Kūdikio rankyčių ir kojyčių raida, drebulys ir saugumo svarba: nuo nerimo iki ankstyvos diagnozės
Naujagimio atsiradimas šeimoje - tai džiaugsmas, bet ir daugybė klausimų bei nerimo. Tėvai dažnai susiduria su įvairiais kūdikio raidos ypatumais, kurie gali kelti abejonių. Šiame straipsnyje aptarsime dažnus naujagimių judesius, fizinio kontakto svarbą, verksmo reikšmę bei įvairias situacijas, susijusias su kūdikio sveikata ir gerove.
Naujagimio judesių ypatumai ir kada reikėtų sunerimti
Dauguma kūdikio judesių yra spontaniški, ritmiški, atsirandantys tam tikrais intervalais, neilgai trunkantys, nevisiškai valdomi, greiti ir pilnos amplitudės. Kūdikio raida per pirmuosius 12 mėnesių yra itin intensyvi.
Tėvus dažnai neramina, kai naujagimis, pavyzdžiui, 3 savaičių amžiaus, stiprokai drebina kojytes, rankytes ir smakriuką. Kiek žinoma, iki 3-4 mėn. tai yra normalu, tačiau jei pasireiškia stiprokai, ypač paguldžius ant vystymo stalo ir perrengiant, natūralu nerimauti. Svarbu paminėti, kad 4 dienų amžiaus kūdikiui, dėl kitų priežasčių buvo daryta galvytės echoskopija, ir tuomet viskas buvo gerai. Vis dėlto, esant tokiam drebuliui, rekomenduojama kreiptis pas gydytoją. Tokie požymiai gali kelti baimę dėl traukulių ar epilepsijos požymių, todėl būtina specialistų apžiūra.
Kitas nerimą keliantis požymis yra tai, kad mažylis visiškai neatgniaužia kumštukų ir laiko stipriai įtempęs rankas. Net jeigu pastebite bent vieną punktą, kurį jūsų mažylis daro iš srities „kada reikėtų sunerimti“, patartina kreiptis į kineziterapeutą konsultacijai, nes tai gali būti dalykas, kuris stabdys normalią kūdikio raidą.
Kai kūdikis auga ir nori judėti, tėvai gali padėti jam tobulėti per žaidimus ir mankštos pratimus. Štai keli pavyzdžiai, kuriuos galima atlikti namuose:
- Kūdikis kamuoliukas. Tai pratimas, kuris skatins kūdikį verstis. Jo atlikimas: paguldome vaikutį ant nugaros, laikome jo kojytes ir su jo rankytėmis apkabiname po vieną koją.
- Rankų tiesimas gulint ant pilvo. Paguldome mažylį ant pilvelio, pasižiūrime, ar mažylis teisingai pasidėjęs rankytes į rankų atramos poziciją, ir tiesiame po vieną ranką į priekį. Galite priekyje pasidėti mėgstamus mažylio žaisliukus ir tarsi jų siekti.
- Ridenimas ant pilvelio. Ant didelio mankštos kamuolio paguldome kūdikį ant pilvo, pasižiūrime, ar teisingai laiko rankytes priekyje, turėtų atsiremti dilbiais.
Tai tik keli pratimai mankštai namuose. Mankštinkitės saugiai ir lėtai. Stenkitės, kad mažylis būtų geros nuotaikos, pavalgęs ir pamiegojęs.
Kūdikio raidos etapai ir gebėjimai
Per pirmuosius metus kūdikis nuolat tobulėja:
- Pirmosiomis savaitėmis: Reaguoja į garsus, ima šypsotis - tai geros savijautos atspindys. Judesiai platūs ir nekoordinuoti. Suklūsta išgirdęs naują garsą.
- Nuo 4 mėn.: Pradeda domėtis svetimu asmeniu ir jo atsineštais žaislais. Kūdikis pusiau atgniaužtą ranką tiesia į virš jo akių pakabintą žaislą. Vograuja, nori bendrauti, pyksta, jei nepaimamas ant rankų. Mimiką sieja su garso tonu.
- Būdamas 5 mėn.: Mažylis pradeda intensyviai pažinti aplinką per burną. Tai nėra primityvus aplinkos pažinimas. Per burną kūdikis apie daiktą sužino labai daug: kvapą, skonį, formą, dydį, svorį, temperatūrą.
