Malachi Black: Poetas, Mokslininkas ir Laisvųjų Menų Gynėjas
Malachi Black yra gerai žinomas amerikiečių poetas ir mokslininkas, turintis gilias lietuviškas šaknis. Jo proseneliai iš tėvo pusės yra kilę iš Lietuvos, kas lemia ypatingą ryšį su šia šalimi. Dr. Malachi Black, San Diego universiteto dėstytojas ir „Fulbright“ mokslininkas, yra aktyvus literatūrinės scenos dalyvis ir įžvalgus šiuolaikinės kultūros komentatorius.
Biografija ir Lietuviškos Šaknys
Malachi Black gimė Bostone, Masačusetso valstijoje, ir užaugo Moriso apygardoje, Naujajame Džersyje. Jis įgijo bakalauro laipsnį Niujorko universitete, magistro laipsnį (M.F.A.) Teksaso universiteto Ostine Michenerio rašytojų centre ir daktaro laipsnį (Ph.D.). Amerikiečiui nesvetimas ir lietuviškas klimatas, kadangi jis užaugo netoli Niujorko, toje JAV dalyje, kuriai taip pat būdinga metų laikų kaita.
Dr. Malachi Black turi lietuviškų šaknų, nes jo proseneliai iš tėvo pusės yra kilę iš Lietuvos: prosenelis Morrisas Black kilęs iš Truskavos miestelio Kėdainių rajone, o prosenelė Rebecca Black - iš Šeduvos Radviliškio rajone. Mano tėvo seneliai iš jo tėvo pusės buvo litvakai - Morrisas ir Rebecca Blackai. Morrisas atvyko į Jungtines Valstijas iš Kauno 1904 m. arba 1905 m., kai pasikeitė pavardę iš Svarts (kaip mes manome; tai galėjo būti ir Blokh) į Black. Rebecca (mergautine pavarde Kagan), vėliau prisijungusi prie jo Niujorke, buvo kilusi iš Šeduvos, kur, mūsų manymu, liko gyventi jos tėvas Itzakas ir kiti giminaičiai. Deja, tai beveik viskas, ką mes žinome: kai Morrisas ir Rebecca mirė, praradome ir didžiąją mūsų šeimos istorijos dalį.
Mano patirtis čia giliai rezonuoja su tuo pačiu aspektu, kuris būdingas ir mano entuziastingiausiems susidūrimams su filosofija, literatūra ir menais apskritai, tarp jų ir laisvaisiais - tai yra abipusiai daug naujo atskleidžiantis praeities susitikimas su ateitimi. Manau, Lietuvoje - tiek materialiajame, architektūriniame, tiek dvasiniame, civilizaciniame lygmenyse - matome nuolatinį tam tikros istorijos persipynimą su tam tikra ateitimi, - mano dr. M. Nors man visuomet buvo įdomu mano kilmė, šis susidomėjimas pastaraisiais metais išties išaugo - galbūt tai tiesiogiai susiję su vis didėjančiu laikinumo pajautimu. Nors ligšioliniuose darbuose yra mažai žemiškųjų mano tikrosios biografijos bruožų, tikrai manau, kad klajokliška giminės istorija paliko manyje kone epigenetinį įspaudą. Dr. Malachi Black tikina, kad įkvėpimo šaltiniu jis laiko patį sąmoningumą, o kalba yra įdomi membrana, parodanti sankirtą tarp išorinio ir vidinio pasaulio, leidžianti žmonėms geriau suprasti save, savo emocijas ir pasaulio patyrimą.
Dr. Malachi Black atvyks į Lietuvą dalyvauti poezijos festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“. Deja, jau papasakojau viską, ką žinau, nors tikrai ketinu po festivalio nuvykti į Šeduvą ir pagal galimybes į Kauną. Taip pat tikiuosi aplankyti įvairias vietas Vilniuje (įskaitant Vilniaus Gaono muziejų), kur galbūt galėsiu pradėti savo ieškojimus. Malachi Black teigia, kad tai, ką Lietuva pasiekė per mažiau nei 35 nepriklausomybės metus, yra nuostabu. Dalindamasis mintimis apie studentus JAV ir Vytauto Didžiojo universitete, dėstytojas teigia, kad šiandien jaunimas visame pasaulyje naudoja tą patį „pasą“ - savo socialinių tinklų paskyrą. Jauniems žmonėms internetas nėra tik kažkas virtualaus - jie ir realų pasaulį, ir internetą suvokia kaip vienodai tikrus. Tačiau aš pamačiau, kad VDU studentai nuostabiai atsiliepia į autentiškumą, nuoširdaus rūpesčio išraiškas. Jiems būdingas džiuginantis tikėjimas autentiškumu kaip vedliu ir kaip prasmingumo ženklu. Aš tai labai vertinu, - sako VDU Anglų filologijos katedroje dėstantis dr. M. Black.
