Kur slypi jūsų auklėjimo paslaptis?
Šiuolaikiniai tėvai jaučiasi turintys vis mažiau įtakos savo vaikams. Apie tai, kas sukėlė šią tėvų įtakos krizę ir kaip vėl prisijaukinti savo sūnus ir dukteris, įtvirtinti tinkamą hierarchiją namuose, leisti vaikams jaustis saugiems ir suprastiems, susigrąžinti jų ištikimybę ir meilę, kalba tarptautinis vaiko raidos autoritetas dr. Gordonas Neufeldas ir bestselerių autorius dr. Gaboras Maté savo knygoje „Nepraraskime savo vaikų“.
Tėvų įtakos krizė šiuolaikiniame pasaulyje
Dvylikametis Džeremis sėdi palinkęs prie klaviatūros, jo akys įbertos į kompiuterio monitorių. Jau aštuonios valandos vakaro, o namų darbai dar nė nepradėti daryti, ir pakartotiniai tėvo raginimai pagaliau jų imtis atsimuša tarsi į sieną. Džeremis „MSN Messengeriu“ susirašinėja su draugais: dalijasi naujausiomis paskalomis ir gandais apie tai, kas kam patinka, kas draugas, o kas priešas, kas kam ir ką pasakė aną dieną mokykloje, kuri mergina seksuali, o kuri - ne ir panašiai. „Atstok nuo manęs“, - nekantriai atšauna jis tėčiui, eilinį kartą atėjusiam priminti jam apie pamokas. „Atstočiau, jei darytum tai, ką privalai“, - atrėžia tėvas drebančiu nuo įtampos balsu. Tėvas jaučiasi prislėgtas ir pyksta ant Džeremio, o dar labiau ant savęs. „Vėl viską sugadinau, - galvoja jis. - Nebežinau, kaip bendrauti su savo sūnumi.“
Džeremio gimdytojai jaučiasi bejėgiai. Jie niekada per daug nepasitikėjo bausmėmis, bet dabar vis dažniau ryžtasi „imtis griežtų priemonių“. Ar auklėti vaikus turėtų būti taip sunku? Ar taip buvo visada? Praeityje vyresni žmonės dažnai skųsdavosi, kad jaunimas nebe toks pagarbus ir drausmingas, kokie buvę jie, bet šiandien daug tėvų intuityviai žino, kad kažkas yra negerai. Vaikai nebe tokie, kokius mes prisimename save. Jie rečiau seka suaugusiųjų patarimu ir mažiau bijo patekti į bėdą.
Daugelis vaikų atrodo pernelyg patyrę, kartais netgi viskuo persisotinę, anksčiau laiko subrendę. Jie greitai ima nuobodžiauti, vos tik atsiskiria nuo bendraamžių ar nebūna pasinėrę į šiuolaikines technologijas. Kūrybinga individuali veikla tapo praeities reliktu. „Vaikystėje man be galo patikdavo žaisti su moliu, kurį išsikasdavau iš duobės šalia namų, - prisimena viena keturiasdešimt ketverių metų amžiaus moteris. - Aš mėgdavau jį liesti, mėgdavau lipdyti iš jo visokias figūras arba tiesiog minkyti rankose.“
Vaikų auklėjimas, regis, taip pat pakito. Mūsų tėvai labiau pasitikėjo savimi ir turėjo mums didesnę - gerą ar blogą - įtaką. Šiandien daugeliui suaugusiųjų tėvystė nebeatrodo natūralus ir savaime suprantamas dalykas. Nūdien tėvai savo vaikus myli taip pat, kaip ir anksčiau, bet meilės ne visada užtenka. Mes turime juos išmokyti tiek pat daug dalykų, bet mūsų gebėjimas perteikti savo žinias kažkaip sumažėjo. Mes nebesijaučiame galintys padėti savo vaikams visiškai save realizuoti. Kartais jie gyvena ir elgiasi taip, lyg būtų pavilioti kažkokios mums negirdimos sirenų dainos. Mes jaučiame miglotą baimę, kad pasaulis jiems tapo nesaugesnis ir mes negalime jų apginti.
