Ikimokyklinio ugdymo įstaigų istorija Suomijoje siekia 1860-uosius metus. Tuo metu buvo pradėti steigti vaikų darželiai, skirti padėti šeimoms kokybiškai ugdyti vaikus, ir lopšeliai, kurių paskirtis - užtikrinti mažų vaikų globą, kol tėvai dirbo, taip padedant nedideles pajamas turinčioms šeimoms ar vienišoms mamoms, priverstoms anksti grįžti į darbą iš motinystės atostogų. 1973 metais buvo priimtas Dienos priežiūros centrų aktas, ir vaikų darželiai ir lopšeliai buvo pavadinti bendru pavadinimu, t.y. dienos priežiūros centrais, suvienodinant ir jų paskirtį - užtikrinti vaikų priežiūrą ir ugdymą.
Už ikimokyklinio ugdymo organizavimą Suomijoje atsakingos savivaldybės. Jos yra įpareigotos sukurti vietą ugdymo įstaigoje kiekvienam vaikui, kurio tėvai pareiškė norą, kad jų vaikas lankytų ikimokyklinę įstaigą. 2011 metais ikimokyklinio ugdymo įstaigas Suomijoje lankė 55 proc. vaikų nuo gimimo iki 6 metų amžiaus (palyginimui - Lietuvoje 53 proc. vaikų nuo 1 iki 6 metų amžiaus).
Suomijos švietimo strategų nuomone, ikimokyklinio amžiaus vaikams daug naudingiau lankyti savivaldybių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, tačiau dalis tėvų pasirenka vaiko priežiūrą ir ugdymą namuose. Priešmokyklinis ugdymas Suomijoje nėra privalomas, tačiau jame dalyvauja 98,5 proc. priešmokyklinio amžiaus vaikų.

Suomijoje taikoma panaši motinystės ir tėvystės atostogų politika kaip ir Lietuvoje, tad tik gimus vaikui, tėvai pasinaudoja motinystės ir / ar tėvystės atostogų galimybe. Suomijos ikimokyklinio ugdymo įstaigų nelankantys vaikai prižiūrimi ir ugdomi namuose, o tėvai už tai gauna vadinamąją „namų priežiūros“ pašalpą.
Viena iš galimybių - vaikus prižiūrėti ir ugdyti vienam iš tėvų. Tokiu atveju mokama vaikų priežiūros ir ugdymo pašalpa. Jos fiksuotoji dalis gali siekti net iki 1 200 Lt per mėnesį už pirmąjį vaiką, o didžiausia kintamoji dalis yra 600 Lt per mėn. už vaiką. Kiekviena savivaldybė gali skirti papildomų lėšų mažas pajamas turinčioms šeimoms ar tėvams, patiems prižiūrintiems vaikus. Šią alternatyvą Suomijoje yra pasirinkę apie 11 proc. tėvų.
Antroji alternatyva - pateikti prašymą savivaldybėje dėl vaiko priėmimo į ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Savivaldybė per nustatytą pusės metų laikotarpį turi surasti vaikui vietą ir užtikrinti jo ikimokyklinį ugdymą. Gavusi tėvų prašymą, savivaldybė pirmiausia patikrina, ar yra laisvų vietų netoli gyvenamosios tėvų vietos esančiose savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Jeigu laisvų vietų nėra, svarstoma, kiek dar tėvų pageidauja, kad jų vaikai lankytų ikimokyklinio ugdymo įstaigas, ir ar būtų racionalu steigti naują grupę ar naują ikimokyklinio ugdymo įstaigą.
Tuo atveju, jei vaikų nėra daug ir nusprendžiama nesteigti naujos grupės ar įstaigos, šeimoms pasiūloma susiburti į šeimos dienos priežiūros centrą. Savivaldybė yra atsakinga už šio centro įsteigimą: ji suranda tinkamas patalpas, jas pritaiko vaikų priežiūrai ir ugdymui, parūpina reikalingas priemones. Kai kurios savivaldybės šeimos dienos priežiūros centrus steigia tik su sąlyga, kad vienas iš tėvų, kuris bus auklėtojas, turėtų ir ikimokyklinio ugdymo srities išsilavinimą. Tokiam centrui vadovauja arčiausiai esančios ikimokyklinio ugdymo įstaigos vadovas arba kai kuriais atvejais, atsiradus daug šeimos dienos priežiūros centrų apylinkėje, paskiriamas atskiras vadovas keliems šeimos dienos priežiūros centrams.
