Nėštumas - tai ypatingas laikotarpis moters gyvenime, kurio metu jos organizme vyksta daugybė fiziologinių pokyčių, siekiant užtikrinti optimalias sąlygas vaisiui vystytis. Viena iš svarbių organizmo sistemų, kuri pasikeičia nėštumo laikotarpiu, yra kraujo krešėjimo (hemostazės) sistema. Nors daugelis moterų apie tai dažnai nesusimąsto, krešėjimo pokyčiai turi didelę reikšmę nėštumo eigai, gimdymui ir pogimdyminiam laikotarpiui. Šių pokyčių supratimas gali padėti geriau įvertinti tam tikrų kraujo tyrimų rezultatus, laiku pastebėti galimus sutrikimus ir užkirsti kelią sunkioms komplikacijoms.
Nėščiosios organizme kraujo plazmos padidėja apie 45-50 proc., besilaukiančioms dvynukų - net iki 60 proc. (apie 1,5 l cirkuliuojančio kraujo tūrio), eritrocitų - apie 20-30 proc. Kadangi didėja cirkuliuojančio kraujo tūris, auskultuojant širdį galima išgirsti sistolinį ūžesį ar trečią širdies toną, ir tai nėra patologinis požymis. Dėl netolygaus kraujo plazmos ir eritrocitų kiekio pasiskirstymo nėščiosioms būdinga fiziologinė anemija (stebima mažesnė hemogloino koncentracija), sumažėja kraujo klampumas (žemesnė hematokrito koncentracija).
Nėščiųjų anemija diagnozuojama, kai I ir III nėštumo trimestre hemoglobino koncentracija būna mažesnė nei 110 g/l, o II trimestre- mažesnė nei 105 g/l. Jeigu nėštumo metu hemoglobino nemažėja arba net didėja, tai lyg pirmasis įspėjamasis ženklas, kad reikėtų pagalvoti apie preeklampsiją. Po gimdymo praėjus 6 savaitėms, fiziologinė anemija įprastai išnyksta, taip pat ir cirkuliuojančio kraujo tūris per 6-12 savaičių po gimdymo sugrįžta į buvusį kiekį.
8-10 nėštumo savaitę eritrocitų padaugėja ir iki nėštumo pabaigos padidėja apie 20-30 proc., jeigu moters organizme yra pakankamas kiekis geležies.

Leukocitų nėštumo metu fiziologiškai padaugėja, ypač neutrofilų sąskaita (fiziologinis stresas). Didėjant nėštumo trukmei, didėja ir leukocitų kiekis. Manoma, kad tai vyksta dėl padidėjusio estrogenų ir kortizolio kiekio. Neutrofilų padaugėja, nes nėštumo metu sumažėja neutrofilų apoptozė. Jų chemotaksis ir fagocitinis aktyvumas yra sumažėjęs dėl inhibuojamųjų faktorių nėščios moters serume.
Leukogramoje gali būti mielocitų, metamielocitų, nėštumo metu tai nėra patologijos požymis, tai rodo aktyvų kraujo čiulpų atsaką į padidėjusią eritropoetino gamybą nėštumo metu. Taip pat fiziologiškai leukocitų kiekis didėja gimdant (stresinė situacija) ir ankstyvuoju laikotarpiu po gimdymo (kelias dienas po jo), gali pasiekti net iki 30 000/μl. Praėjus 4-6 savaitėms po gimdymo, leukocitų kiekis grįžta į normą.
Limfocitų kiekis I ir II nėštumo trimestrą sumažėja ir padidėja III trimestrą. Būdinga monocitozė, ypač I trimestrą, tačiau ji mažėja didėjant nėštumo trukmei. Monocitų ir limfocitų santykis yra labai padidėjęs.
