Kūdikis: meilės, stebuklo ir naujo pasaulio pradžia
Naujagimiai dar kvepia dangumi. Kūdikis - tai meilė, tapusi matoma. Kaskart, kai gimsta kūdikis, pasaulis sušvinta galimybėmis. Kiekvienas naujagimis yra pats ryškiausias įrodymas, kad Dievas dar nenusivylė žmogumi. Kūdikis - nuostabi žmogaus pradžia.
Tik augindamas savo kūdikį suprasi, kad vaikai - tai ne maži žmonės, o dideli pasaulio stebuklai. Vaikai - tai didžiausia gyvenimo dovana. Jie mus išmoko būti rūpestingesniais, kantresniais… Vaikai - tai ne maži žmonės, o dideli pasaulio stebuklai… Vaikai - tai patys tikriausi tėvų atspindžiai! Vaikai - tai Dievo DOVANA, kurią gavę įsipareigojam juos besąlygiškai mylėti, gerbti, saugoti ir išauklėti geresniais žmonėmis, negu esame patys. Vaikai - tai didžiausias turtas, kurį gyvenime turime, brangesnis už auksą ir visus kitus turtus. Tai pats mieliausias, nuostabiausias gyvenimo spinduliukas. Vaikai - tai didžiausias gyvenimo turtas, kuris suteikia gyvenimui prasmę. Vaikai - tai gražiausios pasaulio gėlės, kurios kasdien besiskleisdamos vis gražėja ir gražėja. Vaikai - tai stebuklas, kuris džiugina akis, sukelia šypseną ir juoką veide, pripildo širdį laime begaline. Vaikai - tai meilė, viltis, kantrybė ir sielos ramybė. Vaikai - tai šeimos židinys, saugantis, globojantis, tausojantis. Suteikiantis šeimai pilnatvės jausmą ir šilumą. Vaikai - tai nuostabiausias kūrinys, kurį sukuria dvi mylinčios širdys. Vaikai - tai brangiausia, ką turime, dėl ko gyvename, dėl ko šypsomės ir verkiame. Visada turime ką apkabinti, priglausti ir mylėti. Vaikai - tai angeliukai, Dievo atsiųstos dovanėlės. Mylėkim juos ir gerbkime, nieko už tai nesitikėdami. Vaikai - tai maži stebuklai, mūsų širdyje užimantys daugiausia vietos. Pasiklydę, išdykę, gražūs, jie verti ne tik mūsų rūpesčio, bet ir pastangų būti pažinti, todėl reiktų žvelgti giliau, ką reiškia būti vaiku, o ne tik į tai, ką reiškia vaiką auginti. Leiskime vaikui augti! Vaikai - tai pasaulio ateitis. Tik turėdamas vaikų žmogus tampa nemirtingas. Vaikai - tai neišmatuojamos laimės ir kantrybės ribos. Vaikai - tai mes. Gerbiu save, vadinasi gerbiu ir vaikus. Jei myliu save, tai myliu ir vaikus. Jei pati esu atsakinga, tai atsakingi ir vaikai… Vaikai - tai šypsenėlės, nuoširdus žodis „myliu”, apkabinimas. Mūsų mėgstamiausia vieta yra KARTU. Vaikai - tai gyvenimo gėlės, kurios auga taip, kaip jas prižiūri! Vaikai - tai džiaugsmas, rūpestis, laimė… Tai meilė, kuri tapo matoma, tai mūsų gyvenimo šviesa! Vaikai - Dievo meilės angelai. Vaikai - gyvenimo variklis. Vaikai - gražiausia Dievo dovana, skirta mums, kad nebūtume vieniši. Vaikai - kasdienis rūpestis ir džiaugsmas. Vaikai - tai gyvenimas! Be jų nebūtų gyvenimo prasmės! Vaikai - tai gyvenimo pilnatvė. Vaikai - tai stebuklas, suteikiantis gyvenimui prasmę.
Kūdikiai neatsiranda sriuboje. Kūdikiams nieko nereikia daryti, kad jie taptų tobulais, jie jau yra tobuli ir elgiasi taip, lyg tai žinotų. Jie pilni meilės. Visa, kas didinga pasaulyje, nublanksta prieš kūdikių didingumą.
Kūdikio pasaulis: nuo įsčių iki pirmųjų įspūdžių
Kiekvieną dieną stebiu savo augantį kūdikį ir mąstau - ką jis galvoja? Jo veidelį nuolatos iškreipia įvairiausios grimasos - tai jis vienas pats sau šypsosi, tai susiraukia, tampo lūpytes… Ypač daug emocijų, kai jis miega. Atrodo, jo mintyse - viso pasaulio tragizmas, o netrukus - ir begalinė dangaus palaima. Ar kas nors gali atsakyti - ką galvoja kūdikis? Ar kūdikiai yra sąmoningi?