Kūryba ir Pripažinimas
Malachi Black yra knygų „Indirect Light“ (Four Way Books, 2024) ir „Storm Toward Morning“ (Copper Canyon Press, 2014) autorius. Pastaroji buvo įtraukta į Poezijos draugijos „Norma Farber First Book Award“ finalininkų sąrašą ir atrinkta Poezijos draugijos „New American Poets Series“ (atrinko Ilya Kaminsky). Black taip pat yra dviejų riboto tiražo poezijos knygelių autorius: „Quarantine“ (Argos Books, 2012) ir „Echolocation“ (Float Press, 2010).
Black poemos publikuotos Amerikos poetų akademijos „Poem-a-Day“ serijoje, AGNI, „The American Poetry Review“, „The Baffler“, „The Believer“, „Boston Review“, „Harvard Review“, „The Iowa Review“, „The Los Angeles Review of Books“, „Narrative“, „The Paris Review“, „Ploughshares“ ir „Poetry“, bei kituose žurnaluose. Jo darbai taip pat pasirodė įvairiose antologijose, įskaitant „Before the Door of God“, „Discoveries: New Writing from The Iowa Review“, „The Poet’s Quest for God“ ir „A House Called Tomorrow: Fifty Years of Poetry“.
Ne vieną apdovanojimą už savo kūrybą pelnęs poetas yra gavęs stipendijas ir apdovanojimus iš „Scholar Program“, Hawthornden Castle, MacDowell, „National Endowment for the Arts“, „The Poetry Foundation“ (2009 m. „Ruth Lilly Fellowship“), „Sewanee Writers’ Conference“ ir Yaddo. Jis yra 2019 m. NEA kūrybinio rašymo stipendiatas, taip pat gavo apdovanojimus iš Amy Clampitt fondo, Bread Loaf Writers’ Conference, Emory universiteto, Fine Arts Work Center Provincetown, MacDowell Colony. Jo kūryba buvo išversta į prancūzų, italų, olandų, kroatų ir lietuvių kalbas.
Poezijos ir Laisvųjų Menų Filosofija
Dr. Malachi Black sako, kad poezija šiandien yra vienas labiausiai nuvertintų menų. Visai kaip laisvieji menai ir literatūra, poezija gyvenimui ir pasaulio suvokimui suteikia gilumo. Patirties gilumas yra būtent tai, ką poezija gali suteikti kiekvienam skaitytojui - kai ji patiriama su visu savo keistumu, dvejojimu ir išmintingumu. Jei dažniau susidurtume su žmogiškumu, kuris yra poezijos šerdyje, manau, išsilaisvintume iš daugelio iššūkių. Poetas, prezidento rinkimai galimai leidžia matyti naujas išraiškas to, ką galima vadinti nuolat besikeičiančiu tapatybės pojūčiu.
Dr. M. Black yra didelis laisvųjų menų (artes liberales) šalininkas - studijų, kurios aprėpia įvairias disciplinas nuo literatūros ar gamtos mokslų iki filosofijos ir skatina platų, gilų mąstymą. Pašnekovas tikina, kad kritiko Kenneth Burke frazė „įranga gyvenimui“, kuria jis apibūdino literatūrą, itin tinka ir laisviesiems menams. Laisvieji menai suteikia tam tikrą rinkinį gebėjimų, kurie skatina ir palaiko mūsų laisvę. Jie leidžia išsivaduoti iš nežinojimo nelaisvės ir taip pat nubrėžia laisvos minties kontūrus, kurie yra bet kurios laisvos visuomenės pagrindas. Manau, kad laisvieji menai padeda mums įkūnyti savo žmogiškumą, kuris yra vis svarbesnis susiduriant su besivystančiomis technologijomis. Tęsiantis XXI amžiui, pamatysime, jog laisvieji menai iš tiesų yra pagrindinis mechanizmas, padedantis išlaikyti aiškią vertybių sistemą ir tikslingumą, - prognozuoja dr. M. Black.