- Nuo 6-7 mėn.: Pradeda šalintis svetimo žmogaus bei jo žaislų. Atsiskyrimo nuo mamos nerimo, svetimų baimės pagrindu formuojasi prieraišumo jausmas. Mėgstamiausias žaidimas - daiktų mėtymas.
- Antrasis pusmetis: Intensyviai vystosi regėjimas, kūdikis išmoksta atskirti apie 40 kalbos garsų. Daugiau žaidžia su garsais, imituoja balso moduliacijas, garsus taria tam, kad atkreiptų kitų dėmesį. Siekdamas žaislo makaluoja rankomis, spiriasi. Siekia žaislo ištiestais pirštais, jį paima dviem pirštais, net neliesdamas jo delnu. Ypač domisi smulkiais daiktais.
- Vėlesni mėnesiai: Pradeda ropoti. Pats gali atsistoti remdamasis į stabilų objektą ir trumpai pastovi. Pirštukų judesiai vis tikslesni. Pradeda kalbėti dialogu - pasakius skiemenį ar skiemenų junginį bando atkartoti. Klausosi pokalbių, gali įvykdyti paprastus paliepimus. Puikiai valdo savo kūną, keičia įvairias padėtis, greitai juda ropodamas. Tobulėja kūdikio gebėjimas paimti smulkius daiktus. Pirmaisiais metais kūdikiai naudojasi abiem rankomis vienodai. Dažnos nuotaikų kaitos, ryškios prieštaravimo reakcijos, jei kas nors vyksta ne pagal jo norą.
Per pirmuosius gyvenimo metus kūdikis gali išreikšti daug emocijų: susidomėjimą, pasitenkinimą, džiaugsmą, distresą (nemalonią emocinę patirtį), pasibjaurėjimą, pyktį, liūdesį ar baimę.
Fizinio kontakto ir saugumo svarba kūdikio raidai
Iki gimimo visi vaikelio poreikiai yra patenkinami, ne tik fiziniai, bet ir emociniai. Atkeliavęs į šį pasaulį mažas žmogutis tikisi, kad ir toliau taip bus, tačiau atsiskyręs nuo mamos jis dažnai yra įkeliamas į vežimėlį ar lovytę. Ir tikimasi, kad jei sotus, pamiegojęs ir sausas, bus viskuo patenkintas. Tačiau toks požiūris yra klaidingas. Kaip teigia kūdikių priežiūros specialistė Giedrė Veličkienė, kūdikiui vienareikšmiškai geriausiai būti ant rankų, kad galėtų stebėti pasaulį, mokytis.
Nešioti, glausti, myluoti pirmaisiais mėnesiais yra gyvybiškai svarbu. Vaikelis, būdamas ant rankų, yra labiau stimuliuojamas, daugiau mokosi ir jaučiasi saugus. Nepamirškite, kad „leliukui“ pasaulis dar nepažįstamas, viskas labai nauja, svetima. Pirmieji įspūdžiai - patys ryškiausi, jie užsifiksuoja visam gyvenimui, nors mes to net neprisimename.
Man gaila tų, kurie paliekami vežimėliuose, kėdutėse, ant lavinimo kilimėlių, jie praranda didelę dalį gyvenimo džiaugsmo. Apie ketvirtą gyvenimo mėnesį, kai „leliukas“ pradeda labai domėtis pasauliu, jį tiesiog būtina nešioti. Labai pykstu ant tų, kurie sako, girdi, negalima nešioti, nes taip vaikelis pripras, išleps. Nieko panašaus nenutinka, ateina metas, kai kūdikis pradeda judėti - ropoti, stotis, vaikščioti, jis pats nebenorės ant rankų. Ir tikrai nebus taip, kad iki pat mokyklos turėsite „rankinuką“. Vaikelis, kuris kūdikystėje patyrė daug fizinio kontakto - buvo daug nešiotas ant rankų, glostytas, myluotas, auga savarankiškesnis, nei tas, kuris buvo paliktas vienas su savo pasauliu.
