Laima – lietuvių vaisingumo ir likimo deivė

Lietuviai buvo paskutiniai Europos pagonys, garbinę daug dievų ir gamtos jėgas, nuo 10 tūkst. metų pr. Kr. iki XV a. pradžios. Senasis tikėjimas pamažu pasitraukė iš lietuvių gyventojų tik po Žalgirio mūšio, kaip 1411 metais buvo pasirašyta Torūnės taika ir didieji Lietuvos kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas apkrikštijo Lietuvą. 1251 metais Lietuvos valdovas Mindaugas apsikrikštijo, o po dviejų metų popiežius Inocentas IV Lietuvą paskelbė katalikiška valstybe, pavaldžią Romos vyskupui. Tačiau tada krikščionybė buvo tik priedanga, tam, kad Lietuvos valdovams pavyktų bendradarbiauti su kitomis Europos valstybėmis ir jie nebūtų vertinami kaip prastesni. Tačiau po Durbės mūšio, kuris įvyko 1260 metais, Mindaugas grįžo prie pagonybės.

Viena svarbiausių lietuvių mitologijos dievybių yra Laima, dažnai vadinama likimo deive, susijusia su vaisingumu ir gimimu.

Laimos vaidmuo ir funkcijos

Sakmėse ir etnografiniuose šaltiniuose Laima dažniausiai - likimo lėmėja, likimo deivė. Folkloro siužetai pripažįsta vieną, dvi arba trys laimes. Laima lėmė ne tik gimimą, bet ir tolesnį gyvenimo likimą. Nuo jos priklausė sėkmingas ar nesėkmingas žmogaus gyvenimas. Laimos lėmimas buvo laikomas nepakeičiamu. Kartais Laima veikia kartu su Giltine, retkarčiais laikoma jos seserimi. Pirmą kartą laimė paliudyta 1666 m. tekste.

Svarbiausia deivės Laimos veiklos sritis buvo lemti gimstančiam kūdikiui likimą ir sekti, kad lėmimas pildytųsi. Be to, jai priklausė rūpintis naujagimiu ir gimdyve.

Dangus, jo aukštybės buvo nuolatinė gyvenamoji Laimos vieta. Iš ten į žemę vykdavo atlikti savo pareigų: globoti gyvojo pasaulio vaisingumą, gimimą, skirti gimusiems likimą.

Apeigos ir ritualai, susiję su Laima

Norint susilaukti didesnių deivės malonių, gimus kūdikiui, būdavo atliekamos sudėtingos apeigos su aukomis ir maldomis, skirtomis ne tik Laimai, bet ir žemės deivei Žemynėlei. Gimdymo metu moterys šaukdavosi deivės Laimos (Laimės) pagalbos.

Gimus kūdikiui, atlikdavo tokias apeigas: pirmiausia pribuvėja kūdikį nuprausdavo šaltu vandeniu, Laimos prakaitu, paskui suvystydavo ir pakviesdavo tėvą, kuris pasveikindavo laimingai pagimdžiusią žmoną, pripildavo kaušelį gėrimo, melsdavosi už motiną ir kūdikį, dalį gėrimo nuliedavo ant žemės Žemynėlei, sakydamas: „Žemynėle, būk linksma! Žydėk mūsų rugiais, kviečiais, būk maloninga kūdikiui“. Po pasveikinimo išgerdavo kaušelį gėrimo ir duodavo gerti motinai, kuri gėrė irgi prieš tai pasveikinusi Žemynėlę. Paskui drauge su pribuvėja visi (išskyrus gimdyvę) susėsdavo už stalo, įduodavo kaušelį pribuvėjai ir melsdavosi į deivę Laimą, kuriai nuliedavo ant žemės gėrimo, kartu pasveikindami.

