Milda Karklytė: psichologės biografija ir įžvalgos apie vaikų emocinį intelektą
Milda Karklytė-Palevičienė - vaikų ir paauglių psichologė, turinti daugiau nei šešiolikos metų patirtį. Išsilavinimą ji įgijo Vytauto Didžiojo universitete, o patirties sėmėsi iš patyrusių Australijos psichologų. Ji ugdo vaikus ir paauglius, padeda jiems ir šeimos nariams, esant įvairiems sunkumams, atrandant ir įgyvendinant sprendimus. Milda konsultuoja tėvelius, pedagogus, veda seminarus ir mokymus, užsiėmimus vaikams ir paaugliams, skaito pranešimus konferencijose. Ji tiki, jog pasitikėjimu grįstas ryšys su vaiku - visa ko pagrindas.
Psichologė Milda Karklytė-Palevičienė savo daugiau nei dešimties metų patirtį sudėjo į knygą „Emocinis intelektas“. Šią knygą išleido leidykla „Alma littera“, o psichologę kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Emocinio intelekto svarba
Apie emocinį intelektą šiandien kalbama gana daug. Milda Karklytė-Palevičienė jį lygina su žmogaus raumenynu: „įsivaizduokime, kad sporto salėje stipriname, tobuliname tik vieną raumenį. Ar dėl to mūsų kūnas bus tvirtas, stiprus ir sveikas? Kai kalbame apie emocinį intelektą, taip pat svarbu matyti visumą, tolygiai ugdyti visus komponentus.“
Emocinis intelektas - tai įgūdžių ir savybių visuma, nuo kurios priklauso žmogaus laimė ir sėkmė. Vaiko elgesio modeliai, tai, kaip jis gebės priimti save ir kitą žmogų, spręsti problemas, bendrauti, išgyventi emocijas, gali lemti jo karjerą ir laimingą gyvenimą.
Nors informacijos apie emocinį intelektą yra daug, Milda Karklytė-Palevičienė pataria įjungti kritinį mąstymą ir pasidomėti plačiau, apžvelgti visą kontekstą, paieškoti daugiau informacijos, ją sujungti su savo išgyvenimais. Ji taip pat siūlo atkreipti dėmesį ir į autoriaus patirtį - ar jis dalijasi tik savo šeimos potyriais, ar yra praktikas, gebantis žvelgti plačiau, apibendrinti?
Knyga „Vaiko emocinis intelektas“
Raginimai rašyti knygą apie emocinį intelektą skambėjo gražiai, tačiau Milda gana ilgai nedrįso to daryti, atrodė, kad negali pasakyti daugiau, nei yra pasakyta. Ir vis dėlto praktikos metai, mokymai, kuriuos ji veda, suteikė pasitikėjimo savimi, parodė, kokios informacijos trūksta tėvams ir specialistams, dirbantiems su vaikais. Mildos mokymų dalyviai kalbėjo: „pateikiate į vieną vietą surinktą informaciją, remiatės praktikos pavyzdžiais, kurių atsinešate iš susitikimų savo konsultacijų kabinete, būtų puiku, jei galėtume visa tai turėti vienoje vietoje ir skaityti, kada panorėję, rekomenduoti tokią knygą seneliams, vaikų priežiūros specialistams, auklėms ir auklėtojams.“ Taip pamažu įkalbino, ir Milda parašė knygą.
Knyga „Vaiko emocinis intelektas“ yra labai įdomi ir naudinga, o kai kurie patarimai ir idėjos jau pritaikytos kasdieniame gyvenime ir veikia. Joje kalbama apie subalansuotą, autoritetu paremtą auklėjimą, be jokių didelių kraštutinumų - nei leisti per daug, nei apskritai nieko neleisti, viską padaryti už vaiką ar auginti jį kokone.
