Naujagimio kraujo tyrimai ir uždegimas: nuo sepsio iki retų ligų diagnostikos

Naujagimio kraujas tyrimuose naudojamas siekiant įvertinti bendrą sveikatos būklę ir diagnozuoti galimus sveikatos sutrikimus nuo pat gimimo. Pirmosiomis gyvenimo dienomis naujagimio organizmas prisitaiko prie gyvenimo už gimdos ribų, todėl kraujo tyrimai padeda gydytojams įvertinti naujagimio imuninės sistemos veiklą, deguonies pernešimą, krešėjimą ir kitus svarbius rodiklius. Naujagimių kraujo rodikliai skiriasi nuo suaugusiųjų dėl jų sparčios augimo ir vystymosi dinamikos.

Naujagimio kraujo rodiklių normos

Naujagimių kraujo rodikliai turi skirtingas normos ribas nei suaugusiųjų. Jų organizmas prisitaiko prie gyvenimo už gimdos ribų, o kraujo tyrimai padeda gydytojams įvertinti naujagimio imuninės sistemos veiklą, deguonies pernešimą, krešėjimą ir kitus svarbius rodiklius.

Naujagimio bakterinis sepsis: sunki ir pavojinga būklė

Naujagimio bakterinis sepsis yra rimta liga, kuri tiesiogiai paveikia naujagimio kraujotakos sistemą ir imuninę sistemą. Tai yra sisteminė infekcija, kuri gali pasireikšti bet kuriuo metu per pirmuosius gyvenimo mėnesius. Ši liga yra svarbi, nes ji yra viena iš pagrindinių naujagimių mirtingumo priežasčių visame pasaulyje.

Kas yra sepsis?

Sepsis - tai rimta ir pavojinga medicininė būklė, kuri gali išsivystyti ir naujagimiams. Jis prasideda organizmui labai audringai reaguojant į infekciją. Dėl sepsio sutrinka kraujotaka - naujagimio galūnės ir gyvybiškai svarbūs organai nepakankamai aprūpinami krauju. Dėl to gali išsivystyti organų nepakankamumas, grėsti rimtas pavojus vaikelio gyvybei. Ši liga atsiranda, kai bakterijos patenka į kraują, sukeldamos sisteminę uždegiminę reakciją. Pagrindiniai organai, kurie gali būti paveikti, yra plaučiai, inkstai, kepenys ir širdis. Dėl naujagimio anatomijos ypatumų, tokie organai kaip plaučiai ir inkstai dar nėra visiškai išvystyti, todėl jie yra ypač pažeidžiami infekcijų. Imuninė sistema naujagimio yra dar nebrandi, o tai dar labiau padidina sepsio riziką.

Neonatalinis sepsis gali pasireikšti bet kuriam naujagimiui, tačiau dažniau juo suserga neišnešioti naujagimiai. Pagrindinė priežastis - jų imuninė sistema dar nėra subrendusi, tinkamai išsivysčiusi. Neišnešioti naujagimiai neturi antikūnų, kurie juos apsaugotų nuo bakterijų.

Sepsio priežastys ir keliai

Pagrindinės naujagimio bakterinio sepsio priežastys yra bakterinės infekcijos, kurias dažniausiai sukelia Streptococcus agalactiae (grupės B streptokokas), Escherichia coli ir Staphylococcus aureus. Žarninės lazdelės (E. coli), virusai, grybeliai ir parazitai taip pat gali būti sepsio priežastis. Bakterijos gali patekti į naujagimio organizmą per placentą, gimdymo kanalą arba po gimimo, kontaktuojant su užkrėstais asmenimis ar paviršiais. Mechanizmai, leidžiantys bakterijoms patekti į kraują, gali būti odos pažeidimai, invazinės procedūros, tokios kaip kateterizacija, ir kvėpavimo takų infekcijos.

Naujagimiams sepsis vystosi skirtingai. Naujagimiai, kuriems pasireiškia ankstyvasis sepsis, užsikrečia nuo mamos dar prieš gimdymą arba jo metu. Infekcija vystosi po sąlyčio su tam tikrų rūšių bakterijomis. Vėlyvosios formos sepsiu naujagimiai užsikrečia jau po gimdymo. Sepsį gali sukelti aplinkoje (t. y. jau ne mamos organizme) esančios bakterijos. Jos dažniausiai perduodamos per medicininę įrangą - kateterius, intubacinius vamzdelius ir kt.