Kūrybinis Procesas ir Literatūrinė Pasaulėžiūra
Žinau, kad skamba apokrifiškai, tačiau motina, dar prieš sukaupdama knygų vaikams bibliotekėlę, skaitė man Johną Miltoną ir G. Chaucerį kone vos tik parsigabenusi mane iš ligoninės. Tikrai, tai buvo mano pažintis su muzikalia, magiška kalba, ir, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų, manau, kad toks ankstyvas ir nuolatinis kultūringos anglų kalbos ritmingumo poveikis galėjo prisidėti prie mano formavimo. Beveik iškart, vos tik išmokau rašyti sakiniais, ėmiausi užrašų, daugiausia visokių nesąmonių, mat bandžiau kurti rimuotas istorijas. O kartais prisėsdavau prie motinos elektrinės rašomosios mašinėlės, stengdamasis parašyti „tikrą“ istoriją. Tačiau tik dvylikos ar trylikos metų, susidūręs su Williamo Blake’o rinkiniais „Nekaltybės dainos“ ir „Patyrimo dainos“, suvokiau, kad tai, ką dariau, buvo poezijos rašymas (ar primityvus artėjimas prie to). Tikriausiai buvau dar per jaunas „suprasti“ W. Blake’ą, tačiau jo poezija mane visiškai pakeitė. Netrukus atradau ir E. E. Cummingsą, bitnikus, Niujorko mokyklą - buvau nutrūkęs, laksčiau kaip ištroškęs girtuoklis.
Skaitau tiek, kiek galiu. Vis dėlto didžioji dalis kitakalbės literatūros pasiekia mane per vertimus. Gana neblogai skaitau ispaniškai, tačiau net ir tuomet neretai suprantu lyginąs tekstą su vertimu į anglų kalbą. Tai liūdina, kadangi žinau, jog poezija slypi originalo kalboje, tačiau stengiuosi tiek, kiek galiu. Net skaitydamas tyliai visuomet „girdžiu“ poeziją: naudojuosi vidine ausimi. Tačiau poezijos vieta burnoje. Eilėraščiai yra dainos, skirtos kalbančiam balsui, ir, kaip ir dainos, jie gyvybingiausi, kai yra suvokiami garsiai. Malachi Black skaito tokių autorių kūrybą kaip Williamas Shakespeare’as, Johnas Donne’as, Johnas Keatsas, Emily Dickinson, W. B. Yeatsas, T. S. Eliotas, Raineris Maria Rilke, W. H. Audenas. Tačiau, kaip sakiau, labiau koncentruojuosi į eilėraščius, o ne į poetus. Jeigu, kaip įtariu, mano jautrumas lemia dalykus, kurie mane traukia tiek skaityme, tiek rašyme, tuomet galiu neabejoti, kad dalykai, kurie man patinka, įamžinami tame, ką kuriu.
Supratau, kad eilėraščiams, prie kurių dirbu, yra svarbūs keli dalykai. Kalbant paprastai, tai būtų garsas (melopėja), jausmas (semantopėja) ir forma (pastarosios nėra nei jūsų, nei E. Poundo sąraše). Beveik visuomet pradedu eilute ar, dažniau, fraze, kuri atplazdena kaip drugys iš kažkokios neapčiuopiamos, tolimos vietos ir nusileidžia ant artimiausios šakos mano mintyse. Dažniausiai ši esybė plasnoja sparnais semantiškai įkrauta garsų seka. Malachi Black pripažįsta visus poetus pradedant Geoffreyʼiu Chauceriu. Anglosaksų yra kita kalba, tad ji man prieinama tik per vertimus. Žaviuosi nemažu skaičiumi modernių ir šiuolaikinių kūrėjų, tačiau dauguma man pačių svarbiausių poetų kūrė prieš moderniąją erą. Apie poezijos istoriją galvoju labiau kaip apie eilėraščių, o ne poetų istoriją, tad pasilieku sau teisę skaityti selektyviai.
