Senoji lietuvių lopšinių tradicija: tarp raminimo ir bauginimo
Lopšinės - tai pirmasis tautosakos žanras, su kuriuo žmogus susiduria vos gimęs. Įprasta manyti, kad lietuvių liaudies ir apskritai lopšinės - tai kūdikiams bei mažiems vaikams raminti skirta dainuojamosios tautosakos rūšis. Vis dėlto jų tekstuose kartais pasitaiko bauginančių, žiaurių ir smurtinių motyvų, kurių semantinis laukas vaikams galėtų veikiau kelti nerimą ir įtampą nei raminti.
Bauginimo strategija: mitinės būtybės ir gyvūnai
Lopšinės yra itin archajiškas tautosakos žanras, tačiau dėl tam tikrų savo ypatybių jos dar nedaug tyrinėtos. Lietuvoje žinomi lopšinių tipai, kai nemiegantis vaikas gąsdinamas arba tekste minimi vaikui grėsmę keliantys subjektai. Dažniausiai vaikas bauginamas mitine būtybe - baubu:
Užmik, užmik, N N,
Tupi kampe baubas
Su mediniais nagais,
Geležiniais ragais.
Jei nemigsi, jis pagaus.
Kai kuriose lopšinėse derinami žadėjimo ir grasinimų psichologinio poveikio būdai - vaikams, jeigu jie nemiegos, ne tik nusakomi gresiantys padariniai, bet ir įvardijamas apdovanojimas, kuris bus gautas užmigus. Be mitinių būtybių, lopšinėse vaikus galima bauginti ir gyvūnais bei fiziniu smurtu, kas atspindi tradicinėse kultūrose gyvavusį požiūrį į fizines bausmes, taikytas nepaklusniems vaikams sutramdyti.
Lopšinės kūdikiams. Muzika miegui. Raminanti muzika vaikams ir ne tik, padedanti užmigti. 4 val.
Žiaurūs ir smurtiniai motyvai lopšiniuose
Kitai dėmesio vertai grupei priklausančiose lopšinėse vaikai tiesiogiai nebauginami, tačiau siužetuose apdainuojami žiaurūs ir smurtiniai motyvai. Itin gerai žinomas lopšinės tipas „Zuikis vaiką lingavo“ dažnai baigiasi netikėtais ir šiurpokais įvykiais:
Opa opa opapapa,
Zuikis vaiką lingavo.
Belinguodams užsnūdo,
Nuo trinkelės nusprūdo,
Varna akį iškirto,
Melniks skūrą nulupo,
Šiaučius batus pasiuvo.
Lietuviškųjų lopšinių tyrėjos teigia, kad lopšinės su žiauriais ir smurtiniais motyvais yra humoristinio pobūdžio ir būdavo skirtos vaikui palinksminti bei sudominti. Tokia humoristinė forma galbūt galėtų skatinti užuojautą ir empatiją, o smurtiniai motyvai, perkelti į gyvūnų pasaulį, atspindi tradicinei kultūrai būdingą pasaulėvaizdį, kur požiūris į smurtą skyrėsi nuo šiuolaikinio.
„Nuvertinimo“ motyvai ir vaiko vieta šeimoje
Dar viena tekstų grupė, kiek neįprasta šiandieniniu požiūriu, - lopšinės, kuriose vaikas tarytum „nuvertinamas“ arba „marinamas“. Jose matyti vaiko nuvertinimo motyvas: jis lyginamas su kitu, būsimu kūdikiu:
A a a mažų,
Duos dievulis gražų.
Šitų užaugysim,
Kitų numarysim.
Tokiuose tekstuose „marinimą“ galima suprasti kaip didelio verkimo maldymą, skatinimą būti ramiam ir tvardytis. Tai rodo, kad tradicinė ir šiuolaikinė kultūros nevienodai žvelgia į vaiką. Šiuolaikinė „neontokratija“ (vaiko iškėlimas į centrą) skiriasi nuo senosios pasaulėjautos, kurioje vaikas buvo tik dalis didesnės bendruomenės ir šeimos ciklo.
Lopšinių poveikio strategijų palyginimas
- Grasinimai: Mitinės būtybės ir fizinis smurtas kaip priemonė nuraminti.
- Žadėjimai: Pyragai ar dovanos už gerą elgesį ir miegą.
- Humoras: Gyvūnų pasaulio įasmeninimas per žiaurius įvykius.
- Nuvertinimas: Emocinis atsiribojimas, siekiant socializuoti vaiką.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
