Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė: Žemaitės gyvenimo ir kūrybos kelias
Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, plačiau žinoma kaip Žemaitė, gimė 1845 m. birželio 4 d. Bukantės dvarelyje, Plungės valsčiuje, bežemių bajorų šeimoje. Jos tėvas Antanas Beniuševičius tarnavo urėdu, o motina Julijana Sciepuraitė - namų šeimininke. Šeimoje augo dar trys dukterys. Namuose vyravo lenkų kalba ir lenkiška dvasia, tačiau Julija mokėsi skaityti ir rašyti lenkiškai, taip pat skaityti lietuviškai ir šiek tiek rusiškai. Būdama vienuolikmetė, ji buvo išleista mokytis į Šėmų dvarą pas dėdienę, kur lavinosi įvairius dalykus, tarp jų ir prancūzų kalbą, aritmetiką, geografiją.
Didelę įtaką Žemaitės kartos bajorams padarė 1863-1864 m. sukilimas. Dėdienės šeima aktyviai rėmė sukilėlius, o pati Žemaitė šį laikotarpį prisimena kaip prasmingos tautinės veiklos metą. Greičiausiai tuomet kilo jos svajonė tapti rašytoja. Po sukilimo nuskurdus Šėmų dvarui, Julija gavo tarnybą Džiuginėnų dvare, kur susipažino su dvaro eiguliu Laurynu Žymantu ir 1865 m. už jo ištekėjo. Nors tai buvo žemesnio luomo vyras, Žemaitės apsisprendimą lėmė idealistiniai jausmai ir romantinės literatūros įtaka.
Po vedybų Žymantai atsisakė tarnybos dvaruose ir pradėjo savarankiškai ūkininkauti, nuomodami žemę. Jie susilaukė septynių vaikų. Apie 1884 m. šeima apsigyveno Ušnėnuose, kur Julija susipažino su Povilu Višinskiu. Jis supažindino Žemaitę su nelegalia lietuviška spauda, įtraukė į lietuvių tautinį judėjimą ir paskatino rašyti. Tai paskatino Žemaitę įgyvendinti jaunystės svajonę.
Žemaitės literatūrinis debiutas įvyko 1894 m., kai būdama penkiasdešimties metų parašė pirmąjį apsakymą „Rudens vakaras“. P. Višinskio pastangomis šis apsakymas buvo išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“. Redakcijos J. Jablonskio siūlymu autorei buvo suteiktas Žemaitės slapyvardis, nes apsakymas parašytas žemaičių tarme. Nuo to laiko Žemaitė pradėjo aktyviai bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje.
Rašytojos kūryboje vyrauja kaimo gyvenimo tema, ypač moters padėtis šeimoje ir visuomenėje. Ji atskleidė skaudžias socialines problemas, tokias kaip vedybos iš išskaičiavimo, vyrų despotizmas, valstiečių skurdas ir dvasinė tamsa. Žemaitės proza pasižymi realizmo principais, socialine kritika, epiškumu, objektyvizuotu pasakojimu su ironijos ir komizmo elementais. Ji detaliai aprašė gamtą, papročius, buitį ir veikėjų išorę, o jos kalba vaizdinga ir artima liaudies pasakotojų kalbai.
Žemaitė parašė apie 150 apsakymų, apysakų, apybraižų, keliolika pjesių, beletrizuotą pasakojimą apie savo vaikystę ir jaunystę „Autobiografija“. Geriausi ir populiariausi jos kūriniai sukurti iki XX a. pradžios. Tarp žymiausių jos kūrinių yra „Marti“, „Petras Kurmelis“, „Topylis“, „Velnio vestuvės“, „Trys mylimos“.
Be literatūrinės veiklos, Žemaitė buvo aktyvi visuomenės veikėja. 1907 m. dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune, kur kalbėjo apie kaimo moterų vargus. Ji taip pat dalyvavo Rusijos moterų suvažiavime Peterburge. Pirmojo pasaulinio karo metu Žemaitė rinko aukas nukentėjusiems nuo karo, lankėsi JAV lietuvių kolonijose. 1917 m. ji tapo Lietuvos socialistų liaudininkų sąjungos nare.
1912 m. Žemaitė apsigyveno Vilniuje, kur 1913-1915 m. ėjo „Lietuvos žinių“ redaktorės pareigas. Gyvenimas sostinėje buvo nelengvas, jį lydėjo skurdas ir rūpesčiai, tačiau tai nesustabdė jos energijos ir optimizmo. Vilniuje ji aktyviai įsijungė į kultūrinę veiklą, bendravo su leidėjais ir redaktoriais, rašė naujus kūrinius, tarp jų ir apsakymą miesto gyvenimo tema „Ponas Zigmantas“.
1921 m. rašytoja apsigyveno Marijampolėje, kur tęsė savo raštų redagavimą. Gyvenimo pabaigoje ji ėmėsi rašyti „Autobiografiją“, tačiau liko nebaigta. Žemaitė mirė 1921 m. gruodžio 7 d. Marijampolėje, kur ir yra palaidota.
2 METAI Gyvenimas Lietuvoje: emigrantų / užsieniečių nuomonės | Ką turėtumėte žinoti!
Žemaitės kūryba ir biografija liudija jos talento jėgą, gebėjusią prasiveržti pro aplinkybes. Ji atvėrė naują pasaulį lietuvių literatūrai, vaizduodama valstiečių gyvenimą su visais jo sunkumais ir grožiu. Žemaitė savo proza tapo tarsi antropologė, tyrinėjanti lietuvių valstiečių kultūrinę bendriją, vienu metu būdama ir jos viduje, ir išorėje. Jos įsitraukimas į literatūrinį gyvenimą tapo moters išėjimo iš privačios namų erdvės į viešumą simboliu.
Nuo 1966 m. Lietuvoje teikiama Žemaitės vardo premija už grožinę prozą ar publicistiką kaimo tema, pagerbiant jos indėlį į lietuvių literatūrą.
Vilniuje Žemaitės atminimui pastatytas paminklas, jos vardu pavadintas skveras. Jos vardas įrašytas skulptūroje „Vienybės medis“, kurioje minima 100 iškiliausių Lietuvos asmenybių.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