Nėštumo metu atliekami šlapimo tyrimai tampa kone kasdienybe. Kiekvienas rezultatas, kuris bent šiek tiek nukrypsta nuo normos, sukelia daugybę klausimų - ypač kai laboratorinėje ataskaitoje atsiranda pavadinimas „leukocitai“. Ar tai pavojinga? Ar reikia gydymo? Ar tai rodo uždegimą? Leukocitai yra baltieji kraujo kūneliai, atsakingi už kovą su infekcijomis. Jų buvimas šlapime reiškia, kad organizmas kažkur šlapimo takuose gali kovoti su bakterijomis ar kita infekcija. Vis dėlto, ne kiekvienas leukocitų padidėjimas reiškia pavojų - ypač nėštumo metu, kai fiziologiniai pokyčiai gali turėti įtakos tyrimų rezultatams.
Nėštumo metu moters organizmas keičiasi iš esmės - tiek hormoniniu, tiek fiziologiniu požiūriu. Šie pokyčiai gali paveikti ir šlapimo takus, todėl leukocitų šlapime rasta dažniau nei ne nėštumo metu. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas leukocitų padidėjimas yra pavojingas - svarbu suprasti, kodėl tai vyksta.
Didėjantis progesterono kiekis nėštumo metu veikia ne tik gimdą, bet ir atpalaiduoja šlapimo takų raumenis. Tai lėtina šlapimo nutekėjimą, o užsistovėjęs šlapimas tampa palankia aplinka bakterijoms daugintis. Organizmas į tai gali reaguoti padidindamas leukocitų skaičių. Be to, dėl padidėjusio kraujo tūrio ir inkstų filtracinės funkcijos aktyvumo, į šlapimą gali patekti daugiau elementų, įskaitant leukocitus, net jei nėra aktyvios infekcijos.
Didėjanti gimda spaudžia šlapimtakius ir šlapimo pūslę, todėl šlapimo tekėjimas sulėtėja ar net dalinai užsilaiko. Dėl to šlapimas ilgiau būna inkstuose ar šlapimo pūslėje, o tai sukelia šiltesnę, drėgnesnę aplinką, galimybę bakterijoms daugintis ir imuninį atsaką - leukocitų migraciją į pažeistą vietą. Net jei moteris neturi akivaizdžių simptomų, organizmas gali pradėti kovoti su mikroorganizmais dar prieš pasireiškiant infekcijos požymiams.
Nėščiųjų imuninė sistema natūraliai šiek tiek susilpnėja, kad vaisius būtų „priimtas“ moters organizme. Dėl šios priežasties jos tampa labiau linkusios į šlapimo takų infekcijas, net jei anksčiau tokių problemų nebuvo. Todėl leukocitų šlapime gali būti net ir be akivaizdžių simptomų - ši būklė vadinama asimptomine bakterijurija. Ji reikalauja dėmesio, nes jei infekcija progresuoja, gali išsivystyti rimtesni uždegimai, tokie kaip pielonefritas.

Trombocitų kiekis normos atveju nėštumo metu nekinta arba sumažėja nedaug, padidėjimas yra retas. Trombocitų kiekis sumažėja dėl hemodiliucijos, padidėjusio trombocitų sunaudojimo. Norma - 140-300x10e9/l. Apie 5 proc. nėščiųjų būna saikingai sumažėjęs trombocitų kiekis. Gestacinė trombocitopenija - tai nedidelis asimptomis trombocitų kiekio sumažėjimas, atsiradęs III trimestrą, kai pacientė prieš nėštumą neturėjo trombocitopenijos, ji savaime praeina po gimdymo. Trombocitų kiekis turi būti >70x10e9/l, apie 1/3 nėščiųjų būna 130-150x10e9/l. Trombocitų kiekis normalizuojasi po gimdymo praėjus 2-12 savaičių.
