Jorkšyro terjerų gimdymas ir mažų veislių šunų priežiūra

Visame pasaulyje populiarėja mažų šunų veislės, tokios kaip Jorkšyro terjerai. Tai lemia keli veiksniai: mažesnė kaina, geresnis prisitaikymas prie miesto gyvenimo, lengvesnis transportavimas ir ilgesnis gyvenimo trukmė. Šiame straipsnyje aptarsime Jorkšyro terjerų gimdymą ir priežiūrą, atsižvelgdami į veislės ypatumus ir galimas problemas.

Mažų šunų populiarumo augimas ir veisimo ypatumai

Maži šunys visada buvo populiarūs tokiose šalyse kaip Japonija, Brazilija ir Filipinai. Tačiau dabar nedidelių keturkojų skaičius auga ir ten, kur mėgstamesni buvo dideli šunys. Remiantis didžiausio JAV veterinarinių klinikų tinklo „Banfield Pet Hospital“ duomenimis, mažų šunų dalis per pastarąjį dešimtmetį išaugo 6 proc., o vidutinių ir didelių šunų sumažėjo atitinkamai 8,6 ir 17 proc. Britų kinologų klubo duomenimis, vidutinis naminis šuo per 25 metus sumažėjo maždaug 2,5 cm, o tarp veislių, kuriose būna kelios dydžių grupės, pastebėtas augantis miniatiūrinių potipių populiarumas. Be to, pirmenybė teikiama jau egzistuojančioms nedidelių šunų veislėms, pastebima, kad jų atstovai dar labiau mažėja.

Yra keletas būdų, kaip sukurti "miniatiūrines" ar "žaislines" veisles, kurių kiekvienas turi savo privalumų ir trūkumų. Pavyzdžiui, poruojami vis mažesni individai. Tam tikru laipsniu giminingų šunų veisimas orientuojantis į specifinę savybę žinomas kaip linijinis veisimas. Grynakraujų šunų gerbėjai dažnai tam teikia pirmenybę, kadangi toks veisimo būdas leidžia išlaikyti veislės genetiką, tačiau jis taip pat keičia pagrindinę veislės išvaizdą ar "genetinį parašą“, sukurdamas vis akivaizdžiau matomus skirtumus nuo kitų veislės atstovų. Be to, toks metodas gana lėtas ir siekiant norimo efekto gali prireikti kelių šunų kartų. Veisiant linijiniu būdu, vis dar išlieka nepageidaujamų didesnių šunų tikimybė ir nedidelių šunų vadose.

Kitas metodas apima kitų, mažesnių veislių įvedimą, taip siekiant greitesnio miniatiūrizavimo. Tai tinkamas metodas tiems, kurie nori pagreitinti dydžio mažinimo procesą, kadangi mažesni šunys tikėtini jau po vieno poravimo. Tačiau mažesnė veislė gali įnešti ir naujų ligų. Pavyzdžiui, marmurinė spalva yra savybė, būdinga daugeliui aviganių veislių. Paskutiniu metu ji įveista į daugybę veislių, kurios anksčiau jos neturėjo, tad galime pamatyti marmurinių amerikiečių kokerspanielių, buldogų ar čihuahua. Homozigotinis marmurinės spalvos genas „neša“ kurtumą ir mikroftalmiją, taip pat drauge gali temptis ir kitų paveldimų problemų. Ganymo veislės taip pat turi ABCB1 (dar žinomą kaip MDR1) genetinę mutaciją, susijusia su jautrumu daugeliui vaistų, pavyzdžiui, ivermektinui.