Pasirodo, kad žmonėms irgi būdingas imprintingas. Gimimas - tai kritinis („jautrusis“) žmogaus gyvenimo tarpsnis, todėl labai svarbu pirmųjų valandų po gimdymo įspūdžiai. Manoma, kad šiuo laikotarpiu užsifiksuoja reikšmingi vaizdai, o su jais susijusios elgesio reakcijos išlieka visą gyvenimą. Šiuo laikotarpiu bet koks žvilgsnis, žodis, įspūdis, vaizdas ar pojūtis sukelia imprintingą. Pirmąją valandą po gimimo į naujagimio kraują priplūsta begalė įvairiausių hormonų - tai ypatinga būsena. Kai kurie mokslininkai teigia, kad šiuo laikotarpiu vaikelis netgi turi kažkiek sąmoningumo - gali suvokti situaciją, kurioje atsidūrė.
Ar kūdikiai mąsto, galvoja, jaučia? Amerikiečių mokslininkai D.Chamberlainas, T.Verni ir daugelis kitų įrodinėja, kad vaikų pojūčiai atsiranda bei jų galvos smegenys pradeda funkcionuoti kur kas anksčiau nei mes tai įsivaizduojame. Dar iki gimimo mažyliai jau kai ką „žino“ - išreiškia tam tikrus pasirinkimus, pavyzdžiui, jeigu jiems grasinama, jie reaguoja gindamiesi. 12-14 nėštumo savaitę atsiranda pirmosios mažylio mimikos reakcijos - galime pastebėti surauktus antakius, kreivą žvilgsnį ir net nepasitenkinimo išraišką. Šiuo nėštumo laiku pradeda funkcionuoti rijimas ir čiulpimas, tai galime matyti ultragarsu. Be to, vaikelis kontroliuoja rijimo dažnumą ir paspartina arba sulėtina rijimą, priklausomai nuo to, ar tai rūgštu, ar saldu. O mimikos reakcijos karčiam, rūgščiam ir saldžiam skoniui primena suaugusiųjų reakcijas.
Gebėjimas girdėti (priimti informaciją) prasideda per odą, kuri yra daugiafunkcinis jutimo organas. Oda priima informaciją į save pasitelkusi mechaninis, temperatūros ir skausmo receptorius. Ši ankstyva klausos forma susijusi su vestibiuliarine sistema, kuri jautri gravitacijai. Jau 12 raidos savaitę kūdikiai turi pusiausvyros pojūtį. Jų vestibiuliarinis aparatas padeda jiems judėti taip, kaip jiems norisi. Rega irgi pradeda vystytis dar iki gimimo. Remdamiesi tyrinėjimais įvairiose šalyse, galime kalbėti apie ankstyvą budrumo pavojui atsiradimą ir savisaugos demonstravimą, kurie buvo pastebėti atliekant amniocentezės (vaisiaus vandenų tyrimo) procedūrą. Įdomu tai, kad buvo užfiksuotos šios dar negimusių vaikučių reakcijos: padažnėjęs širdelės ritmas, kelių minučių trukmės aritmijos ir nejudrumas po punkcijos. Buvo pastebėtas sulėtėjęs kvėpavimas bei nepakankamas gebėjimas normalizuoti kvėpavimą per dvi dienas. Be to, vaikelis, būdamas mamos įsčiose ir „laukdamas“ amniocentezės procedūros, yra aktyvesnis, nei prieš kokią nors kitą įprastą procedūrą. Mamos jaudulys, jos mintys persiduoda mažyliui per tam tikrus hormonus kraujo keliu ir tai sukelia jam atitinkamas reakcijas. Todėl vaikelio psichikoje, nesąmoningu lygmeniu, vyksta visų jo gyvenimo įvykių įspaudas.