Vienas šeimos dienos priežiūros centras, kuriame auklėtoju dirba ir iš savivaldybės atlyginimą gauna vienas iš tėvų, įsteigiamas ne daugiau kaip keturiems vaikams. Tuo atveju, kai susidaro daugiau nei keturių vaikų grupė, gali būti steigiamas Grupinis šeimos dienos priežiūros centras, kuriame dirba daugiau nei vienas vaikų auklėtojas. Grupiniame šeimos dienos priežiūros centre bent vienas auklėtojas turi turėti tinkamą profesinį išsilavinimą.
Trečioji alternatyva - vaikus ugdyti privačioje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Tėvai, negavę vietos savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir nesutikę steigti šeimos dienos priežiūros centro ar dalyvauti grupiniame šeimos dienos priežiūros centro organizuojamame ugdyme, iš savivaldybės gauna pasiūlymą vaikus ugdyti privačioje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Savivaldybės bendradarbiauja su privačiais ikimokyklinio ugdymo programų teikėjais dviem būdais.
Pirmasis - kai savivaldybė „perka“ ikimokyklinio ugdymo vietas iš privačios ikimokyklinio ugdymo įstaigos ir šioms padengia visas vienam vaikui tenkančias ikimokyklinio ugdymo sąnaudas (vidutinės vieno vaiko ugdymo sąnaudos Suomijoje siekia 43 000 Lt per metus). Tokiu atveju tėvai savivaldybei moka tokį pat ikimokyklinio ugdymo mokestį kaip ir visi tėvai, kurių vaikai ugdomi savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigose (šis mokestis įvairiose savivaldybėse skiriasi, tačiau vidutiniškai siekia apie 500 Lt per mėnesį).
Antrasis, kai savivaldybė ir privačios ikimokyklinio ugdymo įstaigos bendradarbiauja tarpininkaujant tėvams. Jei tėvai nesutinka ugdyti vaikus šeimos dienos priežiūros centre, jiems gali būti pasiūlyma vaiko ugdymo privačiose įstaigose kompensacija, kuri gali siekti iki 2 000 Lt per mėnesį. Privačių ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklas Suomijoje nėra labai platus, nes kiekvienoje savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigoje vaikams garantuojamas visapusiškas kokybiškas ugdymas(is). Privačios įstaigos steigiamos tik Valdorfo, Montessori ir kitoms alternatyvioms pedagoginėms sistemoms įgyvendinti.
Taigi, pasirenkant vieną iš minėtų trijų alternatyvų, vaikams suteikiama galimybė gauti kokybišką ikimokyklinį ugdymą arba nuolatinę tėvų priežiūrą.

2003 metais Suomijoje buvo paskelbta (2005 ir 2012 metais atnaujinta) nacionalinio lygmens ikimokyklinio ugdymo programa su apibrėžtais ikimokyklinio ugdymo uždaviniais ir tikslais. Programoje nusakomi pagrindiniai ikimokyklinio ugdymosi tikslai - padėti vaikui augti individualia asmenybe, gebančia priimti sprendimus, susijusius su savo gyvenimu ir gerove, bei gebančia užmegzti ir palaikyti geranoriškus santykius su kitais žmonėmis. Programoje taip pat apibrėžiamos svarbiausios vertybės, kuriomis vadovaujamasi ugdant vaikus - socialinis teisingumas ir lygybė, atsižvelgimas į vaiko interesus, į vaiko teisę įvairiapusiškai ugdytis pagal savo galimybes, saugumas, šilti santykiai su pedagogais ir grupės vaikais, teisė būti išklausytam ir suprastam, teisė į paramą, kai jos reikia, džiaugsmingas ugdymasis ir kitos.
Suomijoje ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiekimai nėra apibrėžti. Orientuojamasi į aukštos kultūros ir kokybės vaikų ugdymo procesą. Remdamosi nacionalinio lygmens programa, savivaldybės parengia ir patvirtina ikimokyklinio ugdymo programą, kuria savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigos remiasi rengdamos įstaigų lygmens programas.