Gyvūnai, sukurti poruojant du skirtingų veislių atstovus, kartais vadinami "dizainerių veislėmis", o jų veisėjai bei augintojai dažnai teigia, kad paveldimos ligos šių šunų nekamuoja, kadangi jie nėra grynaveisliai. Tačiau maždaug 40 proc. mišrūnų „nešiojasi“ mažiausiai vieną rizikos faktorių, galintį sukelti genetinę ligą, tad jei atitinkamų veislių kilmė panaši, tokios problemos galimos ir jų mišrūnams. Atranka dėl chondrodisplazijos - dar vienas metodas, naudojamas miniatiūrizuojant šunis. Šis būdas pasirenkamas siekiant mažesnio aukščio ir daugeliui žmonių patrauklios išvaizdos. Chondrodisplazija yra šuns galūnių sutrumpėjimas, kurį sukelia nenormalus kremzlių ir kaulų vystymasis. Nors kai kurioms veislėms ši savybė būdinga (taksai, basetai, korgiai), kitos gali būti tik jos nešiotojos su retkarčiais išlendančiu pasireiškimu, taip pat šis požymis gali būti įvestas. Gaila, tačiau dauguma žmonių nežino ar negalvoja apie sveikatos problemas, kurias sukelia ilgesnis ir žemesnis kūnas. Artritas, tarpslankstelinių diskų liga, klubo sąnario displazija ir daugybė kitų problemų, kurios pastebimos chondrodisplazinėse veislėse, yra glaudžiai susijusios su jų išvaizda.

Mažų šunų sveikatos problemos

Be minėtų genetinių ligų ir ortopedinių problemų, susijusių su chondrodisplazija, miniatiūrizacijos tendencijos susijusios ir su kitomis bėdomis. Pirma, kažkokį šunų tipą pradėjus laikyti stilingu, jo paklausa išauga ir daugiau žmonių bando iš to pasipelnyti. Veisimui naudojant neetiškus metodus, galima neigiama įtaka parduodamų šuniukų sveikatai, o tokie šuniukai gali būti tiek su kilmės dokumentais, tiek be jų. Pavyzdžiui, kai kurie oficialūs veislynai gali būti registruoti šalyse, kuriose reikia mažiau sveikatos tyrimų. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į faktą, kad kilmės dokumentus išduodančių organizacijų yra ne viena (tad būtina atsižvelgti į jų reikalavimus veisimui ir nustatytus veislės standartus), galų gale didelė dalis siekiančių pasipelnyti iš gyvūnų veisia šunis be jokių dokumentų. Be to, daugintojai dažnai pardavinėja itin jaunus šuniukus ir net gali meluoti apie jų amžių, arba nesuteikia jiems būtinų maisto medžiagų, taip siekdami sustabdyti jų augimą.

Mažus šunis dažnai kamuoja specifinės sveikatos problemos. Nedideli šunys dažniau susiduria su neiškritusiais pieniniais dantimis bei periodonto ligomis (iškelta hipotezė, kad taip yra dėl mažos burnos ir susigrūdusių dantų). Burnos sveikata - ne vienintelė problema. Trachėjos kolapsas, beveik nepaliečiantis didesnių šunų, nėra retas tarp mažų ir miniatiūrinių veislių. Viena dažniausiai pasitaikančių šunų širdies ligų - miksomatozinė mitralinio vožtuvo liga - kur kas dažnesnė tarp mažų veislių. Mažų veislių šlubavimo priežastys taip pat skiriasi nuo didesnių. Pavyzdžiui, maži šunys užpakalinėmis galūnėmis dažniausiai šlubuoja dėl kelio girnelės išnirimo ir aseptinės šlaunikaulio galvutės nekrozės „Legg-Calve-Perthes“ (kai didesnis šunis kamuoja kryžminių raiščių plyšimai ir klubų displazija). Kita problema - nepageidaujami reiškiniai, susiję su įprastomis procedūromis. Nors veterinarijoje dauguma geriamų ir injekuojamų vaistų dozuojami atsižvelgiant į dydį, mažų šunų nepageidaujamos reakcijos į skiepus dažnesnės. Žaislinės veislės jautresnės su anestezija susijusioms komplikacijoms kaip hipotermija. Net dažniausiai pasitaikančios mirtingumo priežastys skiriasi tarp mažų ir didelių šunų.

