Nuodingiausi darželio augalai Lietuvoje
Lietuvos gamtoje gausu ne tik vertingų, bet ir pavojingų augalų. Specialistai perspėja, kad daugelis nuodingų augalų, kurių dedama į sodus ir darželius, gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų, o kai kurie net mirtį. Svarbu mokėti atpažinti šiuos augalus ir imtis atsargumo priemonių, ypač auginant vaikus ar laikant naminius gyvūnus.
Pavojingi augalai darželiuose ir soduose
Nors atrodo sunku patikėti, tačiau mūsų miškuose ir pievose nuodingų augalų tikrai netrūksta, o pridėjus dar ir atvežtines sodų bei darželių puošmenas, jų susidaro visa gausybė. Vieni augalai gali sukelti mažesnius ar didesnius negalavimus, kiti - mirtinai nuodingi, yra ir tokių, kurių užtektų vos paragauti, ir žmogus mirtų. Botanikai perspėja neeksperimentuoti ir niekada neskinti nežinomo, nors ir dažnai sutinkamo bei nekaltai atrodančio augalo.
Pavojingi augalai sutinkami ne tik pievose, bet ir mūsų daržuose bei darželiuose. Apželdinant kiemus bei dekoratyvines vietas, jiems skirtų augalų pasirinkimas vis didėja, atsiranda naujų egzotinių gėlių, tačiau didelė dalis dekoratyvių, gražiai žydinčių augalų yra nuodingi. Tad piktžoles ravėti visada patariama su pirštinėmis. Jas pravartu dėvėti ir skinant žiedus puokštėms. Taip pat darbo metu nelieskite rankomis veido, akių. Jei pirštinių nenaudojate, baigę darbus, būtinai nusiplaukite rankas, kad nuo jų nuodingos sultys nepatektų į burną kartu su valgomomis uogomis ar vaisiais. Specialistai pataria, prieš perkant naujus augalus, žiūrėti ne tik į tai, ar jie tinka jūsų sodybai, bet būtinai pasitikslinkite, ar nėra nuodingos vienos ar kitos jų dalys. Nes vėliau nukentėti gali ne tik žmonės, bet ir augintiniai.
Nemažai nuodingų augalų aptinkama ir viešose apželdintuose miestų gėlynuose. Kai kurie kultūriniai ir nuodinguosius augalus ypač sunku atskirti, kol jie nežydi. Tuomet labai atidžiai reikia įsižiūrėti į kitas augalo dalis - stiebus, lapus, šaknis.
Nuodingiausi augalai ir jų savybės
Žalčialunkis
Šis augalas, anot botanikės, auga mišriuose miškuose ir atrodo kaip nedidelis krūmelis. Žiedai kaip alyvų - violetiniai ir kvepia kaip alyvos. Šitas augalas vadinasi žalčialunkis. Žalčialunkis yra labai nuodingas augalas. Kadangi šio augalo yra nuodingos visos dalys, buvusi ilgametė Lietuvos botanikos instituto darbuotoja pataria - jeigu jau labai norisi, žalčialunkį galima pauostyti, bet jokiu būdu neliesti. Kaip pasakytų botanikai, šio augalo morfologinės savybės yra nebūdingos mūsų kraštui. Paprastai augalų žiedai pražysta ant šakelių ir ant kotelių. O čia žiedai pražysta tiesiog ant stiebo. Šitoks reiškinys yra būdingas tropikams, kava taip žydi, tokiu būdu noksta jos pupelės. Vasarą, kaip pasakoja Ž. Lazdauskaitė, kyla antroji šio augalo pavojaus banga - tuomet žalčialunkiai subrandina savo vaisius. Šakutės būna aplipusios raudonais vaisiais. Atrodo be galo gražiai. Taip ir niežti nagai captelėti ir dėti į burną. Mirtina dozė yra apie 10 tokių „uogų“. Žalčialunkius kaip dekoratyvinius augalus dažnai žmonės augina soduose. Ž. Lazdauskaitė sako, kad tiems, kurie turi mažų vaikų, toks augalas nerekomenduotinas.
Dėmėtoji mauda
Įsivaizduokite didelį krapą žydintį baltai, - siūlo pašnekovė, pristatydama dar vieną itin pavojingą augalą, aptinkamą Lietuvos augalijoje. Jo stiebas yra violetinėmis dėmėmis margintas, dėl to ir vadinamas dėmėtuoju. Šitas augalas yra labai nuodingas. Šis augalas kartais yra naudojamas liaudies medicinoje vėžiui gydyti, tačiau nėra pagrįstų mokslinių tyrimų, kurie įrodytų jo gydomąsias savybes. Mauda auga pakrūmėse, paežerėse, vietose, kuriose yra daugiau drėgmės. Literatūroje esu skaičiusi, kad šis augalas nunuodijo Sokratą. Jis tą buvo prisišaukęs savo kalbomis, vaikščiodamas po agorą ir uždavinėdamas visokius „nepadorius“ klausimus, į kuriuos žmonės nenorėjo atsakinėti. Jis buvo apkaltintas jaunimo vedimu iš doros kelio ir buvo nuteistas. Taip yra kalbama, negaliu pasakyti, ar iš tiesų taip buvo. Tiems, kurie bando gydytis šiuo augalu, mokslininkė patarė būti itin atsargiems. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad šį augalą galima atpažinti ir pagal kvapą. Jis skleidžia nemalonų kvapą, tarsi šuniu atsiduoda. Paklausta, ar tokį augalą gali būti pavojinga net liesti, moteris teigė, kad su juo reikėtų elgtis kaip su bet kokiu kitu pavojingu daiktu: Ar su užtaisytu pistoletu žaisti dera? - retoriškai klausė pašnekovė. - Jeigu esi specialistas ir žinai, tuomet galima, bet jeigu nežinai, rizikuoti nepatarčiau.