Prancūzų gydytojo M.Odeno nuomone, pradėjimo ir gimimo trauma kritiniu laikotarpiu nusėda į pasąmonę ir lemia žmogaus psichosomatinę sveikatą. Viskas aplinkui sukelia tik jam būdingus išgyvenimus ir viskas aplinkui jam kelia grėsmę. Jis paliko šiltą, tamsią, uždarą ir kupiną vandens aplinką, kurioje laisvai judėjo, „šoko“, čiulpė nykštį ir žaidė pačius įvairiausius žaidimus su savo rankomis ir kojomis. Mažylis buvo simbiotiniame ryšyje su jį supančia aplinka. O dabar jis atsidūrė kažkur visai kitur ir čia jis nėra nei savarankiškas, nei nepriklausomas. Tačiau akis į akį susiduria su traukos jėga, praranda judėjimo laisvę bei patenka į netikėtą savo nesukoordinuotų judesių valdžią - o tai apriboja jo galimybes naudotis tuo, prie ko jis ilgą laiką buvo pripratęs. Galima sakyti, kad naujagimis praranda savo laisvę. Savo uždarame pasaulėlyje jis turėjo laisvę judėti, žaisti bei prisiliesti prie to, kas jam patiko. Gimdamas vaikelis praranda saugumo jausmą. Iki gimimo jis gyveno stabiliame jį supančiame pasaulėlyje ir žaidimai su savimi buvo vienintelis jo rūpestis. Ir staiga atsiranda naujas pojūtis - alkis! Tai kelia grėsmę. Taip pat pilvo diegliai, staigūs temperatūrų pokyčiai (nuo labai karšto iki labai šalto jutimo), poreikis keisti padėtį, būtinybė būti švariam ir pervystytam. Labai gaila, bet visapusiškų kūdikio pastangų prisitaikyti prie jį supančios aplinkos, jo baimių mes, suaugusieji, dažniausiai nepastebime, visa tai interpretuojame savaip, tik mums suprantama kalba.
Gimusio vaikelio smegenyse jau yra nemažai informacijos apie pasaulį, į kurį jis pateko. Dar iki gimimo mažylis gerai girdi mamą ir išskiria jos balsą iš kitų balsų.
Vaikystės magija ir jos svarba
Turbūt nėra laimingesnių vaikystės dienų už tas, kurios buvo praleistos su mėgstama knyga. Jei nešiosiesi vaikystę su savimi - niekada nesensi. Niekada nevėlu turėti laimingą vaikystę. Vaikystės esmė, žinoma, yra žaidimas. Su draugais mes žaizdavome gatvėje be galo nenoriai dalindamiesi gatve su automobiliais. Iš savo vaikystės labiausiai prisimenu kai stengdavausi prajuokinti savo brolį taip smarkiai, kad jam lysdavo maistas pro nosį. Kiekviename žmoguje yra vaikas, kuris nori žaisti. Didis tas žmogus, kuris nepraranda vaiko širdies.
MencijusRožei spalvas ir kvapą teikia šaknys, žmogui dorybes - vaikystė. Gimus vaikui, visa atsinaujina ir dar kartą stoja prieš žmonijos teismą - čia ir glūdi vaikų žavesys. Vaikas žaidžia savo žaidimus ir turi savo bičiulius. Kas čia blogo, kad nebelieka nei laiko, nei dėmesio mums. Vaikų žavesys ypatingas, žmogiškas jų žavesys susijęs su viltimi, kad jie bus ne tokie kaip mes, bus geresni nei mes. Vaikų sukurtas menas turėtų būti įvertinamas, pagiriamas, apdovanojamas pirmiausia kaip sveiko protinio, emocinio bei meninio vystymosi ir sėkmingo kiekvienoje amžiaus pakopoje iškylančių gyvenimo problemų sprendimo rodiklis.
Visi suaugusieji iš pradžių buvo vaikai. Paprastai tėvai reikalauja iš vaikų pildymo visokių pareigų.
Tėvų meilė ir įtaka
Mano sūnuiNiekada nepamiršk, kad aš tave myliu. Viliuosi, kad tu tiki savimi taip stipriai, kaip aš tikiu tavimi. Tą naktį, kai tu gimei mėnulis nusišypsojo taip ypatingai, kad net žvaigždės smalsaudamos pasirodė, kad tik pamatytų tave. O nakties vėjelis skrisdamas šnabždėjo: "gyvenimas nebus toks pat, kaip buvo" Nes dar niekada nebuvo tokio nuostabaus žmogučio, kaip tu. Mano sūnuiJei tau kažkas murmės, kad tu negali atlaikyt šios audros, atsakyk jiems, sūnau:"Aš pats esu audra". Mano sūnau, Noriu kad tu giliai širdyje tvirtai tikėtum, jog gali pasiekti bet ką, kam pasiryši. Kad žinotum, jog niekada nepralaimėsi. Kartą, kai aš prašiau Dangaus, kad man atsiųstų angelėlį, man atsiuntė tave. Tu - mano širdies dūžis, Mano gyvenimo laimė. Tu - mano sielos džiaugsmas. Atmink, gyvenime svarbu ne mokėti išlaukti, kol praeis audra, bet išmokti šokti lietuje. Kiekviena diena nebūtinai bus puiki, bet mokėk pastebėti gerus dalykus kasdien. Juokis. Mylėk.