Mes stengiamės būti tokie tėvai, kokius įsivaizduojame juos turint būti. Nesulaukę trokštamų rezultatų, pataikaujame savo vaikams, nuolankiai jų prašome, mėginame juos papirkti, apdovanojame arba baudžiame. Orientacijos į bendraamžius reiškinys atrodo per griežtas ir neatitinkąs mūsų tikrojo būdo. O kartais būname visiškai abejingi, kai jie išgyvena krizę - kaip tik tada, kai norėtume parodyti savo besąlygišką meilę. Kaip tėvai, jaučiamės įskaudinti ir atstumti. Mes kaltiname arba save, kad nesugebėjome išauginti savo vaikų, arba vaikus, kad jie tokie nepaklusnūs, arba televiziją, kad ji juos atitraukia, arba mokyklą, kad ji nepakankamai griežta.
Suabejota pačia tėvų įtakos svarba vaikų vystymuisi ir brendimui. „Argi tėvai yra svarbūs?“ - taip vadinosi 1998 m. „Newsweek“ žurnalo vedamasis straipsnis. „Tėvystė yra stipriai pervertinta, - buvo rašoma vienoje knygoje, tuo metu sulaukusioje pasaulinio dėmesio. Dar niekada tiek daug vaikų ir paauglių nevartojo vaistų nuo depresijos, nerimo ir daugybės kitų psichologinių sutrikimų. Klausimas apie tėvų įtaką nebūtų toks svarbus, jei mūsų atžaloms viskas būtų gerai. Tai, kad vaikai mūsų neklauso ar neperima mūsų vertybių, galbūt ir būtų priimtina, jeigu jie iš tikrųjų būtų savarankiški, pasitikintys savimi, jeigu jie teigiamai vertintų save ir turėtų aiškią gyvenimo kryptį bei tikslą. Tačiau mes matome, kad daugelis vaikų ir jaunuolių šių savybių neturi.
Šeimose, mokyklose ir bendruomenėse pastebima, kad jauni bręstantys žmonės nebesijaučia saugūs. Daugeliui trūksta savikontrolės, daugelis susvetimėja, ima vartoti narkotikus, smurtauja ar šiaip tuščiai leidžia laiką. Daugelis prarado gebėjimą prisitaikyti, mokytis iš neigiamos patirties ir subręsti. Dar niekada tiek daug vaikų ir paauglių nevartojo vaistų nuo depresijos, nerimo ir daugybės kitų psichologinių sutrikimų. Jaunimo krizė grėsmingai pasireiškia dažnėjančiomis patyčiomis mokykloje ir, kraštutiniais atvejais, vaikų mirtimis nuo bendraamžių rankos.
Rūpestingi ir atsakingi tėvai jaučiasi pasimetę. Nepaisant mūsų meilės ir rūpesčio, vaikai atrodo itin įsitempę. Tėvai ir kiti suaugusieji, regis, nebėra natūralūs vaikų vadovai, kaip visada būdavo žmonių bendruomenėje ir iki šiol yra būdinga natūralioje aplinkoje gyvenančioms žinduolių rūšims. Vyresnės kartos žmonės, „kūdikių bumo“ laikais gimusiųjų tėvai ir seneliai, žvelgia į mus stebėdamiesi. „Mums nereikėjo jokių knygų apie vaikų auklėjimą, mes tiesiog jus išauginome“, - sako jie kraipydami galvas, ir jų žodžiuose esama tiesos. Taigi, kas pasikeitė? Trumpai tariant, pasikeitė aplinkybės.
Auklėjimo paslaptis: prisirišimo svarba
Kad ir kokie geranoriški, išsilavinę ar gailestingi būtume, auklėjimas nėra toks dalykas, kuriam savaime pasiduotų bet kuris vaikas. Veiksmingam auklėjimui reikalingas kontekstas. Jei norime, kad mums pavyktų išugdyti, paguosti, pamokyti ir nukreipti vaiką, jis turi būti imlus. Nėra taip, kad vaikai savaime pripažintų mūsų teisę juos auklėti vien todėl, kad esame suaugę, arba vien todėl, kad juos mylime ar manome žiną, kas jiems yra geriausia, ar kad rūpinamės jų poreikiais. Su šiuo faktu dažnai susiduria patėviai ir pamotės, taip pat tie, kuriems tenka prižiūrėti svetimus vaikus, pavyzdžiui, globėjai, auklės, darželių auklėtojos ar mokytojai.