Vaikų ugdymas lauke yra viena iš išskirtinių Suomijos ikimokyklinio ugdymo savybių. Suomijoje taip pat veikia vadinamieji „miško darželiai“, t. y. ikimokyklinio ugdymo įstaiga įsikūrusi miško apylinkėse, o ugdymas vyksta miške įvairiomis oro sąlygomis.
Siekiant užtikrinti kokybiškesnį vaikų ugdymą šeimose, padėti šeimoms perprasti šiuolaikinius vaikų ugdymosi metodus, kai kurios savivaldybės šeimoms sudaro galimybę kartu su vaiku dalyvauti nemokamose atvirose ikimokyklinio ugdymo veiklose. Šioms atviroms ikimokyklinio ugdymo veikloms skiriama aptverta lauko žaidimų aikštelė arba vaikų ir jų šeimų narių veiklai pritaikyta patalpa pastate. Atviros ikimokyklinio ugdymo veiklos metu žaidimų aikštelėje dirba 2-3 ikimokyklinio ugdymo auklėtojo padėjėjai, kurie turi profesinį socialinės rūpybos ir sveikatos priežiūros krypties išsilavinimą (ISCED 3 lygmuo). Atviros ikimokyklinio ugdymo veiklos metu į aikštelę ar patalpą gali ateiti visi tėvai su savo ikimokyklinio amžiaus atžalomis ir dalyvauti organizuojamuose žaidimuose, kūrybinėse veiklose, diskusijose. Vaikams žaidžiant, dalyvaujant veiklose, tėvams sudaroma galimybė dalyvauti mokymuose apie vaikų ugdymą, priežiūrą, sveikatą ir kt. Vaikai ir tėvai atvirose ikimokyklinio ugdymo veiklose ir mokymuose gali dalyvauti be jokios išankstinės registracijos.
Vienintelė taikoma sąlyga - tėvai negali palikti vaikų šioje aikštelėje ar patalpoje ir išeiti savais reikalais. Net jeigu vaikas žaidžia savarankiškai, jį atvedęs suaugęs šeimos narys negali palikti aikštelės teritorijos ar uždaros patalpos.
Suomijoje ikimokyklinio ugdymo įstaigose auklėtojų ir auklėtojo padėjėjų skaičius grupėje numatomas pagal didžiausią galimą vaikų ir suaugusių darbuotojų santykį. Grupėje, kurią lanko vaikai nuo trejų iki šešerių metų ir kuri dirba visą dieną, vienam suaugusiam darbuotojui tenka ne daugiau kaip septyni vaikai, dalį darbo dienos dirbančioje grupėje šis santykis yra didesnis - vienam suaugusiam darbuotojui tenka 13 vaikų. Grupėje, kurią lanko vaikai iki trejų metų, nesvarbu, ar ji dirbą visą dieną ar dalį dienos, vienam suaugusiam darbuotojui tenka ne daugiau kaip keturi vaikai.
Suomijoje nėra ribojamas grupę lankančių vaikų skaičius. Grupės gali būti ir didesnės, jeigu įstaigoje pakanka patalpų. Kita vertus, praktiškai retai pasitaiko grupių, kurias lanko daugiau nei 30 vaikų. Grupėje, kurią lanko 20-21 vaikas, dirba 3 darbuotojai. Jei grupėje ugdomi 22 vaikai nuo trejų iki šešerių metų amžiaus, joje privalo dirbti jau keturi darbuotojai, iš kurių bent du privalo būti auklėtojai, įgiję aukštąjį ikimokyklinio ugdymo srities išsilavinimą.
Suomijos teisės aktuose nėra apibrėžta, kiek kvadratinių metrų ploto turi atitekti vienam vaikui, tačiau vadovaujantis protingumo principu dažniausiai skiriama nuo 5 iki 10 kv. metrų vienam vaikui. Praktiškai Suomijoje ikimokyklinėse įstaigose tenka daugiau ploto vienam vaikui.
