Persileidimas - tai skausminga ir emociškai sunki patirtis, su kuria kasmet susiduria tūkstančiai moterų Lietuvoje. Nors tai dažna, apie tai vis dar kalbama per mažai, o vienas svarbiausių klausimų, kuris iškyla porai po tokios netekties, - kada vėl galima planuoti nėštumą? Šis klausimas neturi vieno universalaus atsakymo - jis priklauso nuo fizinės ir emocinės moters būklės, persileidimo aplinkybių ir gydytojų rekomendacijų. Persileidimas besilaukiančiai šeimai yra didžiulė drama. Dauguma moterų po persileidimo patiria vadinamąją kompensacijos maniją - troškimą kuo greičiau vėl pastoti… Tačiau svarbu neskubėti vėl be atodairos pastoti, kitą nėštumą būtinai planuokite.
Persileidimu laikomas nėštumo nutrūkimas iki 22 nėštumo savaitės. Medicinoje jis dar vadinamas savaiminiu abortu, kai vaisius sveria mažiau nei 500 gramų. Persileidimas gali būti ankstyvas ir vėlyvas. Pagal laiką jie skirstomi į ankstyvuosius (iki 12 savaitės) ir vėlyvuosius (13-22 savaitės). Manoma, kad persileidimas yra natūralioji atranka, kai pati gamta atsikrato nesveikų vaisių. Apie 80 proc. persileidimų įvyksta pirmajame trimestre - iki 12 savaitės, o apie 10-25 proc. visų nėštumų baigiasi persileidimais. Dauguma įvyksta taip anksti, kad moteris net nebuvo supratusi, jog laukiasi.
Persileidimas yra nemalonus, tačiau natūralus ir dažnai pasitaikantis dalykas - daug dažniau, nei atrodytų. Neretas atvejis, kai persileidimas įvyksta labai ankstyvoje stadijoje, moteriai dar net neįtariant nėštumo.

Persileidimų pasiskirstymas pagal nėštumo savaitę:
| Charakteristika | Ankstyvas (iki 12 sav.) | Vėlyvas (13-22 sav.) |
|---|---|---|
| Dažnumas | Apie 80 proc. visų persileidimų | Apie 20 proc. visų persileidimų |
| Eiga / Simptomai | Dažnai nežymus tepliojimas, gali priminti vėluojančias mėnesines | Gali pasireikšti ryškiau: nutekėti vaisiaus vandenys, pasirodyti stiprus kraujavimas |
Priežasčių, dėl kurių įvyksta persileidimas, yra galybė. Dažniausiai tai būna atsitiktinis genetinis sutrikimas, kurio nei išvengti, nei numatyti neįmanoma. Apie 50 procentų atvejų kūdikio chromosomų problemos yra atsakingos už ankstyvą nėštumo praradimą. Dauguma šių chromosomų problemų atsiranda atsitiktinai, kai embrionas dalijasi ir auga, nors tai tampa vis dažnesnė moterims senstant. Tai yra viena dažniausių pirmojo nėštumo trimestro persileidimų priežasčių. Su chromosomos patologija gimsta apie 0,6 proc. naujagimių, tačiau embrionų su chromosomos patologija užsimezga gerokai daugiau. Taip gamta pati bando apsaugoti.
Moters amžius yra vienas stipriausių rizikos veiksnių. Moterims iki 30 metų rizika siekia apie 10-12 proc. Nuo 30 iki 34 metų ji pakyla iki maždaug 15 proc., o 35-39 metų amžiaus grupėje siekia jau 20 proc. Moterims vyresnėms nei 40 metų tikimybė pasiekia 40 proc. Tai nereiškia, kad vyresnės moterys negali sėkmingai išnešioti.
Nauji moksliniai tyrimai rodo, kad nauja priežastis gali būti nepakankamas kamieninių ląstelių kiekis vidiniame gimdos audinyje. Tyrėjai mano, kad toks audinys greičiau „sensta“ ir tai yra persileidimo priežastis. Kamieninių ląstelių į gimdą patenka su krauju iš kaulų čiulpų, vadinasi, jei būtų sustiprinta kamieninių ląstelių gamyba kauluose, būtų galima sustiprinti ir gimdos audinius.