Saugiai prieraišūs vaikai - tai tokie, kurie daug buvo su mama, kurių nevengė imti ant rankų, kurie drauge su tėvais visur eidavo. Tokie vaikai drąsiai pasilieka svetimoje aplinkoje, nes pasitiki mama, žino, kad ji grįš, kad niekur nedings, toks suvokimas ateina per jų gyvenimišką patirtį, kokybiškai būnant su mama ir tėčiu. Pirmaisiais mėnesiais su kūdikiu yra patys svarbiausi ryšiui užmegzti, o kaip kitaip jį galima užmegzti, jei ne per fizinį kontaktą - nešiojant, glaudžiant, glostant. Žodžiai tuo metu dar nėra tokie svarbūs, aišku, ir jų reikia, sakyti „Aš tave myliu, tu man brangiausias pasaulyje“ yra būtina, bet naujagimis labiau užfiksuos prisilietimą nei žodžius. Paimtas ant rankų jis gauna aiškios informacijos: „Esu saugus.“
Labai gerai nešioti kūdikį nešynėje, kai vaikas jaučia mamą nuo pat pirmųjų mėnesių, o jūsų rankos yra laisvos. Kai jis prie jūsų pilvo, prie širdies, jam saugu ir gera, net pilvo diegliai kamuoja mažiau.
Kūdikio verksmas: suprasti ir reaguoti
Nekreipti dėmesio, neimti ant rankų ir tikėtis, kad paverks ir nustos, yra klaidingas požiūris. Kūdikis pirmaisiais mėnesiais verkia todėl, kad nežino, kaip nusiraminti, jam reikia parodyti, kad pasaulis yra saugus, kad šalia - mylintys žmonės, kurie ateis į pagalbą, kai prireiks. Mėginti išmokyti kūdikį neverkti nereaguojant į jo verksmą - tai tarsi paskelbti jam karą.
Dažnai tėvai, vos vaikeliui sukniurkus, iš karto kiša jam į burną čiulptuką ar krūtį. Tačiau neatrodo, kad „leliukui“ blogai, jis dar net neverkia. Užtektų galbūt tik pakalbinti, paglostyti, gal truputį palaikyti ant rankų, t. y. parodyti jam, kad mes, tėvai, esame čia ir matome bei girdime jį. Kišdami krūtį ar čiulptuką, mes tarsi sakome kūdikiui: „Tu dabar pamiršk savo poreikius, patylėk.“
Vis pamirštame, kad naujagimiui, kūdikiui verksmas yra vienintelė jo kalba - jam linksma ar liūdna, šilta ar šalta, gera ar bloga, jis tegali „pasakyti“ verksmu. Nereaguoti į mažylio verksmą labai blogai, tai tas pats, kas mums neleistų išsakyti savo nuomonės, parodyti jausmų. Geriau, kad reakcija į kūdikio verksmą būtų paimti ant rankų, priglausti ar paglostyti, kartais pakanka tik pasirodyti, kad vaikelis nusiramintų.
Kūdikis, kuriam trūksta kontakto, gali dažniau prabusti naktį. Atrodo, šitie vaikai turi ir gerus miego įpročius, ir gerai valgo, tačiau naktį keliasi ir prašosi pas mamą į lovą, prie krūties arba nori būti nešiojami ant rankų. Tokiems kūdikiams greičiausiai trūko saugiai pasibūti su mama dieną.
Sėdėjimo raida PRATIMAI
Klaidinga manyti, kad jei esi su kūdikiu kiaurą parą, tai jis turi būti tuo patenkintas. Kai gaminate valgyti, vežiojate miegantį vežimėlyje, kai plepate su draugėmis telefonu ar žiūrite į kompiuterio ekraną, su savo vaikeliu tiesiog nebūnate, nežiūrite jam į akis, nelaikote ant rankų ir pan. Būti su kūdikiu - tai nešioti, myluoti, masažuoti, dainuoti, žaisti, žiūrėti į akis, o ne vien būti vienoje patalpoje, kai jūs užsiėmusi savais reikalais, o kūdikis kur nors guli. Juk kartais ir mes, suaugusieji, būname viename kambaryje, o visiškai nebendraujame… Kažin ar tai gerai santykiams - kai tarsi kartu, bet tarsi ir atskirai.
Neįprasta situacija: mėlynė ant kūdikio rankytės ir ankstyva diagnozė
Kartais naujagimių priežiūros metu nutinka ir neįprastų situacijų, kurios reikalauja ypatingo dėmesio. Vienas toks atvejis nutiko ligoninėje, kai motina atvyko su kūdikiu dėl peršalimo. Po kraujo paėmimo procedūros, kurios metu motinoms neleidžiama eiti kartu, ant mažylio galvytės buvo pleistriukas. Motina paklausė, kodėl kraujas buvo imtas iš galvytės, ir jai buvo atsakyta, kad rankytėje nerado venos. Vėliau, nurengus vaiką, buvo pastebėta baisiai mėlyna, ištinusi rankytė.
