Lietuvių liaudies pasakos: kodėl jos svarbios šiuolaikiniams vaikams?
Tėtis Jurgis, šeimos pramogų parkas ADVENTICA ir visi draugai bei prijaučiantys pristato vaizdo (video) pasakas atskiru ADVENTICA Youtube grojaraščiu. Nuo šiol galite klausytis ir žiūrėti, sekti ir pasakoti lietuvių liaudies ir kitų šalių pasakas kartu su vaikais. Pasakas seka ir vaikai, ir jaunuoliai, ir tėčiai, ir mamos, ir net seneliai! Kviečiame visus kūrybiškai prisidėti prie šios iniciatyvos, skirtos vaikams. Nemokamai.
Viršelio dail. R. - Pasigirsta nuomonių, kad šiuolaikiniams vaikams liaudies pasaka nebeįdomi, nebesvarbi… Kas čia atsitikę, kas pasikeitę mūsų kultūrinėje sąmonėje?
Pasakų prarastos funkcijos ir stereotipai
J. Š. Manyčiau, kad pirmiausia reikėtų atsikratyti stereotipinio supratimo, jog pasaka yra fantazijų kupinas kūrinys, skirtas vaikams sudominti, pralinksminti. Nuo pat pasakų susiformavimo dar žmonijos civilizacijos pradžioje iki pat XX a. vidurio (ar net vėliau) pasakos buvo sekamos ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Jos buvo žmonių tarpusavio bendravimo įrankis, laisvalaikio leidimo būdas, gilus aplinkos informacijos šaltinis. Todėl jų sekimo laiką ir vietą neretai reglamentavo tam tikri draudimai, o jose neretai užsifiksavę itin drastiškų vaizdų. Atsiradus įvairių naujų komunikacijos priemonių (radijas, televizija, internetas), senoji bendravimo forma, kai žmonės susirinkdavo ir klausydavosi pasakų sekėjų istorijų, iš to gaudami gyvenimiškos išminties, nuslinko užmarštin. Kadangi pasakos jau nebeatlieka vienos iš savo funkcijų - informacijos perteikimo, - susiformavo supratimas, kad tai nerimtas žanras, skirtas tik vaikams.
J. M. Šiuolaikiniams vaikams ne tik pasakos, bet ir daugelis kitų dalykų, praeityje laikytų vertingais ir įdomiais, nebesvarbūs. Tačiau tai ne tik vaikų problema. Pastaruosius du dešimtmečius gyvenimas Lietuvoje sparčiai kinta. Įsigalėjęs kapitalizmas skatina vartotojišką „kultūrą“, materialinės vertybės vertinamos labiau nei dvasinės, gyvenimo tikslu dažnam yra tapę turtai. Tuo tarpu bendravimas ir tradicijos dažnai nuvertinami. Neretoje šeimoje vaikai gana ilgam paliekami vieni prie televizoriaus ar kompiuterio ir susižavi ten rodomais herojais, jų nepaprastais nuotykiais. Bet juk pasakų herojai neką prastesni, o jų nuotykiai neretai dar įdomesni, tereikia tą pasakų pasaulį atrasti. Manau, kad nuo ankstyvos vaikystės liaudies pasakas girdintis vaikas jų neatstums ir vėliau, o vien animacinius filmukus įpratusį žiūrėti vaiką sudominti liaudies pasaka gana sunku.
L. A. Manau, kad šiuolaikiniam vaikui pasakos yra ir svarbios, ir įdomios, ir reikalingos. Mūsų vaikai išvis labai mažai bendrauja su knyga, per mažai skaito. Jiems įdomesnė televizija, internetas. Bet vien tik vaikų kaltinti neturėtume. Sąžiningai pasakius, kiek tėvų vaikams skaito ir netgi seka pasakas?