Suomijoje taip pat nenustatytas minimalus vaiko ugdymosi įstaigoje laikas per dieną ar mėnesį. Tėvai pagal savo poreikius gali atvesti vaiką į ikimokyklinio ugdymo įstaigą nors ir dviem valandoms per dieną. Vis dėlto yra apibrėžtas ilgiausias galimas vaiko buvimo ikimokyklinio ugdymo įstaigoje laikas - t. y. dešimt valandų per dieną. Išimtis taikoma ikimokyklinio ugdymo grupėms, kurios darbo laiką priderina prie tėvų, dirbančių pamainomis. Tokiu atveju ugdymas gali tęstis ilgiau nei dešimt valandų per dieną, gali būti dirbama ir savaitgaliais ar švenčių dienomis.
Viena iš Suomijos švietimo sistemos stiprybių - aukštos kvalifikacijos pedagogai. Būsimieji mokytojai Suomijoje turi turėti magistro laipsnį, kuris yra akademinės, tyrimu paremtos krypties. Tokia perspektyva į šią profesiją pritraukia ir pačius gabiausius jaunus žmones. Magistro laipsnio būtinumas reiškia, jog mokytojai Suomijoje turi maždaug nuo 5 iki 7 su puse metų pasirengimo ir tik po šio laiko jiems leidžiama būti vieniems atsakingiems už klasę. Mokytojai mokosi kartu su kitais mokytojais, nuolat gauna grįžtamąjį ryšį, dirba kartu.
Valstybė mokytojais pasitiki. Jie gali išbandyti naujus mokymosi metodus, o ministerijos paruoštoje programoje dalykams tėra keli puslapiai, apibrėžiantys gaires. Mokytojai gali išbandyti matematikos mokymąsi lauke arba dirbti kartu su kitu mokytoju taip integruojant dalykus.
Lygybė - pagrindinė idėja, dėl kurios Suomijos mokyklos tokios sėkmingos. Visos Suomijos mokyklos finansuojamos vienodai ir nepriklausomai nuo to, ar joms sekasi pasiekti geriausių rezultatų. Skirtingai nei daugelyje šalių, Suomijoje nesiremiama laisvos rinkos modeliu mokyklų atžvilgiu, tėvai nesirenka „geresnės“ mokyklos, nes tokios paprasčiausiai negali būti. Tai reiškia, kad socioekonomiškai silpnesnėse vietose, kuriose kitose šalyse mokyklos būtų silpnesnės, Suomijoje taip nėra.
Suomiai investuoja daug pinigų tam, kad tiems, kurie patys sau negali padėti, būtų padėta. Vaikai, kuriems sunkiau mokytis, iškart sulaukia pagalbos. Viena iš svarbiausių Suomijos ikimokyklinio ugdymo sistemos prielaidų - holistinis požiūris į vaiko augimą, sveikatą, gerovę, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko individualius poreikius.
Suomijoje taip pat didelis dėmesys skiriamas veiklai mažose grupelėse. Darbelių, sporto užsiėmimuose, rengiant vaikus stengiamasi, kad vienas ugdytojas būtų atsakingas už mažą grupelę vaikų (atitinkamai pagal amžių: 1 su 4 arba 1 su 7). Taip išvengiama spūsties, didelio triukšmo, lengviau susikaupti.

Šiuo metu didžiausia Suomijos ikimokyklinio ugdymo problema - bakalauro ar magistro studijas baigusių auklėtojų trūkumas. Šie auklėtojai grupėse atlieka svarbiausią vaidmenį - stebi vaikų pasiekimus ir pažangą, planuoja tolesnį vaikų ugdymą(si), koordinuoja kitų dviejų darbuotojų veiklą ugdant vaikus, reflektuoja ikimokyklinio ugdymo(si) grupėje kokybę. Auklėtojo atsakomybė yra didelė, tačiau atlyginimas ne itin daug skiriasi nuo auklėtojo padėjėjo.
Apibendrinant Suomijos ikimokyklinio ugdymo apžvalgą, galima teigti, kad ikimokykliniam ugdymui skiriamas itin didelis finansavimas. Dėl to valstybė gali turėti platų ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklą, įstaigos gali dirbti ilgiau, turėti didesnį darbuotojų skaičių, tenkantį vienam vaikui, grupėje nei Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir taikyti aukštesnius auklėtojo padėjėjo išsilavinimo reikalavimus.