Nevaisingumo Priežastys ir Gydymo Būdai

Visame pasaulyje nepaliauja augti nevaisingų porų skaičius. Tokiu atveju svajojantiesiems apie būsimą tėvystę ir motinystę būtina kreiptis į specialistus. Nevaisingumas - tai nesugebėjimas pastoti po 12 mėnesių reguliarių lytinių santykių be kontracepcijos priemonių. Tai jautri ir sudėtinga problema, kuri paveikia milijonus porų visame pasaulyje. Nevaisingumas gali būti susijęs tiek su vyrais, tiek su moterimis, arba su abiejų partnerių sveikatos būkle. Tiksli diagnostika yra pagrindinis žingsnis siekiant nustatyti nevaisingumo priežastis. Nevaisingumo gydymas priklauso nuo jo priežasties.

Statistiniai duomenys rodo, kad kas šešta pora susiduria su nevaisingumo ar sumažėjusio vaisingumo problema. Manoma, kad Lietuvoje yra apie milijoną šeimų, iš kurių 100-150 tūkstančių gali kovoti su vaisingumo problemomis.

Nevaisingumo statistika rodo, kad vyrai susiduria su tokiais sunkumais 20-30 proc. atvejų, moterys yra atsakingos už 20-35 proc. atvejų, o abu partneriai turi problemų su vaisingumu 25-40 proc. atvejų. Tačiau yra ir 10-20 proc. atvejų, kuriuose sunku ar neįmanoma nustatyti nevaisingumo priežasties.

Specialistai išskiria 7 pagrindines nevaisingumo priežastis:

1. Nepakankamas kiekis pilnaverčių spermatozoidų vyro spermoje arba sumažėjęs jų aktyvumas. Spermatozoidų kiekis nustatomas atlikus nesudėtingą tyrimą - spermogramą. 70-taisiais metais norma laikytas 70 proc. aktyvių spermatozoidų kiekis spermoje. Apvaisinimui reikalingi vadinamieji „rezultatyvūs“ spermatozoidai - kurie akimirksniu gali pasiekti savo tikslą, moters kiaušialąstę. Deja, pasitaiko ir ne tokių judrių spermatozoidų, kurie juda per lėtai arba apskritai slenka ne link tikslo, o ratu, taigi kiaušialąstės taip ir nepasiekia. Jei aktyvių spermatozoidų dalis - mažiau kaip 50 procentų, vyrui diagnozuojamas nevaisingumas. Gana ilgai ši problema laikyta neišsprendžiama ir tokie vyrai negalėdavo tapti tėčiais.
2. Imuninis nesuderinamumas. Labai retais atvejais moters organizmas dėl vienokių ar kitokių priežasčių atmeta konkretaus vyro spermą gamindamas specifinius antikūnus. Tai būtų antroji poros nevaisingumo priežastis. Įtariant šią problemą moteriai atliekama diagnostika, kurios tikslas - ištirti visus kiaušialąstės susiformavimo, brendimo ir judėjimo etapus. Tačiau prieš tiriant kiaušialąstės brendimą svarbu įsitikinti, kad moters menstruacijų ciklas apskritai vyksta sklandžiai ir normaliai.
3. Menstruacinio ciklo sutrikimai.
4. Jaunos kiaušialąstės (folikulo) formavimosi proceso sutrikimai. Paprasčiausias būdas stebėti folikulų susidarymą - kiaušidžių tyrimas ultragarsu, kuris atliekamas 7-9 mėnesinių ciklo dieną. Vienoje kiaušialąstėje turėtų atsirasti bent keletas folikulų. Iš jų subręsta vienas - dominantinis, tai yra stipresnis ir brandesnis už kitus. Jis ir dalyvaus ovuliacijos procese. Tai nutinka maždaug menstruacinio ciklo viduryje (11-13 dieną).
5. Dominantinio folikulo brendimo sutrikimai. Tai gana dažnai pasitaikanti nevaisingumo priežastis, dar vadinama kiaušidžių policistoze. Kiaušidžių policistozė, kaip ir geltonkūnio cista - tai funkcinių dominantinio folikulo vystymosi sutrikimo padarinys. Svarbiausia - laiku šią problemą diagnozuoti.
6. Subrendęs dominantinis folikulas negali išsiveržti iš kiaušidės. Išsilaisvinusi iš dominantinio folikulo ir apvaisinimui pasirengusi kiaušialąstė kiaušintakiu keliauja link gimdos, kur turėtų susijungti su spermatozoidu.
7. Kiaušintakių nepraeinamumas. Nustatant kiaušintakių nepraeinamumą atliekama histerosalpingografija.