Pasakų aktualumas ir jų pateikimo formos
B. K. G. S.-K. Nieko neatsitiko mūsų kultūrinei sąmonei. Ir pasaka tebėra įdomi. O nebeįdomios, nebepatrauklios gali būti per pastaruosius penkiasdešimt metų įsitvirtinusios pasakų pateikimo formos. Juk pats žodis pasaka nurodo, kad ji turėtų būti sakoma, t. y. sekama. Šimtmečius pasakų buvo klausomasi, o ne skaitoma. Dabartinius prie kompiuterio ekranų prilipusius vaikus prie pasakų reikia lenkti ne kišant į rankas pasakų knygą, o leidžiant jiems išlikti prie kompiuterio. Galėtų atsirasti liaudies pasakų svetainių, kuriose pasakos būtų sekamos. Žinoma, ne taip, kaip girdime jas sekant per radiją, o ištariamą žodį sujungiant su vaizdu ekrane, pasiūlant žaidimo įterpinių. Kompiuteriniai žaidimai taip pat puikiausiai padėtų liaudies pasakoms gyvuoti šiandienio vaiko pasaulyje. Dalis pasakų knygų galėtų išeiti kompaktinių plokštelių pavidalu. Kitas dalykas - kai kuriose šalyse nūnai atsiradusi nauja profesija: žmonės verčiasi pasakų sekimu, ir, sako, visai neblogai.
Pasakų mokomoji ir bendravimo funkcija
B. K. Dabar, kaip ir anksčiau, pasakos moko daugelio dalykų. Patirti baimę ir išmokti ją įveikti; įsiminti, kaip elgtis įvairiose situacijose, o prireikus tą „mokslą“ beveik automatiškai pritaikyti, kūrybiškai ir net abstrakčiai mąstyti ir t. t. To paties iš pasakų gali mokytis ir suaugusieji. Beje, ne kartą įsitikinau, kad vaikai puikiai supranta pasakas, nes priima jas kaip teisybę. Kartą, pakviesta į gimtojo Rečionių kaimo (Ukmergės raj.) mokyklą, radau susirinkusius žemesniųjų klasių mokinius. Pasakiau, kad paprastai pasakas aiškinu aš, o šį kartą - seksiu, o aiškins jie. Vaikai sutiko. Pasekiau apie ožką su ožkiukais ir vilką, baigiau tuo, kad vilkas ožkos vaikus prarijo. Paklausiau: „Kodėl vilkas prarijo ožkiukus?“ Visi kartu šaukė: „Todėl, kad jie atidarė durytes.“ - „O kodėl ožkiukai atidarė durytes?“ - „Manė, jog tai jų mamytė šaukia.“ - „O kodėl ožkiukai manė, kad šaukia jų mamytė?“ - „Todėl, kad vilkas šaukė tais pačiais žodžiais ir dar liežuvį pasiplonino.“ - „O kaip ožkiukai turėjo elgtis?“ Čia prasidėjo diskusija: vieni sakė, kad reikėjo pažiūrėti pro langelį, kiti - kad tai pavojinga, vilkas gali pagriebti už ragelio. Pagaliau buvo nutarta, kad reikėjo vienam užlipti ant aukšto ir ten pažiūrėti pro langelį. Paskui visi kartu padainavome apie ožką, kurią ponas siuntė riešutų parnešti. Ožka lazda nepalenkė, riešutėlių nepaskynė, nėra ožkos su riešutais. Ponas siuntė vilką, šaulį ir t. t. Klausiu: „O kam reikalinga ši pasaka?“ Salėje visiška tyla, visi mąsto.
J. Š. Mes nebegrįšime į XIX a. pabaigą-XX a. pradžią, kai pasakos aktyviai buvo sekamos. To ir nereikia siekti. Tačiau turime keisti pasakos ir vaiko santykio suvokimą. Dirbdama su pasakų tekstais, bendraudama su tėvais, kurie arba skaito savo atžaloms pasakas, arba to nedaro, susidariau tvirtą nuomonę, kad pasakos vaikams labai reikalingos, ir pirmiausia dėl vienos priežasties - kad palaikytų vaiko ir tėvų ryšį. Visi pastebime, kad šiais aktyviais laikais tėvai vis mažiau dėmesio skiria savo vaikams. Be abejo, jei pasakos tiek amžių išliko, tai jose išlikę ir vertingų dalykų, kurie domina vaikus. Kuo pasakos vaikams yra patrauklios? Pirmiausia sudėtingas užduotis atliekančiais personažais, į kuriuos vaikai nori lygiuotis. Stebuklinėse pasakose nubrėžiama tam tikra gyvenimo linija: žmogaus siekiai, jų įgyvendinimas ir galiausiai - laiminga pabaiga.
