Pavasari gimsta, vasara nerimsta, rudeni tėva: Vilniaus slėnių paslaptys
Vieni miestai turi pasakojimus-legendas, kiti ne. Visi gerai žinome, kad Vilnius turi legendą apie geležinį vilką, bet miestui priklauso ir ši Meilės, Pasiaukojimo legenda. Ši romantiška istorija per šių laikų prizmę atskleis, iš kur kilęs Pavilnys, kodėl Vilniuje visos gatvės, o tik vienas kelias yra Juodasis, ir kodėl jis toks Juodas; kam buvo pastatyta šv. Petro ir šv. Povilo bažnyčia, papasakos apie didingą Rokantiškių pilies praeitį, kai ji buvo viena iš gražiausių mūrinių pilių Lietuvoje.
Vilnius turi legendą apie miesto įkūrimą, kurią žino kiekvienas vilnietis, bet miestas užmiršo vieną nedidelį, bet labai kilnų ir prasmingą epizodį iš savo praeities. Apie žmones, kurie čia prarado gyvybes, gindami savo namus ir meilę, kuri, tikiu, ir šiandien sklando čia šiuose Vilniaus slėniuose ir kalvose. Buvo įvykiai, kurių mes neturime teisės pamiršti, o turime papasakoti savo vaikams ir anūkams, kad tai įvyko čia, tai iš šitų vietų atėjo mūsų stiprybė ir meilė.
Gedimino ryto bėgimas per gamtos nubudimą
Rytas, tas nuostabus gegužinis pavasario rytas, jis toks gaivus, šiltas, svajingas, romantiškas ir labai gaivinantis. Gediminas, bėgdamas žaliojo Belmonto parko takais, gaudo kiekvieną vėjo sukeliamą kvapo pliūpsnį. Jam trisdešimt ketveri metai, jis augo čia, šituose kloniuose ir kalvose, čia, prie srauniosios Vilnios krantų. Čia žemutiniame Pavilnyje, nors ir viršutinį Pavilnį, ir dar tolimesnes šio rajono apylinkes, jis žino mintinai kaip penkis savo pirštus.
Gedas istorikas arba archeologas. Baigė Vilniaus universitetą, vėliau mokėsi ir stažavosi Varšuvos, Maskvos ir Berlyno universitetų suoluose bei auditorijose. Nė vienos dienos negali praleisti nesvajodamas, neknaisiodamas, nemąstydamas apie dar neatrastus arba seniai užmirštus senaties įvykius. Fizinė forma jam yra kasdienybė: pribėga laiptukus, Pučkorių-Belmonto take, kurie gana statūs, ir pradeda nuo kairės kojos, dešimt šuoliukų, keičia koją, vėl dešimt, ir taip nesustodamas iki viršaus.
Rokantiškių pilis ir istorijos svarba
Kitaip negalėjo ir būti, juk pro šias apylinkes ėjo keliai iš Vilniaus į Vitebską, Smolenską, Maskvą. Čia ėjo senieji trakai, pro čia leidosi į tolimus žygius lietuvių pulkai ir, deja, pro čia ateidavo svetimi kariūnai. Gal dėl to ir stovėjo čia, netoli, vos už kokių dviejų kilometrų, kažkada viena iš gražiausių ir garsiausių tų laikų mūrinė Rokantiškių pilis.
Gerai, kad pagaliau Gedas pagal vieną Europos programą „pramušė“ pinigėlius kasinėjimo darbams. Kiek nedaug mes apie ją žinome, mūsų valdžiai tai visiškai nerūpi. „Ar ne keista? Kodėl taip yra, kas mes per tauta pasidarėme, kad nenorime pažinti savo tėvų ir senelių?“ - bėgdamas mąsto Gedas. Graudu ir skaudu už mus, už tautą, kuri tiek metų, tiek amžių kovojo, kentėjo, ir, pasirodo, dėl ko, vardan ko?
Juodasis kelias: kas slypi po pavadinimu?
Vilniečiai, bent dauguma jų, turi žinoti arba bent girdėjo, kur yra tas Juodasis kelias. Tik niekas nesusimąsto, kodėl jis juodas, kodėl būtent toks pavadinimas, o ne kitoks, kas jį davė, nuo ko jis atsirado. Kelias vingiuoja ir kyla aukštyn, vienoje vietoje gal koks kilometras didžiulės įkalnės. Tai su mašina gal ir nesunku, bet jūs su dviratuku pabandykit į jį užvažiuoti, va čia tai bus gardumėlis, gal dėl to jis ir Juodasis.
| Objektas | Reikšmė istorijoje |
|---|---|
| Rokantiškių pilis | Gynybinis centras, svarbių prekybos kelių mazgas. |
| Juodasis kelias | Istorinis takas su sudėtingu reljefu ir paslaptimis. |
| Pavilnys | Istorinė gyvenvietė, kurios pavadinimas slepia gilias šaknis. |
Vilniaus krašto verbų tradicija
Vilniaus krašto verba - unikalus mažasis tautodailės dirbinėlis. Meniškai nupintas ir surištas iš sausų gėlių bei žolynų, jis savitai atkartoja visoje Lietuvoje paplitusią verbos puokštelę. Iki XX a. Vilniuje gyvenanti senojo verbų pynimo amato puoselėtoja Agata Granicka tuo užsiima jau septinta karta savo šeimoje.
Žvelgdamas į A. Granickos rankomis supintas verbas grožiesi kruopščiu pynimu, spalvų, formų, augalų deriniais ir jų išdėstymu. Senoji Vilniaus krašto verbų pynėjų karta išėjo, ir likome tik tos, kurios riša verbas norėdamos sustabdyti laiką. Iš tikrųjų nelengvas iššūkis toliau tęsti šią tradiciją, tačiau kiekvienas žmogus, atėjęs į edukacijos pamoką, tik jos pabaigoje supranta, koks tai sudėtingas darbas.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