Susirinkę skyrių vedėjai negalėjo paaiškinti situacijos, teigdami, kad per 30 karjeros metų neteko tokio vaizdo matyti. Seselė, ėmusi kraują, negalėjo paaiškinti, ką padarė, tik vėliau pasakė, kad, bandant paimti kraują iš venos, jo neužteko, todėl teko imti ir iš galvytės. Motina pareikalavo hematologo bei chirurgo konsultacijos. Chirurgiškai rankytė atrodė sveika, neišnarinta. Hematologai pradėjo aiškinti, kad čia galbūt problema su kraujo krešėjimu, nors prieš tai imant kraują iš kitos rankytės ir iš galvytės mėlynių nebuvo. Medikų paaiškinimas buvo hematoma, kuri esą turėjo praeiti.
Iš pradžių vaikui buvo skirtas „Paracetamolis“ ir tepalas nuo patinimo, tačiau vėliau prireikė lašinti antibiotikus, kad nebūtų infekcijos. Galiausiai paaiškėjo, kad vaikui buvo bandyta durti, nors venos nematė, nes, kaip buvo paaiškinta, „anatomiškai ji turėjo būti ir mes duriam, nors ir nematom venos.“ Motina teigė, kad seselė turėjo 18 metų patirties, tačiau pareikalavo jos atleidimo iš darbo, teigdama, kad ne tokiems žmonėms dirbti su naujagimiais.
Šis atvejis padėjo anksti išaiškinti naujagimio sunkią ligą. Neonatologijos centro vadovas dr. Arūnas Liubšys paaiškino, kad paciento kraujas ištirtas dėl galimų krešėjimo sutrikimų ir naujagimiui nustatyta sunki hemofilijos A forma. Šitas atvejis padėjo anksti išaiškinti sunkią ligą, kuri bet kuriuo šio mažylio gyvenimo laikotarpiu galėjo sukelti sunkių pasekmių. Tačiau tinkamai gydant šią ligą galima kontroliuoti.
Kūdikio kojyčių priežiūra ir tinkama termoreguliacija
Renkantis pirmąsias kojinytes kūdikiui reikia ypatingo atidumo, nes mažylio kūno temperatūra labai priklauso nuo to, kas yra apmauta ant kojyčių. Kol kūdikio organizmo termoreguliacija dar nėra stabili, jis gali greitai perkaisti arba greitai peršalti. Naujagimiai yra labai jautrūs aplinkai, o kūdikio oda pirmoji sureaguoja į šaltį ir šilumą.
Naujagimio pėdutės yra ne tik viso kūno termoreguliacijos rodiklis, bet ir saugo nuo staigių temperatūros pokyčių. Jei pėdutės atvėsta, vadinasi, organizme suveikė šilumos kaupimo mechanizmas. Kojų kraujagyslės susitraukia, nes kūnui reikia palaikyti priimtiną temperatūrą, aplinkos temperatūrai krentant. Kai vaikas perkaista, į aukštą aplinkos temperatūrą pirmiausia reaguoja jo pėdutės.
Naujagimio kojinytės yra išorinis veiksnys, galintis turėti įtakos ir pėdų temperatūrai. „Vilnonės kojinytės natūraliai stimuliuoja kūdikio pėdutes. Jis tuomet geriau jaučia ne tik pėdutes, bet ir visą kūną, taip vystymasis vyksta natūraliau“, - aiškina kineziterapeutė. Kad kūdikiui nebūtų per šalta, svarbu patikrinti nugaros ir pilvo temperatūrą.
Medžiagų, iš kurių gaminamos kūdikių kojinės, kokybė daro didelę įtaką tam, ar naujagimiui bus šalta, ar karšta. Dažnai tėvai ir močiutės mano, kad vaiko kojos turi būti kuo šiltesnės, todėl jam užmauna bent dvi poros kojinių. Kūdikis sparčiai auga, todėl kojinės, kurias apmovėte jam gimus, iki pirmojo gyvenimo mėnesio pabaigos gali būti per mažos. Kartais tėvai, manydami, kad mažylis atrodys stilingiau, kelis kartus užraito kojinės viršų, tačiau galiausiai šis susuktas kraštas spaudžia kojytę, kas yra nepatartina.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