Mano vaikutiMano linkėjimai tau visai paprasti... Tegul tavo gyvenimas bus pats geriausias, kokį tik galima įsivaizduoti. Gyvenk, lyg niekad nepasentum, juokis, krykštauk, verk, jei taip tuo metu reikia... Žaisk taip stipriai, kaip vėliau dirbsi.
„Motina yra ta, kuri gali užimti visų kitų vietas, tačiau jos vietos užimti negali niekas kitas“, kardinolas Gaspardas Meymillodas. „Motina nėra tas žmogus, į kurį reiktų atsiremti, tai žmogus, kad atsiremti nereikėtų“, Dorothy Canfield Fisher. „Už viską, kas esu ar kuo viliuosi tapti, esu dėkingas savo angelui motinai“, Abrahamas Lincolnas. „Gyvenime žinynas neduodamas, gyvenime duodama motina“, nežinomas autorius. „Mes gimstame iš meilės. Meilė yra mūsų motina“, Rumi. „Manau, kad motinos mus apsvaigina. Mes dieviname jas ir priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Mes jų nekenčiame ir išaukštiname labiau už bet ką kitą savo gyvenime. Mes kruopščiai tikriname jų meilės įrodymus, įsitikiname jų prieraišumu ir biologine geneze. Mes galime vogti, meluoti ir palikti, o jos mus vis tiek mylės“, Megan Mayhew Bergman, „Birds of a Lesser Paradise: Stories“. „Visada stebėjausi, kodėl Dievas turėjo būti tėvas, - šnabžda ji. - Tėvai visada nori, kad tu į kažką lygiuotumėisi. Motinos yra tie žmonės, kurie myli tave besąlygiškai, ar nemanai?“ Jodi Picoult, „Neprarask vilties“ („Keeping Faith“). „Kartais motinystės galia pranoksta gamtos įstatymus“, Barbara Kingsolver. „Jeigu prastai auklėji savo vaikus, nemanau, kad labai svarbu, kad ir ką kitą darytum“, Jacqueline Kennedy Onassis. „Apibūdinti mano motiną, tai tas pats, kaip parašyti apie uraganą jo didžiausiame galingume“, Maya Angelou. „Geriausia vieta išsiverkti - ant motinos rankų“, Jodi Picoult. „Motinystė: visa meilė prasideda ir baigiasi čia“, Robertas Browningas. „Jis nesuvokė, kad tokia galinga meilė kaip motinos, palieka savo ženklą“, J. K. Rowling, „Haris Poteris ir išminties akmuo“ („Harry Potter and the Sorcerer's Stone“). „Gyvenimas prasidėjo nuo pabudimo ir savo mamos veido įsimylėjimo“, George’as Eliotas. „Jeigu iš pradžių tau nepasiseka, pabandyk daryti viską taip, kaip iš pat pradžių tau sakė mama“, nežinomas autorius. „Net jeigu visas pasaulis į tave mėtytų akmenis, jeigu už tavo nugaros būtų motina, tau viskas būtų gerai. Kažkur giliai viduje žinotum, kad esi mylimas. Kad tu vertas būti mylimas“, Jojo Moyes, „Vienas plius vienas“, („One Plus One“).
Tik kraują paprastai iš tėvų paveldime, o tėvų dvasią kiekviena karta privalo savo asmeniška kova išlaikyti. Kol tėvas gyvas, neprieštarauk jo valiai. Po tėvo mirties vadovaukis jo darbais. Jei ilgesnį laiką nenukrypsti nuo tėvo kelio, vadinasi, elgiesi garbingai ir padoriai. Tėvai gerbtini ne dėl to, kad geri, o dėl to, kad jie yra tėvai. Tėvai - prigimtiniai auklėtojai.
Motinos meilė pačia savo prigimtimi yra besąlygiška.
