Nemaža dalis tėvų net nepagalvotų, kad vaikai galėtų masturbuotis, kol su tuo nesusiduria. Faktas - jog masturbacija yra paplitusi ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp vaikų. Tai yra labiau instinktas, padedantis susipažinti su savo kūnu.
Masturbacija yra normalus žmogaus seksualumo raidos etapas, padedantis geriau pažinti savo kūną ir patirti malonumą. Masturbacija - tai išorinių lytinių organų stimuliavimas siekiant patirti malonumą. Įprastai vaikai masturbuojasi rankomis arba trindami į lytinius organus kokį nors daiktą.
Noras masturbuotis vaikui gali kilti nuobodžiaujant, kai jis yra mieguistas, patiria stresą ir pan. Taip pat nėra ir įprasto masturbacijos dažnio: vieni vaikai gali masturbuotis kelis kartus per dieną, kiti - kartą ar du per savaitę ar rečiau.

Pasak VšĮ Vilniaus šeimos psichologijos centro vaikų ir paauglių psichologės Ramintos Vaiciukevičės, seksualumo raida prasideda nuo pat pirmųjų kūdikio gyvenimo dienų. Jau kūdikystėje vaikas džiaugiasi, kai mama švelniai jį glosto, prisiliečia, pats kūdikis tyrinėdamas savo kūną patiria malonumą. Šiuo laikotarpiu svarbios tėvų reakcijos į vaikų savo kūno tyrinėjimą, nuo kurių priklauso vaiko seksualinės nuostatos suaugusiame amžiuje, jo intymūs santykiai.
Vienas iš pirmųjų apie vaikų seksualumą pradėjo kalbėti psichoanalizės pradininkas Z. Froidas. Jis teigė, kad pirmiausia kūdikis patiria malonumą per burną: žįsdamas mamos krūtį, kurią vėliau pakeičia kiti objektai - nykštys, žindukas. Pasak jos, maždaug apie antrus trečius metus vaikai atranda savo lytinius organus. Vaikai pradeda juos liesti, čiupinėti, lyginti su kitų vaikų. Tai dar vadinama ankstyvąja masturbacija. Ikimokyklinio amžiaus vaikų masturbacija yra įprastas elgesys.
Mažam vaikui visiškai normalu atrodys viešoje vietoje kasytis lytinius organus ir pan. Besiruošiantys mokyklai ar ją lankyti pradėję vaikai yra protingesni, turi daugiau žinių ir įgūdžių. Įprastai 5-8 m. vaikai, baimindamiesi tėvų reakcijos, gali masturbuotis pasislėpę.
Domėdamiesi savo kūnu, jį tyrinėdami, vaikai suvokia, kad vienų organų lytėjimas teikia didesnį malonumą negu kitų. Kai mažametis šitai išsiaiškina, jo rankos neretai atsiduria ties sritimis, kurių glostinėjimas maloniai jaudina. Taigi, vaikams masturbacija - tai būdas patirti malonumą. Tai ne kas nors bjauraus arba netinkamo.
Įprastai daugelis paauglių pradeda savo kūną tyrinėti ir masturbaciją atranda būdami 11-15 metų. Tyrimai rodo, kad paauglystėje masturbuojasi apie 96 proc. vaikinų ir apie 50 proc. merginų. Vis dar yra tėvų, manančių, kad berniukų masturbacija - normalu, o mergaičių - tabu ar netgi problema. Atradęs masturbaciją ir pastebėjęs jos poveikį, vaikas retai kada gali ją visiškai nutraukti ir pamiršti.
Masturbacija dažniausia nedaro jokios žalos ir psichinei sveikatai. Masturbacija nereiškia, kad vaikas yra hiperseksualus ar ateityje turės problemų dėl per didelio lytinio potraukio, neatsakingas, nerūpestingas arba turi kokių nors psichologinių problemų.
Svarbu suprasti, kad troškimas patirti malonumą stimuliuojant savus organus yra normalaus seksualinio vystymosi požymis. Nors teigiamam savo paties įvaizdžio susiformavimui masturbacija nėra būtina, mėgavimasis savais lytiniais organais gali paskatinti sveiką seksualinę raidą ir pozityvų savo kūno vertinimą. Tai reiškia, kad kartkartėmis sukylantis noras užsiimti savomis genitalijomis neturi būti laikomas kažkuo bjauriu ir žalingu. Tai taip pat nėra nuoroda į giluminius emocinius sutrikimus arba netinkamą auklėjimą. Daugeliui mažamečių masturbacija yra atradimų proceso tąsa, teikianti vien geras emocijas.