Simptomai ir diagnostika

Pagrindiniai naujagimio bakterinio sepsio simptomai gali būti karščiavimas arba hipotermija, apatija, maisto atsisakymas, kvėpavimo pasunkėjimas, odos bėrimai ir kraujospūdžio svyravimai. Taip pat gali pasireikšti gelsvo atspalvio oda ir akių baltymai (t. y. gelta). Daugelis sepsio simptomų yra būdingi ir kitoms infekcijoms bei ligoms, todėl medikai sepsiui diagnozuoti vadovaujasi konkrečiomis gairėmis, atsižvelgdami į simptomus.

Naujagimio bakterinio sepsio diagnostika apima klinikinius tyrimus, kraujo tyrimus, kurie gali parodyti uždegimo žymenis, ir kultūras, skirtas nustatyti bakterijų tipą. Dažnai atliekamas kraujo kultūrų testas, kuris padeda identifikuoti patogeną, sukeliantį infekciją. Labai svarbu naujagimių sepsį pradėti gydyti kuo skubiau. Gali išsivystyti ir meningitas (smegenų membranų uždegimas).

Gydymas ir prevencija

Naujagimio bakterinio sepsio gydymas apima skubų antibiotikų skyrimą, kad būtų kovojama su bakterine infekcija. Dažniausiai naudojami plataus veikimo spektro antibiotikai, kurie gali būti pritaikyti pagal bakterijų tipą, nustatytą kultūrose. Be to, gali būti taikoma simptominė terapija, siekiant palaikyti gyvybines funkcijas, tokias kaip skysčių infuzijos ir palaikomoji terapija. Naujagimiai, sergantys sunkiu sepsiu, gali reikalauti intensyvios medicininės priežiūros ir stebėjimo. Naujausios terapijos galimybės taip pat apima imunoterapiją ir adjuvantinius gydymo metodus, kurie gali padėti pagerinti gydymo rezultatus.

Siekiant išvengti infekcijos perdavimo naujagimiui, medikai gali skirti antibiotikų. Į gydymo įstaigą būtina kreiptis, jei naujagimis yra neramus, irzlus, sunkiai kvėpuoja, jo oda vėsi, blyški, daugiau nei 12 val. vaikelis nesišlapino ir nesituštino. Tačiau taip pat svarbu turėti omenyje, kad naujagimių sepsis yra viena pagrindinių mirties priežasčių, tad kuo skubiau pradedama gydyti, tuo geresnių rezultatų galima tikėtis.

Visuotinis naujagimių tikrinimas (VNT) dėl retų ligų

Ar yra tekę girdėti, o gal patiems patirti, kai naujagimiui dar būnant gimdymo namuose, jam imamas kraujo mėginys iš kulniuko? Tai visuotinai taikomas tyrimas Lietuvoje, kai vos gimusio mažylio kraujas tiriamas dėl 12 įgimtų retų ligų. Tyrimu siekiama iki klinikinių ligų požymių pasireiškimo, taikant ankstyvą diagnostiką ir gydymą, užkirsti kelią ligų progresavimui ar sumažinti anksti pasireiškiančias komplikacijas bei sergančiųjų mirštamumą. Daugumoje pasaulio šalių naujagimiai yra tikrinami ir dėl kitų retų, sveikatai labai pavojingų ligų. Šių ligų požymiai paprastai yra nepastebimi ar neatpažįstami iš karto po gimimo, tačiau negydoma liga gali sukelti žalą sveikatai jau po kelių savaičių ar mėnesių ir netgi lemti staigią kūdikio mirtį.

Visuotinis naujagimių tikrinimas (VNT) iki šiol yra vykdomas VUL Santaros klinikų Medicininės genetikos centre, kur ir prasidėjo 1975 metais. Tuo metu Lietuvoje gimę vaikai imti tikrinti dėl vienos įgimtos medžiagų apykaitos ligos - fenilketonurijos - kuri tapo atspirties tašku, nuo kurio pradėta vykdyti visuomenės sveikatos apsaugos programa - ikisimptominė įgimtų retų ligų diagnostika. 2015 m. ši programa apėmė 4 retų įgimtų ligų tyrimus iš vieno kraujo mėginio, o nuo 2023 m. visi Lietuvos naujagimiai tikrinami jau dėl 12 įgimtų retų ligų. Nuo 2023 m. sausio mėn. 1 d. Įgimtos retos ligos dažnai yra asimptomės, požymiai pasireiškia ne iš karto po gimimo. Todėl laiku ir tinkamai negydomos, šios ligos jau po kelerių savaičių gali sukelti rimtų vaiko sveikatos problemų: sutrikdyti jo vystymąsi, sukelti psichomotorinės raidos atsilikimą, pažeisti smegenis ar net būti staigios mirties priežastimi.