Trombocitai yra kraujo plokštelės, kurios labai svarbios kraujo krešėjimo procese. Bendrame kraujo tyrime trombocitai žymimi trumpiniu PLT (angl. platelets - trombocitai). Jų vertė nurodoma trombocitų skaičiumi viename mikrolitre kraujo, t. y. MPV (angl. Mean platelet volume) - vidutinė trombocitų apimtis. Didesni trombocitai yra jaunesni ir hemostaziškai aktyvūs. Trombocitams bręstant, jų MPV mažėja. PDW (angl. Platelet distribution width) - trombocitų pasiskirstymas pagal dydį. Jei trombocitų dydžio pasiskirstymas nevienodas, PDW didėja. Pct (angl. Platelecrit) - trombokritas - tai hematologinio analizatoriaus rodiklis, rodantis suminį trombocitų tūrį.
Normalus trombocitų skaičius svyruoja nuo 150 tūkst. iki 450 tūkst. trombocitų viename mikrolitre kraujo (150-450 x 109/l).
Medicininiai terminai, kuriais nusakoma, kad trombocitų yra per daug, - trombocitozė ir trombocitemija. Daugelis žmonių, sergančių trombocitemija arba trombocitoze, neturi simptomų. Šie kraujo pokyčiai gali būti aptikti tik atlikus įprastinius kraujo tyrimus.
Trombocitemija reiškia didelį trombocitų skaičių, kurį sukėlė kita sveikatos būklė. Trombocitemija pasireiškia tuomet, kada genetiškai pakitusios kaulų čiulpų ląstelės skatina trombocitų gamybą kaulų čiulpuose. Ši būklė kartais vadinama pirmine arba esmine trombocitemija. Kraujavimas gali atsirasti ir žmonėms, kurių trombocitų skaičius yra labai didelis (>1 000 x 109/l). Taip yra dėl to, kad labai didelis trombocitų skaičius sutrikdo normalų krešėjimo sistemos darbą - pasireiškia kraujavimu iš nosies, burnos ar dantenų, spontaninėmis hemoragijomis kūne arba krauju išmatose. Taip pat kraujavimas gali atsirasti, jei trombocitai veikia netinkamai.
Trombocitozė reiškia didelį trombocitų skaičių, kurį sukelia kita liga arba nuolatinė sveikatos būklė. Ši būklė dažnai vadinama antrine arba reaktyvia trombocitoze. Priežastys gali būti lėtinės infekcijos, uždegiminės ligos, geležies stoka, onkologinės ligos (pvz., plaučių, virškinimo trakto, krūties ar kiaušidžių vėžys).
Trombocitų skaičiaus sumažėjimas vadinamas trombocitopenija. Jei trombocitų skaičius yra mažas, gali kilti sunkumų sustabdyti kraujavimą. Trombocitopenijos simptomų gali atsirasti staiga arba laikui bėgant. Kraujavimas gali atsirasti kūno viduje, po oda arba odos paviršiuje. Lengva trombocitopenija dažnai neturi jokių simptomų, dažniausiai nustatoma atsitiktinai, atliekant įprastinį kraujo tyrimą. Sunkios formos trombocitopenija gali būti pavojinga gyvybei. Trombocitų skaičius sumažėja, kai kažkas trukdo kaulų čiulpams gaminti trombocitus arba juos per greitai sunaikina imuninė sistema.

Nėštumas - hiperkoaguliacinė būklė, tai tarsi moters paruošimas gimdymui, kad nenukraujuotų. Nėštumo metu padidėja krešėjimo faktorių (VII, VIII, IX, X, XII ir von Willebrando faktoriaus), plazmos fibrinogeno koncentracija kraujyje, o plazmos fibrinolizinis aktyvumas sumažėja. Krešėjimas vyksta intensyviau, dėl to padidėja giliųjų venų trombozės ar kitų su krešėjimu susijusių būklių rizika.
Nėštumo metu kraujo krešėjimo sistema patiria reikšmingus pokyčius, kurie apsaugo mamą ir vaiką nuo pernelyg didelio kraujavimo gimdymo metu. Nors šie pokyčiai yra fiziologiniai, jie taip pat didina trombozės riziką. Siekiant laiku pastebėti galimus nukrypimus, užkirsti kelią tromboembolijai ar kitoms komplikacijoms, svarbu reguliariai atlikti kraujo tyrimus ir tinkamai interpretuoti jų rezultatus.