Jeigu auklėjimo įgūdžių ir netgi meilės neužtenka, ko gi dar reikia? Egzistuoja tam tikra svarbi santykių rūšis, be kurios auklėjimas praranda tvirtą pagrindą. Raidos specialistai - psichologai ir kiti mokslininkai, tiriantys žmogaus vystymąsi - juos vadina prieraišumo santykiais. Kad vaikas pasiduotų auklėjimui, jis turi prisirišti prie savo auklėtojo, norėti su juo bendrauti ir suartėti. Gyvenimo pradžioje šis poreikis prisirišti yra grynai fizinis - kūdikis tiesiogine prasme įsikabina į tėvus, jis turi būti jų laikomas.
Vaikus, neturinčius tokio pobūdžio santykių su už juos atsakingais asmenimis, labai sunku auklėti, o dažnai - netgi ir ko nors išmokyti. Auklėjimo paslaptis - ne tai, ką tėvai daro, o tai, ką jie reiškia savo vaikui. Jei vaikas nori su mumis artimai bendrauti, mes jam tampame auklėtoju, guodėju, vadovu, pavyzdžiu, mokytoju ar treneriu. Prie mūsų prisirišusiam vaikui mes esame uostas, iš kurio jis leidžiasi į pavojingą pasaulį, prieglobstis, į kurį jis gali grįžti, jo įkvėpimo šaltinis. Visos įmanomos auklėjimo žinios negali atstoti prisirišimo trūkumo.
Vaiko prisirišimas prie tėvų turi trukti bent jau tol, kol jam reikia auklėjimo. Kaip tik tai tampa vis sunkiau nūdienos pasaulyje. Tėvai nepasikeitė - jie netapo mažiau kompetentingi ar atsidavę. Esminė vaikų prigimtis taip pat nepakito - jie netapo labiau nepriklausomi ar maištingi. Pasikeitė kultūra, kurioje mes auginame vaikus. Vaikų prisirišimas prie tėvų nebesulaukia paramos, kurią turėtų teikti kultūra ir visuomenė. Netgi tie tėvų-vaikų santykiai, kurie iš pradžių būna stiprūs ir ugdantys, gali nutrūkti, kai vaikai išeina į pasaulį, nebevertinantį ir nebestiprinantį prieraišumo. Vaikai vis dažniau prisiriša prie asmenų ir dalykų, kurie konkuruoja su jų tėvais. To pasekmė - auklėjimas vis labiau netenka deramo konteksto. Vaikų auklėjimas tampa nesėkmingas ne dėl to, kad trūksta meilės ar žinių, bet kad nyksta prieraišumą skatinančios sąlygos.
Kaip ugdyti vaiką? Patarimai tėvams
Tėvai neturėtų kiekvienu atveju į vaiko veiksmus reaguoti, ypač kai ne visai tikri, kad jų reagavimas turės teigiamų vaisių. Gal ir tiesa, kad vaikas tai mažas dresiruojamas žvėriukas, bet vis dėlto jame yra tiek daug sielos turtų, su kuriais reikia labai atsargiai elgtis. Juk ir žvėriukas nėra visą laiką dresiruojamas, ir jam reikia palikti laisvės. Vaikas, kartais paveiktas staigaus susierzinimo, blogai pasielgia, bet tame nereikia tuoj įžiūrėti piktybės prado. Yra daug geriau, jei vaikas iš savo patyrimo ir iš susidūrimo su kitais draugais ir vyresniaisiais išmoks, kaip reikia elgtis. Bet yra būtina visuomet vaiką stebėti. Tik labai nuodugniai stebint, paaiškės, kurie vaiko pasireiškimai yra šalintini. Taip elgiantis, galima pastebėti, kad vaiko elgesyje yra daug sveikos nuovokos ir kad blogi reiškiniai dažniausiai jo yra įsigyti iš kitų vaikų, kurie blogu tėvų auklėjimu yra sugadinti. Būtų klaidinga manyti, kad tokiu atveju tuoj reikia kuo griežčiausiai uždrausti vaikui su tais blogai išauklėtais vaikais susitikti. Vaikas turi įsigyti patyrimo ir iš kitų vaikų blogo elgesio mokytis, tik jį reikia nuolat sekti ir nurodyti, kas yra gera ir kas bloga. Nereikia vaiko per daug varžyti draugų pasirinkime.