Mažų ir žaislinių veislių problemos dar labiau išauga tarp vadinamųjų teacup (lietuviškai tinkamo pavadinimo tam neturim, galima būtų sakyti „telpantis į arbatos puodelį“) kalibro versijų. Jų maži, trapūs kauliukai drauge su šunų troškimu laikytis netoli šeimininkų gali būti laikomi puikiu nelaimės receptu. Lūžiai galimi dėl, atrodo, nekaltų dalykų - kritimo, šuolio, net šiurkštesni žaidimo. Teacup atstovai taip pat linkę į tokias bėdas kaip hidrocefalija ar neužsidariusi fontanelė (nedidelis plotas kaukolėje, nedengiamas kaulo). Dėl itin mažo dydžio miniatiūriniai ir žaisliniai šunys taip pat dramatiškiau paveikiami reiškinių, kurie didesniems šunims ne tokie svarbūs. Jie dažniau kenčia nuo dehidratacijos viduriuojant, tad jiems būtina skubesnė veterinarinė pagalba. Žaislinius (toy) ir teacup šunelius taip pat gali tekti šerti kelis kartus dienoje dėl jų polinkio į hipoglikemiją. Taip pat reikia atsiminti, kad mažam šuniui duodamas gabalėlis "žmonių maisto" prilygsta viso mėsainio sušėrimui dideliam šuniui - dėl to jiems išauga nutukimo, maisto medžiagų trūkumo ir disbalanso tikimybė. Mažo šuns suėstas 30 g sūrio gali sudaryti net trečdalį dienos energijos normos, nors priimtina, kad atliekos nuo stalo negali sudaryti daugiau kaip 10 proc.

Vadoje esantys keli mažesni šuniukai gali susidurti su silpnesniu normometrijos ir normoglikemijos palaikymu, taip pat gali turėti pastesnį gebėjimą žįsti. Neveiksmingas žindimas gali nulemti, kad šunytis suvartos mažiau priešpienio, užtikrinančio tinkamą šuniukų augimą ankstyvame amžiuje ir turintį įtakos temperatūros ir gliukozės reguliavimui. Netinkamas priešpienio vartojimas gali dar labiau sustiprinti vadoje esančių kelių mažesnių šuniukų problemas. Priešpienis taip pat vaidina pagrindinį vaidmenį didinant žarnyno dydį ir paviršiaus plotą ankstyvuoju šuniuko vystymosi laikotarpiu. Žarnyno augimo greičio sumažėjimas gali suprastinti šuniuko gebėjimą įsisavinti maistines medžiagas.

Mažų šunų elgesio ypatumai

Elgesys - esminis kiekvieno augintinio priežiūros aspektas, galintis labai paveikti žmogaus ir gyvūno ryšį. Elgesio problemos - viena dažniausių šunų atsisakymo priežasčių. Tyrimai aptiko atvirkštinį ryšį tarp šuns dydžio ir problemiško elgesio pasireiškimo. Analizuojant ryšį tarp nepageidaujamo šuns elgesio ir ūgio bei svorio, regresijos koeficientai 14 elgesio kategorijų (į svetimus, šeimininką ar šunis nukreipta agresija; varžymasis su šunimis; į svetimus ar šunis nukreipta baimė; ne socialinė baimė, jautrumas prisilietimas; su atskyrimu susijęs elgesys; prisirišimas ir dėmesio ieškojimas; treniruotumas; polinkis vytis; dirglumas ir energijos lygis) buvo neigiami, išskyrus treniruotumą ir į svetimus nukreiptą baimę. Tokios išvados kelia klausimą - ar toks elgesys paveldimas, ar jį sustiprina tai, kaip elgiamės su nedideliais augintiniais?

Šiuo atveju žmogaus poveikis gyvūno elgesiui greičiausiai yra gana didelis. Gali būti, kad šeimininkų tolerancija tam tikriems elgesiams priklauso nuo šuns dydžio. Pavyzdžiui, didelis agresyvus ar ant žmonių šokinėjantis šuo akivaizdžiai kels susirūpinimą, o taip besielgiantis mažas šuo neatrodys toks problemiškas. Kai kurie nedidelio šuns veiksmai net gali būti vertinami kaip mieli. Nors daugelio nedidelių šunų elgesys susijęs su aplinkos įtaka ir auklėjimu, tikėtinas ir genetinis polinkis. Veisiant vien dėl dydžio, galima netyčia sustiprinti problemišką elgesį.

