Jau ne vienerius metus Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje gyvuoja tradicija minėti Negimusio kūdikio dieną. Ši atminties diena, kasmet minima lapkričio 23-iąją, kviečia melstis už neišgyvenusius vaikelius, žmones, netekusius kūdikio, išgyvenusius abortą, bei šeimas, kurioms reikalingas dvasinis ir fizinis išgydymas.

Vaikelio netektis po aborto, nėštumo, gimdymo metu ar po gimimo - labai intensyvus išgyvenimas, o susitaikymo procesas užtrunka. Nesvarbu, ar vaikelis buvo vienos dienos, ar kelių savaičių, ar mėnesių, jis yra motinos vaikas, ir jo netekus gijimo, sugrįžimo kelias yra būtinas absoliučiai kiekvienam. Kaip susitaikoma su netektimi, priklauso nuo asmenybės: vieni žmonės jautresni, kiti mažiau jausmingi, tačiau sielvartas paliečia visus.
Moterys ir šeimos, patyrusios skaudžias kūdikių netektis, dažnai jaučiasi vienišos, paliktos savo skausme, apimtos bejėgystės. Gydytojai, psichologai, dvasininkai pastebi, kad sunkaus jausmo slegiami žmonės dažnai užsidaro savyje, pasirinkdami tylos ar atskirties kelią, kuris dar labiau izoliuoja kenčiančius ir gilina netekties jausmą. Svarbus gijimo žingsnis - kad kenčianti moteris ar šeima bent mėgintų pradėti pasitikėti kitu žmogumi, priimti ištiestą pagalbos ranką, kuri vėliau gali tapti bendruomenės glėbiu.
Negimusio kūdikio diena Lietuvoje minima lapkričio 23 d., nes būtent šią dieną 1955 metais tuometinio LTSR sveikatos ministro įsakymu buvo įteisinti abortai, leidžiantys moteriai iki 12 nėštumo savaitės spręsti, ar leisti vaikui gimti. Iki šiol tūkstančiai šeimų yra paliestos šio kūdikio netekties skausmo.
Kasmet lapkričio 23 d. 15 valandą, kuri švenčiama kaip Dievo Gailestingumo valanda, skambės Vilniaus arkikatedros ir kitų Lietuvos bažnyčių varpai tam, kad primintų apie nužudytus negimusius vaikelius. Lapkričio mėnesį šeimos centrai kviečia į įvairius renginius, skirtus šiai dienai paminėti:
| Veikla | Tikslas |
|---|---|
| Bendrystė maldoje | Dvasinis stiprinimas ir atleidimas |
| Pagalbos rankos ištiesimas | Izoliacijos įveikimas |
| Gyvybės Evangelijos skelbimas | Gyvybės kultūros puoselėjimas |
Vidinę ir dažnai slepiamą širdgėlą dėl kūdikio praradimo nešiojasi labai daug žmonių, tačiau reikia nepamiršti, kad Viešpats turi šviesą ir viltį net ir labai sunkiose situacijose. Jonas Paulius II enciklikoje apie žmogaus gyvybę Evangelium vitae rašo: „Maloningasis Tėvas pasirengęs suteikti jums savo atleidimą ir ramybę Susitaikymo sakramentu. Pagaliau suprasite, kad niekas nėra galutinai prarasta ir pajėgsite paprašyti atleidimo savo kūdikį, dabar gyvenantį Viešpatyje.“

Šių dienų pasaulyje malda yra stipriausia gyvybės apsauga. Raginame ir kitais mėnesiais maldos intencijose prisiminti šią skaudžią problemą, nes „mes esame pasiųsti į pasaulį kaip „tauta, stojanti už gyvybę”, ir todėl turime ne tik skelbti, bet nuoširdžiai švęsti Gyvybės Evangeliją“.