Nuodingoji nuokana
Šio augalo lapai primena petražolės lapus, o žiedas - skėtinis, kaip krapo. Augimo vietos - ten, kur daug drėgmės - ežerų, upių pakrantės. Ją atpažinti galima pagal įdomų šakniastiebį. Jis yra kaip šaknis. Jeigu jį perpjautume pusiau, jis būtų sudarytas iš tokių kamerėlių. Anot botanikės, šiukštu negalima iš tokio augalo daryti jokių užpiltinių. Ji prisimena vieną atvejį, kai jos pažįstama jaunystėje turėjo vieną tragišką įvykį. Ji darė tyrimą Vakarinėje Lietuvos dalyje, viena babytė pasikvietė vyrus į talką šienui pjauti. Nutarė pavaišinti naminuke. Ji manė, kad išsirovė kažkokį tinkamą augalą, net nežinau, ką ji ten galvojo, užpylė jį naminuke, keturi vyrai kaip mūrai mirė akyse. Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad mirtis nuo šio augalo yra be galo skausminga. Augalo nuodai blokuoja kvėpavimo centrus smegenyse. Žmonės tiesiog uždūsta. Tai yra baisu.
Vilkauogė
Vasarą žmonės rankas tiesiai ne tik į nepažintus augalus, bet kyla susidomėjimas ir sunokusiomis uogomis. Viena jų, aptinkama miškuose, yra itin pavojinga. Mišriuose miškuose, krūmynuose būna vilkauogių. Dažniausiai būna keturi lapai, o viduryje išauga viena uoga - kaip mėlynė. Ji būna viena vienintelė. Jos nereikėtų valgyti. Nuo vienos tokios uogos nenumirsite, tačiau suvalgius saują - apsinuodyti tikrai galite. Einant mišku tikrai būna didelė pagunda, ypač vaikučiams.
Varpotoji juodžolė
Auga šlapiuose miškuose, krūmuose. Turi gražius lapus ir gražių juodų uogų kekę. Ji yra vėdryninių šeimos augalas, šios šeimos augalai visi - vieni daugiau, kiti šiek tiek mažiau nuodingi.
Pavojingi skėtinių šeimos atstovai
Skėtinių, arba salierinių, šeimai priklauso augalai, kurių žiedynai panašūs į skėtį. Šios šeimos atstovai yra krapai, kmynai, petražolės, salierai, morkos ir daugybė kitų gerai žinomų prieskoninių daržovių bei žolių. Tačiau šioje kompanijoje yra ir nuodingų augalų. Tarp jų - Sosnovskio ir Mantegacio barščiai, dėmėtosios maudos, nuodingosios nuokanos ir kt.
Jau žinome, kad Sosnovskio barščių sultys ir žiedadulkės gali sukelti rimtų nudegimų. Panašiai veikia ir Mantegacio barščiai, panašūs į Sosnovskio, tik dar didesni (iki 6 m) ir siauresniais lapais. Tai labai agresyvūs invaziniai augalai, kurių nuodingos sultys sukelia sunkių nudegimų. Jų invazija artėja prie Lietuvos - Lenkijoje šie barščiai jau išplitę. Beje, Lenkijoje buvo aprašytas atvejis, kai nuo Sosnovskio (ar Mantegacio) barščio sukeltų nudegimų mirė moteris. Lietuvoje aptinkama itin pavojingų dėmėtųjų maudų. Jos panašios į didelius krapus, tik žydi baltai. Augalo stiebas išmargintas violetinėmis dėmėmis. Būtent šios dėmės ir davė augalui tokį vardą. Maudos mėgsta drėgmę, todėl dažniausiai auga paežerėse bei drėgnose pakrūmėse. Dėmėtosios maudos kartais naudojamos kaip gydomieji augalai, tačiau neišmanant, kaip su jais elgtis, šių augalų geriau išvis neliesti. Beje, atpažinti dėmėtąsias maudas galima ir pagal nemalonų kvapą, primenantį sudrėkusį šuns kailį.
