Jonas Paulius II: gimimo vieta ir kelias į šventumą
Katalikų Bažnyčios istorijoje Jonas Paulius II (tikrasis vardas Karol Józef Wojtyła) užima ypatingą vietą. Jis buvo ne tik pirmasis popiežius iš Lenkijos ir Rytų Europos per pastaruosius 455 metus, bet ir vienas įtakingiausių XX amžiaus lyderių. Jo pontifikatas, trukęs beveik 27 metus (nuo 1978 m. spalio 16 d. iki 2005 m. balandžio 2 d.), pasižymėjo ne tik dideliu keliavimu po pasaulį, bet ir reikšmingais pokyčiais Bažnyčios gyvenime bei svariais indėliais į pasaulio politinius procesus, ypač kovą su komunizmu.
Karolis Juzefas Voityla gimė 1920 m. gegužės 18 d. Vadovicių mieste, netoli Krokuvos, Lenkijoje. Jis anksti neteko šeimos: motina mirė jam sulaukus devynerių, vyresnysis brolis - 1932 m., o tėvas - 1941 m. Šie išbandymai formavo jo charakterį ir dvasinį pasaulį.
Vaikystėje K. J. Voityla svajojo tapti aktoriumi, domėjosi poezija ir teatru, taip pat puikiai žaidė futbolą. Baigęs gimnaziją Vadovicėse, 1938 m. įstojo į Krokuvos universitetą, kur studijavo lenkų kalbą ir literatūrą bei lankė dramos mokyklą. Tačiau 1939 m., naciams okupavus Lenkiją ir uždarius universitetą, jo mokslai nutrūko. Kad išvengtų deportacijos į Vokietiją ir užsidirbtų pragyvenimui, K. J. Wojtyła dirbo akmens skaldykloje, vėliau - chemijos gamykloje.
Karas ir okupacija paskatino jį permąstyti savo gyvenimo kelią. 1942 m. jis pajuto pašaukimą į kunigystę ir įstojo į kardinolo Adamo Stefano Sapiegos įsteigtą pogrindinę kunigų seminariją Krokuvoje. Tuo pat metu jis buvo vienas iš pogrindinio „Rapsodijos teatro“ pradininkų. Po Antrojo pasaulinio karo tęsė studijas Krokuvos didžiojoje seminarijoje ir Jogailos universiteto Teologijos fakultete. 1946 m. lapkričio 1 d. Krokuvoje buvo įšventintas į kunigus.
Vėlesni jo akademiniai ir dvasiniai keliai nuvedė jį į Romą, kur jis studijavo Šv. Tomo Akviniečio „Angelicum“ universitete, 1948 m. apgindamas teologijos daktaro disertaciją. Grįžęs į Lenkiją, jis tarnavo vikaru įvairiose parapijose Krokuvoje, vadovavo studentų sielovadai, o vėliau dėstė moralinę teologiją ir etiką Liublino katalikų universitete, kur ilgainiui tapo Etikos katedros vedėju.
Jo kelias Bažnyčios hierarchijoje buvo spartus: 1958 m. tapo vyskupu augziliaru, 1964 m. - Krokuvos arkivyskupu, o 1967 m. buvo pakeltas į kardinolus. Aktyviai dalyvavo Vatikano II Susirinkime, prisidėjo prie konstitucijos „Gaudium et Spes“ rengimo.
Popiežiavimas ir pasaulinė įtaka
1978 m. spalio 16 d. Karolis Juzefas Voityla buvo išrinktas popiežiumi ir pasirinko Jono Pauliaus II vardą. Tai buvo istorinis įvykis - pirmasis ne itališkos kilmės popiežius po beveik penkių šimtmečių pertraukos. Jis tapo vienu jauniausių popiežių ir iškart ėmėsi reformų.
Jonas Paulius II atsisakė viduramžiškų pagarbos popiežiui ritualų, reformavo Romos kuriją, kviesdamas į ją dirbti įvairių tautų ir rasių atstovus. Jis stabilizavo padėtį Bažnyčioje po Vatikano II Susirinkimo ir aktyviai skatino naujosios evangelizacijos principus bei ekumeninį ir tarpreliginį dialogą.
