Motinystės atspindžiai lietuvių literatūroje: nuo klasikos iki šiuolaikinių tendencijų

Motinystė - tai viena svarbiausių temų literatūroje, atspindinti moters savirealizaciją, visuomenės vertybes ir tarpusavio ryšius. Mūsų kultūroje pagrindinė moters savęs realizacijos funkcija suvokiama labai aiškiai - tai motinystė. Motinai ir tautosakoje skiriama labai daug pagarbos, ji - vaikų ugdytoja, globėja, darbų mokytoja, tradicijų saugotoja, gerumo ir kantrybės įsikūnijimas. Buvo manoma, kad netekti motinos - tai prarasti didžiausią paramą ir saugumą. Lietuvių literatūroje motinai taip pat skiriamas didelis dėmesys, rasime ne vieną jos įsimintiną paveikslą.

Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip motinystės tema atsiskleidžia lietuvių autorių kūryboje, atkreipiant dėmesį į skirtingų epochų rašytojų požiūrius ir kūrybos ypatumus. Nuo pirmų kūdikio šypsnių iki filosofinių pokalbių su jau suaugusiu vaiku mama išgyvena daugybę virsmų ir kalba savo gyva patirtimi. Kiekviena savaip.

Motinystės sampratos kaita istoriniuose leidiniuose

Žemiau sudarytame chronologine tvarka išrikiuotame sąraše, apimančiame XIX a. pab.-XX a. pab., pateikiama per keturiasdešimt skirtingų pavadinimų lietuvių kalba pasirodžiusių leidinių, saugomų Vrublevskių bibliotekos fonduose. Leidiniai apima laikotarpį nuo spaudos draudimo iki nepriklausomybės atgavimo pradžios, t. y. iki tų lūžinių metų, kai atsivėrė platesnės galimybės leidybai, vertimams, o vietinių autorių neberibojo jokie ideologiniai suvaržymai. Sąrašas baigiasi 1991 m., žyminčiais perėjimą į šiuolaikinę leidybą.

Spaudiniai aprėpia įvairų temų lauką: šeimos planavimas, vedybinis gyvenimas, pasiruošimas gimdymui, kraitelio ruošimas, natūralus maitinimas, darželių kūrimąsis, vaikų ir paauglių psichologija, tinkamas auklėjimas, ugdymo sistemos, žaidimai ir t. t. Knygos apima įvairius žanrus ir formas: periodiniai leidiniai, žinynai, dienynai, metodinė ir dalykinė literatūra. Dauguma leidinių papildyti lentelėmis, schemomis, nuotraukomis su pavyzdžiais, iliustratyviais paaiškinimais. Ši knygų apžvalga - sąrašas leidinių, turėtų būti įdomus sociokultūrinės istorijos; lyčių lygybės istorijos; akušerijos ir ginekologijos istorijos Lietuvoje tyrėjams. Sužinota daug naujų įdomių faktų apie abortų, nėštumo, motinystės, seksualumo istoriją, gyvenimo JAV peripetijas. Daugelį metų vaiko auginimą lydėjo iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas perduodami patarimai, pamokymai ir prietarai.

Anuomet nebuvo lengva rasti informacijos: jei dabar gyvename informacinio pertekliaus laike, kuomet atsakymus į rūpimus dalykus turime atsirinkti iš daugybės autorių, skirtingų nuomonių, požiūrių, tai anuomet viso to stokojome. Anuomet apie lytinį švietimą mokyklose negalėjo būti jokios kalbos. Laikyta, kad šia tema kalbėti nepadoru, nedera, o laikui atėjus ir taip viskas bus aišku. Nors ši tema praėjusiame šimtmetyje laikyta tabu, apie tai neskatino kalbėti ir Bažnyčia, vėliau - ateistinis auklėjimas, tačiau jaunuoliai ieškojo informacijos kitais būdais.