Dar vieni stiprių toksinių medžiagų turintys augalai - nuodingosios nuokanos. Jų lapai primena petražolių lapus, o žiedai panašūs į krapų. Nuodingosios nuokanos taip pat auga drėgnose ežerų ir upių pakrantėse, o kartais tiesiog vandenyje. Tačiau, skirtingai nei maudos, nuokanos turi apgaulingai malonų salierus primenantį kvapą. Mirtinai nuodingi yra specifinės išvaizdos šio augalo šakniastiebiai. Pagal juos atpažinti nuokanas yra lengviausia. Šaknys storos ir tarsi sudarytos iš pavienių kamerų su jas skiriančiomis pertvarėlėmis. Yra buvę atvejų, kai žmonės mirė nuo nuodingosios nuokanos naminių preparatų, paruoštų supainiojus šiuos augalus su vaistiniais. Augalo nuodai blokuoja kvėpavimo centrus smegenyse ir žmogus tiesiog uždūsta. Nuodingąsias nuokanas nesunku supainioti su vaistinėmis šventagaršvėmis bei jaunomis garšvomis.
Kiti nuodingi augalai
Daugelis nuodingųjų augalų nuo kultūrinių savo giminaičių skiriasi tuo, kad sugeba išsikeroti į didžiulį, platų ir aukštą krūmą. Taigi, jei matote savo ūgio krapą, kmyną ar petražolę, ko gero, tai ne jie. Gerokai sunkiau atskirti jaunus augalus. Visi kultūriniai skėtinių šeimos augalai turi smulkesnius lapelius ir tik jiems būdingą kvapą: su niekuo nepavyktų supainioti krapų, pankolių ar petražolių aromato. Jei vis dėlto knieti patyrinėti įtartiną augalą, apsaugokite savo odą, akis, stenkitės neįkvėpti žiedadulkių. Ir šiukštu neragaukite!
Vieni tokių nuodingų augalų, kurių lapelius galima supainioti su kultūriniais augalais, yra aitrieji vėdrynai. Tai žoliniai daugiamečiai 30-70 cm aukščio augalai, žydintys ryškiai geltonais žiedeliais. Jie auga apydrėgnėse pievose, ežerų ir pelkių pakraščiuose, pamiškėse, drėgnuose dirvožemiuose. Kaip ir kiti vėdrynai, yra nuodingi: turi protoanemono, stimuliuojančio nervų sistemą, didinančio eritrocitų ir hemoglobino kiekį kraujyje, be to, dirgina akių, nosies, gerklės ir vidaus organų gleivines. Vėdrynais patrynus odą, o kartais tik perėjus vėdrynų pieva basomis kojomis, jautresniems žmonėms atsiranda spuogelių bei pūslelių. Kol aitrieji vėdrynai nežydi, jie labai panašūs į petražoles ar jaunus salierus. Paprasčiausia vėdrynus atpažinti juos išrovus: petražolės turi vieną aiškiai matomą šaknį, o vėdrynų šaknys išsišakojusios.
Apgaulingus lapelius augina amerikinės lantanos (geltonosios šalavijai). Jos pas mus dažniausiai auginamos kaip kambarinės gėlės arba vienmetės gėlės lauke. Amerikinių lantanų žiedeliai smulkūs, balti, geltoni, oranžiniai ar raudoni, susitelkę skėtiškuose žiedynuose. Tai dekoratyvūs, tačiau nuodingi augalai. Ypač nuodingi jų žiedai - jais galima labai stipriai ar net mirtinai apsinuodyti. Todėl auginant amerikines lantanas labai svarbu, kad prie jų neprieitų naminiai augintiniai ir maži vaikai. Lapuose taip pat yra nuodingų dirginančių medžiagų, todėl prisilietimas prie šio augalo gali sudirginti odą. Atrodytų, amerikinės lantanos - kambarinės gėlės, tad kam jas valgyti? Tačiau lauke augančias lantanas, kol nežydi, galima supainioti su pipirmėtėmis - jų lapai tikrai panašūs. Tik lantanos kvepia paprasčiausia žole, o pipirmėtės skleidžia su niekuo nesupainiojamą aromatą.
Gražios, bet mirtinos. Apie mūsų miškuose augančias vilkauoges sakoma: „Gražios, bet mirtinos“. Keturlapės vilkauogės - tai daugiamečiai žoliniai augalai, dažni visoje Lietuvoje. Vilkauogės auga lapuočių ir mišriuosiuose miškuose, krūmynuose drėgnokuose, derlinguose dirvožemiuose. Būtent „vilko uogomis“ dažnas mūsų buvo gąsdinamas vaikystėje. Ir neatsitiktinai. Tai - labai gražūs augalai. Jų stiebai baigiasi keturiais lapais, o uogos yra tamsiai mėlynos, tad vaikams dažnai knieti jų paragauti. Tačiau vilkauogės laikomos bene nuodingiausiomis Lietuvos miško uogomis. Nuo vienos uogos žmogus galbūt nenumirs, bet nuo saujelės gali. Apsinuodijus prasideda vėmimas, skrandžio skausmai, sutrinka širdies veikla. Vaikai ar nepatyrę uogautojai gali supainioti vilkauoges su mėlynėmis. Tačiau vertėtų pažiūrėti į lapus: mėlynės turi daug smulkių lapelių, o vilkauogių lapai visuomet yra keturi ir ganėtinai stambūs.