Taisyti vaiko veiksmus nėra lengvas dalykas. Norėdamas taisyti jo veiksmus, auklėtojas turi žinoti vaiko pasielgimo motyvus, o juos sužinoti yra nelengva. Dažnai vienokio ar kitokio pasielgimo motyvas glūdi ne jo prigimtyje, bet yra gyvenimiškas patyrimas. Vaikas suabejos, ar jūsų patyrimas yra geresnis, jeigu jūs be jokių motyvų uždrausite jam ką nors daryti. Bet kaipgi galima sužinoti, dėl ko vaikas taip ar kitaip pasielgė? Ar tai yra staigaus susierzinimo iššauktas veiksmas, į kurį geriausia nereaguoti, ar gal tai jau yra gyvenimiškas patyrimas, kuris jam diktuojamas savisaugos impulso? Vaiką išklausinėti ir ištardyti yra kur kas sunkiau, negu tardyti suaugusį žmogų. Tai ne dėl to, kad suaugęs lengviau išduotų paslaptį, bet dėl to, kad statomas klausimas vaiką gali įbauginti, ir jis gali visiškai užsidaryti. Todėl reikia elgtis labai atsargiai ir nesudaryti įspūdžio, kad norima jį nubausti. Reikia stengtis pačiam auklėtojui nujausti, ką vaikas slepia, kodėl jis slepia, reikia respektuoti kiekvieną vaiko gyvenimišką patyrimą, nes kitaip jūs jį užgautumėte, sukeltumėte jame nepasitikėjimą ir užsidarymą savyje. Negalima užgauti jo asmenybės, jis neturi pasijusti menkaverčiu sutvėrimėliu, kuris visų ir visur yra ujamas. Kad būtų galima visa tai išvengti, reikia su vaiku atvirai išsikalbėti, kaip su sau lygiu draugu. Vaikas ne viską pasako ir pasako ne visuomet taip, kaip iš tikrųjų buvo. Dažnai jo išsireiškimai yra netikri ir nepilni, jo terminai netobuli, juos dar reikia į savo kalbą išsiversti, todėl būtinai išsiaiškinti, iš ko visa tai kilo. Yra labai naudinga prisiminti ir savo kūdikystę, pagalvoti, kaip mes patys tuo ar kitu atveju galvojome, ar visados taip piktai visas reikalas atrodė, kaip suaugusieji jį bandė aiškinti ir kaip mes patys šiandien norime aiškinti panašius įvykius.
Jeigu mums atrodo, kad vaikas ką nors padarė, ko mes nebūtume padarę, reikia atsiminti, kad vaiko išgyvenimų ir patyrimų pasaulis yra skirtingas nuo mūsų. Susekti šį skirtumą ir yra viena svarbiausių auklėtojo pareigų. Tik taip elgiantis bus galima taisyti vaiko pasielgimus. Nustačius jo elgesių pagrindus ir motyvus, reikia veikti įtikinančiai ir griežtai, kad vaikas gerai numanytų, jog kitokios išeities nėra, kad jis įsitikintų, jog šitokia išeitis yra geriausia. Reikia vengti vaikui įsakinėti, bet draugiškai patarti ir gauti jo pritarimą. Jei vaikas tik bailiai ar nenoromis pritaria, tai reikia išklausinėti, dėl ko jis taip daro. Reikia su juo pasitarti. Kartais aš pats vaikams duodavau tokius patarimus, kurie jiems atrodė netikę, nes per daug nutolę nuo natūralumo. Ir visados geriausia išeitis būdavo ta, kurią nustatydavome, susitarę su vaikais. Jei vaikas atrodo užsispyręs ir nežino išeities, tai dar neparodo jo kvailumo. Tai jo sielos gelmių paslaptis, jo egoizmo balsas, kurį jam nepatogu išduoti. Nebraidykime po vaiko sielą su batais. Tegul jis pats savo "velniuką" išvaro. Jis tai padarys daug geriau, negu mes manome.
Krikščioniškoji etika yra tauriausias mokslas, bet ir jos mokyme turi būti daug dėmesio kreipiama į tai, kad nebūtų prievartos. Reikia vaiką įsąmoninti, bet ne jam įsakinėti. Reikia stengtis vaikui išaiškinti ir jo keliamus abejojimus drauge su juo aptarti. Reikia jam įrodyti, kad yra tauru kentėti už teisingumą, globoti silpnuosius, kad yra daug didesnis malonumas pasitenkinti nors ir mažu savo darbo vaisiumi negu svetimu.