Sovietiniu laikotarpiu buvo leidžiamos ir šviečiamosios serijos „tėvų biblioteka“, „vaikų darželis“ ir pan. Daug ką pasako ir sovietinėje santvarkoje išėjusių leidinių tiražų skaičiai: galime aptikti nuo 10 iki 100 tūkst. egzempliorių tiražu išleistų knygų, todėl nenuostabu, kad tuos pačius leidinius turėjo ko ne kiekviena tėvystei besiruošianti šeima. Nors ir negalime teigti, jog anuomet leidinių buvo pakankamai, tačiau periodiškai išeidavo įvairūs medicininį ir pedagoginį išsilavinimą turinčių specialistų vadovai apie vyro ir moters santykius, šeimos kūrimą, vaikų planavimą santuokoje.

Ryškiausi motinos paveikslai klasikinėje lietuvių literatūroje

Lietuvių literatūroje motinai taip pat skiriamas didelis dėmesys, rasime ne vieną jos įsimintiną paveikslą. Vienas ryškiausių motinos paveikslų randamas Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“. Šatrijos Ragana, talentinga, dvaro aplinkoje užaugusi, išsilavinusi moteris, savo gyvenimą paskyrusi literatūrai, pedagogikai, labdarystei, buvo pirmoji europinio išsilavinimo moteris 19 amžiaus mūsų visuomenės gyvenime, atkreipusi dėmesį į vaiko psichologiją, moters dvasinį pasaulį, kūryboje skleidusi krikščioniškąsias vertybes. Apysakos „Sename dvare“ centrinė figūra - mamatė, kurios subtilus paveikslas plėtojamas visame kūrinyje. Rašytoja parodo mamatę Mariją - turtingo dvarininko žmoną, trijų vaikų motiną.

Sugriaudama to meto literatūrinius standartus, Šatrijos Ragana veiksmą nukelia į dvarą, kuriame sutelkta ne tik blogybės, bet ir kultūra, dvasinių vertybių puoselėjimas. Autorė, pati būdama pedagogė, suvokė, kokią didelę reikšmę vaikų gyvenime turi mama. Kūrinio įžangoje lyriškai kalbama apie motinos ir jau suaugusios dukters Irutės tarpusavio ryšį, kurį primena baltos rožės ir kuris juntamas net iš anapusinio pasaulio. Tas ryšys tampa apysakos pagrindiniu motyvu ir idėja - motinos pamokos svarbiausios.

Motinystės temos atspindžiai vaikų literatūroje

Kiekviena tauta turi savo literatūros kanoną, klasikines knygas, kurios išlieka vertingos per šimtmečius ir dešimtmečius. Lietuvių literatūroje, kaip ir pasaulinėje, yra kūrinių, kurie būtini pažinti kiekvienam vaikui. Pavyzdžiui, lietuviams K. Donelaičio „Metai“ yra atraminis taškas, pirmasis lietuviškas grožinis kūrinys. Taip pat yra ir klasikinių vaikų literatūros kūrinių, labai vertingų meniniu požiūriu. Jie turi būti vaikų skaitymo akiratyje.

Lietuvių nacionalinė vaikų literatūra neįsivaizduojama be Prano Mašioto, kuris laikomas lietuvių vaikų literatūros tėvu. Pradinukai apie jo kūrybą sužino iš mokyklinių vadovėlių, jie skaito trumpus, įspūdingus jo vaizdelius ir apysakas. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ rūpinasi, kad klasikinė literatūra būtų nepamiršta ir skaitoma. Petro Cvirkos apsakymas „Vaikų karas“ yra puikus kūrinys apie berniukų karą sniego gniūžtėmis, kuriame įdomūs vaikų psichologiniai portretai ir puiki veiksmo dinamika. Kazio Borutos pasakų knyga „Dangus griūva“ yra unikali dėl savo ritminės prozos, kurios neįmanoma išversti į kitas kalbas. Taip pat Salomėjos Nėries „Eglė, žalčių karalienė“ yra tobulo eiliavimo pavyzdys lietuvių liaudies pasakos motyvais, aktualus visai tautai.