Darbas su autistiškais vaikais: Kristijono istorija
Prieš 13 metų Milda, dar būdama studentė, pradėjo dirbti su autistiškais vaikais pagal ABA programą, kuri padeda individualizuoti pagalbą kiekvienam vaikui. Vienas pirmųjų jos ugdytinių buvo keturmetis Kristijonas. Berniukas visą laiką prieštaravo, į bet kurį klausimą atsakydavo „Ne“. Jis tardavo ir kitą žodį - „Išeik“.
Milda prisimena, kad iš pradžių nebežinojo, ko ir griebtis, bandė juokauti prašydama berniuko ištarti „Ne“, bet tada jis tylėdavo, nes būtų padaręs tai, ko prašomas. Būsimoji psichologė pirmąsias dvi savaites jautė neviltį. Kristijonas ją vydavo iš kambario, vis kartodamas „Ne“ ir „Išeik“.
Milda stengėsi būti kantri, kaskart susimąstydavo, kaip užmegzti santykius su berniuku. Vieną dieną jai toptelėjo: jis mėgsta pabėgioti. Jo namuose buvo didelė svetainė, tad Milda pradėjo su Kristijonu bėgioti aplink baldus. Vienu metu ji pasakė: „O dabar tūpiam!“ Kristijonas atsitūpė. „Jis manęs paklausė, ir tai buvo pirmoji mano pergalė. Vėliau mudu pradėjome ploti, tačiau pirmųjų žingsnelių dar negalėjau pavadinti sėkme, tik ilgo judėjimo į priekį pradžia“, - sako Milda.
Kristijonas labai mėgo lėktuvus, jų namuose turėjo daug, tad Milda pradėjo kartu žaisti su lėktuvėliais. Jiedu netgi troleibusu, o vėliau ir traukiniu nuvažiavo į oro uostą. Pamažu berniukas „atšilo“ ir pradėjo girdėti, ko Milda jo prašo. „Patekusi į jo pasaulį, sužinojusi, kas jam patinka, priartėjau prie vaiko ir galėjau mokyti jį tokių, regis, paprastų dalykų, kurių jis nemokėjo“, - pasakoja psichologė.
Ji Kristijoną mokė išgirsti, kai kiti jo ko nors prašo: „Savikontrolė ir kantrybė Kristijonui buvo svetimi dalykai, tad mums teko mokytis bet kurioje situacijoje ne daužyti galvą į sieną, o prašyti to, ko nori, žodžiais, ne klyksmais.“ Vaikas pradėjo suprasti, kad prašydamas gali gauti tai, ko nori, ir jam tai pradėjo patikti. Psichologė mokė bendrauti grupėje, žaisti su kitais vaikais, nereikalauti, kad pirmiausia jam būtų paduotas maistas, daiktas, kurio nori, kad nėra taip jau sudėtinga išlaukti savo eilės, o už kantrybę bus apdovanotas. Mildai pavyko rasti raktą į Kristijono pasaulį, berniukas darė pažangą, jie abu mokėsi.
„Dirbdama su Kristijonu supratau, kad nėra vienodų autistiškų vaikų. Visi labai skirtingi. Norėdamas padėti turi pažinti vaiką, o ne tik žinoti jo diagnozę“, - tvirtina Milda. Ji pasakoja, kad po kelerių metų, palydėjusi kitą vaikutį į vaikų darželį, ji sutiko Kristijoną. Jos nuostabai berniukas ją pažino, pribėgo šaukdamas vardu.
Tėvų vaidmuo ir dažniausios problemos
Tapusi diplomuota psichologe ir pradėjusi savo praktiką, Milda netruko įsitikinti, kad neretai tėvai, nors ir nerimauja dėl vaiko elgesio, nė neįtaria esant kokių nors jo raidos sutrikimų. Milda pasakoja, kad dažnai tėvams nerimą kelia dažni vaiko pykčio priepuoliai, neklusnumas, negebėjimas bendrauti su bendraamžiais, keisti įpročiai, tačiau jie vis tikisi, kad vaikas išaugs, pasikeis, kad jam nereikia pagalbos.