J. M. Daugelį amžių gyvavusiose pasakose sukaupta žmonijos patirtis aktuali ir šiais laikais. Mums atrodo, kad gyvename pasaulyje, kuris labai skiriasi nuo vaizduojamo pasakoje, tačiau taip nėra. Žmonės visais laikais siekė panašių tikslų ir sprendė panašias problemas.
G. S.-K. Tuo, kuo buvo svarbi prieš šimtą ir tūkstantį metų.
L. A. Pasaka buvo svarbi tiek seniau, tiek dabar, nes jos diegiamos vertybės amžinos. Pasakos vaikus moko tik gerų dalykų, kuriuos būtų galima ilgai vardyti. Jos moko drąsos, pasitikėjimo savimi, žinojimo, kad už kiekvieną gerą ir blogą darbą turi būti atitinkamai atlyginta. Ar to šiandienos vaikams nereikia?
Pasakų kalbos ir realijų adaptavimas
Viršelio dail. K. - Nuo vaiko vis tolsta liaudies pasakų žodynas, kalba, tolsta realijos, darosi neatpažįstami daiktai, aplinka… Kaip tada pasakas vaikui pateikti?
J. Š. Suprantama, be redagavimo niekaip neapsieisi. Žinant, kaip kalba laikui bėgant kinta, tai yra neišvengiama. XIX a. pabaigos-XX a. pradžios tekstų realijas net ir ne kiekvienas suaugęs žmogus supras. Taigi tenka keisti tam tikrus seniai nebevartojamus žodžius, paprastinti kalbą atsisakant tarmybių, svetimžodžių. Vis dėlto kartais norisi išlikti ir šiek tiek konservatyviam. Jei tas realijas dar neblogai pažįsta suaugęs žmogus, tai geriau jas tekste palikti.
J. M. Kad liaudies pasakos „per sunkios“, kartais pasiskundžia net lietuvių tautosaką studijuojantys studentai… Vis dėlto nemanau, kad pateikiant skaitytojui autentišką pasakos variantą derėtų visai supaprastinti. Juk klausydamas ar skaitydamas apie fantastiškus herojų nuotykius vaikas kartu gali susipažinti su mūsų protėvių pasauliu, kai kuriais šiuolaikinėje buityje nebevartojamais daiktais, išmokti vaizdingų posakių ir pan. Manau, jog liaudies pasaką reikėtų redaguoti tiek, kad ji priartėtų prie šiuolaikinio vaiko, bet jokiu būdu jos per daug nesupaprastinti ir nepadaryti primityvios.
L. A. Pasakų pateikimas įvairaus amžiaus vaikams turėtų būti skirtingas - juk ir seniau taip buvo. Nemanau, jog pasakas reikėtų redaguoti taip, kad vaikams jose būtų aišku viskas: nepažįstami daiktai, aplinka būtų keičiami jiems artimesne, suprantamesne. Patiems mažiausiems pasakas skaito tėvai, todėl manau, kad nieko baisaus, jei vaikas išgirs kokį nors neaiškų jam žodį.
G. S.-K. Redagavimas priklauso nuo daug ko. Pirmiausia - nuo vaiko amžiaus. Vienaip redaguosime pasaką, leidžiamą trimečiam, kitaip - skirdami trylikamečiam vaikui. Idealiausia, jei suredaguota, bet dar neišleista pasaka būtų „patikrinama“ garsiai perskaitant ją grupelei vaikų. Tada paaiškėtų, kokių realijų vaikai neatpažįsta, kokie žodžiai nesuprantami, kokie sakiniai perdėm painūs ir pan.
B. K. Vieną kartą ilgiau sustoję prie neaiškaus sakinio, išsiaiškinę nežinomą žodį, jie praturtins savo žodyną. Lietuviškais žodžiais reikia keisti tik svetimžodžius, o tarmių leksika turtina kalbą. Be to, išnašose ar knygos pabaigoje galima paaiškinti senoviškas realijas, pridėti žodyną. Nereikia dirbtinai keisti realijų naujomis: nejaugi kas nors mano, kad nebūtina žinoti, kaip žmonės gyveno XIX ar XX a.? Ypač senų realijų pasakose ir nėra: jos natūraliai (tradicijos puoselėtojų) buvo keičiamos.