Kaip atliekamas VNT ir kur siunčiami mėginiai?

Kraujo paėmimas visuotiniam naujagimių tikrinimui yra labai paprastas ir saugus, atliekamas asmens sveikatos priežiūros įstaigų gimdymo skyriuose. Naujagimio kraujo imama 48-72 val. po gimimo: naujagimio kulnas praduriamas maža adatėle (skarifikatoriumi) ir keli kraujo lašai užlašinami ant specialios Tyrimo kortelės. Šios Tyrimo kortelės su išdžiovintu krauju siunčiamos į VULSK Medicininės genetikos centrą, kur atliekami tyrimai dėl 12 įgimtų retų ligų. Visuotinės naujagimių patikros metu vykdomi tyrimai yra atrankiniai.

Konsultacijos ir VNT30 programa

Naujagimius, kuriems įtariama fenilketonurija, konsultuoja ir gydo VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Medicininės genetikos centro gydytojai genetikai. Naujagimius, kuriems įtariamos ar nustatytos įgimtos endokrininės ligos - įgimta hipotireozė arba įgimta antinksčių hiperplazija, konsultuoja ir gydo VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų ir VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų gydytojai vaikų endokrinologai. Naujagimius, kuriems įtariama spinalinė raumenų atrofija, konsultuoja ir gydo universiteto ligoninių gydytojai vaikų neurologai. Naujagimius, kuriems įtariama cistinė fibrozė, konsultuoja ir gydo universiteto ligoninių gydytojai vaikų pulmonologai.

Nesvarbu, kokiame stacionare gimė Jūsų naujagimis - jei kraujo buvo paimta ant tyrimo kortelės visuotinei naujagimių patikrai dėl 12-os ligų, papildomai kraujo šiam tyrimui imti ir informuoti medicinos personalo nebereikės. Tereikia sumokėti už išplėstinę patikrą ir mokėjimo pavedimo kopiją atsiųsti nurodytu e-paštu.

Sumokėti už VNT30 tyrimą (72,20 Eur) galima dviem būdais:

1. Grynais/kortele - VUL Santaros klinikų Medicininės genetikos centre (F korpusas, I aukštas, Medicininės genetikos centro slaugytojų postas) darbo dienomis nuo 8.00 iki 15:00 arba
2. Pavedimu:

   Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos sąskaita SWEDBANKLT487300010002492286
   Įmonės kodas 124364561

   Mokėjimo paskirtyje būtina nurodyti:
   a. Tyrimo kodą: 19211 (VNT30)
   b. Jūsų naujagimio vardą, pavardę ir gimimo datą.

Jūsų naujagimio tyrimo dėl 30 paveldimų medžiagų apykaitos ligų (VNT30) rezultatus galėsite peržiūrėti internetinėje paciento kortelėje (IPK), prisijungti gali tik gimdyvė:

1. Prisijungiama naudojant paslaugą „Elektroniniai valdžios vartai“
2. Pasirenkate naudotoją „Gyventojas“
3. Pasirenkate prisijungimo būdą (banką arba elektroninę atpažinties priemonę)
4. Sekite prisijungimo priemonės nurodymus
5. Patekę į puslapį „Sveikatos priežiūros įstaigų paslaugos“, spauskite „Patvirtinti“
6. Internetinėje paciento kortelėje galite peržiūrėti VNT30 tyrimo atsakymus.

Medžiagų apykaitos pokyčiams naujagimystėje įtakos gali turėti ir įvairios su paveldimomis ligomis nesusijusios būklės, maitinimo ypatumai. Daliai ankstukų tenka kovoti su sunkiomis ligomis, kurios gali kartotis augant. Sužinoję mažylio diagnozę, pirmiausia išsiaiškinkite viską apie jo būklę ir gydymą. Nebijokite klausti personalo tiek kartų, kiek jums reikia.

