Lietuvininkai: Istorija ir Tautos Tapatybė
Lietuvos istorija yra kupina legendinių vadų ir istorinių herojų, kurie suformavo dabartinę Lietuvą. Po ilgai trukusios ir didingos Lietuvos istorijos peržvelgimo, pateikiame dešimt geriausių visų laikų lietuvių istorinių asmenybių sąrašą. Šioje istorijoje svarbią vietą užima ir lietuvininkai, Mažosios Lietuvos gyventojai, kurie pasižymėjo savo tautine savimone ir kultūrine veikla.
Legendos apie Vilniaus Įkūrimą
Viena populiariausių pasakojimų apie senovės Lietuvą yra legenda apie Vilniaus įkūrimą. Ji pirmą kartą užrašyta Lietuvos metraštyje 1530-aisiais. Bychovco metraštyje rašoma: „Kartą didysis kunigaikštis Gediminas, nutolęs penkias mylias nuo savo sostinės Kernavės, išvyko medžioti už Neries ir miške surado gražų kalną, apsuptą ąžuolų ir lygumų; jis labai juo susižavėjo, ėmė ten gyventi, kur buvo senoji Trakų pilis, ir iš Kernavės perkėlė savo sostinę į Trakus. Netrukus po to didysis kunigaikštis Gediminas išvyko medžioti keturias mylias nuo Trakų; ir rado gražų kalną prie upės Vilnelės, ant kurio sutiko didžiulį žvėrį, taurą, jį nužudė ant kalno, kuris iki šiol vadinamas Taurakalniu. Ir kadangi buvo per vėlu grįžti į Trakus, jis apsistojo Šventaragio slėnyje, kur buvo deginami pirmieji kunigaikščiai, ir ten pernakvojo. Ten, miegodamas, jis sapnavo, kad ant kalno, kuris vadinosi Kreivasis, o dabar Plikasis, stovėjo didžiulis geležinis vilkas, ir jis staugė lyg šimtas vilkų. Jis pabudo iš miego ir pasakė savo burtininkui, vardu Lizdeika, kurį buvo radęs erelio lizde - šis Lizdeika buvo Gedimino burtininkas ir pagonių vyriausiasis kunigas: „Aš turėjau keistą sapną.“ Ir jis pasakė viską, kas jam pasirodė sapne. Burtininkas Lizdeika pasakė: „Didysis kunigaikšti, geležinis vilkas reiškia: čia stovės sostinė, o jos staugimas - kad jos šlovė pasklis po visą pasaulį.“ Ir didysis kunigaikštis Gediminas kitą dieną, nusprendęs pasilikti, pasiuntė žmones ir pastatė pilį Šventaragio [slėnyje] - Žemutinę [pilį], o kitą ant Kreivojo kalno, kuris dabar vadinamas Plikasis, ir pavadino pilis Vilniumi. Legenda buvo užrašyta XVI amžiuje, t. y. 200 metų po vaizduojamų įvykių. Kronikininkai legendą aprengė to meto drabužiais, nes Gediminas tikrai nematuodavo atstumų myliomis. Be to, Lizdeika buvo vadinamas pagonių vyriausiuoju kunigu. Fraze apie būsimos sostinės šlovės sklidimą „po visą pasaulį“ primena žodžius iš Pradžios knygos, kalbančius apie Babelio bokšto statybą. Nėra ko stebėtis, kad tai buvo aprašyta, nes kronikininkai buvo krikščionys. Metraščių pasakojimas apie tris sostines atitinka archetipą, būdingą mūsų kaimynams. Prisiminkime Rusijos metraščių siužetą apie tris senovės Rusios centrus ir Lenkijos metraščių pasakojimus apie sostinės perkėlimą iš Kruszwicos į Gniezną, o iš ten į Krakową.