Vėliau šiai deivei aukodavo dedeklę vištą, kuri turėjo būti juoda, balta, raiba, tik ne raudona. Vištą užmušdavo samčiu ir išvirdavo, saugodami, kad sriuba nenubėgtų (kad dalis maisto nepatektų deivei Gabijai). Išvirtą vištą valgydavo gimdyvė su kitomis moterimis, suklaupusios aplink stalą. Pribuvėja su kaušeliu rankoje melsdavosi ir gerdavo į giminių ir kaimynų sveikatą. Kaušelis turėjo apeiti aplinkui tris kartus. Pavalgę visi ką nors paaukodavo.

Laimos simboliai ir ryšys su vaisingumu

Laimės priskirtas likimas reiškiasi dalimi. Tikėjimuose yra gausybė ženklų ir pranašų dėl ateities. Atsirado antropomorfinio pavidalo akmenų, kuriuose įkūnytas Laimos dieviškasis pradas, sietas su visos gyvybės atsiradimu, jos globojimu, su vaisingumu. Bevaikės moterys dėdavo ant jo aukas. Rasta akmenų, anot tikėjimų, su Laimos pėdomis. Iš tų pėdų akmenyse žmonės imdavo vandenį, manydami, kad jis turįs stebuklingą gydomąją ar vaisingumo galią. Prie to akmens rinkdavosi žmonės sekmadienį, sutampantį su Mėnulio jaunatimi, garbindavo jį nusilenkdami ar klaupdami, aukodavo tam akmeniui duonos, vilnų, linų, pinigų. Kaimiečiai garbino prie svirno laikomą akmenį, kurį jie laikė vaisingumo ir namų laimės dievybe. Tačiau daugiausia šiai dievybei aukodavo lazdas ligoniui. Lazdas palikdavo, tikėdamiesi atgauti sveikatą - skaudamų kojų, akių ar rankų stiprybę.

Laima buvo mylima deivė. Jos vardas įpintas dainose, sakmėse, apsakymuose. Jai buvo priskirti ketvirtadienių ir tarpukalėdžių (nuo gruodžio 24 iki sausio 6 dienos) vakarai, vadinami šventiniais. Moterims tomis dienomis buvo draudžiama verpti.

Nakvojo pirklys pas neturtingą žmogų, kuriam gimė sūnus. Nakties metu Laima lemia, kad tas vaikas tapsiąs nakvojančio pirklio žentu. Pirklys nuperka vaiką ir, nuvežęs į mišką, palieka. Atskrenda iš dangaus Laima ir aprėžia aplink kūdikį ratą, kuris jį turi apsaugoti nuo blogybių. Tame rate pražysta gražiausios gėlės. Pamato jas keliaujantys pro šalį žmonės, paima kūdikį ir jį užaugina.

Kitos lietuvių dievybės

Be Laimos, lietuvių panteone buvo ir kitų svarbių dievybių, tokių kaip Gabija, Žemyna, Laima, Medeina/Žvorūna, Laumė/Ragana, Aušrinė, Bangpūtys/Vėjopatis, Rūgutis.

Ragutis - lietuvių raugintų ir rūgščių gėrimų dievas.

Patriarchato laikotarpiu Laimos ir Laimės vietą (likimo skyrimas, gyvenimo eigos tvarkymas) užėmė Dievas senelis ir net Mėnulis - į juos žmonės kreipėsi, prašydami laimės, dalios, sveikatos.

Taip pat paminėtina Lada - slavų mitologinė harmonijos, meilės ir grožio deivė, kuri kartais priskiriama ir baltų mitologijai. Apibūdinama kaip tarpininkė tarp dangaus ir žemės, lietaus davėja, žemės globėja. Su ja siejamas Ladakalnio kalno Aukštaitijoje vardas. Pasak P. Dundulienės - Lada ir Lela buvusios senosios baltų motinos deivės. Joms rengtos apeigos svarbiausių metų švenčių metu. Deivių vaidmuo taip pat buvo labai svarbus motinystėje, meilėje.

tags: #lietuviu #vaisingumo #deive #lara

• sužinokite, kada gimė Lina Petrenienė
• Naujovės Philips Avent
• Vaikų saulės smūgio simptomai
• sužinokite daugiau apie linų sėmenų nuoviro naudą
• 9 mėnesių kūdikio lavinimas