Tėvystės svarba ir iššūkiai
Vienas svarbiausių gyvenimo „projektų“ Gimsta ne tik naujas žmogus, bet prasideda ir naujas kažkieno gyvenimas, įvyksta tikrų tikriausias virsmas - juk kiekvienas iš mūsų čia atėjęs vėliau galime sukurti ar išrasti kažką naujo, pakeisti supančią aplinką ar tiesiog įkvėpti kitus gyventi didesnėje harmonijoje ir pilnatvėje kiekvieną dieną. Tik pagalvokime, kaip nuostabu - mes patys esame šio virsmo ir stebuklo kūrėjai! Daugelis mūsų jau supranta, kaip svarbu būsimiems tėvams gyventi ne tik sveikai, bet ir meiliai bei sąmoningai laukti mažylio. Pasiruošimas vaikelio atėjimui, jo priėmimas į šeimą ir užauginimas, kaip juokingai beskambėtų, gali būti įvardijamas kaip vieno iš svarbiausių gyvenimo „projektų“ įgyvendinimas. Jei tai taip reikšminga, kokį indėlį galime įdėti mes, tėvai, belaukdami ateinančio žmogučio? Gal mes galime išties labai daug, bet nežinome ar apie tai nesusimąstome? O gal būtent tik nuo mūsų viskas ir priklauso? Gal jau dabar mes kuriame savo būsimo vaiko sveikatą ir laimę, pasitikėjimą savimi ir saugumo jausmą? Ar gali motinystė būti laiminga ir sąmoninga, virsti stebuklo laukimu kiekvieną dieną ne tik pačiai mamai, bet ir tėčiui? Kaip būsimi tėvai galėtų ruoštis harmoningai ir darniai tėvystei?
Motinystė - paskata tobulėti dvasiškai
Tėvystė - vienas iš svarbiausių vaidmenų mūsų gyvenime. Tokiais sėkmingais tėvais mes jausimės priklauso ne tik nuo vaiko charakteristikų (paklusnus, verksniukas ar nenuorama), bet ir nuo partnerių tarpusavio palaikymo. Nevenkite padrąsinti savo partnerio, jei įvykdė reikšmingą žingsnį vaiko auginimo klausimu (pvz.: vaikelio skiepijimas, konflikto išsprendimas parduotuvėje prie saldainių lentynos). Jei kas pastebi mūsų sėkmes, mes pradedame dar labiau stengtis ir pasiekiame dar geresnių rezultatų.
Vaikystės esmė, žinoma, yra žaidimas. Su draugais mes žaizdavome gatvėje be galo nenoriai dalindamiesi gatve su automobiliais. Iš savo vaikystės labiausiai prisimenu kai stengdavausi prajuokinti savo brolį taip smarkiai, kad jam lysdavo maistas pro nosį. Būnant su vaiku gyja siela. Vaikai yra kiekvieno vargšo turtai. Anglų posakisKiekviename žmoguje yra vaikas, kuris nori žaisti. Didis tas žmogus, kuris nepraranda vaiko širdies.
Tėvų auklėjimas skiriasi nuo mamų auklėjimo supratimo. Net pažiūrėjus į vaikui skiriamą laiką, mes, tėvai skiriamės: mamos trigubai ilgiau praleidžia laiko su vaiku, nei tėčiai. Tačiau pažiūrėjus kokybės ir kiekybės santykį iš vaiko pozicijų - tėčių buvimas su vaiku kokybiškesnis. Jie dažniau žaidžia su vaiku nei mamos. Kadangi vaikystėje pati natūraliausia veikla yra žaidimas, tai būdamas su mažyliu tėtis patenkina pagrindinius (nors ne gyvybiškai svarbius) poreikius. Toks vaiko norų atspindėjimas lemia saugų prieraišumą prie tėčio ir ūgtelėjęs vaikas mielai ieško šio kontakto. Dažnai dėl objektyvių priežasčių vaiko ir tėčio santykis gali neįvykti,arba tapti apribotais laike - vaiko liga, miegas, tėčio darbas ir nuovargis. Tuo tarpu mamos santykis su vaiku yra objektyviai nulemtas būti pastovesniu, dažnesniu. Taip atsitinka, nes mamos linkusios rūpintis kasdiene rutina - maistas, miegas, perrengimas, ligoniuko slaugymas ir kita globojanti veikla. Tai svarbi veikla, tačiau kartais mamos per begalę darbų nebespėja pabendrauti, padūkti su vaiku, nes jos „skuba sutvarkyti visus reikalus“. Per daug užsiėmusios mamos dažnai būna šalia vaiko, bet ne su vaiku. Jeigu pasigilintume į patį kontaktą su vaiku - tai mama tampa tarytum „Žeme maitintoja“. Bendraudama su vaiku ji siekia sukurti komfortišką, globojančia aplinką. Ji užmezga ramų ir rimtą kontaktą, kurio metu vaikas gali augti ir tobulėti. Mama vengia rizikingų, vaiką frustruojančių situacijų. Tėtis - visiška priešingybė mamos auklėjimui. Jis tarytum viesulas, kuris