Kitos dažnos naujagimių būklės ir infekcijos

Naujagimių gelta

Net 80-90 proc. visų naujagimių trečią ketvirtą gyvenimo parą pagelsta, o apie 70 proc. mažylių nustatoma vadinamoji naujagimių gelta. Tik gimęs vaikutis pradeda kvėpuoti plaučiais, todėl jo organizmui nereikia gausybės eritrocitų, kurie motinos įsčiose aprūpindavo jį deguonimi. Eritrocitai pradeda greitai irti. Viena iš irimo medžiagų yra geltonoji medžiaga bilirubinas, kurį organizmas turi pašalinti. Kuo labiau naujagimis yra neišnešiotas, tuo fermentai nebrandesni.

Kepenys dar negali nukenksminti viso bilirubino ir pašalinti jo iš organizmo. Todėl dalis nusėda audiniuose, suteikdama jiems gelsvą atspalvį. Vaikučiui pagelsta oda ir akių obuoliai. Ši būklė vadinama fiziologine naujagimių gelta, ji neišnešiotam mažyliui labiausiai išryškėja 3-5 gyvenimo dieną. Dažniausiai dėl geltos baimintis nereikia, nes tai yra ne liga, o tranzityvioji, kitaip tariant, praeinamoji naujagimių būklė, kurių būna ne viena.

Jei mažylis pagelsta pirmą parą, gelta ryškėja greitai, nustatomas labai didelis bilirubino kiekis kraujyje, būtina gydyti. Naujagimių gelta gydoma mėlynosios šviesos spinduliais - vadinamąja fototerapija. Dėl mėlynosios šviesos poveikio bilirubinas žymiai lengviau bei greičiau pasišalina iš organizmo. Tai saugus ir efektyvus naujagimių geltos gydymo būdas. Vykstant fototerapijai gali atsirasti švelnus bėrimas, jis gydymui pasibaigus išnyks. Taip pat vaikas gali būti mieguistesnis nei įprastai, dažniau tuštintis arba nesituštinti visai.

Kartais, kai bilirubino kiekis kraujyje ypač didelis, gali būti perpilamas pakeičiamasis kraujas, kai dalis naujagimio kraujo (su jame esančiu bilirubinu) pakeičiama donoro krauju.

Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS)

Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS) - tai dažniausia neišnešiotų naujagimių plaučių liga, kurią sąlygoja plaučių nesubrendimas ir nepakankamas jų susiformavimas. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo labiau tikėtina, kad jis sirgs KSS. Tam, kad naujagimis galėtų savarankiškai kvėpuoti, jo plaučiai turi būti ne tik pakankamai išsivystę, bet ir subrendę. Kvėpavimo funkciją plaučiai gali atlikti jau nuo 22-24 nėštumo savaitės, tačiau tuo metu dar nebūna iki galo susiformavę smulkūs kvėpavimo takai ir alveolės (alveolės - plonasienės oro pūslelės, į kurias patenka įkvepiamas oras). Maža to, kvėpavimo takų epitelio ląstelės nepagamina specialios medžiagos - surfaktanto (tai riebalų ir baltymų kompleksas), neleidžiančio plaučių alveolėms subliūkšti. Surfaktanto ankstuko organizme pakankamai būna tik apie 34-35 nėštumo savaitę.

Jei neišnešiotas naujagimis gimsta anksčiau - iki 32-34 nėštumo savaitės - dėl nesusiformavusių plaučių ir surfaktanto trūkumo, jam suteikiama kvėpuojamoji pagalba. Naujagimis bando kvėpuoti pats, tačiau labai dažnai ir apsunkintai, įtraukdamas krūtinkaulį ir tarpšonkaulinius raumenis. Mažylis dejuoja, jam juda nosies sparneliai.

Kvėpavimo sutrikimo sindromu sergančiam naujagimiui papildomai skiriama deguonies, kuris, sumaišytas su kambario oru, gali būti tiekiamas įvairiais būdais: tiesiog į inkubatorių, pro kaukę, pro nosies kaniules (mažyčius ūsiukus). Jei papildomo deguonies nepakanka, kvėpavimo takuose sudaromas nuolatinis teigiamas slėgis. Tai daroma per nosį įkišus specialias kaniules (ūsiukus).