„Iš tiesų kuo anksčiau tėvai kreipiasi pagalbos, tuo lengviau padėti tiek jiems, tiek jų vaikui, - teigia Milda. - Pirmiausia pasikalbu su tėvais, klausiu, kas jiems kelia didžiausią nerimą, o paskui su vaiku. Norėdama jį pažinti pradedu drauge žaisti ir stebėti jį žaidžiantį. Matau, ar jis supranta, ką jam sakau, ar moka išgirsti, pasakyti, ko nori, palaukti, kai to reikia. Jeigu mudu nesusikalbame, ieškau būdų bendrauti toliau, o bendraudama suvokiu, ar vaikui reikia pagalbos, jei reikia - kokios.“
Šiandienos tėvų ir vaikų santykių fone Milda pastebi daug skirtingų šeimų ir skirtingų vaikų. Tėvai psichologo pagalbos ieško tada, kai vaikas netinkamai elgiasi, kai tėvai ir vaikai tarpusavyje nesusikalba, kai vaikus užlieja emocijos - pyktis, baimė, liūdesys, pavydas, kai jie tuose jausmuose skęsta ir nemoka su jais tvarkytis, kai nevaldo emocijų, netinkamai jas reiškia - kyla pykčio priepuoliai, vaikai užsisklendžia, atsisako dalyvauti ugdyme, nenori kalbėti su tėvais ar suaugusiaisiais. Būna, vaikai nemoka megzti kontakto arba užmezgę niekaip jo neišlaiko. Ateina vaikai, iš kurių tyčiojasi, ir tie, kurie tyčiojasi. Yra vaikų, kuriuos kankina mokymosi sunkumai, priklausomybės, jie panirę į technologijas, atsiriboję ar, atvirkščiai - pernelyg prisirišę prie šeimos.
Vaikams kelia nerimą įtempti santykiai tarp tėvų, jie jaučiasi nemylimi, nesuprasti, negirdimi, nepabuvę su tėvais, neprisižaidę su jais, negaunantys tik jiems skirto laiko. Vaikams nerimo kelia liūdni, pikti, pavargę, išsekę tėvai, kartais jiems atrodo, kad dėl tokios tėvų būsenos kalti jie. Tarsi sugertukai vaikai sukaupia tėvų emocijas, o tėvai vėliau pyksta nesuprasdami, kodėl vaikai blogai jaučiasi. Tėvų emocijos jiems tampa klampia pelke, jie negali pakęsti dvigubų standartų - kodėl tėčiui leidžiama rėkti, o vaikai už tai yra baudžiami?! Iš tiesų po šiais visais jausmais ir būsenomis paprastai slepiasi kur kas daugiau.
Kaip padėti vaikams išmokti reikšti emocijas? Kipro istorija
Milda pasakoja apie šešiametį savo klientą Kiprą. Per pirmą apsilankymą psichologės kabinete berniukas, nekreipdamas dėmesio į po kojomis gulinčius žaislus, ėjo lipdamas per juos - lūžo mažos mašinytės, lego kaladėlės. Milda nepriekaištavo, nesibarė, bet stengėsi Kiprui parinkti žaidimus, kuriuos žaisdamas jis mokytųsi pastebėti daiktus.
Autistiški ir kitų raidos sutrikimų turintys vaikai gauna mažai pagyrimų, tad psichologė stengėsi su Kipru žaisti jam patinkančius žaidimus ir berniuką pagirti net už mažiausią sėkmę. Jam patiko būti giriamam. Kai tik Kipras pereidavo per kambarį neužlipęs ant mašinyčių, Milda jam sakydavo: „Koks tu šaunuolis! Tu teisingai praėjai pro mašinytes!“
„Kai pastebime, ką vaikas darė ar daro gerai, o ne tai, kur jis suklydo ar ką padarė ne taip, jis pradeda norėti daryti gerai“, - tikina psichologė.