Mes labai apvogtume savo vaikus, jeigu jiems nesudarytume sąlygų išgirsti, paskaityti tokių vertingų, pirmojo ryškumo kūrinių. Tegul jie visada būna ranka pasiekiami, lentynoje padėti vaiko akių lygyje, kad jis matytų ir kada panorėjęs galėtų tas knygas pavartyti, paskaityti. Vaikų literatūra turi išlaikyti tam tikrą kokybės egzaminą. Ar tos knygos, kurias vaikystėje skaitėme mes, perleidžia leidyklos iš naujo? Galbūt tie patys tekstai pateikiami kitaip, su naujomis iliustracijomis? Klasika ne visada perleidžiama su naujomis iliustracijomis. Ir tai neblogai. Ir sovietmečiu buvo sukurta labai gražių knygučių, kurios išliko skaitytojų atmintyje ne tik dėl teksto, bet ir dėl vaizdo.

Pavyzdžiui, Vytautės Žilinskaitės apysaka „Kelionė į Tandadriką“ su įspūdingomis Stasio Eidrigevičiaus iliustracijomis. Ne visada bandymai pateikti knygą naujai yra meniškai vertingesni. Ko gero, reikėtų pakartoti meniškiausius knygų leidimus iš naujo. Juk dailininko iliustratoriaus žodis vaikų literatūroje yra nepaprastai svarbus. Todėl atsirado nauja tendencija ant knygos (ypač paveikslėlių knygos) viršelio parašyti ne tik rašytojo, bet ir iliustruotojo pavardę. Taip akcentuojamas jo reikšmingumas ir svarba, pasakoma, kad vizualinis pasakojimas yra lygiavertis žodiniam. Yra autorių, kurie kuria ir tekstą, ir patys iliustruoja savo knygas. Vienas tokių - Kęstutis Kasparavičius. Pasaulinio pripažinimo sulaukęs ir dailininkas, iliustruotojas Stasys Eidrigevičius. Tikriausiai ne viena vaikų karta užaugo su jo iliustruotomis knygomis, nes jos palieka labai stiprų įspūdį.

Po sovietų griūties atsirado labai daug leidyklų, vienu metu jų buvo keli šimtai. Kai kurios specializavosi tik vaikų literatūroje. Laisvė atvėrė kelius ir talentingiems autoriams, kurie galėjo laisviau, greičiau išleisti knygas. Šiuo metu vykdoma įvairių skaitymo skatinimo programų. Mes, Šiaurės šalių pavyzdžiu, rengiame visokiausius renginius, pavyzdžiui, atsirado geriausių metų knygų rinkimai, kurie nušviečiami per televiziją, kitų medijų kanalus. Yra labai įvairios kūrybos, skirtinga jos stilistika, tematika, ir tai labai gerai, nes ir skaitytojai vaikai, jaunuoliai yra labai skirtingi.

Kuriama vadinamoji elitinė, „sunkiasvorė“ literatūra, kuri išlaiko estetinį egzaminą. Kalbant apie XXI amžiaus lietuvių vaikų rašytojus, visų pirma minėtinas kaip kometa sužibėjęs ir, deja, anksti miręs Gendrutis Morkūnas. Jis debiutavo įdomia knyga „Vasara su katšuniu“, vėliau parašė dar keletą reikšmingų knygų, kurios visos buvo pastebėtos ir apdovanotos. Viena reikšmingiausių laikyčiau apysaką „Iš nuomšiko gyvenimo“. Tai parabolinė knyga apie vaikų namus, čia kuriama netikroviška, stilizuota istorija, herojai net nevadinami vardais, jie žmonės-funkcijos. Knygoje įtaigiai, meniškai pavaizduotas vaiko gyvenimas be tėvų. Problemų proza kuriama visame pasaulyje, ir lietuviai turi vertingų kūrinių, kuriuose atsigręžiama į sudėtingą vaiko gyvenimą, vaizduojama ne vien linksma vaikystė, iš vaikų literatūros dingsta tabu temos. Vaikas juk gyvena visuomenėje, turinčioje įvairiausių problemų, ir jis susiduria su jomis. Tarkim, Vytautės Žilinskaitės apysaka „Kintas“. Berniukas paauglys įsivelia į neaiškias situacijas, susiduria su artimo žmogaus mirtimi. Įsidėmėtina ir Kazio Sajos apysaka „…kurio nieks nemylėjo“.

