Simonas Daukantas – istorikas, švietėjas ir tautinio atgimimo veikėjas
Simonas Daukantas (1793-1864) - tai viena ryškiausių asmenybių XIX amžiaus lietuvių kultūros ir istorijos baruose. Jis buvo ne tik istorikas ir švietėjas, bet ir aktyvus tautinio atgimimo veikėjas, kurio darbai ir idėjos turėjo didelę įtaką lietuvių tautos savimonės formavimuisi.
S. Daukantas gimė 1793 m. spalio 28 d. Kalviuose (netoli Skuodo) ir mirė 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje, palaidotas Papilės kapinėse, ant piliakalnio. Jis įgijo Teisių mokslų magistro laipsnį (1822 m., diplomą gavo 1825 m.). 1816 m. Vilniuje baigė gimnaziją, o 1816-1818 m. Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultete studijavo literatūrą, kur tarp jo kurso draugų buvo ir poetas A. Mickevičius. Vėliau, 1818 m., jis perėjo į Moralinių ir politinių mokslų fakultetą, kur jį sužavėjo profesorių I. Onacevičiaus ir I. Danilavičiaus paskaitos. S. Daukantas aktyviai dalyvavo studentų gyvenime, priklausė studentų žemaičių kuopelei.
Nuo 1820 m. S. Daukantas, siekdamas įrodyti savo bajorystę, atkakliai rinko ir teikė suklastotus kilmės dokumentus. 1833 m. Valdančiojo Senato Heroldijos departamentas patvirtino jo asmeninio bajoro teises, atsižvelgiant į jo turimą magistro laipsnį.
Profesionalią karjerą S. Daukantas pradėjo 1826-1834 m., dirbdamas Rygos generalinio gubernatoriaus raštinėje. Nuo 1835 m. jis tarnavo Sankt Peterburge, Senato I administracijos departamente. 1837 m. tapo III departamento Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėju, kur dirbo su svarbiais Lietuvos istorijos dokumentais.
1850 m., susirgęs, S. Daukantas vyskupo M. Valančiaus kviečiamas persikėlė į Varnius. Čia jis aktyviai dalyvavo rengiant religinę literatūrą spaudai. Tuo pačiu metu jis pats plušo prie plataus lotynų-lietuvių kalbų žodyno (iš jo liko tik A-G raidžių tekstas) ir didžiojo lenkų-lietuvių kalbų žodyno (1850-1856 m.). Pastarasis buvo parengtas spaudai G. Subačiaus ir išleistas 1993-1996 m. kaip „S. Daukanto raštai: Didysis lenkų-lietuvių kalbų žodynas“.
S. Daukantas tikėjosi, kad vyskupas M. Valančius padės jam išleisti anksčiau parašytus veikalus, tačiau liko nusivylęs. Ieškodamas geresnės ir saugesnės vietos, jis išvyko į Svirlaukį (Kuršo gubernija) pas gydytoją P. Smuglevičių. Čia jis tobulino savo parašytus veikalus, ypač „Pasakojimą“, ir rūpinosi istorinių šaltinių rengimu spaudai. Nuo 1859 m. jis gyveno Žemaitijoje pas seserį ir pažįstamus dvarininkus.
Istoriniai darbai ir idėjos
Simonas Daukantas yra autorius pirmosios lietuvių kalba parašytos Lietuvos istorijos - „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822 m., išspausdinta 1929 m.; kitas nuorašo variantas - „Darbai lietuvių ir žemaičių“, 1833 m.). Kitos jo svarbios knygos yra „Istorija žemaitiška“ (apie 1836-1838 m., išspausdinta 1893-1897 m. pavadinimu „Lietuvos istorija“, naujausias leidimas 1995 m.), „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (išspausdinta 1845 m.) ir „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (parašytas 1850 m., dalis išspausdinta 1893 m., perdirbinys - 1899 m.). Visi šie trys veikalai - „Darbai“, „Pasakojimas“ ir „Būdas“ - kartu išspausdinti 1976 m. kaip pirmasis „S. Daukanto raštų“ tomas.
S. Daukantas baigė „Darbus“ ir „Pasakojimą“ Vytauto Didžiojo ir Jogailos laikotarpiu, „Istoriją žemaitišką“ - Žygimanto Augusto valdymo laikotarpiu, o „Būdą“ pratęsė iki XVIII amžiaus.
S. Daukanto istoriniams pažiūroms didelę įtaką padarė vokiečių filosofas J. G. Herderis. S. Daukantas tikėjo, kad senovinės lietuvių kalbos išsaugojimas yra tautos išlikimo garantas. Jis idealizuodavo senovės lietuvių laikotarpį, kai dar nebuvo įsigalėjusi baudžiava. Juodasis lietuvių tautos istorijos laikotarpis, jo manymu, prasidėjo tuomet, kai diduomenė ir bajorai, sekdami blogu lenkų ir vokiečių pavyzdžiu, pavergė savo liaudį ir pražudė valstybę. Lygindamas šiuos du laikotarpius, S. Daukantas propagavo mintį, kad pavergimas ir baudžiava yra neteisėti ir laikini reiškiniai, kad lietuvių tauta gali gyventi laisvai, o valstiečiai turėtų turėti žemės nuosavybę ir naudotis savo darbo rezultatais.