Jei porai nenustatoma nė viena iš aukščiau išvardytų nevaisingumo priežasčių, pastojimui gali trukdyti kiašialąstės subrendimo ir lytinių santykių neatitikimo laikas. Esmė tame, kad subrendusi kiaušialąstė gali laukti susitikimo su sprematozoidu nuo 12 valandų iki keleto dienų. Todėl čia daug reikšmės tenka veiksmų sinchronizacijai - susitikimą reikia „surengti“ tinkamiausiu laiku. Dar viena nevaisingumo problema - tai dažni persileidimai. Jiems taip pat galima užkirsti kelią. Tačiau visų pirma būtina surasti juos sukeliančią priežastį. Moters vaisingumo savireguliacijos sistema nuolat vertina moters galimybę pastoti ir išnešioti kūdikį. Jei moters organizme esama sutrikimų, kurie gali trukdyti normaliai nėštumo eigai, organizmas pats pasirūpina, kad nėštumas nesivystytų.

Tarp įvairių nevaisingumo tipų nepaaiškinamas nevaisingumas išsiskiria kaip ypač sudėtingas. Ši būklė apibrėžiama kaip negalėjimas pastoti po vienerių metų reguliarių, neapsaugotų lytinių santykių, nepaisant normalių abiejų partnerių tyrimų rezultatų. Nepaaiškinamas nevaisingumas slypi jo emocinėje išsekimoje ir netikrumo jausme poroms, norinčioms sukurti šeimą. Nepaaiškinamas nevaisingumas diagnozuojamas, kai pora negali pastoti per vienerius metus bandymų, tačiau visi standartiniai vaisingumo tyrimai rodo normalius rezultatus. Tai apima ovuliacijos, spermos kokybės ir kiaušintakių praeinamumo įvertinimus. Nors daugeliu nepaaiškinamų nevaisingumo atvejų priežasčių nustatyti neįmanoma, kai kurie infekciniai veiksniai ar aplinkos veiksniai gali turėti įtakos. Pavyzdžiui, lytiškai plintančios infekcijos (LPI) gali sukelti randus ar užsikimšimus reprodukciniame trakte, kurie ne visada aptinkami atliekant įprastinius tyrimus. Genetiniai veiksniai gali prisidėti prie nevaisingumo, net jei jie nėra iš karto akivaizdūs. Kai kurios poros gali turėti genetinių mutacijų, kurios veikia vaisingumą, nerodydamos jokių simptomų. Autoimuniniai sutrikimai, kai organizmo imuninė sistema klaidingai atakuoja savo audinius, taip pat gali sutrikdyti reprodukcinius procesus. Gyvenimo būdo pasirinkimai ir mitybos įpročiai daro didelę įtaką vaisingumui. Tokie veiksniai kaip nutukimas, rūkymas, per didelis alkoholio vartojimas ir prasta mityba gali neigiamai paveikti reprodukcinę sveikatą. Pavyzdžiui, nutukimas gali sukelti hormonų disbalansą, kuris turi įtakos ovuliacijai, o rūkymas gali sumažinti spermos kokybę. Amžius: Moterų vaisingumas mažėja su amžiumi, ypač po 35 metų.

Nors daugeliu atvejų nevaisingumo priežastis galima nustatyti, vis dar išlieka dalis nepaaiškinamo nevaisingumo atvejų. Nepaisant to, modernios medicinos pasiekimai suteikia daugybę galimybių poroms įgyvendinti savo svajonę apie šeimą.

Gydytojai išskiria kelias dažniausias moterų nevaisingumo priežastis: mėnesinių ciklo sutrikimai sudaro ketvirtadalį atvejų, o dar 35 proc. problemų susiję su kiaušintakių būkle ir adhezijomis pilvo ertmėje. Kas šešta moteris negali pastoti ar pastoja sunkiai dėl endometriozės sukeltų pokyčių gimdoje, kiaušidėse bei mažajame dubenyje. 7 proc. atvejų yra nustatyti dėl prolaktino apykaitos sutrikimų. Vyrų nevaisingumo priežastis dažniausiai yra varikozelė, kuri nustatoma net 34 proc. atvejų. Be to, 9 proc. atvejų susiję su infekcija, o 18 proc. - su lytinių organų vystymosi defektais.

Nevaisingumo gydymas priklauso nuo jo priežasties. Gydymo metodai priklauso nuo nevaisingumo priežasties ir trukmės. Konsultacijų metu vaisingumo specialistai detaliai aptaria poros lūkesčius ir pageidavimus. Kiekvienas gydymo planas yra individualus ir pritaikytas konkrečiai porai. Tačiau yra bendri gydymo principai: ovuliacijos stimuliacija rekomenduojama esant menstruacijų ciklo sutrikimams, operacijos - esant kiaušintakių pokyčiams ar endometriozei. Taip pat naudojamos labai veiksmingos pagalbinio apvaisinimo procedūros, kurios dažnai teikia labai džiuginančius rezultatus.

Jei pora žino apie problemas, kurios gali trukdyti pastojimui, neturėtų laukti metų. Mėnesinių ciklo sutrikimai yra dažniausiai išskiriamas veiksnys, kuris gali apsunkinti pastojimą. Policistinių kiaušidžių sindromas taip pat yra viena dažniausių diagnozių, signalizuojančių apie galimas pastojimo problemas. Jei moteris yra patyrusi uždegimines mažojo dubens ligas, yra buvusi operuota pilvo ertmėje, turi sunkią endometriozę - tai taip pat yra požymiai, kad pastoti gali būti sudėtingiau. Taip pat nereikėtų ilgai laukti nėštumo testo rezultatų ir toms moterims, kurios yra susidūrusios su onkologinėmis ligomis, ypač toms, kurios yra gavusios chemoterapiją ar radioterapiją. Be abejo, vaisingumą veikia ir moters amžius. Jei moteris yra 35 metų ir daugiau, ji laikoma jauna, bet nekalbant apie vaisingumą.