Supykęs Kipras pradėdavo muštis. Milda ir tuomet jo nebardavo, tik sakydavo: „Žaisime toliau tada, kai nurimsi.“ Berniukas suprato, kad turi rinktis - netinkamai elgdamasis jis negali daryti to, kas jam patinka. Milda sako, kad labai svarbu nebijoti vaiko emocijų. „Sakydavau Kiprui, jog suprantu, kad jam pikta, ir man taip būna, tačiau supykus negalima mušti vaikų ar plėšyti knygučių. Jeigu vis dėlto nesuvaldo pykčio, gali padaužyti kambaryje esantį sėdmaišį, rankose pamaigyti kamuoliuką, giliai kvėpuoti, patrypti kojomis ir nusiraminti arba išeiti į kitą kambarį, ten ramiai pabūti, o kai nurims - aš jo lauksiu.“
Kipras tuo metu ėjo į paruošiamąją klasę, bet nė už ką nenorėjo skaityti ir rašyti. Popieriaus lapai su užduotimis skraidė į visas puses, jis vis sakydavo: „Nedarysiu! Neskaitysiu!“ Milda suprato, kad berniuką būtina motyvuoti, nes jis nesupranta, kodėl turėtų to išmokti. Ji paklausė Kipro, kuo šis norėtų būti užaugęs. Išgirdusi atsakymą „policininku“ pasakė, kad policininkai turi mokėti skaityti ir rašyti, tačiau berniukas atšovė, jog policininkai tik šaudo. Tuomet Milda jo paklausė, kaip jis išrašys baudą eismo pažeidėjui. Berniukas susimąstė, ir taip pamažu jiedu priėjo išvadą, kad skaityti ir rašyti reikia išmokti.
Mokyklos pasirinkimas
Kai Kiprui atėjo laikas lankyti mokyklą, tėvai vėl paprašė psichologės patarimo. Bendru sutarimu tėvai leido Kiprą į progimnaziją, kurioje buvo atskiros klasės specialiųjų poreikių turintiems vaikams. „Esu už įtraukųjį ugdymą, - sako Milda, - tačiau būtina atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualią raidą. Kiprui sunku ramiai išsėdėti pamokoje, jį nervina bet koks kitų vaikų keliamas šurmulys, jis blogai jaučiasi minioje, tad bendrojo ugdymo klasėje jam bus per sunku. Blogai jausis ir pamokose, ir per pertraukas, dėl to nukentės bendra vaiko savijauta, pasitikėjimas savimi ir mokymasis.“
Psichologė neapsiriko - šiuo metu Kipras mokosi pagal specialią programą ir jam puikiai sekasi. Milda Kipro asmenybėje įžvelgia Aspergerio sindromo bruožų, jo mąstymas egocentriškas, sunkiau sekasi socialiniai santykiai, jis sunkiau savarankiškai supranta aplinką ir iš jos mokosi, tad reikia daugiau individualios pagalbos padedant suprasti save, aplinkinį pasaulį ir akademinius dalykus. Kipras sunkiau atpažįsta ir supranta emocijas, jo apibendrinto mąstymo ir savireguliacijos įgūdžiai silpnesni nei jo bendraamžių, jam svarbus taisyklių aiškumas, bet psichologė mano, kad gaudamas pagalbą berniukas galės gyventi visavertį gyvenimą. „Tai sakau matydama, kokį progresą berniukas jau padarė“, - teigia Milda.
Psichologė sako, kad svarbu leisti vaikui suprasti savo jausmus. Ji Kiprą mokė atvirai pasakyti, kodėl jam pikta, taip pat suvaidindavo berniuko emocijas ir Kipras pamatydavo savo elgesį iš šalies, pavyzdžiui, pradėdavo ant jo pykti, šaukti, tada berniukas staiga pasakydavo: „Noriu, kad pasakytum, kas tau yra.“
Tėvų įtraukimas į procesą
M. Karklytė-Palevičienė priduria: neužtenka, kad vien tik psichologai dirbtų su vaiku - bendradarbiaudami su juo tėvai taip pat mokosi padėti savo vaikui.