Istorikas religijotyrininkas Mircea Eliade (1907-1986) pastebėjo, kad „jei nėra (dieviško) ženklo, jis sukurtas. Pavyzdžiui, naudojant tam tikrą iškvietimą, evokaciją, su gyvūnų pagalba; jie parodo, kad vieta tinkama šventam židiniui ar kaimui statyti; arba paleidžiamas naminis gyvūnas - tarkime, jautis - ir po kelių dienų jis yra žiūrimas ir ten, toje vietoje, jis paaukojamas. Metraščių versija yra sudėtingesnė. Medžiojamas taurusis raguotis, Gediminas nakvoja šventoje vietoje - Šventaragio slėnio lauke, laukdamas apreiškimo. Tai žinoma nuo senų laikų kaip inkubacijos praktika (kurią detaliau apšvietė religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius). Panašių pasakojimų randame ir kitų tautų tekstuose. Pranašiški sapnai, regėjimai ir neįprasti dalykai visada sutinkami pasakojimuose apie sostinių ar tautų bei imperijų įkūrimą ir klestėjimą. Yra tokių pasakojimų apie Romą, Prahą, Kijevą, Maskvą ir Osmanų imperiją. Galbūt žinomiausia legenda yra Romos įkūrimas, ypač epizodas apie Romulą ir Remą, dvynius, kuriuos maitino vilkė. Kai kurie tyrinėtojai mato ryšius tarp šio epizodo ir metraščių geležinio vilko, tačiau jie greičiausiai nėra tiesioginiai, nes geležinio vilko vaizdinys buvo plačiai paplitęs tiek lietuvių, tiek kitų tautų folklorui. Romos įkūrimo mitą žinojo kronikininkai, kurie sakė, kad lietuviai kilę iš romėnų, ir šis pastebimas panašumas jiems turėjo padaryti įspūdį.
Pasak kronikininkų, Lizdeika buvo pagonių vyriausiasis kunigas. Atrodo, kad tik tokio rango išminčius galėjo paaiškinti valdovo sapną, nes senovėje jis turėjo aukščiausią statusą hierarchijoje. Valdovo ir išminčiaus ar magijos duetas yra gerai žinoma sąvoka. Prisiminkime keltų folkloro personažus, kurie išpopuliarėjo viduramžiais - Britanijos karalių Artūrą ir jo burtininką Merliną, kuris, kaip ir Lizdeika, buvo glaudžiai susijęs su mišku (pasak legendos, jis augo miške). Nors šiuo atveju neturėtume pamiršti galbūt garsiausio „sapnų specialisto“, pranašo Danieliaus, kuris aiškino karaliaus Nebukadnecaro sapnus.
Šiandien neįmanoma pasakyti, kiek ir kokiu mastu tai, kas aprašyta metraščiuose, iš tikrųjų įvyko. Tam tikras ritualas egzistavo, net jei jis ir neatitinka tiksliai aprašyto metraščiuose. Dėl kronikininkų turime legendą, kuri išliko iki mūsų dienų. Ji gražiai dera su pirmuoju Gedimino laiškų paminėjimu apie Vilnių 1323 m., kuriuose Vilnius nurodomas kaip vieta, kur jie buvo rašomi; viename laiške kunigaikštis Gediminas miestą vadino „mūsų karališkuoju Vilniaus miestu“, t. y. Lietuvos sostine. Sostinės perkėlimas ar pasirinkimas, kuris buvo svarbiausia Didžiojo Kunigaikščio rezidencija, buvo gera priežastis tai užrašyti. Gedimino pasirinkimą lėmė karinių, politinių ir ekonominių motyvų visuma - laivų statybai tinkama Neris garantavo miesto augimą (Vilnius jau buvo gyvenvietė ir turėjo pilį per vadinamąjį jo „įkūrimą“). Miestas suteikė papildomas saugumo garantijas valdovo rezidencijai ir buvo jos pagrindas - Gediminas rėmė amatininkų gamybą ir subūrė reguliarų bei didelį garnizoną.
Lietuvininkų Tautos Tapatybė ir Kultūra
Lietuvninkai, Mažosios Lietuvos gyventojai, turėjo savo unikalią kultūrą ir tautinę savimonę. Jurgis Zauerveinas, gimęs 1831 m., buvo vienas iš ryškiausių Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų. Jis gyveno Mažojoje Lietuvoje apie 25 metus su pertraukomis, kurio metu susipažino su lietuvininkais ir jų kalba, juos pamilo ir prisidėjo prie lietuvių tautinio ir politinio judėjimo. Jis aktyviai dalyvavo lietuvių tautinės draugijos „Birutė“ veikloje, buvo jos garbės narys ir pirmininkas.
