Gydytojo Roberto Badaro kelias: nuo Žirmūnų berniuko iki toksikologijos korifėjaus
Robertas Badaras, gimęs 1965 metais, yra gerai žinomas Lietuvos gydytojas toksikologas, kurio indėlis į mediciną ir visuomenės švietimą yra plačiai pripažintas. Jis yra Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovas, Klinikinės toksikologijos gydytojas ir gydytojas anesteziologas-reanimatologas. Be to, R. Badaras yra biomedicinos mokslų daktaras, geriausias 2014 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytojas, populiarios knygos „Toksikologo užrašai“ autorius ir 2019 m. Šv. Kristoforo statulėlės laimėtojas.
Vardijamas pareigas ir įvertinimus doc. dr. Robertas Badaras kukliai palydi vos matomu galvos linktelėjimu ir vos girdimu: „Gali būti…“ O pabaigoje priduria: „Esu vedęs.“ 696-ojo Vilniaus miesto gimtadienio proga vykusioje garbingoje apdovanojimų ceremonijoje doc. dr. R. Badaras už priklausomybių prevenciją buvo įvertintas Šv. Kristoforo statulėle. Pats gydytojas skeptiškai žiūri į bet kokius apdovanojimus, teigdamas, kad žmonės, kurie dirba tikrus darbus, dažniausiai neturi laiko jų viešinti.
Vaikystė Vilniuje ir šeimos įtaka
Būsimo klinikinės toksikologijos gydytojo vaikystė prabėgo Vilniuje: „Esu iki kaulų smegenų Žirmūnų berniukas“, - sako R. Badaras. Jo mama buvo mokslininkė, o tėvas dirbo praktinį darbą. Tačiau giminėje buvo du medicinos autoritetai: Vilniaus universiteto auklėtinis dėdė Povilas Ručinskas ir teta Marijona Ručinskaitė.
Dėl šeimos ištrėmimo turėjęs palikti Vilnių, R. Badaro dėdė išvyko į Jurbarką ir ten visą gyvenimą dirbo Ginekologijos skyriaus vedėju. Teta dirbo Vilniuje, Raudonojo Kryžiaus ligoninės Traumatologijos ir ortopedijos skyriaus operacinėje. Ją pažinojusių žmonių atmintyje ji išliko kaip „Marytė iš operacinės“. Ji visada buvo griežta tvarkos gerbėja, pareigos ir stropumo pavyzdys ne tik darbe, bet ir gyvenime. „Šių žmonių jau nebėra. Tačiau jie parodė man, kad mediko profesija tikrai yra absoliučiai išskirtinė“, - teigia Robertas Badaras.
R. Badaras mokėsi dabartinėje Žirmūnų gimnazijoje ir iki šiol stebisi, kad iš 11 jo klasės draugų 10 įstojo į mediciną, o beveik visi iki šiol dirba gydytojais.
Karjera ir aistra toksikologijai
Studijos Vilniaus universitete prabėgo tarsi viena diena, o po jų R. Badaras pradėjo dirbti Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (buvusi Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė) Ūminių apsinuodijimų skyriuje nuo 1991 metų. Nuo 1995 iki 1998 metų jis vadovavo RVUL Priėmimo skyriui, o nuo 2010 metų yra šios ligoninės Toksikologijos skyriaus vadovas. 2016 metais Robertas Badaras apgynė biomedicinos mokslų daktaro disertaciją. Savo profesines žinias jis gilino stažuodamasis Rusijoje, Lenkijoje ir JAV.
„Toksikologija man visada atrodė paslaptingas mokslas“, - prisimena gydytojas. Studijų laikais jam teko laimė būti neregėtos intuicijos toksikologijos korifėjaus Antano Jovaišos ne tik profesinių, bet ir gyvenimo principų mokiniu. Būtent tada R. Badaras suprato, kad toksikologija yra kosmosas, ir kad žmonijos istorija yra nuodų istorija. „Tu nematai nuodingų medžiagų, bet kaip koks Miunhauzenas kartais per 30 sekundžių turi pasakyti, kas tai. Ir šis kryžiažodžių sprendimas man buvo kažkokia terra incognita. Tačiau niekada nė sekundės nesu pasigailėjęs, kad pasirinkau šią profesiją“, - teigia R. Badaras.
Akademinis darbas ir dėstymo filosofija
2014 metais doc. dr. R. Badaras gavo Vilniaus universiteto rektoriaus premiją kaip geriausias Medicinos fakulteto dėstytojas. Pagrindinis jo dėstymo principas yra „Artes liberales“ - laisvieji menai. Psichoaktyvių medžiagų poveikį sveikatai kaip laisvai pasirenkamąjį dalyką dėstantis medikas atskleidžia savo paskaitų, kuriose kaskart susirenka iki 400 klausytojų, populiarumo receptą.