Siekdamas didesnės įtaigos neišprususiam skaitytojui, S. Daukantas savo istorinius veikalus rašė vaizdžiai, naudodamas metaforas ir įterpdamas beletrizuotų fragmentų, pavyzdžiui, sengirių vaizdai jo veikale „Būdas“.
Švietėjiška veikla ir tautosaka
S. Daukantas ne tik rašė istoriją, bet ir aktyviai prisidėjo prie lietuvių švietimo. Jis pats ir per talkininkus rinko liaudies dainas, pasakas ir smulkiąją tautosaką. Sankt Peterburge jis išleido „Dainas žemaičių“ (1846 m.). Visas S. Daukanto tautosakos rinkinys buvo išleistas 1983-1984 m. pavadinimu „Žemaičių tautosaka“ (2 tomai).
Švietimo reikmėms S. Daukantas parengė ir išleido veikalus: „Prasmę lotynų kalbos“ (1837 m.), „Epitome Historiae Sacrae“ (1838 m., su lotynų-lietuvių kalbų žodynėliu), „Abėcėlę lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos“ (1842 m., pakartotinai bandyta išleisti 1849 ir 1864 m.). Jis taip pat vertė literatūrą: iš lotynų kalbos - Fedro „Pasakas“ ir K. Nepoto „Gyvatas didžiųjų karvaidų senovės“, Marko Justino „Istoriją“ (neišleista); iš vokiečių kalbos - J. H. Campe's „Rubinaitis Peliūzė“ (1846 m.). Šie vertimai buvo išspausdinti knygoje „S. Daukantas: Vertimai ir sekimai“ (1984 m.).
Didelį dėmesį S. Daukantas skyrė ir praktiniams ūkininkavimo patarimams valstiečiams. 1847-1854 m. jis parengė 7 verstas ūkinių patarimų knygelių apie pievininkystę, sodininkystę, bitininkystę, miškininkystę, tabako ir apynių auginimą bei priešgaisrinę apsaugą.
Siekdamas sudaryti įspūdį, kad Lietuvoje esama daug literatų, S. Daukantas savo darbus ir vertimus pasirašinėjo keliolika slapyvardžių, tokių kaip K. W. Myle, Jokub’s Laukys, Motiejus Szauklys, J. Dewinakis, Jonas Girdenis, S. Tiewelis ir kiti.
Simonas Daukantas Rubinaičio peliūzės gyvenimas
Vienas iš ryškiausių S. Daukanto darbų, atspindinčių jo švietėjišką veiklą ir siekį populiarinti lietuvių literatūrą, yra J. H. Campe's „Robinzonas jaunesnysis“ vertimas. Šis darbas, išverstas S. Daukanto 1845 m., yra laisvas pasaulinės literatūros klasiko Danielio Defoe romano „Robinzonas Kruzas“ (1719 m.) sekimas. Šis vertimas, kartu su jo istoriniais darbais, demonstruoja S. Daukanto pastangas praturtinti lietuvių literatūrą ir ugdyti skaitytojų sąmoningumą.
Spektaklis „Rubinaitis Peliūzė, arba Lietuvio išgyvenimo būdas“, pastatytas pagal S. Daukanto J. H. Campe's vertimą, atgaivina šį XIX amžiaus kūrinį šiuolaikinei auditorijai. Spektaklyje dėmesys skiriamas šeimos santykiams, doroviniams klausimams ir pažinimui. Tėvas, atlikdamas patriarcho, bet kartu ir mylinčio, žaidžiančio vadovo vaidmenį, skatina vaikus mąstyti apie svarbiausius gyvenimo aspektus. Spektaklis išsiskiria ne tik vaizdiniu sprendimu, bet ir aktorių meistriškumu, ypatingu dėmesiu kalbai ir edukacine prasme, kurią papildo edukacija po spektaklio.
Nors S. Daukanto tekstuose moters vaidmuo gali atrodyti blankesnis, spektaklyje motina vaizduojama kaip ryški ir jautri asmenybė, papildanti šeimos dinamiką. Spektaklio kūrybinė komanda, įskaitant dramaturgę Sandrą Bernotaitę ir režisierę Saulę Degutytę, nusipelno pagyrų už profesionaliai sumodeliuotą, gyvą ir atvirą tekstą.
Simono Daukanto darbai ir idėjos tebėra aktualūs ir šiandien, primindami mums apie lietuvių tautos istoriją, jos kultūros vertybes ir tautinio identiteto svarbą. Jo pastangos išsaugoti kalbą, ugdyti tautiečius ir propaguoti laisvės bei teisingumo idėjas daro jį nepamirštama figūra Lietuvos istorijoje.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