Jei mažylio kvėpavimas yra ypač apsunkintas ir CPAP gydymas neefektyvus, tada į vaikučio trachėją įkišamas specialus vamzdelis. Tai - dirbtinis kvėpavimas: naujagimis prijungiamas prie aparato, kuris iš dalies arba visiškai pakeičia mažylio kvėpavimą. Dirbtinis kvėpavimas gali būti taikomas nuo kelių valandų iki kelių savaičių. Iki tol, kol naujagimis būna pasiruošęs kvėpuoti pats.

Pačiais sunkiausiais atvejais, dažniausiai, kai naujagimiui tenka įkišti vamzdelį į trachėją, kartu į plaučius sušvirkščiamas dirbtinis surfaktantas. Tai ne taip seniai atrastas preparatas, kuris padeda plaučiams išsiskleisti. Mažyliui tampa ne tik lengviau įkvėpti, bet kartu paskatinamas ir sužadinamas savarankiškas kvėpavimas. Ypač mažos kūno masės naujagimiams (mažesniems nei 1000 gramų) surfaktantas dažniausiai sušvirkščiamas dar gimdykloje. Sunkiausia būna pirmąsias 3-4 dienas. Vėliau plaučiai pradeda geriau kvėpuoti, sumažėja papildomo deguonies poreikis.

Apnėjos

Apnėjos dažniausiai atsiranda 1-2 gyvenimo savaitę ir gali tęstis net 2-3 mėnesius po gimimo. O galiausiai išnyksta. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo apnėjos dažnesnės. Gimusiems 32-33 sav. naujagimiams būna 14 proc., 30-31 sav. - 50 proc, o 28 sav. ir mažiau - 85-100 proc.

Žmogaus kvėpavimą reguliuoja galvos smegenų kvėpavimo centras, kuris neišnešiotiems naujagimiams nėra visiškai susiformavęs ir subrendęs. Todėl būdingas nereguliarus kvėpavimas: kartais jie kvėpuoja greičiau, kartais - lėčiau. Tarp kvėpavimo judesių gali būti trumpalaikiai (trunkantys keletą sekundžių) kvėpavimo sustojimai. Tai yra normalu. Tačiau, jei kvėpavimo sustojimai užtrunka ilgiau nei 15-20 sekundžių, gali sumažėti kraujo įsotinimas deguonimi ar net suretėti širdies ritmas (bradikardija). Tokia būklė ir yra vadinama neišnešiotų naujagimių apnėja.

Apnėjos, atsiradusios dėl kvėpavimo centro nesubrendimo, vadinamos centrinėmis. Tačiau nustoti kvėpuoti mažylis gali ir dėl minkštų bei nestabilių neišnešioto naujagimio kvėpavimo takų užsivėrimo (užsikišimo). Įvykus apnėjai vaiko kūnas tampa blyškus ir suglebęs, aplink lūpas oda tampa melsva. Dažniausiai kvėpavimas atsistato savaime, tačiau kartais tenka jį vienaip ar kitaip skatinti: paglostyti naujagimio nugarą, paplekšnoti per padukus ar tiesiog pajudinti lovelę. Apnėjoms gydyti, skatinant naujagimio kvėpavimo centrą, skiriamas medikamentas kofeinas, kuris gali būti vartojamas per burną arba suleidžiant į veną. Taip pat taikomas teigiamas slėgis kvėpavimo takuose (CPAP), kuris sudaromas pro į nosį įkištas kaniules. Kartais, kai apnėjos būna gilios ir dažnos, naujagimį tenka prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato.

Apnėjų profilaktikai rekomenduojamas kengūros metodas, naudojami specialūs čiužinėliai, padedantys apsaugoti nuo kvėpavimo sustojimo (nustojus kvėpuoti, įsijungia garsinis signalas). Stebėti nustojusį kvėpuoti kūdikį tėvams atrodo grėsminga, vis dėlto reikia pasistengti nepanikuoti. Reikėtų žinoti, kad neišnešioti naujagimiai gali turėti gerokai ilgesnes kvėpavimo pauzes nei suaugusieji be žalingo poveikio. Tėvams reikėtų susikoncentruoti ne tik į kvėpavimo pauzių monitoriaus parodymus. Atidžiai įvertinkite vaiką, ar patogiai guli, ar nepasikeitė odos spalva. Jeigu kvėpavimo pauzės atrodo per ilgos, pabandykite patrinti savo kūdikio pėdutę švelniai, bet tvirtai. Tai paprastai paskatina kvėpavimą.