Viliojančios raudonų uogų kekės auga ant raudonuogių šeivamedžių. Tai iki 6 m aukščio užaugantys krūmai. Mūsų krašte dažniausiai auga dviejų rūšių šeivamedžiai - raudonuogiai ir juodauogiai. Juos būtina atskirti. Raudonuogiai šeivamedžiai žydi geltonai žaliais žiedais ir subrandina raudonas uogas, o juodauogiai - baltais žiedais ir subrandina juodas uogas, kurios vienintelės yra valgomos. Raudonuogiai šeivamedžiai yra tik dekoratyviniai augalai - raudonos jų uogos yra nuodingos ir jų negalima vartoti nei kaip maisto, nei kaip vaisto. Uogos sukelia stiprų apsinuodijimą, pasireiškiantį seilėtekiu, pykinimu, skrandžio skausmais, gali padidėti kraujospūdis, sutrikti kvėpavimas. Be to, raudonuogių šeivamedžių lapai ir uogos skleidžia nemalonų kvapą.
Koralinės kiauliauogės - dekoratyviniai augalai, kurių valgyti nereikėtų. Šie visžaliai iki 1 m aukščio užaugantys augalai pas mus dažniausiai auginami kaip kambariniai augalai. Gražiausiai koralinės kiauliauogės atrodo, kai subrandina 1,5 cm skersmens oranžines arba geltonas uogas, kurios kybo ant šakų keletą mėnesių. Šios uogos yra karčios ir nuodingos. Taigi, jeigu namuose yra mažų vaikų, geriau šio grožio atsisakyti. Apsinuodijus koralinių kiauliauogių vaisiais geriausiu atveju bus labai bloga, tačiau mažiems vaikams gali pasireikšti ir rimtesnių sveikatos sutrikimų (karščiavimas, vėmimas, viduriavimas, stiprios alerginės reakcijos ir pan.). Augalo lapų taip pat geriau nečiupinėti, o augalą persodinant mūvėti pirštines, nes lapų išskiriamos sultys stipriai dirgina odą. Galbūt mažai tikėtina, tačiau kiauliauoges įmanoma supainioti su nykštukiniais vazonuose auginamais pomidoriukais: juk jų dabar yra tiek įvairiausių veislių! Žinoma, žmogus, nors kartą gyvenime matęs pomidoro krūmą ir uodęs specifinį pomidorų lapų kvapą, tikrai atskirs dekoratyvinės kiauliauogės lapus.
Pavasarį žalčialunkis žydi violetiškais žiedeliais, o rudenį sunokina mirtinai nuodingas sėklas. Europinis kukmedis (Taxus baccata) - visas augalas labai labai nuodingas! Jo sudėtyje yra visa „puokštė“ nuodingų alkaloidų. Vienintelės dalys, kurios nenuodingos ir netgi valgomos - tai raudonos uogos, tiksliau apysėkliai. Bet geriau neeksperimentuoti, nes uogos viduje esanti sėkla - taip pat labai nuodinga. Iš europinio kukmedžio spyglių ir žievės gaminami priešvėžiniai preparatai. Kažkada Lietuvoje žaliavo ištisos kukmedžių giraitės, tai buvo savaiminis mūsų krašto augalas. Kukavines pypkes būtent ir gamindavo iš kukmedžio (nors keista, kaip tokio nuodingo augalo medieną naudodavo rūkaliai, galbūt, kažkaip ją apdorodavo). Šis spygliuotis yra įtrauktas į Lietuvos Raudonąją knygą, priklauso O (Ex) kategorijai, tai reiškia, kad visiškai išnykęs, nes paskutiniai krūmai buvo nukirsti Rūdninkų girioje XIX amžiuje. Kukmedis gali užaugti iki 10-15 m aukščio (šiltesniuose kraštuose ir iki 30 m), plačiu krūmu arba medžiu. Auga lėtai, gyvena ilgai. Manoma, kad Škotijoje tebeaugančiam seniausiam pasaulio kukmedžiui gali būti net 9500 metų! Kukmedžių spygliukai tamsiai žali, švelnūs; moteriški augalai raudonas uogas sunokina vasaros pabaigoje, jeigu netoliese auga vyriškas augalas. Kukmedžiai gan populiarūs, jie auginami sodybose ir parkuose, iš jų formuojamos gyvatvorės, karpomos žaliosios skulptūros, nes jie pakantūs genėjimui. Yra išvesta įvairių kukmedžių veislių: geltonais ar margais spygliukais, kolonos, kilimo ar kt. formos. Retkarčiais auginamos ir kitos kukmedžių rūšys: dygusis, tarpinis bei kt. Kaip ir su visais nuodingais kiemo augalais būkite atsargūs juos prižiūrėdami, o jeigu turite vaikų - geriau visai neauginti kukmedžių. Mažos dozės gali paralyžiuoti, o didesnės - būti mirtinos.