Vienas svarbiausių jo pontifikato pasiekimų buvo indėlis į komunizmo žlugimą Rytų Europoje. Jo 1979 m. vizitas į gimtąją Lenkiją turėjo milžinišką poveikį, paskatinusį antikomunistinį judėjimą ir galiausiai „Solidarumo“ gimimą. Jonas Paulius II nuolat rėmė šį judėjimą ir kovojo už žmogaus teises visame pasaulyje.
Popiežius Jonas Paulius II buvo nepaprastai populiarus, vengė pompastikos ir siekė tiesioginio kontakto su žmonėmis. Jis buvo poliglotas, laisvai kalbantis keliomis kalbomis, ir vienas daugiausia keliavusių pasaulio lyderių per visą istoriją. Per savo pontifikavimo laikotarpį jis aplankė 129 valstybes, atliko apie 104 apaštalines keliones ir surengė šimtus audiencijų su valstybių vadovais.
Jo iniciatyva Vatikano diplomatiniai santykiai buvo sustiprinti su daugeliu valstybių, įskaitant Izraelį. Jis buvo pirmasis popiežius, pasimeldęs sinagogoje ir pirmasis, įžengęs į mečetę islamiškoje šalyje. Taip pat jis vadovavo visų didžiųjų pasaulio religijų vadovų susitikimui.
Be politinės ir dvasinės įtakos, Jonas Paulius II paliko gilų pėdsaką Teologijos ir etikos srityse. Jis paskelbė daugybę enciklikų, apaštalinių paraginimų ir laiškų, kuriuose nagrinėjo tikėjimo, proto, žmogaus teisių, gyvybės vertės ir socialinės doktrinos klausimus. Jo darbai, tokie kaip „Veritatis Splendor“ ir „Fides et Ratio“, pabrėžė žmogaus priklausymą nuo Dievo ir Jo Įstatymo, bei laisvės ir tiesos sąryšį.
Kelias į šventumą
Jonas Paulius II buvo beatifikuotas 2011 m. gegužės 1 d., o kanonizuotas 2014 m. balandžio 27 d. Jo kanonizacijos procesas buvo vienas sparčiausių Katalikų Bažnyčios istorijoje. Jam buvo priskiriami du stebuklai: prancūzų vienuolės Marie Simon-Pierre pasveikimas nuo Parkinsono ligos ir moters iš Kosta Rikos Floribeth Mora išgijimas nuo smegenų aneurizmos. Abu šie atvejai buvo pripažinti nepaaiškinamais mediciniškai ir priskirti Jono Pauliaus II užtarimui.
Dviejų popiežių - Jono Pauliaus II ir Jono XXIII - kanonizacijos ceremonijai vadovavo popiežius Pranciškus, o joje dalyvavo ir popiežius emeritas Benediktas XVI. Šis precedento neturintis įvykis sutraukė šimtus tūkstančių tikinčiųjų iš viso pasaulio į Vatikaną, o ceremonija buvo transliuojama didžiuliuose ekranuose visame pasaulyje.
Lenkijoje Jono Pauliaus II paskelbimas šventuoju buvo švenčiamas su ypatingu džiaugsmu. Visoje šalyje aidėjo varpai, o minios žmonių rinkosi į parapijų organizuojamas šventes ir tiesiogines transliacijas, pagerbdami savo mylimą tėvynainį.
Prezidentė dalyvauja Popiežių Jono Pauliaus II ir Jono XXIII kanonizacijoje
Jonas Paulius II mirė 2005 m. balandžio 2 d., sulaukęs 84 metų. Jo laidotuvės, apibūdinamos kaip didžiausios naujųjų laikų istorijoje, sutraukė šimtus pasaulio politinių ir religinių lyderių. Jo gyvenimas ir darbai paliko neištrinamą pėdsaką Katalikų Bažnyčios ir pasaulio istorijoje, o jo mokymas ir dvasinis palikimas išliks gyvi per amžius.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