Žmogus jau gimsta būdamas seksualus. Įžymusis Froidas viename savo darbų rašė, kad seksas prasideda nuo čiulpimo, turėdamas omenyje situaciją, kai kūdikis čiulpia mamos krūtį. Tuo metu jis patiria išgyvenimą, labai panašų į suaugusių žmonių fizinį orgazmą. Vaikui augant, seksualumas kinta, tačiau niekur nepradingsta - tai yra įgimta.
Viena iš seksualumo raiškos formų - masturbacija - yra tokia pat sena, kaip pati žmonių rūšis. Pirmykščių žmonių piešiniuose, randamuose kalnų olose, vaizduojamos masturbacijos scenos leidžia manyti, jog masturbacija kaip seksualinio instinkto išraiška buvo žinoma nuo pat sąmoningo žmogaus gyvenimo ištakų, o gal ir dar anksčiau.
Pirmieji neigiami masturbacijos vertinimai atsirado Senajame testamente, reguliuojančiame žydų gyvensenos būdą ir papročius. Manoma, kad jie susiję su pastangomis išsaugoti žydų tautą, neleisti jai mažėti ir sunykti. Tais vertinimais pasirėmė vėlesni dogmatikai, pradėję masturbaciją traktuoti kaip kenksmingą sveikatai, kaip nedievišką, kaip pasileidimą, iškrypimą ir pan. Šiuolaikinis mokslas atmeta klaidingas dogmas ir masturbaciją laiko natūralia seksualumo išraiška.
Tyrimai rodo, kad masturbuojasi tiek maži vaikai, tiek suaugę žmonės. XX amžiaus antroje pusėje JAV tyrėjas A. Kinsky nustatė, kad masturbuojasi 90 proc. vyrų ir 80 proc. moterų. Suomiai, analizavę seksualinio elgesio dinamiką, yra nustatę, kad kiekviena nauja karta masturbuojasi daugiau ir dažniau, negu prieš tai buvusi. Belieka klausimas apie dažnumą. Seksologai yra nustatę, kad dažnesnė masturbacija susijusi su mažesne religine priklausomybe, lytinių santykių retumu, didesniu jaudrumu (kai lengvai susijaudinama), fantazavimu.
Jei pastebėjote, kad 2-4 metų vaikas liečia savo lytinius organus, pirmiausia jam reikia paaiškinti, kaip dera, o kaip nederėtų elgtis viešoje vietoje. Pirmiausia kalbėkite su vaikais apie lytiškumą. Net jei vaikas ir nesimasturbuoja, sukauptos žinios gali praversti. Akcentuokite privatumą. Pasakykite, kad tai, ką vaikas daro, yra normalu, tačiau save liesti galima tik vonioje arba miegamajame.
Jei užtikote vaiką besimasturbuojantį, nestresuokite ir neišgyvenkite dėl to. Negąsdinkite vaiko, nepriekaištaukite. Jei vaikas įsitraukia į veiksmą, negąsdinkite, nešaukite ant jo. Aptikus vaiką savo kambaryje liečiant savo lytinius organus, svarbu jį ne gėdinti ir ne kaltinti, o leisti tyrinėti savo kūną. Jei vaikas liečia savo lytinius organus viešoje vietoje, svarbu vaikui paaiškinti, kad tai yra jo intymi vieta ir jis gali ją liesti ten, kur kiti nemato, savo kambaryje, vonios kambaryje, nes taip yra saugu. Paprastai artėjant mokyklai šis vaiko elgesys savaime praeina, - sako R. Vaiciukevičė.
Užuot smerkę ir barę, tėvai turėtų dalykiškai jam paaiškinti, kad visi su intymiais organais susiję veiksmai, kaip antai gamtinių reikalų atlikimas tualete, reikalauja privatumo ir viešumoje jų daryti nedera. Įvykusiu „incidentu“ (vaiko masturbacijos prie žmonių atveju) reikėtų pasistengti pasinaudoti kaip proga surengti auklėjamąją pamokėlę, taigi, ramiai paaiškinti, kad „tai“ daryti reikia ten, kur nieks nemato, nes „tai“ matydami žmonės pasijunta nepatogiai. Po tokio paaiškinimo vaikai paprastai liaujasi, sugeba susivaldyti, nes nori kuo daugiau laiko praleisti su suaugusiaisiais. Tačiau juk socialinis gyvenimas iš mūsų natūraliai reikalauja, kad savo poreikių tenkinimą atidėtume iš pagarbos kitų žmonių jausmams. Taigi, geriausias sprendimas tokiu atveju - kuo skubiau sudominti vaiką labiau socialiai priimtina veikla.