Ožekšnis (Euonymus). Lietuvos miškuose savaime auga europinis (E. europaeus) ir karpotasis (E. verrucosus), o želdynuose dažniausiai auginami vijoklinis (E. fortunei), kartais dar vadinamas fortūno bei sparnuotasis (E. alatus) ožekšniai. Europinis ožekšnis užauga 5-7 m aukščio medeliu, karpotasis ir sparnuotasis - kaip krūmai iki 3-5 m aukščio, o vijoklinis šliaužia pažeme. Nors ir ne mirtinai, bet visi ožekšniai yra nuodingi. Kaip ir daugelio nuodingų augalų, ožekšnių labai gražūs vaisiai, tiksliau - sėklų dėžutės, panašios į ryškius miniatiūrinius žibintus. Rudenį augalams apkibus šiomis dėžutėmis, rankos taip ir tiesiasi jas paliesti, nuskinti ar net paragauti. Geriau to nedaryti, nes sudėtyje esantys alkaloidai ir taninai gali sukelti stiprų pykinimą, vėmimą, širdies sutrikimą, kepenų nepakankamumą ir kitokias blogybes. Seniau, kai dar nebuvo žinomas neigiamas ožekšnių poveikis, iš medienos gamindavo dantų krapštukus ir iešmus, ant kurių kepdavo žvėrieną. Šiuo metu iš ožekšnių žievės bei šaknų gaminami utėles, erkes bei kitus odos parazitus naikinantys preparatai, mažomis dozėmis stimuliuojamas apetitas, gaminami dažai. Gydomosios ožekšnių savybės nėra dar galutinai ištirtos.
Pupmedis (Laburnum). Tai tikrai gražus medis arba krūmas, ypač kai žydi. Jį galima pamatyti ne vienoje sodyboje, kartais net pasodintą šalia vaikų darželių. Mėgiamas dėl savo puošnių, gausių, kvapnių ir ryškiai geltonų žiedų, besiskleidžiančių gegužės ir birželio mėn. Užauga iki 5-10 m aukščio. Visas augalas nuodingas, o ypač sėklos, vienas krimstelėjimas gali sukelti stiprų pykinimą. Pupmedžių sudėtyje yra alkaloido citizino, quinolizidino ir kt. Vaistams naudojamos sėklos ir lapai. Lietuvoje savaime neauga, sodybose ir parkuose auginamos trys pupmedžių rūšys: paprastasis, alpinis ir Vatererio, bei jų veislės. Geriau šio augalo žiedų neskinti, o gėrėtis juo iš tolėliau.
Paprastasis buksmedis (Buxus sempervirens). Tai nedidelis, smulkiais visžaliais lapeliais krūmas, kuris dažnai auginamas želdynuose ir ypač kapinėse. Auga labai lėtai ir jeigu jis nekarpomas, gali užaugti iki 5-6 metrų, bet tik po daugelio metų. Paprastai iš buksmedžių auginamos neaukštos gyvatvorės arba bordiūrai gėlynams, kaip ir iš kukmedžių formuojamos žaliosios skulptūros. Visas augalas labai nuodingas, tiek visžaliai lapeliai, tiek žievė. Apsinuodyti galima prarijus kelis buksmedžio lapelius (svaigs galva, pykins, gali prasidėti traukuliai ir dusulys), patekus sultims ant odos sukels uždegimą. Senais laikais džiovintus buksmedžių lapelius mažomis dozėmisnaudodavo kaip prieskonius alaus gamybai arba suteikiant maistui aštrumo. Vėliau dėl didelio toksiškumo atsisakyta. Šiaurės Anglijoje buvęs paprotys, kad mirus žmogui, prie jo namų durų padėti indą su buksmedžio šakelėmis, ir kai gedintys išlydėdavo velionį iš namų, paimdavo tas šakeles ir mesdavo į jo kapą. Šiuo metu buksmedžių mediena naudojama smulkiems medžio dirbiniams bei dažams gaminti. Reikia būti itin atsargiems tiems, kurie prižiūri arba geni buksmedžius, būtina dėvėti apsaugines pirštines.