Nėštumo nutrūkimo simptomai priklauso nuo jo trukmės, priežasties ir kiekvienos moters organizmo ypatybių. Svarbu atkreipti dėmesį į šiuos požymius:
Pastebėjus nors vieną iš šių požymių, reikia kuo skubiau kreiptis į gydytoją. Kol sulauksite gydytojo, gulėkite ir ilsėkitės. Stenkitės nepanikuoti, nors tai ir sunku. Tepliojimas dar nereiškia, kad nėštumas tikrai nutrūks.
Grėsiantis persileidimas yra būklė, kai pasirodo pavojaus požymiai (kraujavimas, nedideli skausmai), bet nėštumas dar nėra nutrūkęs. Gydytojas paprastai rekomenduoja lovos režimą ir vengia skirti vaistų pirmajame trimestre.

Gydytojas nustato nėštumo nutrūkimą remdamasis ginekologiniu patikrinimu ir ultragarso tyrimu. Jei moteriai suteikiama skubi pagalba, vaisių dar galima išgelbėti. Nestabdant persileidimo, kraujavimas tampa gausus, vaisiaus nebeįmanoma išgelbėti.
Kiekvienu atveju gydymas - individualus. Jei moteris sveika, o gresiančio persileidimo priežastis - neaiški, skiriamas tik simptominis gydymas (dažniausiai - gulimasis režimas, vitaminai, magnio preparatai, mažinantys gimdos tonusą). Esant persileidimams dėl hormoninio nepakankamumo, skiriamas hormoninis gydymas ir gimdos tonusą mažinantys vaistai - dažniausiai magnio preparatai.
Daugeliu atveju viskas į vėžes sugrįžta iki naujo mėnesinių ciklo.
Persileidimas yra ir fizinis, ir emocinis išgyvenimas. Kraujavimas paprastai trunka nuo kelių dienų iki dviejų savaičių. Po abrazijos paprastai užtrunka 1-2 dienas, iki moteris gali grįžti į įprastą gyvenimą. Pirmąją parą gali jaustis skausmingi gimdos spazmai. Lengvesni spazmai ir kraujingos išskyros gali tęstis apie dvi savaites. Moterys skundžiasi, kad po abrazijos jaučiasi lyg sirgtų šlapimo pūslės uždegimu, be to - pučia pilvą. Seksas nesiūlomas dvi savaites po persileidimo, kad būtų išvengta infekcijos.
Emociškai moterys skirtingai reaguoja į persileidimą. Vienoms tai mažareikšmis nutikimas, kitoms - tarsi žemė slysta iš po kojų. Labai svarbu pabrėžti, kad nėra vieno teisingo būdo, kaip išgyventi persileidimą. Daugelis moterų apie jį nutyli, todėl jaučiasi vienišos ir izoliuotos.
Nėštumo netektis yra ne tik fizinė, bet ir sunki emocinė patirtis. Moteris gali jausti liūdesį, pyktį, kaltę ar neviltį. Norą tapti tėvais ir vaikelio troškimą gali pakeisti baimė vėl patirti netektį ir abejonės, kad sugebėsite tai išgyventi dar kartą. Moterys gali jaustis liūdnos ir sudaužytos po persileidimo. Prieš bandydami vėl pastoti, jos turi skirti laiko protiškai apdoroti viską, kas įvyko.
Jei liūdesys nepraeina ilgą laiką, sutrikdomas miegas ar nyksta apetitas, verta kreiptis į psichologą. Moterys gali psichiškai susidoroti po persileidimo, kreipdamosi į licencijuotą terapeutą, kuris gali padėti joms įveikti emocijas, kurias jos jaučia. Jie taip pat gali išmokyti, kaip jos gali susidoroti su savo emocijomis.