Knygoje teigiama, kad vaikams nereikia tobulų tėvų, jiems reikia užtektinai gerų. Pakankamai geri tėvai yra tie, kurie nuoširdžiai stengiasi kurti sveiką vaiko pasaulį, atliepti poreikius, suvokia to svarbą. Tokie tėvai nebijo klysti, pripažįsta klaidas ir, jas darydami, nesijaučia nevykėliais, nieko nekaltina, bet mokosi, renkasi kitą kelią. Tobulų tėvų, kaip ir tobulų žmonių, tiesiog nėra.
Sveiki santykiai - tai kai visi šeimos nariai jaučiasi emociškai saugūs, pasitiki vieni kitais, vieni kitus gerbia, moka ir gali išlikti savimi, yra lygiaverčiai. Ne lygūs, o lygiaverčiai, kuriems kiekvieno šeimos nario jausmai ir poreikiai vienodai svarbūs. Būtina priminti ir tai, kad tėvai - taip pat žmonės, ypač mamos, dažnai pamirštančios save ir savo jausmus, besistengiančios perprasti ir įgyvendinti kitų žmonių poreikius, norus ir jausmus. Tas pats galioja ir tėčiams. Ne mažiau sveikiems santykiams svarbu ir kokybiškas laikas kartu, pagal amžių ir galimybes paskirstytos pareigos bei atsakomybės ir joms išugdyti įgūdžiai. Negalime tikėtis, kad vaikas ar suaugusysis gebės kontroliuoti, susivaldyti, jei niekas jam tokių įgūdžių nepadėjo įgyti. Daugybė konfliktų vyksta tik dėl to, kad mes vieni kitų tiesiog nesuprantame. Sveikais vadinami santykiai, kai visi šeimos nariai jaučiasi emociškai saugūs.
Be meilės šeima sunkiai įmanoma, tačiau dažnai meilės gali neužtekti, vien tik mylėdami galime nesusimąstyti apie dalykus, kurių ir patys nebuvome mokyti, kurių mums niekas neįdiegė. O jei neišmoksime, ir savo vaikams neturėsime ko duoti.
Apie tai, kaip suaugusiesiems pirmiausia susitvarkyti su savo emocijomis, kurios dažnai išliejamos ant vaikų - pykčiu, nekantrumu, pakeltu tonu, Milda daug kalba savo knygoje. Pirmiausia ji siūlo mokytis suprasti viduje kylantį jausmą: man dabar liūdna, pikta, esu suirzusi, išsekusi. Esu būtent toks, o ne blogas žmogus. Bet koks nepatogus jausmas reikalauja emocinės pauzės - pasitraukti iš situacijos, grįžti į save, o tik tada gilintis, kaip spręsti situaciją. Stiprias emocijas dažnai sukelia mūsų vidaus interpretacijos, buvusios patirtys, tik nelabai suprantame, kaip ir kas mus veikia. Kai įsijungia už emocijas atsakingos smegenų dalys, prislopinamos atsakingosios už racionalų mąstymą. Štai kodėl mums reikia ramybės būsenos, kad galėtume įvertinti jausmo priežastį racionaliai. O ramybei tinka viskas - puodelis arbatos, kvėpavimo pratimai, pasivaikščiojimas gryname ore, artimo žmogaus ranka. Tik supratę, kas su mumis darosi, turėsime galimybę keistis, mokytis ir nepalikti viduje graužaties.
Jausmų reikšmė ir skirstymas
Jausmus galima išreikšti chemija. Kitu mums rodoma pagarba, pasididžiavimas stimuliuoja serotonino išsiskyrimą. Prisilietimas ir pasitikėjimas šalia esančiaisiais skatina oksitocino išsiskyrimą. Dopaminas yra smegenų signalas, kad netrukus bus patenkintas koks nors poreikis, gautas apdovanojimas. Kai jaučiame skausmą, išsiskiria endorfino, kad spėtume pabėgti ar išvengti dar daugiau žalos. Kai patiriame baimę, išsiskiria didelis kortizolio kiekis, o kai nerimą ar stresą - mažesnis. Tai mūsų organizmo gynybinė apsauga, kuri skelbia apie poreikį imtis priemonių, bėgti, keisti situaciją, saugotis ar gintis.