Gebenė lipikė (Hedera helix). Ji įdomi tuo, kad Vidurio ir Pietų Europoje šis vijoklinis, nuolatos žaliuojantis augalas masiškai išplitęs pakelėse, miškuose, parkuose, su juo kovojama kaip su agresoriumi, užsmaugiančiu medžius ir užstelbiančiu kitus augalus. O pas mus gi gebenė lipikė kaip ir europinis kukmedis yra įtraukti į Lietuvos Raudonąją knygą, nes mūsų krašte jai šaltoka, trūksta pavėsingų, drėgnų ir derlingų augaviečių. Nors natūraliai gamtoje ji reta, bet dažnai auginama sodybose, kapinėse ir kartais kaip kambarinis augalas. Gebenė nėra mirtinai nuodinga, bet sukramčius keletą jos lapų ar vaisių, pradeda veikti kaip ir visi panašūs augalai - pykina, svaigsta galva, sutrinka kvėpavimas, o patekusios ant odos sultys sukelia niežėjimą, paraudimą, pūslės. Net ir sudžiūvę augalai gali sudirginti odą. Beje, gamtoje yra vabzdžių, kuriems gebenių lapai yra pagrindinis maistas. Senovės romėnai tikėjo, kad priglaudę gebenės lapą prie antakio, jie apsisaugos nuo nuodų, nes tokiu būdu nuo apsinuodijimo apsisaugojo jų vyno dievas Bakchas. Gebenės turi ir naudingų savybių, iš jų gaminami vaistai, pvz., „Hedelix“ lašai, kurie lengvina atsikosėjimą peršalus, padeda sergant lėtiniu bronchitu. Žinoma, patiems gydytis gebenės lapais jokiu būdu nerekomenduojama. Nuodingajame Alnwick sode Anglijoje nuodingomis gebenėmis apželdintos tunelio sienos, pro kurį būtina praeiti, norint išeiti iš šio sodo. Tunelio lubos gan žemos ir einant tenka gerokai pasilenkti, tarsi nusižeminant. Tai tarsi priminimas, kad ne žmogus valdo Gamtą ir kad jam dar reikia labai daug žinių jai pažinti.
Karklavijas (Solanum dulcomara). Jį pažįstantys daugelis laiko žole, bet iš tiesų tai yra puskrūmis, savaime augantis mūsų paežerėse, prie upių ir kitose drėgnose vietose. Šakos šliaužia pažeme, pakelyje apsivydamos ir kopdamos į kitus aukštesnius augalus. Vasaros pradžioje žydi bulviniais violetiniais žiedeliais (juk priklauso bulvinių šeimai), o rudeniop pačiame augalo viršuje sunokina ryškiai raudonas uogas, kurias radę, ko gero, norėsite paragauti? Žinoma, tai tik pokštas, nes juk rašoma apie nuodingus augalus, tad jokiu būdu neragaukite karklavijų! Visos augalo dalys yra nuodingos. Jis turi visą arsenalą alkaloidų ir saponinų, sukeliančių daug blogų pasekmių - ne tik pykinimą ir vėmimą, bet ir konvulsijas, paralyžių ar net mirtį. Medicinoje iš karklavijų ekstraktų gaminami alerginiams odos uždegimams ir niežams gydyti skirti preparatai.
Kadagys (Juniperus). Taip, taip - nesuklydote, tikrai kadagys. Bet ne tas mūsų krašto spygliuotis, kurio šakeles dedame į verbas ir kurio uogos naudojamos maistui, o Kazokinis kadagys (J. sabina) - neaukštas, pusiau šliaužiantis pažeme krūmas. Tas pats, kuris kaltas, kad mūsų kriaušės serga rūdimis - tomis geltonai rudomis karpomis ant lapų. Šis kadagys yra visas nuodingas, geriau jo iš viso neauginti, nes kaip minėta, jis ne tik platina kriaušių ligą, bet pakliuvus jo sultims ant odos, gali išberti pūslėmis, o netyčia nurijus - smarkiai apsinuodyti. Senovėje šiuo augalu sukeldavo abortus esant nepageidaujamam nėštumui. Bet, deja, dažnai mergina ir pati likdavo neįgali visam gyvenimui. Dar išoriškai gydydavo karpas. Beje, nereikėtų piktnaudžiauti ir paprastojo kadagiu, augančiu mūsų miškuose, nes didesni kiekiai gali sukelti ilgalaikį viduriavimą ir inkstų nepakankamumą, o nėščiosioms geriau visai nenaudoti kadagio maistui.
Raganė (Clematis). Tai dar vienas vijoklinis augalas, gan dažnas mūsų sodybose. Lietuvoje auginamos įvairios raganių rūšys: mėlynžiedė (C.viticella), tangutinė (C. tangutica), hibridinės (C. x hybrida) bei kitos. Jos visos yra šiek tiek nuodingos, nes priklauso vėdryninių šeimai, kurioje dauguma augalų yra nuodingi. Pati nuodingiausia raganė - gelsvoji (C. vitalba). Augalas visas nuodingas - tiek lapai, tiek žiedai, tiek vaisiai. Augale randama glikozidų, toksinų ir saponinų, kurie išoriškai gali suerzinti odą arba prarijus veikti narkotizuojančiai. Viduramžių senuose vienuolių raštuose pažymima, kad elgetos tyčia įsitrindavo šio augalo sultimis savo odą, ant kurios iškildavo bjaurios vandeningos pūslės, liežuvį nusėdavo kraujuojančios žaizdelės, visas žmogus atrodydavo baisiai (gal iš čia ir kilęs raganių pavadinimas ?..). Ir visa tai darydavo tam, kad iš gailesčio žmonės jiems daugiau aukotų. Iš raganių šiuo metu gaminami vaistai artritui, reumatui bei įvairiems odos uždegimams gydyti. Pati gelsvoji raganė yra nereiklus augalas, puošnus žydėjimo metu, kuris gali trukti visą vasarą. Gražiai atrodo ir nužydėjusi, kai apkimba pūkuotais vaisiais.