Jis niekada nežymi studentų lankomumo ir niekada nereikalauja iš jų daugiau, nei reikalautų iš savęs panašioje situacijoje. Dėstytojo nuomone, studentų mokymasis yra jų laisvas pasirinkimas. Be to, svarbu medžiagą jiems pateikti taip, kad būtų ne tik naudinga, bet ir įdomu, gaunant grįžtamąjį ryšį - gyvą dialogą, audringus ginčus, diskusijas.
„Vilniaus universitetas yra aukščiausio lygio mokymo įstaiga. Jis yra gyvybiškai svarbus Lietuvai“, - tvirtina R. Badaras. Su visa pagarba kitoms aukštojo mokslo mokykloms jis drįsta teigti, kad analogo mūsų universitetui nėra. „Tai ypatinga vieta, kur žmonės siekia žinių. Tai visada buvo ir bus diskusijų vieta - iš čia kilo filomatai ir filaretai“, - sako jis. Artėjantis Vilniaus universiteto 440 metų jubiliejus, pasak R. Badaro, verčia susimąstyti, suvokti save kaip mažą gabalėlį dideliame Vilniaus universiteto istoriniame kontekste ir į viską pažiūrėti kitaip. „Universiteto reikšmė pasaulyje yra tolygi lietuvių kalbos reikšmei“, - tvirtina itin studentų mylimas dėstytojas.
„Universiteto kelias yra šviesiai prasidėjęs. Išgyvenęs įvairius, net ir baisius laikus, universitetas iki šių dienų išliko kaip socialinis-kultūrinis Lietuvos fenomenas. Aš tikiu protu ir tikiu mano mylimos mokslo įstaigos ateitimi“, - apibendrina R. Badaras. Visada išliekantis optimistu gydytojas yra tvirtai įsitikinęs, kad šiuolaikiniai universiteto studentai nėra nei geresni, nei blogesni už kitų, ankstesnių, laikų studentus, jie tiesiog yra kitokie. „Rezidentai, kurie dabar ateina pas mus, pagal savo galimybes yra visa galva aukštesni už mus - išsilavinę, protingi, motyvuoti“, - džiaugiasi toksikologas.
"Pasitikiu mokslu": Kodėl toksikologai nebespėja su psichoaktyvių medžiagų „madomis“?
Priklausomybių prevencija ir naujosios psichoaktyviosios medžiagos
Pasak R. Badaro, visi žmonės turi trūkumų, o jo silpnybė yra kalbėtis su vaikais. Jis pasidžiaugė, kad neseniai išsipildė sena svajonė - užsiimti psichoaktyvių alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimo prevencija Vilniaus mokyklose. „Prieš keletą dešimtmečių bandžiau tai daryti savo sūnaus mokykloje. Tačiau tada mokyklos vadovybė labai keistai į mane žiūrėjo“, - prisimena gydytojas. Dabar, anot R. Badaro, požiūris į prevenciją pasikeitė, pasipriešinimo laikai praėjo, gyvenimas parodė, kad net vaikų atranka neapsaugo nuo šiuolaikiniame pasaulyje egzistuojančių blogybių. Dabar kartu su Vilniaus sveikatos biuru dirbama pagal Skandinavijos šalių sistemą: informacija teikiama mažiausiai keturiais lygiais - jaunesniems moksleiviams, vyresniems moksleiviams, tėvams ir mokytojams, visiems atskirai.
Kalbėdami apie priklausomybes vis dar dažniausiai galvojame apie alkoholį ar narkotikus. „Cheminė ataka“ - taip šios dienos situaciją apibūdina Toksikologijos centro vadovas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius dr. Robertas Badaras, jau kelis dešimtmečius diena iš dienos Lazdynų ligoninėje gelbstintis gyvybes. Nors nuolat kalbame apie klasikinius narkotikus, šiandien iškyla nauja realybė - pasaulyje gausu naujų psichoaktyviųjų medžiagų (NPS).
Pavyzdžiui, mokyklose vis dar daugiausiai dėmesio skiriama senosioms medžiagoms, tačiau apie naująsias, nors jų įvairovė sunkiai įsivaizduojama, o ir prieinamos lengvai, informacijos trūksta. Anksčiau „pirmoji fronto linija“, kur susiduriama su psichoaktyviosiomis medžiagomis, buvo suaugę žmonės, dabar ji pasiekė jaunuolius ir net vaikus. Taigi, dabar pirmieji naujas psichoaktyviąsias medžiagas išbando net ne jauni žmonės, o vaikai.