Daugybė šunų veislynų ir klubų miniatiūrizavimo problemas sprendžia potencialiems pirkėjams aiškindami, kad nereikia trokšti itin mažų šunų. Dėl to kinologinėms organizacijoms priklausantys veisėjai retai pasakos apie sumažintas veislės versijas (jeigu tokios nėra oficialiai nurodytos ir apibrėžtos standarte) kaip miniatiūrinis Jorkšyro terjeras. AKC teigimu, jie neregistruos ir netvirtins jokių teacup veislių, o britų kinologų klubas išleido pareiškimą apie mikrošunyčius, kuriame aptarė jų sveikatos problemas, nesąžiningą veisimo praktiką ir teigė, kad jie niekada nebus registruojami šiame klube. Nors žavios nuotraukos su miniatiūriniais šunimis skatina būsimus naminių gyvūnėlių savininkus tikėtis, kad jie bus idealūs kompanionai, išties toks stilingas augintinis gali turėti daugybę problemų.

Jorkšyro terjerų nėštumas ir pasiruošimas gimdymui

Reprodukcijos procesas šunims vyksta visiškai kitaip nei žmonėms. Daugelis šeimininkų negali atpažinti pasikeitusios augintinių būklės, nes net neįsivaizduoja, kiek mėnesių trunka šuns nėštumas ir kokie yra pirmieji jo simptomai. Nėštumas šuniui trunka apie 2 mėnesius, konkrečiai apie 58 - 63 dienas. Kartais iš pradžių jis yra visiškai besimptomis, todėl nėštumo būsena išlieka paslaptimi tol, kol neatsiranda padidėjimas apatinėje keturkojo pilvo dalyje.

Pirmasis nėštumas ir veisimo branda

Pirmasis šuns nėštumas yra įmanomas tik jam lytiškai subrendus. O kada tai įvyksta, priklauso nuo jo veislės. Gebėjimą daugintis anksčiausiai įgyja mažų ar vidutinių veislių šunys, pavyzdžiui, jorkai, taksai ar t. t. Pasiruošimas daugintis pasireiškia pirmąja ruja, kuri paprastai atsiranda nuo 7 iki 12 mėnesių amžiaus mažiems šunims. Vien lytinės brandos nepakanka norint susilaukti palikuonių. Pirmosios rujos metu kalės ne visada būna fiziškai subrendusios, kad galėtų susitvarkyti su motinystės ir gimdymo problemomis. Tokiose situacijose yra laukiama to momento, kai šuo pasieks vadinamąją veisimo brandą, tai yra kai ji galės atsivesti sveikus šunis be jokių kliūčių.

Kaip atpažinti nėštumą?

Atpažinti pasikeitusią keturkojo būklę nėra lengva. Jei kalė yra nėščia, simptomai ne visada pasireiškia iš karto, todėl savininką tai gali net nustebinti. Signalas, kad kalė laukiasi palikuonių, gali būti pilvo apimties apatinėje jo dalyje padidėjimas arba žymiai padidėjusios pieno liaukos. Tariamo nėštumo metu kalės elgesys yra panašus, kaip ir esant tikram nėštumui. Ji neša žaislus į savo būdelę ir taip pasiruošia mažylių atėjimui į pasaulį. Tai normalu, nes šuo, kaip ir žmogus, turi motinos instinktą. Pieno liaukos yra išsiplėtusios, kartais jose atsiranda pieno. Šunų nėštumo laikotarpis yra daug trumpesnis nei žmogaus nėštumas.

Nėštumo eiga savaitėmis

Šunų nėštumas vidutiniškai trunka 59-72 dienas, tačiau dažniausiai kalės šuniukus atsiveda 62-65 nėštumo dieną. Štai kaip jis vystosi:

