūs kalbate nuoširdžiai, ar ne.
• Visada atsargiai abejokite vaiko fantazijomis. Vaikai dažnai pateikia nerimą kaip esamą, svajonę - kaip egzistuojančią. Melas parodo, kad vaikas nepajėgia susitvarkyti su tikrove. Meluoti niekas staiga nepradeda. Tai vyksta dėl to, kad vaikas nežino kas bus po to. Kartais patys pastumiame vaikus į melą. Pvz., vaikas nori išsinešti naują žaislą į lauką. Mes sakome: -„Jei leis tėtis - neškis”. Vaikas gerai žino, kad neleis.
• Atsargiai elkitės su savo neigiamais jausmais, nes vaikai gali galvoti, kad tuos jausmus sukėlė jie.
• Visada leiskite vaikams valdyti aplinką fiziškai.
• Niekuomet nebandykite vaiko pasitikėjimo.
• Visuomet įpinkite į santykius sėkmę: tikėkite, kad ir mažiausias dalykas turi pasisekti, tada vaikas pradeda pasitikėti savimi.
• Visuomet pripažinkite vaiko rodomą dėmesį bei rūpinimąsi. Mes norime, kad vaikai būtų aktyvūs, bet baudžiame už klaidas. Tada vaikas bijo padaryti klaidų ir nėra aktyvus. Vaikas paliekamas po pamokų, kad nepadarė namų darbų.
• Niekad neturėkite vaikams neišsakytų laukimų. Nelaukite, kad vaikui vos tai pasakius jis iš karto pasikeis. Norėdami pakeisti vaiko elgesį tiksliai pasakykite, kaip jis turi elgtis ir kodėl jūs to norite.
• Visuomet prisiminkite, kad jūs esat modelis vaikams. Jie elgiasi taip, kaip jūs.
• Dalinkitės su vaiku savo patyrimu. Juk jie jaučia, kad pasakojame tik mums reikšmingiems žmonėms.
• Smerkti galima vaiko elgesį, bet ne jo asmenybę. “Man nepatinka tai, ką tu padarei, bet tai nereiškia, kad nepatinki tu“.
• Jei jus pykdo ar skaudina vaiko elgesys - pasakykite jam tai, pradėkite nuo AŠ. “Aš pykstu, kai tu….” Taip vaikas nesijaus kaltinamas ir nejaus reikalo gintis, teisintis.
• Nepamirškite vaiko pagirti už gerą elgesį.
• Veikite kaip tiltas tarp vaiko ir išorinio pasaulio. Vaikų patirtis ribota ir pasakodami apie savo vaikystę jūs parodote elgesio modelį.
• Leiskite vaikams pasirinkti. Mes sakome, kad reikia elgtis taip ir taip, o ar negeriau būtų sakyti „Ar ne geriau būtų elgtis taip ar taip“. Leiskite pajusti vaikui to pasirinkimo pasekmes. Vaikas nepareina laiku valgyti pietų - reikia viską nuimti. Tegul valgo šaltą maistą.
• Pripažinkite vaiko teisę į jausmus, kokie jie bebūtų. Skatinkite vaiką išsakyti, ką jis išgyvena, skirkite tam pakankamai laiko.

Socialinės globos ir integracijos iššūkiai

Apie dešimtą dalį planetos gyventojų sudaro žmonės, turintys didesnę ar mažesnę fizinę, intelektualinę, sensorinę ar somatinę negalią. Tai nemaža žmonijos dalis, todėl jos problemos nėra mažiau svarbios negu likusiųjų devynių dešimtadalių. Nuo visuomenės požiūrio į neįgaliuosius daug kuo priklauso jų adaptacijos bei gyvenimo sėkmė, integracija į visuomenę. Ir Lietuvoje vis labiau pradedama suprasti, kad vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių specialiųjų asmenų poreikių vietą visuomenėje, yra adekvatus pačios visuomenės požiūris į tokius vaikus bei suaugusiuosius, į jų realias galimybes.

Negalios samprata ir visuomenės nuostatos

Žodis negalė atitinka angliškąjį handicap (handikape - pranc.k.). Ši sąvoka kilo iš XVIII a. atsitiktinumo žaidimo. Šis žaidimas paneigė žaidimo dalyvių socialinių statusų skirtumus. Žodžio handicap kilmė parodo mechanizmą, kada dalyvių pradiniai nevienodi įnašai žaidimą padaro socialiai lygiu. Šie svarstymai parodo negalės koncepcijos suvokimą ne biologiniu, o socialiniu ir kultūriniu požiūriu. Taigi negalios terminas leido atskirti fizinę ir socialinę sritis. Remiantis panašiais teoriniais svarstymais buvo priimta tarptautinė negalės klasifikacija. Negalios sąvokos neapibrėžtumas neleidžia atsakyti į klausimą, kas yra negalia: visuomenės socialiniai vaizdiniai, sveikatos koncepcija, kai kurių asmenų bruožai ir pan.