išbando paaugusį medelį. Jo bendravimas su vaiku paremtas žaidimu, dūkimu - motorine, neverbaline komunikacija. Kontakto metu vaikas pastatomas į kritines situacijas, kurios sukelia įvairius, kraštutinius jausmus ir išgyvenimus - nuo skardaus juoko iki graudaus verksmo. Turbūt visi galime prisiminti kaip kautynės su tėčiu baigdavosi guzu ir skaudžiomis ašaromis. Tėčiai žaisdami vaikus priima kaip pilnaverčius partnerius ir su jais rungiasi pagal visas taisykles. Laimėjimo tikimybė labai nedidelė, vaikams tenka dažnai nuliūsti, tačiau laimėjus juos užplūsta didžiulė pasitikėjimo ir pasididžiavimo banga. Mamos tokių rizikingų situacijų vengia - ar prisimenate, kad mama prieš jus būtų laimėjusi šaškių ar domino partiją? Turbūt kad nepamenate. Ji suteikia vaikui galimybę laimėti ir taip stiprinti pasitikėjimą savimi. Mamos yra globojančios būtybės, dėl to jos dažnai pyksta ant tėčių, kad šie rizikuoja vaiko orumu. Tačiau, mielos mamos, to tikrai daryti nereikia. Nečiupkite vaikelio iš tėčio rankų, kai jis ne taip laiko ar sportuoja, žaidžia. Pasirodo, kaip bebūtų keista, tėvo-vaiko bendravimas yra labai reikšmingas vystant vaiko sugebėjimą užmegzti ir išlaikyti pilnaverčius santykius tolimesniame gyvenime. Visi emociniai išbandymai žaidimų metu vaikams leidžia geriau pažinti save, auga jų emocinė savikontrolė. Santykis su tėvu vaiką verčia pasitempti ne tik fiziškai, bet ir psichiškai. Vaikai žino, kokia situacija juos gali išprovokuoti, sukelti pyktį ar ašaras. Tai leidžia atsitraukti ar suvaldyti savo impulsyvumą, emocionalumą. Kritiniai išgyvenimai santykyje su tėčiu, vaikui leidžia patirti, kad bendraujant galimos gražios akimirkos ir skaudūs patyrimai. Tai žinodamas, vaikas neatsisako santykių iškilus pirmiems nesklandumams. Jis suvokia, kad visas problemas galima išspręsti, kad džiaugsmas ir pakilumas santykiuose yra siekiamybė, o ne būtinybė. Žaidimų su tėčiu metu išmokstama sudėtingų emocinių bendravimo įgūdžių - vaikai geba atpažinti ne tik savo, bet ir kitų emocines išraiškas. Nors mamos ir jautrios, kalbančios apie įvairius išgyvenimus, tačiau emocijų atpažinimo pagrindus įdiegia tėtis. Vaikas iš tėčio veido, gestų, pozos pradeda mokintis skaityti jausmus, nuotaikas. Tačiau dėl savo netikėtumo ir rizikingumo šie tėvo-vaiko ryšiai trapesni. Ypač tai aktualu paauglystės metu, kuomet vaikai nebelinkę savęs statyti į rizikingas situacijas. Tuo laikotarpiu jų pasitikėjimas savimi svyruoja, jie ieško erdvės, kur gali atrasti save. Mamos kuriama saugi aplinka paaugliams priimtinesnė.
Smagu girdėti, kad net 80 proc. tėčių pasiryžta dalyvauti gimdyme ir kartu su mamomis pasitikti naują gyvybę. Tačiau parsivežus mažylį namo, mes mamos, kartais taip įsisukam į jo priežiūrą, kad tėčiai lieka už ribos. Motinystės hormonas gaminasi viso nėštumo metu, todėl mums nereikia dėti jokių pastangų, kad su meile ir atidumu prižiūrėtume kūdikį. Tėčiams kiek sudėtingiau, - tėvystės hormonas gaminasi tik gimus kūdikiui, jį matant, liečiant. Dėl perdėto rūpesčio kūdikiu, mes galime netekti atidaus ir rūpestingo tėčio. Dalinkitės „tai įdomu“ informacija apie kūdikio augimą, nėštumą, tėvystę. Sužadinkite jo tėvystės jausmą - sučiupkite jį už rankos, leiskite jam pajusti, kuomet jaučiate mažylio judesius. Suplanuokite „kūdikio laukimo pirmojo mėnesio“ atostogas, kurios nenusileistų medaus mėnesiui. Pasilepinkite poilsiu iki kol vaikelis atkeliaus. Lankykite tėvystės mokyklėlę kartu. Kaip rodo tyrimai, tai skatina bendrą darbų, pareigų pasidalinimą gimus vaikeliui. Paskatinkite būsimą tėtį prisijungti prie tėčių pašnekesių, forumų. Įpareigokite tėtį visiems paskelbti apie kūdikio gimimą. Tai žinia, kuri leis tėčiui pasijausti labai reikšmingu ir atsakingu partneriu. Sudarykite sąrašą žmonių, kuriuos informuosite ir palikite tėčiui.