Tėvų ir mokytojų vaidmenys auklėjime
Vaikų santykiai su tėvais ir su mokytojais nėra tie patys. Tėvus vaikai mato įvairiose aplinkybėse. Jie mato jų įvairias nuotaikas ir jų silpnybes. Šie maži sutvėrimėliai daug atidžiau seka tėvų elgesį negu tėvai jų. Jie mato nežiūrėdami, girdi neklausydami ir daro savo išvadas. Tuo nenoriu pasakyti, kad tėvai turėtų nuo vaikų slėpti savo tikrąjį veidą. Jei tai iškėliau, tai tik dėl to, kad tėvai suprastų, jog jie turi būti vaiko draugais ir nereikalauti iš jų to, kas negalima. Vaikas žino, kas tu esi.
Mokytojo padėtis yra skirtinga. Jis susiduria su vaikais tik tam tikrą laiką mokykloje. Tuo laiku mokytojas laikosi daugiau įtemptai vaikų atžvilgiu. Jis ateina į mokyklą jau tvarkingai apsirengęs, nusiprausęs, susišukavęs, todėl vaikui visuomet daro tvarkingo žmogaus įspūdį. Vaikas jį dėl to gerbia, aukština, į jį žiūri lyg į antgamtinę esybę, neturinčią jokių žmogiškų silpnybių. Vaikas klauso mokytojo iš tam tikros svetimumo baimės. Šeimoje šitokių sąlygų nėra, bet jų nė nereikia.
Klaidinga yra manyti, kad tėvai turėtų stengtis su vaikais per daug nebendrauti, kad būtų jiems didesni autoritetai. Šeimoje vaikas turi rasti savo sielai poilsio po įtempimo mokykloje. Tačiau ta aplinkybė, kad tėvai neturi tokių galimybių kaip mokytojas, stato jiems kitokius reikalavimus, jie turi vartoti kitokius pedagoginius metodus. Kartais gali, visai nenorint, susidaryti skirtinga padėtis vaiko atžvilgiu ir tarp tėvų: vienas jų gali būti vaikui autoritetas, o kitas ne.
Įtakingi tėvų elgesio modeliai
Pasak psichologo Carlo Pickhardto, maži vaikai imituoja tėvus, bet paaugliai ir suaugusieji gali keistis patys, jei atpažįsta neigiamą įtaką, kurią tėvai jiems padarė vaikystėje. Žemiau - septynios tėvų elgesio rūšys, kurios gali turėti neigiamą įtaką tolimesniame vaiko gyvenime.
1. Smurtaujantys tėvai
Pasak 2013-aisiais Kalifornijos universiteto atlikto tyrimo, fizinis tėvų smurtas vaikystėje gali pakenkti sveikatai jau suaugus. Mokslininkai apklausė 756 žmones ir rado sąryšį tarp streso vaikystėje ir didesnės sveikatos problemų - aukšto cholesterolio kiekio kraujyje, aukšto kraujo spaudimo ir diabeto - tikimybės. „Mūsų tyrimas rodo, kaip ankstyvos vaikystės patirtis yra susijusi su didesniu biologiniu pavojumi susidurti su beveik visų organizmo sistemų problemomis,“- teigė Teresa Seeman, tyrimo autorė.
2. Nuo narkotikų ar alkoholio priklausomi tėvai
Gyvenimas namuose su alkoholiu ar narkotikais piktnaudžiaujančiais tėvais gali priversti vaikus prisiimti globėjišką vaidmenį. Šie vaikai gali prarasti savo vaikystę tam, kad pasirūpintų savo tėvais. Kai jie užauga, jiems gali būti sunku linksmintis ar atsipalaiduoti.