Bradikardija

Daugelio neišnešiotų kūdikių širdelė plaka nuo 120 iki 160 kartų per minutę (apytikriai dukart greičiau nei suaugusiojo). Jei kūdikio širdelė sulėtėja iki mažiau nei 100 dūžių per minutę, tai laikoma bradikardija. Šį laikiną širdies sulėtėjimą dažniausiai sukelia apnėjos. Tačiau retai tai signalizuoja apie pačios širdies problemas. Personalo atsakas į bradikardiją iš esmės panašus į apnėjos gydymą. Švelniai, bet tvirtai patrins vaikučio pėdutę. Jei tai nepadės, duos papildomo deguonies. Jei įvertins, kad reikalinga nuolatinė pagalba, paskirs kofeino. Vaikas bus atidžiai stebimas.

Cianozė

Ankstukų oda pirmosiomis valandomis po gimimo atrodo mėlyno atspalvio, ypač jei jiems šalta. Nesvarbu, kaip šilta būtų kambaryje, kūdikiai aplinkos temperatūrą jaučia žymiai vėsesnę, nei suaugusieji. Jei vaiko rankų ir kojų pirštai yra švelniai melsvos spalvos, gydytojai tai vadina periferine cianoze, kurią sukelia nebrandi kraujotakos kontrolės sistema. Ji (periferinė cianozė) dėl lėtos kraujotakos gali būti įgimta. Paprastai tai nėra problema.

Visai kitaip, jei kūdikio oda yra melsvo atspalvio aplink burną, melsvas liežuvis, lūpos arba apskritai visa odos spalva yra melsvai rožinė, kitaip vadinama „sutemų”. Tada galimai mažylis turi sunkesnę problemą - centrinę cianozę. Jei problemos priežastis yra apnėja, kad paskatintų kvėpavimą, švelniai patrins kūdikio pėdas. Jeigu kvėpavimo problema yra sunkesnė, gali duoti papildomai deguonies. Patikrinkite, ar mažyliui pakankamai šilta, paliesdami odą sprando ar nugaros srityje. Nereikėtų daryti išvadų liečiant plaštakas ar pėdas - tai gali klaidinti, nes kraujotaka dar nebrandi, todėl minėtos vietos dažnai būna vėsesnės.

Bendri infekcijų požymiai

Naujagimių infekcija dažniausiai neturi būdingos klinikos, gali būti įvairiausių negalavimo požymių: pilkšva ar tarsi marmuras odos spalva, padažnėjęs, apsunkintas kvėpavimas arba kvėpavimo sustojimai (apnėja), dažnas pulsas, padidėjusios kepenys ir blužnis, išsipūtęs pilvas, maisto atpylinėjimas ar vėmimas, neramumas arba vangumas, traukuliai ir kt.

Infekcijos skirstomos į dvi grupes: ankstyvąją ir vėlyvąją. Ankstyvosios, kuriomis užsikrečiama mamos įsčiose ar gimstant, požymiai išryškėja per pirmąsias 48-72 gyvenimo valandas. Jeigu infekcijos požymiai pasireiškia anksti, būklė vadinama ankstyvuoju naujagimių sepsiu. Tokios naujagimio infekcijos šaltinis yra pati mama ir dažniausios bakterijos - žarnyno lazdelė (E. coli).