Vienas iš nevaisingumo gydymo NPT metodu lyderių Europoje teigia, kad nevaisingumas nėra diagnozė, bet dažnai keleto atskirų sveikatos sutrikimų išraiška, kuriuos nustačius ir pritaikius teisingą gydymą, galima atstatyti normalią vaisingumo funkciją. Tai nėra ūmus susirgimas, todėl klaidinga taikyti trumpalaikes medicinines intervencijas ligos, kurios „prigimtis“ yra lėtinė, pašalinimui ir ligonio būklės pagerinimui. Profesorius Robert Winston, vienas iš Jungtinės Karalystės (JK) dirbtinio apvaisinimo pradininkų, rašo: „Labai svarbu suvokti, jog nevaisingumas yra tik simptomas, jog kažkas yra blogai. Tai ne liga, bet dažnai jos rezultatas“. Vaisingumo sutrikimai gali atsirasti dėl daugybės priežasčių. Bendriausia prasme, veiksniai, neigiamai veikiantys vaisingumą yra susiję su išorine aplinka ir gyvenimo būdu.

Nacionalinio sveikatos priežiūros ir kompetencijų instituto parengtose gairėse „Vaisingumo vertinimas ir vaisingumo problemų turinčių asmenų gydymas“ teigiama, jog „nustačius diagnozę, nevaisingumo gydymui taikomi trys pagrindiniai būdai: 1) medikamentinis gydymas siekiant atstatyti vaisingumą (pvz., preparatų naudojimas siekiant paskatinti ovuliaciją); 2) chirurginis gydymas siekiant atstatyti vaisingumą (pvz., laparoskopijos keliu šalinant endometriozės židinius); 3) pagalbinio apvaisinimo būdai (PAB) <…>susiję su pastojimu dėl kitokių, nei lytiniai santykiai, būdų. Akivaizdu, jog pirmieji du nevaisingumo gydymo būdai gali baigtis išgijimu ir vaisingumo funkcijos atstatymu, tačiau trečiasis - PAB - to nesiekia. Tai yra intervencija, apeinanti sutrikusią funkciją, bet ne gydymo būdas.

Yra įvairūs dirbtinio apvaisinimo būdai, kurių moralumas yra skirtingas. Kad dirbtinis apvaisinimas būtų moralus ir etiškas, jis turi būti tik pagalba santuokiniam lytiniam aktui.

Tais atvejais, kai minėtas gydymas yra neveiksmingas, taikomi pagalbiniai apvaisinimo būdai. Pagal tai, kur įvyksta apvaisinimas - kiaušialąstės ir spermijo susijungimas - šie būdai skiriami į dvi grupes. Tai apvaisinimas moters kūne, arba kitaip vadinama intrauterininė inseminacija (IUI), ir apvaisinimas ne moters kūne, t. y. mėgintuvėlyje (IVF). Intrauterininė inseminacija atliekama natūraliame cikle ovuliacijos metu arba stimuliuojant vaistais, kuomet specialiai paruošta vyro sperma plonu kateteriu sušvirkščiama į gimdą. Po šio apvaisinimo 10-15 proc. moterų pavyksta pastoti. Procedūrą rekomenduojama kartoti 4-6 ciklus. Naudojant intrauterininę inseminaciją, nereikia chirurginės invazijos ir nejautros.

Pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje (ne moters kūne) yra metodas, kai iš moters kūno po stimuliacijos vaistais surinktos kiaušialąstės yra sujungiamos su išgrynintais laboratorijoje vyro spermatozoidais. Priklausomai nuo spermos kokybės, taikomi įvairūs gydymo būdai. Jei spermos kokybė vidutinė, tuomet dažniausiai naudojama intrauterininės inseminacijos procedūra (IUI). Prastos spermos kokybės atveju atliekamas apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF). Jei spermos kokybė labai prasta, taikoma mikroinseminacija arba spermijo injekcija į kiaušialąstės citoplazmą (ICSI).

Nevaisingumas dažnai sukelia emocinį stresą, todėl svarbu rūpintis ne tik fizine, bet ir psichologine būkle. Jei bandote pastoti ilgai, rekomenduojama kreiptis į gydytoją. Nevaisingumas - tai sudėtingas, tačiau išsprendžiamas iššūkis.

tags: #negali #susilaukti #vaiku

• Kaip išsirinkti tinkamiausius fonus mergaičių kambariui
• Svarbiausi vežimėlio privalumai
• Apie IUI procedūrą ir kateterio naudojimą
• kaip teisingai stebėti kūdikio svorį
• Kaip veikia Aerius sirupas vaikams