3. Depresija sergantys tėvai
Jei vaikas mato, kad jo tėvai yra nelaimingi, jis stengiasi juos pralinksminti. Šie vaikai gali užaugti įpratę elgtis pagal tėvų norus - nors jie ne visada to nori patys. Depresija sirgusių tėvų vaikai suaugę ir toliau stengiasi patenkinti kitus žmones, o ne priima savo jausmus. „Vaikas nori, kad tėvai jaustųsi geriau - tam, kad jie būtų aktyvesni ir iš tikrųjų atliktų savo tėvišką vaidmenį, - sakė Markas Borgas, psichologas iš Niujorko. - Viskas baigiasi tuo, kad užaugęs vaikas negali priimti to, ką jam gali pasiūlyti kiti žmonės. Rūpinimasis kitų savijauta neleidžia jiems atsiverti.“
4. Į vaiko gyvenimą pernelyg įsitraukę tėvai
Šie tėvai prisiima itin aktyvų vaidmenį vaiko gyvenime ir neleidžia jam leisti laiko vienam. Tokių tėvų vaikai turi didesnę tikimybę susirgti depresija ar patirti nerimą. Šią teoriją patvirtina 2011-aisiais atliktas tyrimas, kuris analizavo vaikystės įtaką psichologinei sveikatai suaugus. Jo metu buvo apklausti 317 studentų. Mokslininkai taip pat nustatė, kad šio tipo tėvų vaikai užauga mažiau pasitikintys savimi ir mažiau atviri naujoms idėjoms.
5. Pernelyg kontroliuojantys tėvai
2012-aisiais buvo apklausta 339 grupės tėvų ir jų paauglių vaikų. Mokslininkai pastebėjo, kad griežta tėvų kontrolė vaikystėje sumažino užaugusio vaiko pasitikėjimą savo jėgomis, tačiau padidino jų tikėjimą, jog turi ypatingų privilegijų. Jei tėvai leidžia vaikui išreikšti savo nuomonę ir į tai atsižvelgia kurdami taisykles, paaugliai šeimoje jaučiasi geriau.
6. Emociškai smurtaujantys tėvai
Vaikus gąsdina streso kamuojami tėvai, kurie gali bet kada pratrūkti. Tam, kad prisitaikytų prie savo aplinkos, vaikas susikuria gynybinius mechanizmus, apsaugančius nuo baimės ar liūdesio. Nors ši gynyba apsaugo nuo skausmo vaikystėje, tai suaugus gali neleisti emociškai atsiverti kitiems - ir sukelti problemų auklėjant savo vaikus. „Ankstyvasis prisitaikymas padėjo vaikystėje, bet tai gali pakenkti suaugus - ypač turint savo vaikų,“ - rašė psichologė Lisa Firestone.
7. Kliūtis iš vaiko gyvenimo šalinantys tėvai
Kliūtis ir sunkumus iš vaiko gyvenimo šalinantys tėvai tikriausiai mano, kad padeda savo atžalai, tačiau tikrasis poveikis yra visiškai kitoks. Tėvai tai dažniausiai daro naudodamiesi savo turtu ar statusu visuomenėje. Jie paprastai pabrėžia sėkmingo įvaizdžio svarbą. Pasak Grahamo Davey'o iš Sasekso universiteto, toks elgesys vaiko neparuošia gyvenimui ir gali sukelti nerimo jausmą. „Paveldimumas nėra svarbus veiksnys, - rašė G.Davey'as.
Tėvai ir paaugliai gali bendrauti, jei žinote, kaip tai padaryti | Ruth Oelrich | TEDxDavenport
Tėvystė nėra tas projektas, kurį reikia tobulai suplanuoti ar pradėti tik tada, kai jautiesi visiškai pasiruošęs. Niekas nebūna šimtu procentų tikras savo jėgomis. Tėvystė yra kasdieninio mokymosi procesas. Už santykį su vaiku visuomet atsakingas suaugusysis. Nuo jo pasirengimo ar nusiteikimo būti santykyje labai daug priklauso. Tik pažinęs, priėmęs save, sėkmingai galėsi kurti santykį su kitais.
Svarbiausias mūsų recepto ingredientas - ryšys ir santykis su vaikais. Tik turėdami santykį galėsime daryti įtaką. Jei neturėsime gero ryšio ir santykio, jį sukurs kažkas kitas, ir to kito įtaka mūsų vaikams bus daug reikšmingesnė. Pasiruoškite darbui - gali tekti skirti daugiau laiko, nei tikitės. Recepto sekos ir darbo tempo rekomenduojame nekeisti.
Vaikams reikia tiesiog gerų tėvų, tikrų tėvų, juos mylinčių tėvų, kurie kartais klysta, bet atsiprašo, ne viską išmano, bet stengiasi, ne visada prieinami, bet patikimi ir saugūs.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