Svorio augimas ir odos priežiūra

Natūralu, kad iškart po gimimo naujagimiai netenka svorio, nes džiūsta oda, iš jos pasišalina vandens ir druskų perteklius. Kuo mažesni ar labiau neišnešioti mažyliai, tuo daugiau praranda svorio. Išnešioti vaikučiai - apie 5-10 procentų savo gimimo svorio, prieš laiką gimusieji - apie 15-20 procentų. Net jei ankstukas pradeda priaugti svorio, iš pradžių augimas gali būti nestabilus. Neišnešiotukams reikia daugiau kalorijų ir energijos, nes jų būklė reikalauja daugiau pastangų bei resursų. Be to, jie turi mažyčius skrandukus ir vienu metu gali priimti nedaug maisto. Todėl maitinami ne rečiau, kaip kas 2-4 valandas. Slaugantis personalas nustatys tinkamą maitinimo režimą ir normas, reguliariai (kasdien) matuos kūdikio svorį bei stebės augimą. Užtikrins, kad vaikas gautų pakankamai skysčių. Ankstukai linkę prarasti ir išgarinti skysčius per ploną, trapią kūno odą, todėl inkubatoriuje gali būti padidinama drėgmė. Taip pat, kad vaikutis nešvaistytų kalorijų, užtikrinama šiluma. Būtina stengtis, jog ankstukas jaustųsi ramiai ir patogiai. Stebėdami vaikutį, tėvai turėtų stengtis užtikrinti komfortą ir ramybę. Kuo patogiau vaikas jaučiasi, tuo daugiau kalorijų sutaupo augti. Svarbu - neprarasti vilties. Net, jei stabiliai augęs ankstukas, staiga meta svorį dvi dienas iš eilės. Tai normalu. Kiekvienas kūdikis yra unikalus ir kiekvienas turi savo specifinius svorio augimo būdus. Gali būti taip, kad kelias dienas auga, po to - dvi stovi vietoje, ir dar porą dienų svoris krinta. Stebėkite savo vaikutį, - kaip jis atrodo, kokia odos spalva, ar pakankamai ramus, ar jam patogu?

Ankstukai gimsta nespėję sukaupti pakankamai riebalų poodyje, todėl neturi natūralios apsaugos nuo šalčio. Kai vyresni kūdikiai ir suaugusieji pradeda šalti, jie ima drebėti, kad pasigamintų daugiau šilumos. Neišnešioti mažyliai dar negali drebėti, todėl vietoj to, kaip kraštutinį energijos šaltinį, ima deginti kūno riebalus, kurių turi sukaupę itin mažai. Todėl visiems neišnešiotiems naujagimiams būtina pagalba. Iš visų jiems reikalingų dalykų, tai yra lengviausia užduotis. Ankstukai gyvena šiltuose inkubatoriuose, o visi naujagimių skyriai yra pačios šilčiausios vietos. Reikia stebėti, ar vaikučiui nešalta. Kad ankstukui nebūtų šalta, tinkamos visos kasdienės atsargumo priemonės. Visi daiktai, kurie bus naudojami, turi būti pašildyti - rankos, inkubatorius, apklotai, patalynė, drabužiai, čiužinys, vanduo prausti, rankšluosčiai džiovinti, inkubatorius arba vaikiška lovelė, net papildomas deguonis. Prieš guldant vaikutį ant vėsių paviršių (svarstyklės, rentgeno aparatas ir pan.) būtina patiesti šiltą apklotą. Neišnešiotų kūdikių oda yra labai gležna. Ji turi gerokai plonesnį poodį, nei išnešiotų kūdikių. Viršutinis odos sluoksnis yra toks plonas, kad nepajėgus tinkamai apsaugoti viduriniojo augančio odos sluoksnio. Taip pat yra labiau linkusi išsausėti bei gerai sugerti viską, kas ant jos patenka. Ankstuko oda gali būti nebrandi, tačiau ji greitai auga.

Saugant mažylio odą imamasi daug priemonių: naudojami specialūs medicininiai pleistrai, minkšti barjerai tarp odos ir intraveninių kateterių bei tvarsčių. Prausimuisi naudojamas specialios temperatūros šiltas vanduo. Tiesa, iš pradžių nerekomenduojama naudoti muilo, be gydytojo paskyrimo negalima tepti kremų, losjonų ar kitų medžiagų, kol nėra būtina, nes jos gali per lengvai susigerti. Kadangi Intensyvios terapijos skyriuje šilta ir sausa, gyvybiškai svarbu kūdikio odą drėkinti. Kuo sausesnė oda, tuo didesnė tikimybė, kad gali būti pažeista. Todėl inkubatoriuje nuolat palaikoma tinkama oro drėgmė. Pasistenkite užtikrinti, kad visi, kas liesis ir laikys kūdikį, darytų tai labai švelniai ir atsargiai.

tags: #naujagimio #kraujo #tyrimai #uzdegimas

• Daugiau apie 2019 metų Dubingių šachmatų čempionatą
• Patarimai tėvams dėl vaikų nepaklusnumo
• Sužinokite daugiau apie akių raumenų disbalansą vaikams
• Paauglio teisinė kova su tėvais dėl sporto
• Kada duoti skysčių kūdikiui