Galima būtų vardinti dar daug nuodingų medžių ir krūmų, kuriuos galime rasti mūsų miškuose ar kiemuose. Tai parazitinis, mistinis augalas paprastasis amalas (Viscum album), kuris auga ne ant žemės, o medžių šakose; vijokliniai augalai kartuolė (Aristolochia) ir mėnuliasėklis (Menispermum); europinis pūkenis (Cotinus coggygria), su kurio žieve seniau raugindavo odas; bugienis (Ilex) - kalėdinio atviruko augalas; vaistinė lauravyšnė (Prunus laurocerasus), iš kurios išgaunamas mirtinas nuodas cianidas; kai kurie gražiai žydintys rododendrai (Rhododendron ponticum, R. arboreum ir kt.), meškytės (Symphoricarpus), šliandros (Mespilus) ir daugelis kitų augalų. O kur dar daugybė augalų, kuriuos auginame kambariuose ir vasarai išnešame į lauką - oleandrai, kamelijos, brugmansijos bei kiti.
Tad eidami į pievas ar miškus, ar sodindami naują augalą savo kieme, laikykitės pagrindinės taisyklės, kurios privalo laikytis ir visi grybautojai: jei nepažįstate augalo (grybo), ir jei nors truputį dėl abejojate - neskinkite, nelieskite, nedėkite jo į burną, ir ypač prižiūrėkite mažuosius smalsučius. Nes Gamta augalams tam ir sukūrė jų nuodus - kaip apsaugą apsiginti nuo skriaudėjų. Bent kartą gyvenime esame patyrę neaiškios kilmės negalavimą, pykinimą ar galvos skausmą. O juk tai galėjo būti ir kontakto su nuodingais augalais pasekmė.
Sodas yra poilsio oazė, tačiau ir jame reikėtų išlikti budriems, ypač jei turite mažų vaikų ar augintinių. Kai kurie populiarūs augalai, kuriuos vertiname už dekoratyvinį grožį, gali tapti žudikais vos per akimirką, kai juos prarysime, ragaudami iš smalsumo, ar per klaidą. Pateikiame sąrašą, kurį perskaitę žinosite, nuo kokių gėlių, krūmų ar uogų saugoti mažus, smalsius protus, ir kokių krūmų bei gėlių nereikėtų sodinti, jei turite augintinių. Prarijęs bet kurią jo dalį, neilgai trukus žmogus ima atrodyti taip pat blogai, kaip jaučiasi. Iš burnos teka seilės, iš akių bėga ašaros, jis be perstojo vemia, jo pulsas sulėtėja, kraujospūdis tampa žemas.
Kodėl jas auginame: neaukšti pakalnučių stiebeliai su mažais, varpelio formos baltais žiedeliais ne tik puošia aplinką, bet ir skleidžia stiprų, malonų kvapą. K. Kaip veikia organizmą: Pakalnučių puokštės labai gražios ir kvapnios, bet turėkite omeny, kad net ir vandenyje, į kurį jos buvo pamerktos, lieka konvalotoksino -medžiagos, kuri intensyvina širdies susitraukimus. Vos truputį nurijus, prasideda galvos skausmas, karščio bangos, haliucinacijos, dirglumas, oda tampa šalta ir lipni, nusėta raudonų dėmių. Širdis ima plakti lėčiau, ir žmogų gali ištikti koma, o galiausiai mirtis.
Kodėl jas auginame: šios pavėsį mėgstančios gėlės nuo vasaros pradžios iki rudens džiugina akį didžiuliais rožiniais, žydrais ar baltais žiedynais, jos puošia bet kokį kraštovaizdį. Kaip veikia organizmą: Nuryti hortenziją yra tas pats, kas nuryti cianido tabletę.
Kodėl juos auginame: Šios baltos svogūninės gėlės su geltonu viduriuku yra mažesnės nei įprasti narcizai, joas džiugina akį ryte, pamerktos ant naktinio stalelio prie lovos. Kaip veikia organizmą: jei vien uždarame kambaryje pamerktos narcizų puokštės kvapas gali sukelti galvos skausmą, įsivaizduokite, kas nutiktų, suvalgius visą šios gėlės svogūnėlį. Stiprūs vėmimo priepuoliai, konvulsijos, alpimas, paralyžius ir galiausiai mirtis.