Nuo socialinio vaizdinio sąvokos neatsiejama yra socialinės nuostatos sąvoka. Tyrimų atliktų įvairiuose kraštuose, duomenys rodo, kad ne tik įvairių visuomenės narių, bet ir pedagogų nuostatos į neįgalius žmones dažnai būna neigiamos. Pavyzdžiui, S.Ionescu ir Ch. Despins Kanadoje atlikto tyrimo rezultatai patvirtina, kad kai žmonės deklaruoja bendras nuostatas į neįgaliuosius (į jų teises, vietą visuomenėje ir pan.), jos dažniausiai būna teigiamos. Tačiau respondentų išreikštos nuostatos gerokai pasikeičia. Socialinę izoliaciją lėmė tai, kad daugelis žmonių tiesiogiai negalėjo kontaktuoti su neįgaliaisiais. Vakarų Europoje jau XX a. pradžioje pradėjo formuotis psichosociologinis požiūris, kad negalia visų pirma yra iš visuomenės kylanti problema. Taip yra todėl, kad būtent dėl visuomenės narių masinėje ir individualioje sąmonėje esamų neigiamo atspalvio socialinių vaizdinių neįgaliesiems sunku integruotis į visuomenę. G.Meyersonas teigia, jog „sutrikimas yra tik fizinės būsenos variacija, kuriai mes suteikiame neigiamą vertę“. Nuo socialinio vaizdinio sąvokos neatsiejama socialinės nuostatos sąvoka. Neįgalūs žmonės Lietuvoje susiduria su daugybe problemų visose gyvenimo srityse. Socialinių negalės vaizdinių pažinimas leidžia atskleisti socialinės grupės, kurioje yra neįgalusis, esmines visų priimtas psichosocialines gaires, kurios struktūruoja šios grupės veiklą. Socialinio konstravimo idėja suteikia metodologinį pagrindą modeliuoti ne tik neįgaliųjų socialinės integracijos ir ugdymo procesus, socialinių nuostatų negalės atžvilgiu formavimosi mechanizmus, tačiau ir apskritai socialinę negalės sampratą, atspindimą politiniame ir moksliniame diskurse. Greitų socialinių ir ideologinių pokyčių kontekste negalia ir neįgalieji nebegali būti vertinami vienos mokslinės teorijos aspektu. Negalės daugiamatės sampratos atskleidimas tampa vienu iš esminių socialinės integracijos poreikių ir uždavinių. Neįgaliųjų problemų sprendimas pedagogams, socialiniams darbuotojams, mokslininkams, politikams šiandien atveria naujas perspektyvas. Nuo konkrečios socialinės - kultūrinės aplinkos dominuojančių negalės vaizdinių iš esmės priklauso neįgaliųjų socialinės integracijos formos ir pobūdis. Atskiruose civilizacijos raidos etapuose nuostata į neįgaliuosius priklausė nuo atskiros šalies ekonominio lygio, kuris sąlygoja žmonių gerbūvį, tradicijų, dorovinių, religinių, filosofinių veiksnių. Visais laikais visuomenės nuomonė pačiam neįgaliajam turi didelę reikšmę. Neįgaliųjų adaptacijai didžiausią kliūčių kelia ne kasdieniniai sunkumai, susiję su negalia, bet visuomenės nepakankama pagarba, jo asmenybės menkinimas bei netinkamas į jį požiūris. Nuo to, kaip aplinkiniai bendrauja su neįgaliaisiais, priklauso šių elgesys ir prisitaikymas prie aplinkos: aplinkinių pagarba ir tolerancija, saugumo jausmas neįgaliajam padeda išsiugdyti savigarbą, savimeilę, savivoką, tuo tarpu neigiamas požiūris formuoja nepilnavertiškumą arba agresyvumą.

Visuomenės nuostatų į neregius tyrimų rezultatai Lietuvoje

1990 m. V. Gudonis tyrė nuostatą į neįgaliuosius Lietuvoje. Tyrimo rezultatai parodė, kad 47,18% respondentų turėjo negatyvią nuostatą į neregius. Pagrindinė priežastis yra ta, kad visuomenė nepakankamai turi žinių apie aklųjų potencialias galimybes. Tai rodo, jog aklieji yra sąlygiškai izoliuoti nuo visuomenės. 1999 m. V. Gudonis pakartotinai tyrė visuomenės nuostatą į neregius. Buvo pastebėti pozityvūs poslinkiai. Negatyvi nuostata į neregius gyventojų tarpe sumažėjo iki 35%. Žmonių nuostatą teigiamai įtakojo gautos žinios apie neregius žiniasklaidos kanalais. Pozityviausia nuostata į neregius 1999 m. parodė 18-20 m. amžiaus grupės, t.y. jauniausi respondentai.

Valstybės globa ir jos ribos

Lietuvos, kaip ir daugelio kitų šalių, visuomenei būdingos tam tikros socialinės problemos. Socialinių problemų samprata laikui bėgant kito. Bedarbystė, visuomenės diferenciacija, neįgaliųjų padėtis dar neseniai buvo vertinama ne kaip socialinė, o kaip individuali problema, t.y. kaip žmogaus nesugebėjimas prisitaikyti prie kintančių socialinių sąlygų. Manoma, jog žmonėms turintiems sutrikimų, reikia padėti „apginkluojant“ juos žiniomis, įgūdžiais, mokėjimais, kad jie galėtų sėkmingai integruotis į visuomenę. Tačiau, kaip ir tėvų atveju, gali pasireikšti ir perdėta globa. Perdėta ir visa apimanti valstybės globa, kai daugėja valstybinio reguliavimo, valstybės kišimosi į daugumą žmogaus gyvenimo sričių ir kai vyksta didelis perskirstymas. Tokios globos pavyzdys gali būti reikalavimas prisisegti saugos diržus, privalomasis civilinis draudimas ir kt.

tags: #perdeta #globa #sinonimai

• sužinokite daugiau apie Vydūno gimtinę Jonaičiuose
• Saugios alternatyvos nėštumo metu
• Patarimai, kaip palengvinti vaiko gydymo naštą
• Išsamiau apie 12 metų vaiko psichologinius pokyčius
• Patarimai tėvams, kai 2-metis vaikas supranta, bet nekalba