Kita vaikų ir paauglių literatūros kryptis - žaismingas, linksmas, bet ne lėkštas pasakojimas. Paminėtina knyga - Aido Jurašiaus „Pypas ir jo nutikimai“, kur labai kūrybiškai pasinaudojama lietuvių kalbos išgalėmis. Vaikų literatūroje populiarios knygų serijos, tęsiniai, lietuviško pavyzdžio - Renatos Šerelytės apysakų serija apie krakatukus („Krakatukų pievelė“, „Krakatukai brūzgynuose“, „Krakatukai požemiuose“…), džiuginanti pradinių klasių moksleivius. Knygų serijos dažnai nukelia į rašytojų sukurtą pasaulį, sufantazuotą erdvę, kur vaikai skaitytojai susiduria su nematytais negirdėtais personažais.

Nuo seno turime puikios vaikų poezijos, džiugu, kad randasi naujų vardų. Su vaikais galima ir reikia kalbėti apie tautos, valstybės patirtį, nueitą istorinį kelią. Bet parašyti tokią knygą nėra lengva, nes turi jausti adresatą ir sugebėti papasakoti apie istorinį įvykį, epochą vaikams suvokiama kalba. Prisimintina „Skomanto“ istorinių knygų serija, dabar aptilusi, tarsi išleidusi iniciatyvą iš savo rankų. O štai neseniai išleista Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knyga „Sibiro haiku“ yra puikus pavyzdys, kaip galima kūrybingai, šiuolaikiškai ir vaikui patraukliai papasakoti apie sunkias tautos gyvenimo dienas, tremtį. „Sibiro haiku“ gali skaityti ir suaugusieji. Pernai pasirodė Mariaus Marcinkevičiaus ir Ingos Dagilės knyga „Akmenėliai“, ji pelnė Prano Mašioto premiją. Tai knyga holokausto tema, kuri aktuali ir Lietuvai. Mūsų vaikams holokausto tema iki tol daugiausia buvo žinoma iš „Anos Frank“ dienoraščio. Dabar turime brandų nacionalinį tekstą, tai labai svarbu.

Kodėl svarbu, kad vaikai skaitytų lietuvių autorių knygų? Lietuviškos knygos kalba apie lietuvišką aplinką. Tai svarbu vaiko dvasiai, vaiko tapatybės formavimuisi. Pavyzdžiui, Algimanto Zurbos romanas paaugliams „Melnragės akmenys“ puikiai pavaizduotas lietuviškas pajūris, Klaipėda, Melnragė - skaitytojas jaučia lietuvišką aplinką, koloritą. Vytauto Račicko kūriniuose labai svarbus lietuviškas miestelis, maža žmonių bendruomenė. Rašytojai kviečiami dažniau rinktis vaizduoti mažus Lietuvos miestelius, įvairius regionus, kad vaikas skaitydamas pajustų lietuvišką aplinką. Tokia įvietinta literatūra vaikui padeda jausti pasididžiavimą savo šalimi, jis suvokia, kad viskas, kas įdomu, svarbu gali vykti ne tik kažkur už jūrų marių, bet ir šalia mūsų.

Ikimokyklinukai ir pradinukai tikrai mėgsta poeziją, jiems patinka garso skambesys, rimai, tad neretai moka eiles ir gražiai padeklamuoti. O poetų lietuvių vaikų literatūroje nestinga. Neveltui sakoma, kad lietuviai yra poetų tauta. Iš tiesų turime tikrų poezijos perlų - kad ir Salomėjos Nėries eilėraštį „Senelės pasaka“, Ramutės Skučaitės eilių rinkinį „Laiškas sekmadieniui“, Janinos Degutytės rinktinę „Baltas gulbių sostas“, Sigito Poškaus rinkinį „Nebaigta pasaka“ ar Vytės Nemunėlio eilėraščius. Beje, Ramutė Skučaitė yra vienintelė poetė, apdovanota nacionaline kultūros ir meno premija būtent už kūrybą vaikams. Autorė pernai atšventė 90-metį ir pasitiko jį nauja knyga „Liepos mėnesį po liepa“. Kartais kvalifikuoti specialistai sudaro įvairių poetų antologijas, rinktines, skaitinius, kur sudedami patys geriausi, vertingiausi eilėraščiai. Ši ar panaši knygelė galėtų būti kiekvienuose namuose, kur auga ikimokyklinio amžiaus vaikų ar pradinukų. Verta susipažinti ir su šiuolaikinių poetų - Daivos Čepauskaitės, Rimvydo Stankevičiaus, Antano Šimkaus kūryba. Labai smagu, kad į vaikų literatūrą ateina suaugusiesiems kuriantys autoriai. Bet nepamirškime tų autorių, kurie rašė tik vaikams - pavyzdžiui, Martyno Vainilaičio, mūsų klasiko, kūrusio eiliuotas mitologines pasakas.