Atsakydamas į klausimus apie kūrybinio rašymo vaizduojamojo meno magistrantūros programas, Malachi Black teigia, kad nėra vienareikšmio atsakymo. Savaime suprantama, svarbu būti įrašytam į vaizduojamojo meno magistrantūros ir su ja susijusias programas, ir tiek, kiek tai susiję su grynu poezijos menu, manau, kad mūsų laikas yra beprecedentis. Tiesa ta, kad daugelis poeziją skaitančių žmonių ją taip pat ir rašo, bet man atrodo, kad čia lemiamą vaidmenį vaidina didesnis aukštesniojo mokslo prieinamumas, o ne poezijos „institucionalizavimas“ kaip toks. Ir vis tiek abejoju, kad santykis tarp įdomios ir neįdomios kūrybos būtų smarkiai pasikeitęs nuo Ovidijaus laikų. Literatūros technikos galima išmokyti, kaip ir įdėmaus skaitymo, kuris yra pamatinis - palaikantis viską, nuo jautrumo iki tekstualumo. Vis dėlto „kūrybinio rašymo“ meistriškumas ir jį sudarantys veiksniai iš tiesų negali būti perteikiami instrukcijomis; literatūriniai pasiekimai daugiausia slypi intuityviame žinių taikyme. Dėstytojas gali apibūdinti daugybę literatūrinių strategijų, priemonių ir medžiagų, esančių rašytojo dispozicijoje, tačiau studentas tuos veiksnius turi gerai apmąstyti ir įvairiai taikyti tam, kad įvaldytų. Atrodo, Jorge Luisas Borgesas yra pasakęs, kad prastas menas visiškai nėra menas, ir manau, kad tas pats galioja poezijai. Jei reikėtų rinktis tarp prastų eilėraščių paplitimo ir nuoseklaus skaitytojų skaičiaus mažėjimo, manau, kad pasirinkta kryptis yra nedviprasmiška: eilėraščiai, siūlantys menką peną, dažniausiai būna užmirštami.
Žinoma, man priimtinas žodis „mūza“. Pagaliau, iš kur ateina visos mintys? Kad ir kokie būtų jų tikrieji šaltiniai - mūza, vaizduotė, pasąmonė, Dievas, dieviškoji dvasia, kolektyvinė pasąmonė, atominė energija etc. - kiekvienas estetinis objektas pirmiausia yra dovana iš to šaltinio, o kartu auka tam šaltiniui. Galvodamas apie anksčiau minėtą operą, jau šiek tiek apie tai svarsčiau, ir galiu tvirtai pasakyti, kad aiškus, struktūruotas ir atliepiantis pasakojimas, tikėtina, bus didžiausias iššūkis. Šiaip ar taip, aš juk lyrikas. Dr. Malachi Black sako, kad jį sujaudino Matthew Buckley Smith kūrinys „Nugirsta skaityme“ („Overheard at a Reading“), publikuotas literatūros žurnale „32 Poems“.
Malachi Black turi savo rašymo darbotvarkę. Įkvėpimo suplanuoti neįmanoma, tačiau galima suplanuoti pasirengimą jam. Mano darbotvarkė įvairuoja, priklausomai nuo metų laiko - dėstau rudenį ir pavasarį. Tačiau kai galiu atsidėti vien kūrybai, dažniausiai sėduosi prie stalo ne vėliau kaip dešimtą valandą ryto ir pakylu ne anksčiau kaip ketvirtą popiet. Tiesa, visuomet skiriu valandą pietums. Kai viskas einasi gerai, galiu dirbti ir nuo devynių iki penkių. Pasidarau sau kavos, apsirūpinu nikotinu ir įsipilu stiklinę vandens. Kai užstringu - skaitau.
Vertimai ir Šiuolaikinė Literatūra
Malachi Black nesiryžtų siūlyti pernelyg plataus apibendrinimo, tačiau pasakysiu, kad sutinku su Donaldu Hallu: pernelyg didelė priklausomybė nuo verstinių kūrinių veda poetą pramoginės kūrybos link. Kaip sakė Robertas Frostas, „poezija yra tai, kas pasiklydo verčiant“, ir bet kuria kalba sukurti šedevrai visuomet yra skirti būtent tai kalbai, kuria jie sukurti. Vertimas dažniausiai yra ryškių spalvų trimačio originalo dvimatė pilka kopija; geriausiu atveju išverstas kūrinys tampa savo paties kalbos skiriamuoju ženklu, tačiau lieka tam tikra klaidinančia klastote.
Aš labai žaviuosi Cz. Miłoszu, tačiau jo kūryba man prieinama tik per vertimus; taigi man išties atrodo, kad žinau tik blankią jo įvaizdžių ir idėjų kombinaciją - visas jutiminis jo kūrybos aspektas išlieka man nepasiekiamas. Paklaustas apie savo pirmąją reakciją į tai, kad Bobas Dylanas gavo Nobelio premiją, Malachi Black teigė: pirmiausia, nors ir džiaugdamasis dėl paties B. Dylano, turiu pripažinti, buvau nepatenkintas, bet ne vien todėl, kad premija juk teikiama už literatūrą. Man atrodo, kad B. Dylano genialumas slypi jo dainose - muzikos ir kalbos bendrystėje. Tuo tarpu literatūroje, ir ypač poezijoje, kalba turi kurti savo pačios muziką. Vis dar manau, kad ši premija yra tam tikra kategorijos klaida - matyt, panašiai būtų, jei fizikos premiją gautų inžinierius. Tačiau tenka pripažinti, kad tik keli įvairių sričių amerikiečių menininkai pasauliui davė tiek, kiek B. Dylanas.