Signalus, kad organizmas reaguoja į hormonus, galime pajusti ir kūne - nenustygstame vietoje, stipriai muša širdis, pykina, norisi į tualetą, pradeda skaudėti galvą ar vyksta dar kažkas ne visai įprasto. Visa tai yra tam, kad galėtume tinkamai pasirūpinti savimi - grįžtume į balansą ir pradėtume racionaliai mąstyti, mėgintume suprasti jausmus, priežastis ir situaciją. Įsivaizduokime: kažkada mus išgąsdino didelis šuo. Nuo tada mūsų organizmas reaguoja automatiškai, nors lyg ir suprantame, kad šuo pavojaus nekelia, esame suaugę, šuo pririštas, šeimininkas šalia. Pamėginkime nevertinti savo baimės, įvardykime, kaip jaučiamės, tiesiog giliai pakvėpuokime ar padarykime mums tinkamą pauzę ir baimė po truputėlį atsitrauks. Tada aiškiai suprasime - pavojaus nėra, ar tikrai man reikia bėgti? Tą patį galima pritaikyti ir daugybei kitų situacijų - atsitraukti, sustoti, pažinti savo patirtis, įvertinti situaciją. Ne bėgti, o pamėginti geriau save pažinti.
Milda teigia, kad jei eitume keliu, kuriuo jausmus skirstytume į leidžiamus ir draudžiamus, pageidaujamus ir nepageidaujamus, pabaiga nežadėtų nieko gero - sutriktų mūsų fizinė ir emocinė sveikata. Natūralu, kad žmogui kyla visokių jausmų, galime juos atmesti, neigti, bet jie niekur nedingsta. Mėginsime nuryti - neišgirsti pradės graužti iš vidaus. Visi jausmai yra normalūs ir reikalingi, jie - tikra kelrodė žvaigždė, leidžianti pažinti save ir savo aplinką.
Bendravimo problemos
Tėvai dažnai skundžiasi: vaikai mūsų negirdi. Lygiai taip pat iš vaikų galima išgirsti - tėvai mūsų nesupranta. Natūralu, kad skirtingos kartos žvelgia skirtingomis akimis. Suaugusieji jau buvo ir vaikai, ir paaugliai, mokėsi, dirbo, mylėjo ir myli, daugiau visko matė, patyrė. Vaikas šių etapų dar nėra perėjęs, natūralu, kad jo patirtys kitokios. Svarbu tik suprasti, kad vaikas nėra mažo ūgio suaugusysis, jo smegenys veikia kitaip. Juk aišku, ko galima tikėtis iš netreniruoto, tačiau ultramaratoną nubėgti pasiryžusio žmogaus? Jei jis nepasieks finišo, liksime nusivylę mes ir jis, nepateisinęs mūsų lūkesčių. Tačiau net ir tokią situaciją, gerokai sušvelninę, galime panaudoti kaip pamoką, o ne kaip savęs destrukcijos galimybę. Tokioms pamokoms svarbios žinios ir įgūdžiai, kuriuos paveldėjome iš tėvų. Visada verta prisiminti frazę: tėvai augina vaikus, o ne vaikai - tėvus. Didelis skausmas ir našta randasi tada, kai vaikas turėjo tapti tėvais savo tėvams. Tiesiog norima pasakyti, kad už tėvų ir vaikų susikalbėjimą ar nesusikalbėjimą atsakingesni tėvai.
Jausmams tinkamai reikšti reikia tam tikrų įgūdžių ir patirčių. Jei vaikui tiesiog pasakysime: patrepsėk, jei supykai, rezultato gali ir nebūti. Mokymas reikšti emocijas yra svarbus procesas, reikalaujantis daug žinių ir įgūdžių. Pajausti, nurimti, įvertinti, - tai svarbiausi žodžiai.