Yra lietuviškų knygelių, kurios sulaukė neįtikėtinos sėkmės. Kakė Makė - labai miela knygos herojė, išdykėlė, apie kurios nuotykius pasakoja paprastučiai tekstai ir, žinoma, piešiniai. Ypač stipri pirmoji serijos knygutė „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“. Puiki leidyklų vadyba tuos herojus dar labiau išpopuliarina, išleidžiamos knygą lydinčių daiktų serijos. Svarbu neprasilenkti su etika ir literatūriniu herojumi reklamuoti tik tai, kas palanku vaiko dvasiai ir sveikatai. Vaiko sąmonė dar nėra subrendusi, ja labai lengva manipuliuoti, todėl reikia atsakingai pasverti, ką reklamuoti.

Labai smagu, kai mūsų autorių kūryba išeina už Lietuvos ribų - kuo toliau, tuo daugiau. Pavyzdžiui, Kęstutis Kasparavičius išverstas į daugybę kalbų, išleistas tolimiausiose šalyse. Atsirado bežodžių knygučių, kurių net nereikia versti į kitą kalbą - tokia yra, pavyzdžiui, Ievos Babilaitės knyga „(Ne) vienas“. Čia pasakojimas kuriamas vien vaizdu.

Šiuolaikinė lietuvių autorių kūryba motinystės tema

Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje vis daugiau dėmesio skiriama autentiškai motinystės patirčiai. Paminėtina knyga „Mamystė“, kuri yra terapinė knyga su keliomis dešimtimis skirtingų mamų istorijų ir nuotraukų. Kiekviena vis kitokia, su savo filosofija ir savo patirtimi. Tačiau visumoje atsiranda neapčiuopiamas, bet labai aiškiai nujaučiamas bendrystės jausmas, kuris tuo pačiu ir pakylėja, ir nuleidžia ant žemės, suvokus, kad „ne man vienai šitaip…“ Šios knygos autorės, ieškodamos autentiškų motinystės iliustracijų, susidūrė su visai nesterilia kasdienybe, kurioje mamų mamoms atvirai pasakojamos istorijos atveria gausybę skirtingų kelių, ilgainiui padedančių išmokti motinystės. Manoma, kad mamas konsultuojantys psichologai ir terapeutai šią knygą galėtų siūlyti kaip terapinę priemonę. Visiškai subjektyvi kitų moterų patirtis leidžia atpažinti savo išgyventas situacijas, patirti bendrystės jausmą ir padeda susitaikyti su nauja gyvenimo realybe.

Kitas svarbus kūrinys - Viktorijos Urbonaitės-Barkauskienės „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“, kuriame įdomiu kampu rašoma apie ypatingą Lietuvos kartą - nepriklausomybės atgavimo dešimtmečio vaikus ir tai, kaip jiems sekasi būti tėvais. Paminėtina Veronikos sugebėjimas akademiškai ir pramaišiui šmaikščiai rašyti apie kiemo „paniatkes“, hipsterius ir motinišką vienatvę.

Vaiva Rykštaitė savo knygoje „Pirmąkart mama“ su humoru parašė memuarus apie virsmą mama, šalia pateikdama atsakymus į klausimus, kurie kilo jai pačiai: kodėl motinos seksualumas visuomenėje yra tam tikras tabu? Kodėl tarybinės moterys nežindė? Kas yra gera mama? Ir daug kitų. Ši knyga jau įtraukta į Lietuvos akušerių ir ginekologų draugijos rekomenduojamos literatūros sąrašą.

Simono Urbono „Mamų eilės“ yra neįpareigojantis skaitinys pavartymui, nuotaikos pakėlimui. Dėmesio verta jau vien dėl to, kad tai rašo tėtis apie mamą, vyras apie žmoną. Rašo empatiškai, įžvalgiai, su humoru. Didelis pliusas - Agnės Gintalaitės pieštos nuostabios iliustracijos.