J. Zauerveinas daug rašė įvairiais klausimais: apie prigimtines žmogaus teises, kėlė lietuvių nacionalinio orumo, kultūrines, socialines, tautines problemas. Jis taip pat rašė filologinio pobūdžio publikacijas, skelbtas Mažosios Lietuvos laikraščiuose, tokiuose kaip „Lietuviška ceitunga“, „Tilžės keleivis“, „Nauja lietuviška ceitunga“. Jis aktyviai kovojo už lietuvių kalbos sugrąžinimą į mokyklas, rašė apie gimtosios kalbos svarbą ir jos uždraudimo mokyklose pasekmes.
„Lietuvninkai mes esam gimę“ - Neoficialus Himnas
1879 m. J. Zauerveinas parašė eilėraštį „Lietuvninkai mes esam gimę“, kuris tapo neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu. Šis eilėraštis buvo daug kartų perspausdintas ir tapo svarbiu lietuvininkų tautinės savimonės simboliu. Nors jo sutrumpintas variantas su kompozitoriaus Stasio Šimkaus sukurta melodija buvo siūlomas ir kaip oficialus Lietuvos himnas, jis nebuvo priimtas, tačiau populiarumo neprarado, tik žodis „lietuvninkai“ pakeistas į „lietuviai“ ir pavadintas „Lietuviais esame mes gimę“.
J. Zauerveinas taip pat žinomas kaip Biblijos vertėjas ir Williamo Shakespeare'o „Hamleto“ fragmentų vertėjas į lietuvių kalbą. Jis suprato etninės kultūros vertę - tradicijas, papročius, skatino dėvėti tautinius drabužius ir tuo didžiuotis. Išleido knygelę apie lietuvių tautybę ir tautinius drabužius „Ueber littauisches Volksthum und littauische Volkstracht“ (1894 m.).
Lietuva per 10 minučių (geografija, žmonės, istorija)
Istoriniai Lyderiai ir Svarbūs Įvykiai
Lietuvos istorija yra kupina legendinių vadų ir istorinių herojų, kurie suformavo dabartinę Lietuvą. Tarp svarbiausių istorinių asmenybių minimi Gediminas, Mindaugas, Vytautas ir Jogaila. Gediminas, kaip minima legendose, ne tik įkūrė Vilnių, bet ir perkėlė sostinę į Trakus, o vėliau į Vilnių, taip darydamas didelę įtaką Lietuvos valstybės raidai.
Mindaugas yra Lietuvos istorijos pradžia, pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius. Vytautas Didysis ir Jogaila, po ilgų kovų dėl valdžios, galiausiai sudarė taiką ir pasiekė didžiulį palikimą. Kiti svarbūs istorijos veikėjai yra Jonas Basanavičius, vienas iš XIX a. pabaigos tautinio atgimimo lyderių, karalienė Bona Sforza, kuri įvykdė įvairias ekonomines ir žemės ūkio reformas, ir Steponas Batoras, kurio valdymo dešimtmetis yra vienas iš Komonvehelio istorijos aukštumų.
Taip pat svarbu paminėti knygnešius, kurie, nepaisant 40 metų trukusio draudimo, platino lietuviškas knygas ir periodinius leidinius. Jurgis Bielinis buvo vienas ryškiausių knygnešių iš šio laikotarpio, kontrabanda gabenęs lietuviškas knygas ir periodinius leidinius iš Rytprūsių (arba Mažosios Lietuvos) į Lietuvą.
Knygnešių Veikla ir Lietuvių Kalbos Saugijimas
Draudimas lietuviškoms spaudiniams, įsigaliojęs 40 metų, davė pradžią unikaliai profesijai - knygnešiams, kurių veiklą galima versti kaip „knygų prekeiviai“ arba „knygų kontrabandininkai“. Jurgis Bielinis buvo vienas žymiausių to meto knygnešių, kontrabanda gabenęs lietuviškas knygas ir periodinius leidinius, spausdintus Rytprūsiuose (arba Mažojoje Lietuvoje), į Lietuvą. Jų dėka lietuvių kalba ir kultūra išliko gyva nepaisant priespaudos.