Pratimai, be abejo, egzistuoja, tačiau labai svarbu juos taikyti tinkamai. Kartais tėvai sako: nepadeda, neveikia! Tačiau reikėtų parinkti tai, kas labiausiai tinka vaikui, o ne mums. Taip pat svarbu, kaip tuos pratimus pateikiame, kaip juos įgyvendiname, kaip padedame vaikui įgusti ir koks yra bendras bendravimo fonas. Emocijų nuraminimo etapu vieniems padeda stiprus trepsėjimas kojomis, sugniaužti ir atleisti kumščiai ar į mažus skutelius suplėšytas Pykčio lapas. Galima pasiūlyti vaikui nupiešti savo jausmą, išpūsti jį į balioną ir susprogdinti, apsikabinti mamą ar tėtį, padaryti fizinių pratimų, padaužyti pagalvę, suskaičiuoti nuo dešimties iki vieno, pagniaužyti streso kamuoliuką ar giliai įkvėpti, o paskui iškvėpti.
Kaltė ir atsakomybė - dvi savybės, kurias vaikai dažnai painioja. Visada įdomu, kaip reaguoja klaidų pridarę tėvai. Ar jie prisiima atsakomybę? Ar kaltina save, menkina? O gal sako, kad dėl jų klaidų kalti kiti žmonės? Turime išmokti prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, tada ją mokės prisiimti ir vaikas. Nėra paprasta pasakyti - aš suklydau, ieškosiu sprendimo, galvosiu, kaip galiu ištaisyti šią situaciją. Tačiau tai girdėdamas vaikas irgi kurs savo situacijos sprendimo modelį. Kaltė veikia neigiamai, ji nusėda, vaikas ją nešiojasi ir vėliau yra linkęs kaltinti save dėl visų negandų šeimoje. Tačiau visai kas kita pasakyti: tu pasielgei netinkamai, pats pagalvok, kaip galėtum ištaisyti šią situaciją, arba aš, jei nori, galiu tau padėti. Blogiausia, kai tėvai užpuola netinkamai pasielgusį vaiką, rėkia ant jo, ištaško savo emocijas, o vaikas toje situacijoje praslysta be pasekmių. Jo širdis pritvinkusi kaltės, agresijos, netinkamų sprendimų, o galimybės ištaisyti situaciją, prisiimti atsakomybę jis negauna, taigi nieko neišmoksta.
Milda teigia esanti autoritetinio auklėjimo šalininkė. Autoritetinio auklėjimo taisyklės nėra skirtos suaugusiųjų patogumui ar vaikui valdyti, taisyklės yra skirtos sveikai vaiko raidai ir asmenybei formuotis. Taisyklės vaikams kuria saugumo jausmą, reikia juos mokyti jų laikytis, nes supratę, kaip jos veikia, vaikai labiau pasitiki savimi ir jaučiasi užtikrintesni. O tai padeda sėkmingiau megzti santykius ne tik su šeimos nariais. Jiems smagu, kad pavyksta, o tai padeda išsiskirti laimės hormonui, gerėja bendra emocinė sveikata ir savijauta. Tvirtos, aiškios, būtinai kartu aptartos, adekvačios, vaiko poreikius atitinkančios taisyklės, Mildos įsitikinimu, padeda kurti šiltus santykius šeimoje.
Dešimt dalykų, kuriuos vertėtų prisiminti
- Kažko nemokėti, nežinoti yra normalu. Dėl šito nesame blogesni tėvai ar žmonės.
- Rūpinkimės savo emocine sveikata, juk sunku įpilti iš tuščios stiklinės.
- Stenkimės pažinti vaiką, koks jis yra, nekreipdami dėmesio į savus lūkesčius ir projekcijas.
- Padėdami įgyti asmenybės ir emocinius įgūdžius, suteikime galimybę vystytis savo kryptimi.
- Rodykime vaikui besąlyginę meilę, priimkime jį kaip ypatingą žmogų. Atskirkime tai nuo netinkamo, nepagarbaus jo elgesio.