Paauglystėje grojau įvairiose labiau ir mažiau eksperimentinėse grupėse, kuriose dainavau ir rašiau tekstus, bet paskui visa tai mečiau. Vėliau turėjau saujelę eilėraščių, skirtų muzikai, bet iki šiol nesu bendradarbiavęs su jokiu muzikantu. Jei reikėtų parašyti dainą, ar ji būtų artimesnė repo stiliui, ar, pavyzdžiui, elžbietiškajai lyrikai? Ji būtų sustyguota pagal balsius.
Patarimai Kūrėjams
Malachi Black sako: atsakau „taip“ į visus Jūsų klausimus (apie savo paties ir kitų poetų eilėraščių mokėjimą mintinai ir studentų reikalavimą). Savo paties eilėraščius įsimenu labiau nesąmoningai, kadangi esu linkęs dirbti prie jų garsiai kartodamas tiek ilgai, kad jie neišvengiamai įsirašo į mano hipokampą. Sąmoningiau įsimenu eilėraščius, kurie man patinka, ir iš savo studentų reikalauju, kad jie išmoktų bent vieną eilėraštį per semestrą. W. B. Yeatsas apibūdino meną kaip „kūno mąstymą“, ir aš karštai tikiu, kad eilėraščio internalizacija siūlo daug gilesnį ir labiau susijusį santykį su konkrečiu tekstu - jo rimai ir galia yra jaučiami. Tikrai tikiu, kad poezijos esmė, kaip jau esu minėjęs anksčiau, slypi kalbos kaip tokios materialume, kurios viena dalių - grynas garsas.
Štai Malachi Black patarimai kūrėjams:
- Kiek tik įmanoma, stenkitės išlaikyti jums galimybes suteikiančią psichosocialinę apsuptį ir ja pasitikėti.
- Būkite pliuralistai. Kai imate ką nors vertinti - rimtai žiūrėdami į retorinius, formaliuosius, įsivaizduojamus ir emocinius elementus, kuriais grindžiamas konkretus tekstas, - jums tampa įdomūs būdai, kuriais eilėraščiai maitina poeziją, ir taip jūs imate perprasti kitų poetų talentą. Jautrumas yra kaip Hermis - sparnuotas pasiuntinys, įnoringas tarpininkas - ir jis randa bei grąžina tai, ko jam reikia savu laiku. Reikia išlikti pralaidžiam. Be to, pakanka, kad patiktų tik vienas veiksmažodis ar viena eilutė eilėraštyje; didžioji eilėraščių dalis - jokiu būdu neišskiriant ir manųjų - savyje teturi tik šiek tiek poezijos.
- Prisiminkite, kad praeitis yra tai, ką turime bendro su ateitimi. Gyvename beprecedenčiu literatūrinio turtingumo bei aktyvumo metu, tad, žinoma, reikėtų skaityti ir amžininkų kūrinius. Tačiau, kalbėdamas tiek apie rašymą, tiek apie „profesinį“ gyvenimą, raginčiau visus rašytojus nukreipti savo teleskopus ne į kaimynų namus, o į žvaigždes. Kiek toli mes matome, yra tiesiogiai susiję su mūsų suvokimu, kiek yra įmanoma. Ir mes visuomet turėtume prisiminti, kiek išties mažai mums rūpi, kokiu spausdinimo įrenginiu pirmą kartą buvo išleisti, pavyzdžiui, W. Blake’o „Poetiniai eskizai“. Svarbu tai, kad jie išvis buvo parašyti.
Malachi Black visuomet su savimi turi įvairių priemonių eilutėms, frazėms, vaizdiniams ir idėjoms užrašyti, bet konkretus būdas metams bėgant kito. Kartais naudoju čekius, kartais popieriaus skiautes, kartais deramą kišeninę užrašų knygelę, tačiau visi jie linkę negrįžtamai pranykti. Kai žengiu į pasaulį, priemonėms skiriu mažiau dėmesio nei savo paties pastabumui, savo pralaidumui. Tikiu, kad prisiminsiu tai, kas man skirta prisiminti. Namuose priemonėms esu daug reiklesnis.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
