Motinystė socialinės politikos perspektyvoje: krizė ir ieškojimai

Mūsų maža šalis laimi gimstamumo mažėjimo lenktynėse - pasiekėme demografijos antirekordą. 2025 metais Lietuvoje gimė tik apie 17,5 tūkstančio vaikų, o per vieną dešimtmetį gimstamumas susitraukė beveik per pusę. Suminis gimstamumo rodiklis pernai Lietuvoje nukrito iki 1 vaiko moteriai.

Mūsų kaimynai latviai atliko įdomų tyrimą, kuris atskleidžia gilias visuomenės pokyčių priežastis. Laura Pirsko ir jos kolegos iš Latvijos universiteto 2004 ir 2022 metais uždavė studentams tuos pačius klausimus apie gyvenimo prioritetus. Rezultatai pribloškiantys: 2004 metais „šeima ir vaikai“ užėmė trečiąją vietą, o 2022 metais „šeima ir vaikai“ nukrito į dvidešimt antrąją vietą.

Kultūrinis kontekstas ir motinystės iššūkiai

Šiuolaikiniame pasaulyje įsivyravo egocentriška, individualistinė kultūra, kuri gyvenimo prasmę suveda į save, savirealizaciją ir savo asmeninių tikslų, savo laimės, savo patogumo, malonumo ir naudos sau siekius. Tokiame kultūriniame kontekste motinystės auka atrodo neracionali.

Tačiau ekonomistė ir aštuonių vaikų mama, profesorė Catherine Pakaluk savo knygoje „Hannah’s Children: The Women Quietly Defying the Birth Dearth“ pateikia kitokį požiūrį. Ji kalbėjosi su 55 aukštąjį išsilavinimą turinčiomis moterimis Jungtinėse Valstijose, kurios augina penkis ar daugiau vaikų. Šios moterys puikiai supranta, kad „vaiko kaina“ yra ne tik pinigai. Pakaluk aprašo bendrą vardiklį, jungiantį šias išsilavinusias mamas: jos kalba apie savęs aukojimą, apie „mirimą sau“ ir apie sunkų, nuolatinį darbą.

Valstybės politikos ribotumas

Thomas ir bendraautoriai 2022 metais parodė, kad įvairūs tėvystės atostogų ir finansinių paskatų modeliai skirtingose šalyse duoda prieštaringus rezultatus. Neretai kalbama ne apie galutinį gimstamumo padidėjimą, bet apie laiko perskirstymą, vadinamąjį „tempo efektą“. Valstybių pastangos vargiai duoda vaisių, jei sociokultūrinė aplinka skatina žemą gimstamumą.

Kryptys šeimos politikos stiprinimui

Daugelio visuomenių duomenys rodo aiškų dėsningumą: didesnis religingumas siejasi su didesnėmis šeimomis. Valstybės turi pripažinti, kad religijos - kaip bendruomenės, atskleidžiančios gyvenimo prasmę ir mokančios žmones gyventi dėl kažko daugiau nei vien dėl savęs - padeda šeimoms pakelti sunkumus auginant vaikus. Todėl valstybės turi gerbti religijos laisvę kaip fundamentalią, neatimamą ir ikivalstybinę teisę.

Valstybės, susiduriančios su demografiniu nuosmukiu, turėtų skirti ypatingą dėmesį ir teisinį pripažinimą būtent santuokinei šeimai, ypač daugiavaikėms šeimoms. Turime atnaujinti pagarbą santuokiniam įsipareigojimui. Jauniems žmonėms būtina aiškiai parodyti, kad santuoka nėra laisvės priešingybė. Priešingai - tai brandi laisvės forma: laisvai pasirinktų, ilgalaikių, vienas kitą auginančių santykių kelias.

Svarba visuomenės požiūriui

• Kultūroje turime aiškiai ir pagarbiai kalbėti apie atidėtos tėvystės ir motinystės rizikas.
• Turime viešai gerbti mamas ne mažiau, nei gerbiame politikus, verslo lyderius ar akademikus.
• Šeima, kurioje vyras ir moteris yra susituokę ir kartu augina vaikus, turi unikalų socialinį vaidmenį.

Mūsų kultūra jau supranta vieną svarbų dalyką: be skausmo ir aukos nėra augimo. Žmonės bėga maratonus, kopia į kalnus, ieškodami iššūkių, kurie juos perkeistų. Tačiau svarbu neperlenkti lazdos: šių kultūrinių pokyčių turime siekti išmintingai ir subtiliai. Gerų norų retorika neturi virsti propaganda, nes teisė yra kultūros mokytoja.

tags: #motinyste #socialines #politikos #perspektyvoje

• Kodėl verta ugdyti vaiko žodyną?
• Kaip atliekamas PAP tyrimas po gimdymo?
• Atsiliepimai apie darželį Garliavoje
• Tradicijų puoselėjimas globos įstaigose
• Nuo apvaisinimo iki gimdymo: visas nėštumo kelias