Nėštumo metu padidėja daugelio krešėjime dalyvaujančių baltymų, taip vadinamų krešėjimo faktorių, koncentracija (pavyzdžiui, fibrinogeno, VII, VIII, X faktorių), sumažėja natūralių krešėjimą slopinančių baltymų, tokių kaip baltymo S, antitrombino kiekis. Taip pat labiau yra slopinama fibrinolizė (krešulių tirpinimo procesas), todėl kraujas tampa linkęs labiau sudaryti krešulius. Šie pokyčiai nėra patologija - tai fiziologinė nėščiųjų adaptacija. Padidintas polinkis kraujui krešėti, pirmiausia, yra apsauga gimdymo metu. Didėjantis krešėjimo pajėgumas padeda sumažinti pogimdyminio kraujavimo (hemoragijos) riziką. Tačiau egzistuoja ir padinto krešumo rizika - polinkis į trombozę. Hiperkoaguliacinė nėščiųjų būsena nuo 4 iki 50 kartų padidina veninės tromboembolijos (VTE) riziką. Nėščiosios, palyginti su nenėščiomis moterimis, turi didesnę giliųjų venų trombozės (GVT) ir plaučių embolijos (PE) riziką.
Kartais krešėjimo pokyčiai gali sąveikauti su kitomis ligomis, pavyzdžiui, preeklampsija, antifosfolipidiniu sindromu ar placentos nepakankamumu.
Nėštumo metu gali būti atliekami įvairūs kraujo krešėjimo sistemos tyrimai. Kai kurie jų skiriami įprasta tvarka reguliaraus apsilankymo pas nėštumą prižiūrintį gydytoją metu, kiti skiriami, jei atsiranda įtarimų dėl galimų sutrikimų. Bendras hematologinis tyrimas (apimantis trombocitų skaičiaus nustatymą). Trombocitai atlieka svarbų vaidmenį pradiniame krešulio formavimąsi. Paprastai nėštumo metu trombocitų skaičius gali nežymiai sumažėti (dėl praskiedimo efekto, t. y. padidėjusio kraujo tūrio), tačiau vertės paprastai išlieka normos ribose.

Nors daugelis kraujo rodiklių nėštumo metu gali nežymiai svyruoti dėl fiziologinių priežasčių, yra situacijų, kai būtina atkreipti dėmesį ir pasikonsultuoti su gydytoju.
Jei trombocitų kiekis yra žymiai viršijantis normą (pvz., 420 tūkst./μl, kai norma iki 370 tūkst./μl), tai gali reikšti trombocitozę ar trombocitemiją. Nors šios būklės dažnai neturi simptomų ir aptinkamos atsitiktinai, jos gali didinti kraujavimo ar trombozės riziką.
Padidėjęs leukocitų kiekis kraujyje (pvz., 14 ar didesnis, kai norma 4-8 tūkst./μl) gali rodyti uždegiminį procesą organizme. Nors nėštumo metu nedidelis leukocitų padidėjimas gali būti normalus, nuolat aukštas rodiklis, ypač kartu su kitais simptomais ar padidėjusiu C reaktyviojo baltymo (CRB) kiekiu, reikalauja papildomo ištyrimo, siekiant nustatyti uždegimo priežastį.
Jei moteris pastebi kojų tinimus, sunkumą, mėšlungį, tai gali būti venų varikozės požymiai, kurie nėštumo metu gali paūmėti dėl didėjančio veninio spaudimo. Nors ne visos moterys nėštumo metu patiria venų varikozę, svarbu žinoti apie profilaktines priemones, tokias kaip kompresinės kojinės.
Svarbu atsiminti, kad laboratorinių tyrimų rezultatai turi būti vertinami kartu su klinikiniais simptomais ir nėštumo istorija. Tik gydytojas gali tinkamai interpretuoti tyrimų rezultatus ir paskirti reikiamą gydymą ar papildomus tyrimus.

tags: #padideje #leukocitai #ir #trombocitai #nestumo #metu