Lietuvių liaudies pasakų leidyba: iššūkiai ir kokybė
- Ką manote apie dabartinę liaudies pasakų leidybą? Kas nepatinka?
B. K. Ne visos leidyklos moka ir nori žmoniškai bendrauti su pasakų knygų rengėjais. Turiu karčios patirties. Leidykla „Alma littera“ surado mano seniai skelbtą rinkinį Negirdėtos neregėtos pasakos, pasiūlė leisti dar kartą. Sutikau. Kai parodė galimas iliustracijas, pasakiau, kad jos nepriimtinos - tai kompiuterinės baidyklės. Man buvo paaiškinta, kad kitokiomis iliustracijomis nebesidomima, knygų neperka, o leidykla komercinė. Atsakiau, kad aš nesu komercinė, paprašiau surasti pasakas mėgstantį dailininką (tokių Lietuvoje daug) ir vis dėlto iliustracijas parodyti man. Po ilgos tylos pranešė, kad knygelė paskelbta. O kaip iliustracijos? Pasakė, jog parodyti pamiršo. Iliustracijos matyto dailininko, gal kiek sušvelnintos, bet tos knygutės nenoriu imti į rankas ir negaliu niekam dovanoti. Pasakų ir kitokios tautosakos knygutes keliose Kauno leidyklose masiškai kepa kažkokie Sasnauskai. Jie „redaguoja“ tekstus, iš tiesų juos luošina. Jiems atrodo, kad jokio išmanymo nereikia.
G. S.-K. Jau daugelį metų neperku vaikams skirtų pasakų rinkinių. Įsigyju tik tuos, kurie profesionaliai parengti kaip mokslinių šaltinių leidiniai. Dabartinė į vaikus orientuota liaudies pasakų leidyba iš esmės komercinė. Daugiau nei dešimtmetis liaudies pasakų rinkoje karaliauja Pranas ir Valdas Sasnauskai. Bet jų išleistos knygos tikrai ne karališkos. Kitas dalykas - liūdna, kad skaitytojai klaidinami. Antai „Šviesos“ leidykloje, toje, kuria turėtume labiausiai pasitikėti, nes ji aprūpina mokyklas vadovėliais, neseniai išėjo knyga Laumių pasakos.
J. Š. Nepriklausomybės laikotarpiu lyg iš gausybės rago pasipylė lavina leidinių vaikams. Ryškūs viršeliai ir įspūdingos iliustracijos - štai kuo viliojamas mažasis skaitytojas tarpusavyje konkuruojančių leidyklų. Nors pasakų rinkinių išleidžiama daug, kokybišką leidinį rasti tikrai sunku, mat labai neatsakingai elgiamasi su tekstais. Labai jaudina dviejų asmenų (pavardžių čia nenoriu minėti - kas domisi pasakomis, tas žino) susikurtas savotiškas verslas iš pasakų leidybos. Tie žmonės jau yra gavę literatūros antipremiją už pasakų vertimus. Galima jiems būtų skirti tokią „premiją“ ir už pasakų darkymą. Pasakų leidyboje vyrauja būtent šių asmenų produkcija (kitaip šių leidinių negaliu pavadinti). Nuolat kepamos pasakų knygos apie velniukus, laumes, aitvarus, užburtus lobius, gėles ir t. t. Kūriniai dažniausiai imami iš tarpukario leidinių (kuriems jau nebegalioja autorinės teisės) ir, švelniai tariant, perdirbami. Gyvos pasakos aš juose jau neberandu.
J. M. Pastaruoju metu išleidžiama gana daug liaudies pasakų rinkinių. Iš jų man labiausiai patinka sudaryti tautosakininkų - jie pasakas pažįsta bene geriausiai, todėl gali atrinkti kokybiškiausius, tinkamiausius spausdinti kūrinių variantus ir juos tinkamai parengti leidybai. Savo vaikams neseniai nupirkau kelis J. Šlekonytės ir B. Kerbelytės sudarytus ir gražiai iliustruotus pasakų rinkinius. Na, o nepatinka prasta kalba perpasakotų ar perdirbtų pasakų rinkiniai. Už tai jau kritikuoti daugybę pasakų rinkinių iškepę P. ir V.