Kodėl jas auginame: šios aukštos gėlės, žydinčios violetiniais, rožiniais ir baltais varpelio formos žiedais sodui suteikia dramatizmo ir reljefiškumo. Nuodingos dalys: Visas augalas, ypač viršutinė stiebo dalis, kurioje gausu digitalino, digitoksino ir digitonino. Kaip veikia organizmą: šie augalai nuodingi ne tik laukiniams gyvūnams, bet gali būti pavojingi ir jūsų augintiniams. Vos šiek tiek parupšnojus, po dvidešimties minučių ima pykinti, prasideda vėmimas ir viduriavimas. Priklausomai nuo nuryto kiekio, negydant šis apsinuodijimas gali baigtis mirtimi nuo bradikardijos (sulėtėjusio širdies ritmo) ar širdies skilvelių fibriliacijos (pagreitėjusio nereguliaraus apatinių širdies skilvelių virpėjimo).
Kodėl juos auginame: šis augalas priklauso vėdryninių šeimai. Nors spalvingi šakotojo pentiniaus žiedai - nuo baltų iki melsvai violetinių - sode atrodo įspūdingai, jis nereikalauja ypatingos priežiūros. Kaip veikia organizmą: šie viliojantys žiedai skirti tik akims - ne skrandžiui. Vos jų nurijus, ima pykinti, deginti burną, žmogus vemia, jo širdies rimtas sulėtėja.
Kodėl jas auginame: Kvapnūs balti šio augalo žiedai ir stori tamsiai žali lapai atrodo labai dekoratyviai, ir yra sodo puošmena. Kaip veikia organizmą: Gerai pamąstykite, ar tikrai savo sode norite auginti oleandrą, ypač jei turite vaikų - mažas šio augalo lapelis turi tiek nuodų, kad jį suvalgęs vaikas mirtų. Jo nurijus, visų pirma sutrinka virškinimo traktas - žmogus ima vemti ir viduriuoti, vėliau apsinuodijimas sukelia gyvybei pavojingus kraujotakos sutrikimus.
Kodėl jas auginame: Puošniausioji karpažolė, dar vadinama puansetija arba Kalėdų žvaigžde, puošia daugumos mūsų namus prieššventiniu laikotarpiu. Kaip veikia organizmą: Nors karpažolės ir turi nuodingų augalų reputaciją, jos niekada nebus nuodingų augalų sąrašo viršuje, nes užfiksuoti tik du mirtimi pasibaigę apsinuodijimo šiuo augalu atvejai. Tačiau dėl viso pikto perspėkite vaikus, kad neliestų ir jokiais būdais neragautų šio augalo. Taip pat laikykite šį augalą kuo toliau nuo kačių ir šunų, nes užkramtę jo, augintiniai ims vemti ir viduriuoti. Ypač šis augalas pavojingas jaunikliams ar seniems ir ligotiems gyvūnams.
Kodėl jas auginame: nors šunvyšnės soduose auginamos retai, kai kurie žmonės susižavi šiais aukštais, tiesiais augalais su akį traukiančiomis žvilgančiomis uogomis. Šie augalai natūraliai auga Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Vakarų Azijoje, tai pat jie prigijo ir Šiaurės Amerikoje. Šunvyšnės mėgsta ūksmingas, drėgnas vietas ir klintinės kilmės dirvožemį. Kaip veikia organizmą: su šiuo augalu nejuokaukite - įsimetę saują šunvyšnės uogų į burną, fiziškai nesugebėsite prisišaukti pagalbos.
Kodėl juos auginame: artimas azalijų ir rododendrų giminaitis, plačialapis grėsvis yra krūmas, žydintis dideliais, apvaliais žiedais, kurių spalva varijuoja nuo avietinės iki baltos. Šis augalas išplinta, sudaro tankius krūmynus, todėl jais neretai apsodinama sklypo riba. Kaip veikia organizmą: Plačialapis grėsvis pritvinkęs andromedotoksinų, kuris kenkia virškinamajam traktui ir žarnynui. Jo užvalgius, ima tekėti seilės, ašaroti akys, bėgti nosis, žmogus pradeda dusti, sulėtėja širdies ritmas. Gali ištikti inkstų nepakankamumas, konvulsijos, paralyžius, koma ir galiausiai mirtis.
Kodėl juos auginame: Amalas nėra auginamas specialiai, tai parazituojantis augalas, jį galima pamatyti sode, įsikūrusį tuopoje, uosyje, klevo ar gudobelės lapijoje. Kaip veikia organizmą: Sukramčius porą uogų, lapų ar daigų, arba išgėrus arbatos su amalu gali imti skaudėti pilvą ir prasidėti viduriavimas. Amalas gali sukelti gastroenteritą (skrandžio ir plonosios žarnos uždegimą), ir galiausiai širdies bei kraujagyslių sistemos kolapsą.
Kodėl jas auginame: šis daugiametis augalas, žydintis skėčio pavidalo žiedynais, kurį sudaro maži, balti žiedeliai, nėra toks nekaltas, kaip atrodo. Nuokanos auga laukinėje gamtoje, niekas jų specialiai neaugina. Neretai jos auga sklypo pakraštyje, ypač jei sklypas ribojasi su pieva, ganykla ar yra šalia upelio. Kaip veikia organizmą: jis taip pat auga Lietuvoje. Nurijus jo dalį, žmogus miršta per 15 min.
tags: #nuodingiausi #darzelio #augalai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