Kai nėštumas baigiasi persileidimu, kyla natūralus nerimas, kad taip gali nutikti ir kitą kartą. Daugumai persileidimą patyrusių nėščiųjų pirmojo trimestro dienos slenka ypatingai lėtai, jos su baime laukia savaitės, kuomet praeitą kartą nutrūko nėštumas. Nėra teisingo laiko, kiek reikia laukti ir/ar gedėti. Moterys gali ovuliuoti ir pastoti jau po dviejų savaičių po persileidimo.
Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas, po persileidimo rekomenduojama palaukti mažiausiai 3 mėnesius prieš vėl bandant pastoti. Tai leidžia organizmui atsigauti ir sumažina komplikacijų riziką. Tačiau šios rekomendacijos - bendro pobūdžio.
Lietuvoje veikiantys akušeriai ginekologai dažniausiai vadovaujasi šiuo principu:
Po savaiminio persileidimo pastoti rekomenduojama pralaukus bent vieną mėnesinių ciklą. Pastoti patariama praėjus 4-6 mėnesiams po persileidimo, tačiau viskas priklauso nuo konkrečios situacijos ir kartais palaukti rekomenduojama ilgiau.
Mokslininkai stebėjo 1 083 moteris, kurių didžioji dalis buvo patyrusios persileidimą prieš 20 savaičių ir nebuvo patyrusios jokių komplikacijų. Buvo pastebėta, kad per 76 proc. moterų bandė pastoti trijų mėnesių laikotarpiu po persileidimo. Šios moterys turėjo didesnę galimybę pastoti už tas, kurios nėštumo planavimą buvo nukėlusios trims ir daugiau mėnesių. Beveik 70 proc. moterų, neatidėliojusių nėštumo, pastojo. Iš grupės, kurios dalyvės nėštumo planavimą buvo atidėjusios vėlesniam laikui, pastojo tik 51 proc. moterų. 53 procentai moterų, neatidėliojusių nėštumo, pagimdė išnešiotus kūdikius.
Tyrimų autoriai teigia, kad reikėtų atidžiau persvarstyti rekomendacijas, teigiančias, kad po persileidimo nėštumo planavimą reikėtų atidėti 3 - 6 mėnesiams. Mokslininkai pripažįsta, kad porai gali būti reikalingas laikas emociniam išgijimui po netekties, tačiau pabrėžia, kad patyrus savaiminį abortą iki 20 nėštumo savaitės, nereikėtų manyti, kad motinos organizmas yra nualintas ir negabus priimti naują gyvybę.
Jei kyla klausimų, visada teiraukitės savo gydytojo, kodėl rekomenduoja laukti būtent tiek.
Planuojant kitą nėštumą reikėtų išsiaiškinti buvusio persileidimo priežastis, kad vėl neįvyktų tragedija. Laikas Jums reikalingas, kad pailsėtumėte ir atliktumėte kelis svarbius tyrimus. Tik tada, gydytojui leidus, bandykite pastoti vėl.

Svarbu žinoti: persileidimas nereiškia, kad negalėsite susilaukti vaikų. Dauguma moterų po persileidimo sėkmingai pastoja ir pagimdo sveikus kūdikius. Jei moteris persileidžia kartą, nuo to nepadidėja tikimybė, kad ji persileis pastojusi vėl. Prognozuojama persileidimo rizika būsimo nėštumo metu, kai moterys patyrė vieną persileidimą, yra apie 20 proc.
Akušerijoje persileidimas laikomas normaliu dalyku. Dažniausiai po persileidimo net neieškoma jo priežasties, nes jų gali būti galybė. Paprastai tirti pradedama moteris, patyrusi tris iš eilės persileidimus. Pakartotinių persileidimų priežastys skiriasi, dažniausiai juos nulemia keli veiksniai, pavyzdžiui, genetika, ginekologinė ir akušerinė būklė, mityba, gyvenimo būdas ir daugelis kitų. Net po dviejų persileidimų 85 proc. moterų sėkmingai išnešioja kitą nėštumą. Paprastai kitas nėštumas praeina be jokių komplikacijų, ir šeimai gimsta visiškai sveikas vaikelis.
tags: #pastojimas #po #ankstyvo #persileidimo