Gąsdinimas ir bauginimas - netinkama taktika. Štai keletas bauginančių pastabų, kurias bent jau anksčiau tėvai tikrai kartodavo savo vaikams, kai pamatydavo juos besimasturbuojančius: „Jei taip darysi, tavo rankos apaugs karpomis“, „Nuo to gali apakti“, „Nustok tai daręs, nes susirgsi“. Girdėdami tokias prognozes vaikai gali pasistengti atsikratyti įpročio, tačiau panašios pastabos gali išauginti kaltės jausmą, pakenkti savęs vertinimui, suformuoti ydingą požiūrį į seksą. Be to, supratę, kad tėvų žodžiai buvo melagingi, vaikai gali pradėti su įtarimu žiūrėti ir į kitus tėvų patarimus lytiškumo klausimais.

Neignoruokite problemos, jei masturbacija tapo manija. Jei vaikas pradeda masturbuotis dažnai ir intensyviai, jis gali prarasti susidomėjimą bendraamžiais, įvairiomis veiklomis, nuo visko atsiriboti. Reiktų susirūpinti, jei vaikas dažnai masturbuojasi viešai tėvų akivaizdoje. Tai gali sietis su intelektualinės ar socialinės stimuliacijos trūkumu. Taip pat reiktų susirūpinti, jei vaiko masturbacija tampa kompulsyvi, t. y. priverstinė ir nevalinga.
Patologija laikomi atvejai, kai troškimas masturbuotis yra nevaldomas. Tokiais atvejais žmogui kyla didžiulė įtampa, kuri nenuslūgsta tol, kol žmogus nepasimasturbuoja. Paprastai tokie atvejai susiję su nerimo sutrikimais - lygiai taip, kaip nenumaldomas noras plautis rankas ar kitoks panašus elgesys. Kas pasakytina apie bet kurį būdą patenkinti savus poreikius, netgi save apdovanoti, galioja ir šiuo atveju. Taigi, jei įprotis yra tik retkarčiais įvykstantis nukrypimas nuo rutinos, greitas būdas išsivaduoti iš nuobodulio, kylantis dėl poreikio pasijusti komfortiškai ar būtinybės atsikratyti susikaupusio nerimo, tas įprotis normalus. Visgi jeigu asmuo tampa nuo įpročio priklausomas, jeigu dėl to jo nebedomina joks kitas būdas pasikelti nuotaiką ar tiesiog gerai pasijusti, toks savęs tenkinimas laikytinas nenormaliu.
Prie medicininių komplikacijų savų genitalijų stimuliavimas priveda retai. Nors mergaičių atveju pernelyg dažnas ir intensyvus lytinių organų trynimas, ypač į ką nors kieto, pvz., dviratuko balną arba supamą medinį arkliuką, gali sutraumuoti šlapimtakių angą, o tai gali lemti šlapimo takų infekciją. Visgi dažniausiai rankomis atliekama stimuliacija (jei rankos nėra purvinos) kūno audinių nepažeidžia, nebent vaikas pernelyg intensyviais judesiais sąmoningai sukeltų sau skausmą. Žinoma, tokiu atveju tėvai turėtų įžvelgti problemą ir pasistengti ją išspręsti.

Kitas dažnai tėvus kamuojantis klausimas - kada pradėti lytinį auklėjimą? Pasak R. Vaiciukevičės, jį tinkamiausia pradėti tada, kai vaikas pradeda klausti. Jei vaikas rodo savo lytinį organą ir klausia „Kas čia?”, tai pats tinkamiausias laikas jam pasakyti, kad tai „varpa” ar „makštis”. Svarbu vartoti tikruosius vardus „varpa” ir „makštis”, nors ir vaikai gali turėti jiems sugalvoję savo pavadinimų.