Neįmanoma užauginti tikrai gero žmogaus šeimoje, kur auklėjimas ir vaiko lavinimas paliekami motinai, o tėvas tik kartais jos prašomas prisideda prie šių uždavinių. Vaikui svarbus ne jo veiklos rezultatas, o pats procesas. Svarbiausia - vystyti beribes potencialias vaiko galimybes, kad jo gyvenime ir pasaulyje būtų daugiau džiaugsmo.
Mylėkime juos ir gerbkime, nieko už tai nesitikėdami.
Moksliniai tyrimai ir kūdikio vystymasis
Daug ginčų kyla svarstant, ar sapnuoja kūdikis dar būdamas mamos įsčiose. Tai, kad jis kaitalioja miegą su būdravimu - aišku ir gydytojams, ir mamoms. O štai dar negimusio vaikelio šio miego fazė kur kas ilgesnė nei suaugusiojo. Amerikiečių mokslininkai išskiria pažintinę reikšmę sapnų, kurių metu mažyliai aktyviai „gyvena“. Taikydami elektroencefalogramos tyrimą, amerikiečių mokslininkai maždaug prieš trisdešimt metų atskleidė, kad sapnuodami kūdikiai praleidžia didesnę laiko dalį nei bet kas kitas savo gyvenime. Visi tyrimai remiasi hipoteze, kad sapnai pratęsia budrumo metu vykstančius dvasinius procesus. Sapne atsispindi žmogaus emocijos ir psichinė būsena. Miegantis kūdikis kartais atrodo susirūpinęs, nepatenkintas ar išsigandęs, tuo pat metu gali judėti jo kūnelis, galūnių pirštukai - tai dažniausiai vyksta sapnuojant „blogus“ sapnus. Galime pastebėti šypseną, pasitenkinimo išraišką - tai, kas leidžia mums suprasti, kad tuo metu sapnuojami malonūs sapnai. Šypsenos, matomos mažyliams miegant, paprastai būna pirmosios šypsenos, kurias mes pastebime naujagimių veideliuose.
Kūdikio pasyvumas yra apgaulingas, nes kaip tik pirmosiomis savaitėmis jo psichikoje daug kas vyksta - visiškai susiformuoja jutimo organų sąlygotas pirmasis suvoktas aplinkos vaizdas, kartu su vėlesniais anatominiais pakitimais jis įsitvirtina kiekvieno žmogaus vis kitokiuose smegenų vingiuose. Tai ir lemia kiekvieno iš mūsų individualumą. Kompiuterininkų terminais tokį vėlesnį informacijos įrašymą ir programavimą būtų galima pavadinti „programine įranga“ (software), o anatominius ryšius, kurie formuojasi embrioniniu laikotarpiu ir pirmaisiais žmogaus gyvenimo mėnesiais - pačiu kompiuteriu (hardware).
Kūdikio verksmas - tai ženklas, kad jis nepatenkintas, kad mama juo pasirūpintų. Tai pagrindinis motinos globos instinktą sukeliantis dirgiklis. Jei šis instinktas sutrikęs, kūdikis patiria frustraciją ir nerimą. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais jis reaguoja į garsus, šviesą ir net spalvas. Eksperimentai rodo, kad kūdikiams įdomesni nupiešti veidai, o ne kokios nors figūros. Jie labiau domisi erdviniais daiktais, o ne plokščiais jų atvaizdais.