Pavyzdinės ir vertingos pasakų knygos
- Kokias vaikams išleistas liaudies pasakų knygas laikote įsimintiniausiomis, pavyzdinėmis?
J. Š. Tai lietuvių liaudies stebuklinių pasakų rinkinys Gyvasis vanduo („Vyturys“, 1989; sudarė B. Kerbelytė). Žinoma, ne visi čia skelbti kūriniai bus priimtini vaikams, tačiau tai tikrai vertas dėmesio leidinys. Pakartotinai išleisti ir kiti pasakų rinkiniai - Neregėtos negirdėtos pasakos, Gulbė karaliaus pati. Įdomu, kad pasirodė neblogų pasakų rinkinių, išleistų regioninėse leidyklose. Pirmiausia turiu galvoje Panevėžyje E. Vaičekausko knygyno leidyklos išleistas Antano Baranausko pasakas (parengė Kostas Aleksynas): pirmoji knyga vadinasi Vėtros sūnus (1999), antroji - Tamsos karalienė (2008). Gausią pasakų kolekciją, sudarytą Jono Basanavičiaus, išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Deja, norint vaikams pateikti pasakų iš tokių rinkinių, reikėtų daryti griežtą atranką, mat tai neadaptuoti kūriniai, pasižymintys sodria XIX a. pabaigos-XX a. Viršelio dail. N. Vertingas ir vaikams patrauklus yra specifinių - melų ir formulinių - pasakų rinkinys Gerai, bet nelabai.
B. K. G. S.-K. Tokių nurodyti negaliu.
Iliustracijų svarba pasakų knygose
- Ar liaudies pasakų rinkiniams, knygoms svarbios iliustracijos? Kodėl?
B. K. Be abejo. Jos neturi būti natūralistinės, neverta vaizduoti tik kai kurių „scenų“.
J. Š. Žinoma, kad būtinos. O kokios jos turėtų būti, yra diskusijų klausimas. Psichologai teigia, kad jaunesniojo amžiaus (4-5 metų) vaikams netinka abstrakcijos - jie jų nesuvokia. Tokiems vaikams teiktinesnis realistinis vaizdavimas.
L. A. Patiems mažiausiems pasakos turėtų būti iliustruotos. Nemokėdami skaityti, jie taip geriau įsimena ir pačią pasaką. Beje, kiek teko susidurti, tokios knygelės dabar vaikams ir leidžiamos. Man visai patikdavo ir labai gausiai iliustruotos knygelės patiems mažiausiems - mes su dukra tada ne tik perskaitydavome tokią pasaką, bet ir „apipasakodavome“ paveikslėlius, skaičiuodavome, susipažindavome su mus supančiais daiktais, jų forma ir spalvomis. Mano manymu, tokią pažintinę funkciją šiuo metu gerai atlieka įvairios pasakų knygelės su užduotėlėmis.
J. M. G. S.-K. Pasakų iliustracijose turėtų glūdėti paslaptis. Jos turėtų būti tarsi kitokio nei mūsiškis pasaulio langeliai. Tokie langeliai, nuo kurių sunku atsitraukti ir kurie skatina ieškoti durų, kad patektum į vidų. Gražiausios nūnai yra ne liaudies, o literatūrinių pasakų knygos. Beje, liaudies pasakų ar sakmių motyvais sukurtos literatūrinės pasakos šiandienos vaiką gali jaudinti labiau nei tradicinės. Ir ne tik šiandienos.
Pasakų "baisumas" ir jo suvokimas
- Bene dažniausiai plačioji visuomenė kelia klausimą dėl liaudies pasakų baisumo.
B. K. Paradoksalu, kad baisumas ypač akcentuojamas dabar, kai kasdien ir kas valandą televizija rodo baisius dalykus. Anksčiau klausdavo, kam pasakos reikalingos, ko jos moko, o dabar klausia tik vieno - kodėl pasakos žiaurios. Pasakų žiaurumai motyvuoti - kartais žudomi neteisingai pasielgę ir bandymo neišlaikę personažai, baudžiami skriaudikai, šmeižikai, apgavikai. Nereikia pamiršti, kad žodis ir paveikslas veikia nevienodai. Kai pasakoje pasakoma, kad raganą nužudė, suvokiama, kad ji to...
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
