Vaisiaus širdies ritmas - vienas svarbiausių rodiklių, leidžiančių gydytojams stebėti, kaip kūdikis jaučiasi mamos įsčiose. Širdelė pradeda plakti jau penktą-šeštą nėštumo savaitę, ir nuo to momento jos darbas atspindi tiek vaisiaus augimo tempą, tiek deguonies tiekimą. Kartais būsimos mamos išgirsta, kad ritmas yra „šiek tiek per greitas“ ar „lėtesnis nei įprastai“, ir natūraliai sunerimsta, tačiau ne kiekvienas nukrypimas reiškia pavojų - dažnai tai laikini pokyčiai, susiję su kūdikio judesiais ar mamos būsena.

Vaisiaus širdies veikla stebima nuo ankstyviausių nėštumo savaičių. Jau penktą-šeštą savaitę širdelės plakimą galima pamatyti ultragarsu - tai pirmas patvirtinimas, kad vaisius vystosi. Jau trečią vystymosi savaitę pradeda pulsuoti maža širdies užuomazga. Iš pradžių vaisiaus širdies plakimas labai greitas - apie 90-110 dūžių per minutę, bet greitai pasiekia net 170-180. Vėliau, antrame ir trečiame trimestre, širdis stabilizuojasi ir dažniausiai plaka 120-160 kartų per minutę.
Vidutinis vaisiaus širdies dažnis svyruoja nuo 110 iki 160 dūžių per minutę, tačiau trumpalaikiai nukrypimai į abi puses yra visiškai normalūs. Pavyzdžiui, vaisiui judant ar reaguojant į mamos emocijas, ritmas trumpam gali pakilti iki 170 dūžių per minutę. Svarbu pažymėti, kad nedideli vaisiaus širdies ritmo svyravimai yra normalūs ir nebūtinai kelia susirūpinimą.
| Nėštumo laikotarpis | Normalus dažnis (dūžiai/min.) | Interpretacija |
|---|---|---|
| 1 trimestras (5-12 sav.) | 110-170 | Normali vystymosi fazė |
| 2 trimestras (13-27 sav.) | 120-160 | Laikinas pokytis |
| 3 trimestras (28-40 sav.) | 110-150 | Reikalinga stebėsena |
| Gimdymo metu | 110-160 | Vertinama pagal KTG |
Šiuo metu medikai pasitelkia įvairius elektroninius prietaisus vaisiaus būklei vertinti:

Vaisiaus stebėjimas pasitelkiant kardiotokografiją gimdymo metu vis dar yra visiška norma. Žinoma, kardiotokografija jau daugelį metų pasitelkiama ne šiaip sau - periodiškai klausantis vaisiaus širdies ritmo, galima nustatyti nukrypimus nuo normos ir išvengti skaudžių pasekmių. Tačiau daugybė atliktų tyrimų rodo, jog įprasto, mažos rizikos nėštumo metu nuolatinė kardiotokografija ne tik nėra būtina, bet ir gali suvaržyti gimdyvės judesius.
Per greitas širdies ritmas, arba vaisiaus tachikardija (virš 160-170 dūžių per minutę), gali būti susijęs su mamos karščiavimu, stresu ar infekcija. Tuo tarpu bradikardija (mažiau nei 110 dūžių per minutę) gali rodyti vaisiaus kančias arba deguonies tiekimo problemas, pavyzdžiui, virkštelės suspaudimą. Gimdymo metu moterys mato kardiotokografo ekrane, kad per sąrėmį vaisiaus širdelė plaka lėčiau - tai normalus reiškinys, kai vaisius taupo energiją.
Apie priežiūrą gimdymo metu reikėtų pradėti galvoti dar nėštumo pradžioje. Jei sveikata leidžia, rinkitės tokią priežiūrą, kuri skatina gimdymą tik dėl akivaizdžių medicininių priežasčių. Jei atvykus į įstaigą jaučiatės puikiai, mandagiai aptarkite su personalu galimybę naudoti protarpinę auskultaciją, o ne nuolatinį stebėjimą. Atminkite, kad racionaliu pokalbiu su specialistais galima pasiekti tokios priežiūros, kuri atitiktų jūsų poreikius ir užtikrintų kūdikio saugumą.