Pasak jos, apie trečiuosius metus prasideda vaikų seksualinis tyrinėjimas ir vaikams dažnai iškyla klausimas, iš kur atsiranda vaikai. Jie dažnai sukuria savas teorijas, kad mama pradėjo lauktis broliuko ar sesutės kažko užvalgiusi ar kad vaikas gali gimti per bambą. Vaikui tai gali pasirodyti per sudėtinga ir jis už kelių minučių grįš vėl su tuo pačiu klausimu. Pirmiausia galima paklausti, kokią versiją turi vaikas, iš kur atsiranda vaikai. Jei ji labai nutolusi nuo realybės, galima paaiškinti trumpai, kad iš tėčio patenka sėklytė pas mamą ir pilve pradeda augti vaikelis. Kartais keturmečiui užtenka tokio atsakymo ir su daugiau klausimų jis grįš vėliau. Manau, tėvai turi pasirinkti, ar jie norėtų, kad į šiuos klausimus jų vaikai išgirstų atsakymus iš jų ar iš kitų vyresnių vaikų, ar interneto, kur informacija gali ne visuomet atitikti realybę ar išgąsdinti vaiką. Taip pat ikimokyklinio ugdymo specialistai gali prisidėti, ir iškilus klausimui, padėti atrasti atsakymus, - sako Vilniaus šeimos psichologijos centro specialistė. - Apie vaikų seksualinę raidą dažnai kalbu per seminarus su tėveliais ar pedagogais. Jų metu esu mačiusi, kaip tėvai ir pedagogai sutrinka, kai pradedame kalbėti apie vaikų seksualumą. Suprantu, kad tais laikais, kai mes buvome vaikai, seksualumo tema buvo tabu, o ką jau kalbėti apie vaikų seksualumą. Dėl savo patirties vaikystėje tėvams gali būti nelengva kalbėtis apie seksualumą su vaikais. Man ir pačiai savo darbinės karjeros pradžioje buvo neramu apie tai kalbėti, bet tas nerimas paskatino vis labiau gilintis į šią temą.

Pasak Vilniaus šeimos psichologijos centro specialistės, vaikų seksualumo raida susijusi ir su vaikų žaidimais. Iš pradžių vaikų žaidimai yra belyčiai. Apie dvidešimtą mėnesį vaikai pradeda suprasti, kad yra mergaitė ar berniukas, ir jų žaidimuose atsiranda lyčių skirtumų. Mergaitės nori būti mamos, žaisti su lėlytėmis, o berniukai žaisti su mašinytėmis, būti kareiviai. Kartais vaikai nori išbandyti ir priešingos lyties žaidimus, pavyzdžiui, berniukai nori pabandyti nusilakuoti nagus ar pasimatuoti sesės sijoną.
Apie ketvirtus metus priešingų lyčių vaikai susitinka pažaisti bendrų žaidimų, dar vadinamų „daktarų žaidimu”. Šių žaidimų metu vaikas stengiasi pažinti ir atskleisti savo lytį bei pažinti kito lytį, atrasti mergaičių ir berniukų lyčių skirtumus. Tėvams šie žaidimai irgi dažnai sukelia nerimo, tačiau svarbu nesikišti į šiuos vaikų žaidimus ir prisiminti, kad jų tikslas - tyrinėti anatominius lyčių skirtumus.
Padėkite vaikui rasti būdų susidoroti su įtampa. Daugelis vaikų masturbuojasi norėdami atsikratyti streso arba lengviau užmigti. Daugiau fizinio kontakto. Užmegzkite su vaiku fizinį kontaktą (tai dažni apkabinimai, bučiniai ir kt.): tikėtina, kad jis lengviau atpras nuo masturbacijos.
Sprendimas - alternatyvūs būdai atsipalaiduoti. Vienam psichologui per savo darbo praktiką teko susidurti su šešiamete, kuri masturbavosi kas vakarą, kai būdavo paguldoma miegoti, ir darė tai taip intensyviai, kad gerokai išdirgino savo lytinius organus, jie tapo net skausmingi. Mergaitės motina buvo pakankamai nuovoki, kas suprastų, jog toks įprotis dukrai pasitarnauja kaip būdas atsikratyti įtampos. Visų pirma, reikėjo surasti įtampos priežastis ir, antra, pasiūlyti mergaitei kitų nusiraminimo būdų. Netruko paaiškėti, kad tuo konkrečiu gyvenimo etapu vaikui teko patirti nemenką stresą, kurį sukėlė persikėlimas į naujus namus, perėjimas į naują mokyklą ir pastangos susirasti naujų draugų. Tėvai padėjo dukrai priprasti prie įvykusių permainų, be to, kol ji užmigdavo, glostydavo nugarą ir leisdavo ramią muziką. Mergaitė ne tik atprato nuo masturbacijos, bet ir įsitikino, kad sunkiomis gyvenimo akimirkomis tėvai gali suteikit reikiamą pagalbą.

tags: #masturbacijos #budai #vaikams