Pasiruošimas gimdymui ir priežiūra nėštumo metu

Šuniukų vados priėmimas pareikalauja daug žinių ir atsakingo pasiruošimo. „Veterinarijos gydytoja man aiškiai nupasakojo, kaip tai atrodys. Kitas dalykas, skaičiau daug internete, žiūrėjau „Youtube“ kanalą. Tikrai labai atsakingai ruošiausi. Kelias savaites domėjausi apie visas galimas situacijas. Taip pat daug kalbėjome su gydytojais apie pribuvėjas. Bet man pasakė, kad kai kalytė gimdo, geriau, kad nebūtų svetimo žmogaus. Todėl nusprendžiau pati to imtis. Man buvo nupasakota, kad bus daug baisiau, kad galbūt reikės daryti operaciją, nes kalytei tai pirmoji vada ir jai jau 6-eri metai. Per visą jos nėštumą aš labai stresavau, mes ją visąlaik nešiojom ant rankų, ant lovos užkeldavome, nuo jos nukeldavome, davėme kitokį maistą. Rūpesčio buvo tikrai labai daug, bet be galo malonu galiausiai. Visus du mėnesius, kol laukėsi, ji buvo visiška princesė, tapo svarbiausia namų persona“, - juokėsi viena augintojų.

Kalei būtina ypatinga priežiūra - maitinimas, papildai, dažnesnis vedžiojimas į lauką (gimda spaudžia šlapimo pūslę), reguliarus pauodegį apiplovimas (stora kalė negalės susriesti ir susitvarkyti pati), galimas šlapimo nelaikymas. Jei kartais pradėtų pykinti ir ji atsisakytų ėsti, privalote, būtinai turite įtikinti kalę paėsti. Galite lepinti net ir kūdikių maisteliu, kad tik ji neliktų alkana, nes jei kalė liks neėdusi, jos, kaip kilusios iš vilkų giminės, organizmas traktuos tai kaip būsimą badą ir pats gali užsimezgusiu vaisius sunaikinti (absorbuoti), o Jūs net ir nesuprasite, kodėl išoriškai sveikai atrodanti kalė niekaip negali atsivesti šuniukų (jei tai pasikartotų ir kalė po kelinto kergimo vis liktų tuščia, vertėtų padaryti ir lytiškai plintančių ligų tyrimą, ištirti jos reprodukcinius organus, ar nėra kokio uždegimo).

Nuo antrojo nėštumo mėnesio pradėkite kalę šerti mažiems šuniukams skirtu ėdalu. Jame yra daugiau baltymų, jis yra riebesnis už suaugusiems šunims skirtą pašarą. Dienos normą padidinkite ir ją išdalinkite į daugiau kartų. Kad tiksliai susektumėte šuniavimosi laiką, tuo metu reikėtų pradėti matuoti ryte ir vakare kalės rektalinę temperatūrą - likus parai paparastai ji krenta 1-2 laipsniais, o prieš pat gimdymą vėl pakyla. Atidžiai stebėdami kalytę galite pastebėti „nueinančius” gleivių kamščius - rausva...

„Čia tiek reikalų, jūs neįsivaizduojate! Reikia šuniukus priimti, virkšteles, placentas sutvarkyti, reikia padėti mamai, kai tiek daug šuniukų pagimdė... Bet šiaip esu be galo dėkinga veterinarijos klinikai, kuri mus visą naktį konsultavo. Jie buvo įspėti, kad šiąnakt gimdys mano Prada, žinojome, kad jeigu ką, galėsime važiuoti pas juos“, - pasakojo ji. Verta ją perkelti į vietą, kur vyks gimdymas.

Šuniukų priežiūra po gimimo

Atminkite, kad gimimas šuniukui yra sunkus išbandymas, ypač jei gimdymas buvo sunkus ar ilgas. Iki gimimo šuniukas buvo saugus, viskuo aprūpintas ir pamaitintas. Kai jam staiga tenka atsirasti mūsų atšiauriame pasaulyje, per keletą minučių visa tai praranda ir turi greitai prisitaikyti prie naujų sąlygų.

Pirmosios valandos po gimimo

Tik ką gimusį šuniuką motina energingai laižo, pastumia nosimi, apverčia ir elgiasi su juo gana ryžtingai. Taip ji stimuliuoja šuniuko gyvybines jėgas, padeda sureguliuoti kvėpavimą, skatina žarnyno veiklą. Šuniukas gimsta aklas, užmerktomis akimis. Ausys irgi užkimštos, todėl jis nieko negirdi. Bet šuniukas labai reaguoja į šaltį ar skausmą ir ypač prisilietimus. Iš pradžių šuniuko termoreguliacijos procesai beveik neveikia, todėl jis gali greit peršalti, o laikomas po ultraraudonųjų spindulių lempa - perkaisti. Ką tik gimęs šuniukas gali judinti galvą, trupučiuką šliaužti ir godžiai žįsti. Šuniukas jaučia skonį, stebuklingai tiksliai žino, kur rasti spenelius, ir atšliaužia prie jų, jei motina netoli.