- Atskirkime vaiko jausmą ir jausmo išraišką, mokykimės priimti jo jausmus, ugdykime tinkamus jausmų raiškos įgūdžius.
- Atskirkime vaiko poreikius nuo jo norų. Poreikius turėtume patenkinti, o norus išgirsti ir kai kuriuos išpildyti.
- Konfliktai yra natūrali santykių dalis, nesistenkime jų išvengti, mokykimės tinkamai juos spręsti ir naudokimės galimybe augti.
- Vaiko gerovei gebėjimas bendradarbiauti yra vienas svarbiausių įgūdžių. Vaikas nėra kaltas, kad jis ko nors nemoka, tai suaugusiojo atsakomybė jį išmokyti.
- Vaiko vidinis balsas puikus pamėgdžiotojas. Jis su savimi kalbės taip, kaip kalbėjo tėvai, matys, kaip matė jie. Taigi būkime atsakingi.
Milda Karklytė-Palevičienė neabejoja, kad vidinė motyvacija imantis bet kokios veiklos yra svarbus sėkmingo vaiko ugdymosi ir laimingo gyvenimo raktas. Baimė nepasiekti geriausio rezultato, būti pažemintam, neįvertintam, išjuoktam, neigiamai lyginamam su kitu griauna vaiko pasitikėjimą savimi, norą užsiimti veikla, stengtis tobulėti ir mokytis. Galiausiai vaikas gali išvis atsisakyti veiklų, bendravimo, kad tik nepatirtų šio itin skaudaus jausmo. „Labai svarbu, kad niekada nesietume vaiko veiklos rezultato su jo, kaip žmogaus, vertė“, - teigia psichologė ir sako, kad knygelė apie Margaritą padės vaikams ir tėvams geriau į tai įsijausti ir patirti.
Psichologė pataria, kad skaitydami apie Margaritą ir suaugusieji pasidalytų savo patirtimis - kada jiems nepavyko atlikti ko nors, kaip tikėjosi, kaip tuo metu jautėsi, kas padėjo šį jausmą išgyventi, išspręsti situaciją. Ji neabejoja, kad tai leistų vaikams suprasti, jog taip nutinka visiems, netgi nuostabiesiems jų tėvams! Ir padėtų mokytis, kaip įveikti nesėkmes. Tėvai galėtų ir vaikus skatinti dalytis savo išgyventomis situacijomis.
„Svarbu suprasti, kad pokyčiams reikia laiko, tad jei vaikas jau turi susiformavusią baimę - tobulumo siekį, - leiskite pokyčiams vykti jo tempu, nespauskite, nesitikėkite greitų rezultatų, - pataria psichologė M. Karklytė-Palevičienė. - Kai vaikas susiduria su nesėkme ar nusivylimą keliančia situacija, leiskite kilusiems jausmams pasireikšti, priimkite juos ir padėkite išgyventi.“
Paveikslėlių knygelės „Margarita (Ne)tobulų piešinių šalyje“ autorės Šarūnė ir Greta labiausiai norėtų, kad jų kurtą knygą vaikai ir skaitytų drauge su tėvais. „Skaityti vaikui - tai ne tik žodyno plėtimas ar sakinių konstrukcijų pajautimas. Tai ir buvimas kartu, ramybė, jaukumas, klausymasis malonaus mamos ar tėčio balso… Tai jauki vaikystės patirtis, iš kurios vaikai galės semtis stiprybės net ir užaugę, susidūrę su išbandymais“, - sako tekstų autorė Šarūnė ir priduria, kad Margaritos istorija taip pat yra puiki svarbaus pokalbio galimybė su vaiku. Mat šioje knygoje nėra daug žodžių, kiekvienas labai gerai „pamatuotas“, todėl atsiranda erdvės tėvams įdėti savų žodžių - galbūt papasakoti panašią jiems patiems nutikusią istoriją, galbūt padrąsinti nebijoti klaidų ar nesėkmės, o gal tiesiog leisti vaikui pafantazuoti, kaip jis elgtųsi panašioje situacijoje.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