Ilgą laiką manyta, kad kūdikis geriausiai vystosi ramioje aplinkoje, kad nuo gausių dirgiklių gali tapti nervingas, o per daug bendravimo jį lepina. Kai kūdikis nemiega, jis turi būti tarp namiškių. Pirmieji patyrimai pirmosiomis gyvenimo savaitėmis ir mėnesiais turi lemiamos reikšmės žmogaus ateičiai. Daug įtakos turės tai, kas įvyko ar buvo nepadaryta šiuo laikotarpiu. Vaiko vystymuisi labai svarbu, kad aplinkoje būtų pakankamai dirgiklių. Pirmaisiais gyvenimo metais dedami ir asmenybės pagrindai. Kūdikiai turi įgimtą poreikį emociniam bendravimui su mama. Mama - tai pirmoji naujojo žmogučio „ekologinė“ aplinka. Svarbu, kad mamos neperduotų neigiamų minčių ir emocijų savo kūdikiams.
Pasak prof. Abipusiai motinos ir kūdikio veiksmai dažnai yra prasmingi ir suprantami. Ne tik motinai kūdikio jausmų išraiškos, judesiai ir leidžiami garsai atrodo prasmingi, rodantys vaiko būseną, bet, regis, ir kūdikis prasmingai reaguoja į panašius motinos veiksmus. Tai ypač aiškiai parodė tyrimai, kai mamos buvo paprašytos kurį laiką bendrauti su kūdikiu ne įprastai, o nekeičiant veido išraiškos ir neatsiliepiant į jo bandymus užmegzti su motina ryšį. Paaiškėjo, kad net labai maži kūdikiai iš karto nustemba ir suaktyvina savo pastangas prakalbinti savo mamą, o jei nepavyksta, nusimena, nusisuka nuo jos ir tik retkarčiais sustingusiu, neišraiškingu žvilgsniu į ją žvilgčioja. Anot žymaus vaikų raidos specialisto J.Bowlby, iki 6 mėnesių kūdikiui formuojasi labai svarbi psichologinė savybė - prieraišumas. Ši savybė sėkmingai formuojasi, jei kūdikį nuolat (ar didžiąją laiko dalį) prižiūri tas pats asmuo, idealiausiu atveju tai turėtų būti mama.
Tiesa, net ir viską apibendrinę, negalime tiksliai atsakyti, kad tikrai žinome, ką galvoja, mąsto ar jaučia vaikelis iki gimimo, gimimo metu, iškart po gimimo ar kūdikystės laikotarpiu. Ar galime pamatuoti psichiką? Kad ir kaip būtų, nelikime abejingi šioms dr. D.Chamberlaino išsakytoms mintims: „Kūdikiai, kaip ir mes visi, turi aiškiai išreikštus jutimus reaguodami į grėsmę, sužeidimus, suerzinimą arba mediciniškai sukelta skausmą. Jie šypsosi, verkia ir spardosi protestuodami, išreiškia baimę, pyktį, liūdesį, džiaugsmą arba nepasitenkinimą būdais, kurie atrodo visiškai adekvatūs, turint omenyje jų aplinką.
Apsidairykite aplink - nustebsite, kiek yra paprastučių žaislų, kurie buvo naudojami amžių amžius. Tai molis, popierius karpymui, spalvotas popierius figūroms lankstyti. Šias medžiagas vienija tai, kad jos neturi konkrečios formos ar paskirties. Kitaip tariant, joms galima suteikti bet kokią formą. Būtent todėl jos - idealūs žaislai ankstyvame amžiuje, kai vaiko intelektas vystosi greičiausiai.
Kiekviena diena, valanda, minutė belaukiant tavęs, mažyli, lyg šventė, kiekvienas tavo spyris - lyg didžiausia dovana! Nedaug liko laukti, kol išvysiu tave - mano mažas stebuklas tu būsi, šiam pasauly - pati didžiausia dovana... TU JAU ATSKUBI Į ŠĮ PASAULĮ, KAD IŠGIRSČIAU TAVO VERKSMĄ, KURIS, ŽINAU, MAN BUS LYG PATI GRAŽIAUSIA MELODIJA, DAINA...
Jeigu Dievas norėjo pasakyti mamytei komplimenta - jai padovanojo mergytę. Jeigu norejo suteikti apsauga - padovanojo jai sūnelį.
Pirmos dienelės
Kūdikystė - toks laikotarpis, kai mažas žmogus yra labai imlus. Savininkiškumo jausmas savo vaiko atžvilgiu labai paplitęs. Dėl to vaiko valia ignoruojama. Viskas, ką vaikas daro rankomis - piešia, išmėto žaislus, plėšo popierių - vysto jo intelektą ir kūrybiškumą.
Gyvenimas tai yra tai, ką mes imame iš tėvų skolon, o skolą gražiname savo vaikams.
Pasaulyje yra tik vienas pats nuostabiausias vaikas, ir jį turi kiekviena mama.
Namai be vaikų kaip kraštovaizdis be medžių.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