Motina nuolatos laižo savo šuniukus. Taip ji stimuliuoja virškinamojo trakto veiklą, todėl pabudę jie tuoj pat pajunta alkį ir siekia pieno šaltinio. Jeigu šuniukas guli viename dėžės kampe, o motina kitame, šuniukas negalės surasti savo motinos pats. Šuniukas gimsta turėdamas stiprų žindimo instinktą. Jis sugeba žįsti dar negimęs, būdamas kalės gimdoje. Jeigu žįsdami šuniukai kelia triukšmą ir kramto spenelius, tai reiškia, kad jie gauna per mažai pieno. Silpnus šuniukus geriau prinešti prie užpakalinių spenelių - juose daugiau pieno ir iš jų žįsti lengviau.

Kai šuniukas įsisiurbia iš visų jėgų ir keliskart trūktelėjęs spenelį pradeda gauti pieno, jo mažytė uodega pasikelia tiesiai į viršų, beveik statmenai su nugara, o uodegos galiukas užsiriečia atgal ir žemyn. Puikus reginys - simpatiška vada iš visų jėgų žindančių šuniukų su styrančiomis į viršų uodegytėmis, visi jie pašėlusiai tripsena ir stumdosi savo mažytėmis letenėlėmis. Pirmą savaitę šuniukus reikia laikyti 24°C temperatūroje, ir visą laiką jie tą ir tedaro, žinda ir miega, o motina pastoviai juos švarina.

Galimos problemos ir komplikacijos

Jei šuniukai pradeda nerimauti, ypač jei jie be perstojo cypia ir nesiliauja šliaužioti, vadinasi, atsitiko kažkas negero. Labai dažnai pirmąją gyvenimo savaitę šuniukai užsikrečia streptokokais ar stafilokokais, dar dažniau jų negalavimų priežastis yra žarnyno bacilos. Susirgimo eiga labai greita. Šuniukai, kurie pradėjo gyvenimą sveiki ir stiprūs, gerai žindo, pradeda silpnai žįsti, po to praranda sugebėjimą paimti spenelį ir be žmogaus pagalbos jį išlaikyti. Šuniukai be tikslo šliaužia ratu, užverčia galvą atgal ir vartaliojasi nuo vieno šono ant kito. Jeigu tokį šuniuką paimsite ant rankų, pamatysite, koks jis šaltas ir liesas, bet kol laikysite rankose, bus ramus. Sergančius šuniukus reikia atskirti ir kas valandą šerti dirbtinai kefyru naujagimiams vaikams, įmaišius nedidelį kiekį gliukozės. Kartais šuniukai viduriuoja dėl to, kad jiems netinka jų motinos pienas. Jeigu dvi veislyno kalės šuniuojasi vienu metu ir jau nustatėte, kad vienos iš jų šuniukai žuvo dėl alergijos savo motinos pienui, galite šuniukus sukeisti dar iki jų pirmojo maitinimo.

Šuniukų nagučiai auga greitai ir užsiriečia kaip kabliukai su aštriais galiukais. Šuniukas žįsdamas baksnoja kalės pilvą priekinėmis kojytėmis, todėl gali stipriai subraižyti jos odą, jei nagai nesutrumpinti. Subraižytus spenelius siaubingai skauda, ir kalė žindymo metu gali riaumoti ir netgi atsisakyti maitinti šuniukus. Priklausomai nuo veislės, kol šuniukas žinda, nagus reikia apkirpti kartą per savaitę arba kartą per dvi savaites. Vėliau nagus reikės kirpti kas mėnesį. Kai šuniukams sukanka keturios dienos, daugumai veislių įprasta pašalinti penktą priekinių kojų pirštą ir nereikalingus užpakalinių kojų pirštus, jei jie yra.