Jautriai ir atsakingai, pasiremdama savo ir savo klienčių patirtimi, jungiančiosios krypties psichologė, keturių vaikų mama S. Valevičienė ieško atsakymų, kas šiuose nuo žmonijos pradžios vykstančiuose išbandymuose yra aktualu šiuolaikinei merginai ar moteriai ir kaip tai pereiti sklandžiai, harmoningai ir sveikai. Tai ne tik specialistės, bet ir talentingos moters, keturių vaikų mamos, kūrėjos parašyta knyga. Ji gilinasi į nėštumo, motinystės temą. Škotijoje baigė dulų ir hipnogimdymų mokymus. Ruošia poras gimdymui ir motinystei. Konsultuoja besilaukiančias ir pagimdžiusias moteris.

Knygos pristatymas Nacionalinėje bibliotekoje atviras visiems, norintiems geriau ir nuodugniau suvokti mergaites, merginas, moteris: tiems, kurie ruošiatės tapti mama; auginate dukrą; esate močiutė; norite geriau suprasti save ir savo patyrimą, šeimos istoriją; esate psichologas, akušerė ar mokytojas.

Motinystė ir feminizmas lietuvių literatūroje

Šiuo metu literatūroje vėl girdimas feministiškas balsas. Atsiranda poreikis kalbėti apie savo teises. Moterų literatūra yra visa tai, ką parašė moterys. Tai literatūros supratimas, kuris remiasi nuostata, kad vyrai ir moterys visose sociokultūrinėse veiklose dalyvauja šiek tiek kitaip. Humanitarinių mokslų daktarė Eglė Kačkutė teigia, kad šis terminas sietinas su antrąja feminizmo banga, jis atsirado septintajame dešimtmetyje. Tai jau įsitvirtino Vakarų literatūros tyrinėjimuose ir yra susiję su tuo, kad tuo metu moterys bandė išsivaduoti iš patriarchalinės visuomenės tvarkos, mėgino ją pakeisti. Moterys pradėjo kurti tokią literatūrą, kuri demaskuoja patriarchalinę visuomenės struktūrą, kritikuoja ją. Norint pakeisti patriarchalinę santvarką, reikia pradėti nuo kalbos. Taip pat meninės, poetinės kalbos.

Yra ir siauresnis terminas - moteriškas rašymas, kuris nurodo ne temas ar autorystę, bet estetinius raiškos dalykus. Tai konkreti srovė, kurią sukūrė trys prancūzų rašytojos ir filosofės - Julia Kristeva, Helene Cixous ir Luce Irigaray. Jos teoriškai pagrindė šį rašymą. Tai manymas, kad patriarchalinis pasaulio suvokimas yra įrašytas kalboje. Nebūtinai yra griežtai struktūruoti sakiniai, forma, kūrinio struktūra. Šiuo metu vėl girdimas feministinis ir eksperimentinis moterų balsas.

Tarptautinėje erdvėje šiuo metu aktualiausios motinystės ambivalentiškumo artikuliacijos. Lietuvoje tai tarsi neegzistuoja. Tai mėgavimasis motinišku kūnu ir gyvybės kūrimo galia. Apie tai rašiusi Vilija Pilipauskaitė-Butkienė, šiek tiek ir Jurga Jasponytė. Motinystė lietuvių sąmonėje siejama su pozityvumu. Manoma, kad tai susiję su socialinėmis, istorinėmis aplinkybėmis. Sovietiniais laikais motinystę buvo sunku išgyventi, labai anksti savo vaikus reikėjo palikti nežinia kur ir grįžti į darbą, jiems nebuvo laiko. Dabar, kai galima leisti daugiau laiko su vaikais, apie tai kalbama džiugiai.

tags: #lietuviu #autoriu #kuriniai #apie #motinyste

• Svarbiausi patarimai tėvams
• Korsetų nauda po gimdymo
• Atsiliepimai apie BIBS čiulptukus
• Kodėl dygstant dantims padidėja limfmazgiai?
• Gairės vaikų gebėjimų ugdymui