Tadas Kosciuška, arba Tadeusz Kosciuszko, yra daugelio tautų - lietuvių, lenkų, baltarusių ir amerikiečių - tautinis didvyris. Kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvarininkų šeimos, Kosciuška kovojo Amerikos nepriklausomybės kare, o grįžęs į Europą, vadovavo sukilimui Lenkijoje-Lietuvoje prieš Rusijos imperiją. Kosciuškos sukilimas nepavyko, o tai paskatino Lenkijos-Lietuvos sandraugos panaikinimą ir padarė šį paskutinį prarastos respublikos sūnų galutiniu romantiniu didvyriu.
Straipsnio objektas - XVIII-XX a. pirmojoje pusėje Mažojoje Lietuvoje giedoti himnai. Straipsnio tikslas - apibūdinti himnuose ir medžiagoje apie jų sukūrimo aplinkybes, motyvus atsispindintį valstybės (valdovo) ir tautos bei žmogaus ir tėvynės santykį istorijos tėkmėje. Medžiaga, surinkta apie Prūsijos, Vokietijos ir jos dalies Rytų Prūsijos su Mažąja Lietuva himnus, pateikiama straipsnyje. Nagrinėjamas laikotarpis apima laiką nuo Prūsijos karalystės įkūrimo 1701 m. iki oficialaus Prūsijos panaikinimo 1945 m. Prūsijos karalystės įkūrimo pradžioje (1701 m.) nebuvo pasaulietinių nacionalinių himnų. Pirmasis Prūsijos nacionalinis himnas „Heil dir im Siegerkranz“ (Sveikas būk nugalėtojų vainike) buvo patvirtintas 1793 m. pabaigoje. Vėliau buvo grojami himnai „Borussia“ ir „Preußenlied“ (Prūsijos daina). Nagrinėjamo laikotarpio himnai šlovino Prūsijos valdovus, tautą ir Tėvynę; jie atspindėjo ne tik valdovų ar tautos egzistavimą, bet ir jų istorinę užduotį. Po Vokietijos imperijos Reicho susikūrimo 1871 m. pirmasis Prūsijos karalystės himnas „Heil dir im Siegerkranz“ su pataisymais buvo patvirtintas kaip Vokiečių himnas. Demokratinėje Veimaro Vokietijoje, susikūrusioje 1918 m. ir apėmusioje Prūsijos žemę ir jos sudėtinę dalį Mažąją Lietuvą, 1922 m. nacionalinis himnas buvo „Das Lied der Deutschen“ (Vokiečių daina), uždraustas 1945 m. Nacionalsocialistų valdymo metu 1933-1945 m., šalia šio himno, oficialiuose renginiuose buvo atliekama nacionalsocialistų daina „Horst-Wessel-Lied“. 1923-1939 m., kai Mažosios Lietuvos Klaipėdos kraštas priklausė Lietuvos Respublikai, šie kūriniai nebuvo atliekami, nes buvo užsienio valstybės himnai. Pirmasis Rytprūsių nacionalinis himnas „Mein Heimatland“ (Mano Tėvynė) pasirodė po 1894 m. 1930 m. jį pakeitė kitas Rytprūsių himnas „Land der dunklen Wälder“ (Tamsių miškų šalis), skambėjęs iki Rytprūsių gyventojų deportacijos į Vokietiją 1944 m. pabaigoje. Didžiausioje Rytų Prūsijos lietuviškoje dalyje, Mažojoje Lietuvoje, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, lietuvių kalba, remiantis Jurgio Zauerveino eilėraščiu, buvo sukurtas patriotinis kūrinys „Lietuvninkai mes esam gimę“, tapęs neoficialiu jų himnu. 1944 m. pabaigoje, kai šioje vietovėje nebeliko lietuvininkų, nutilo ir jų himno garsai. Tuo pačiu metu ypač išpopuliarėjo „Lietuvininkų giesmė“, ugdanti lietuvybę kaip garbingiausią Mažosios Lietuvos lietuvininkų tikslą. Tarpukariu Klaipėdos krašte neoficialiu gyventojų himnu laikytas kūrinys „Kur dūžta marių bangos“. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijai pralaimėjus, Prūsijos valstybė buvo likviduota ir ištrinta iš politinio žemėlapio, Rytprūsių teritorija buvo padalinta Lenkijos ir TSRS, o Klaipėdos kraštas grąžintas Lietuvai.
tags: #lietuvininkai #mes #esam #gime
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