Šuniukų vystymasis

Šuniukui gimus ir pradėjus normaliai kvėpuoti, jį reikia apžiūrėti nuo galvos iki uodegos. Pradėkite nuo galvos. Apžiūrėkite nosį, snukutį ir lūpas, ir įsitikinkite, ar jis neturi „kiškio lūpos”. Apžiūrėkite priekines ir užpakalines kojas, suskaičiuokite pirštus ir patikrinkite, ar nėra suluošintų letenėlių. Šuniukai greitai auga ir jų svoris gali didėti tolygiai. Vienintelė patikima svorio nustatymo priemonė - per pirmas dvi savaites sverti juos kas antrą dieną, o vėliau kartą per savaitę.

Šuniukas labai greitai vystosi ir protiškai, ir fiziškai. Dviejų savaičių šuniuką lengva išmokyti čiulpti iš buteliuko, jis greit pripranta prie rankų. Šuniukų akys paprastai atsimerkia tarp dešimtos ir tryliktos dienos. Akys pradeda atsiverti nuo vidinio kampo, ir plyšys palaipsniui didėja, kol atsiveria visa akis. Kartais viena akis atsiveria anksčiau negu kita. Tuo metu negalima laikyti šuniukų ryškioje šviesoje. Trečios savaitės pabaigoje šuniukas išmoksta ne tik lakti skystą, bet ir ėsti kietą maistą. Ketvirtoji savaitė - šuniuko pirmųjų dantų dygimo laikas. Tai viršutinės iltys, kurios išdygsta 20-24 dieną. Kai šuniukai sulaukia tokio amžiaus, motina pradeda jiems atpylinėti pusiau suvirškintą maistą, ir tai visiškai normalu bei natūralu. Kai šuniukui sukanka 21 diena, jis tiesiog staiga tampa „visuomeniška” būtybe, visiškai suvokdamas ne tik savo brolių ir seserų, bet ir motinos, ir savo šeimininko individualumą. Šuniukas pirmą kartą pradeda vizginti uodegą tarp trečios ir ketvirtos gyvenimo savaitės. Šuns uodegos vizginimas analogiškas žmogaus šypsenai, bet šunys „šypsosi” dažniau negu žmonės! Dviejų mėnesių amžiaus šuniukas šlapinasi ir tuštinasi toje pačioje vietoje, viename iš jo „kvepiančiųjų” punktų. Paprastai šuniukai šlapinasi kas dvi valandas, nepriklausomai nuo jų dydžio.

Svarbu žinoti prieš veisiant šunį

Kalės kergimas dėl sveikatos, t. y. manymas, jog kalę reikėtų sukergti nors vieną kartą, tai apsaugotų nuo susirgimo vėžiu ir pan., yra klaidingai skleidžiamas gandas. Taip pat nesąmonė yra tai, kai augintinės šeimininkas pareiškia “noriu, kad mano šuo patirtų motinystės džiaugsmą”, “mano kalytė, nors ir neveislinė, turi teisę į motinystę”. Reikėtų priminti, kad net ir laukiniame pasaulyje tik patys stipriausi, vikriausi, gudriausi susilaukia palikuonių, nes natūrali atranka yra žiauri, o išgyvena tik geriausi.

Nusprendę sukergti kalytę, žinokite, kad stipriai rizikuojate jos sveikata. Ji gali nugaišti gimdymo metu arba netrukus po to, ir tai nėra tokie jau reti atvejai, o Jūs net neturėsite laiko savo sielvartui, nes kiaurą parą turėsite rūpintis likusiais cypsinčiais našlaitėliais. Kalei gimdymas ne visada būna sklandus, gali prireikti Cezario pjūvio (po narkozės kalės elgesys neprognozuojamas - gali nepripažinti šuniukų), kalė gali išsigąsti, rėkti iš skausmo ir baimės, įkasti bandančiam jai padėti žmogui.

tags: #mazu #veisliu #jokserio #gimdymas #video

• Teisiniai aspektai išleidžiant naujagimį
• Bitės Vilimaitės kūrybos apžvalga
• kodėl žindymas yra toks pat svarbus kaip motinos meilė
• Laimos Žemaitytės gyvenimo kelias
• Kaip apsisaugoti nuo pigmentinių dėmių