Vis dar kalbama apie klasikines narkotines medžiagas, vadinamąsias „šešias seses“: kokainą, heroiną, amfetaminą, metamfetaminą, MDMA („ekstazį“) ir LSD. Bet jau metas jas užmiršti, nes šios medžiagos nebekelia tokių didelių problemų kaip NPS. Dabar didžioji rinkos dalis orientuojasi į jaunąją kartą ir siūlo jiems įvairių formų haliucinogenų ir stimuliantų. Jų, Europos Sąjungos narkotikų agentūros duomenimis, praėjusių metų rudenį jau registruota per 1000 rūšių. Dabar, ko gero, vien tik ištirtų turime dar daugiau.
Kai sakome „tie narkotikai“ ir turime omenyje „šešias seses“, jau kalbame apie akmens amžiaus ar neolito gyvenvietes. Anot R. Badaro, žodžio „narkotikai“ žmonės bijo, o baimė neleidžia adekvačiai spręsti problemos. Jis pabrėžia, kad reikia vertinti, planuoti ir daryti, tačiau jeigu bijai - tavo veiksmas yra bijojimas. Iš esmės „narko“ yra graikų kalbos žodis, reiškiantis „slopinantis“, „stingdantis“, o visos naujosios medžiagos nei slopina, nei stingdo. „Prisiminkime geometriją: visi kvadratai yra keturkampiai, bet ne visi keturkampiai yra kvadratai. Jei sakome, kad visos psichoaktyviosios medžiagos yra klasikiniai narkotikai, klystame“, - aiškina toksikologas.
Diagnostikos iššūkiai ir „cheminio karo“ realybė
Anksčiau buvo heroinas, apie kurį vis dar kalbama, nors Lietuvoje penkti metai jo niekas neranda. Tuo metu, kai Europoje diagnozuojami nitazenai, mes esame it apsaugota sala - rezervatas, kuriame jų nėra, nors Latvijoje, Estijoje mirčių nuo šių medžiagų daugėja kartais per metus. „Ar važiuodami iš Lietuvos į Latviją matėte didžiulę sieną?“ - retoriškai klausia R. Badaras. Jis kalba su liūdesiu ir sarkazmu, nes Lietuvoje nediagnozuojame šios grupės medžiagų, o ji Europoje net tarp opioidų laikoma pačia baisiausia. Nors jau dešimt metų Vilniuje turime laboratoriją, kuri leistų tiksliai identifikuoti NPS, atrandama kliūčių, o gal priežasčių jos nenaudoti.
Antrojo dešimtmečio pradžioje, kai pradėjo mirti intraveninių narkotikų vartotojai, visi kalbėjo apie „stipresnį heroiną“. „Heroinas negali būti stipresnis už heroiną, kaip vanduo negali būti šlapesnis už vandenį“, - sako R. Badaras. Į rinką atėjo fentaniliai, bet mes jų nediagnozavome. „Ir kai pradėjome diagnozuoti, staiga pasipylė… Lygiai tas pats bus, kai pradėsime diagnozuoti nitazenus - pasirodys, kad jie jau valdo didžiąją dalį rinkos. Nes Europoje jie, nebe fentaniliai, kurių dar nepradėjome bijoti, jau sudaro didžiąją naujų medžiagų dalį“, - perspėja toksikologas. Keičiasi ne atskiros medžiagų grupės, o sistemos.
„Be to, šiuo metu paplitęs naujas vartojimo formatas. Anksčiau, jeigu būdavo vartojami stimuliantai - tai stimuliantai, jei slopinamieji - tai slopinamieji, o dabar vartojami mišiniai, kuriuos vadinu „šaltibarščiais““, - aiškina R. Badaras. Neseniai jam teko bendrauti su San Francisko analitinės laboratorijos vedėju daktaru Roy‘umi Gerona. Jie tyrė žmones, kurie manė vartoją vieną medžiagą, o laboratoriniai tyrimai parodė vidutiniškai šešias medžiagas, daugiausiai - dešimt. Šioje laboratorijoje nustatyta apie 1470 skirtingų psichoaktyviųjų medžiagų iš biologinių terpių, o Lietuvoje nustatomas jų skaičius vos dviženklis. „Apie tai, kad vartotojas nežino, ką vartoja, nėra net kalbos. Bėda, kad pardavėjai nežino, ką parduoda“, - pabrėžia gydytojas.
Senųjų medžiagų tradicijos tęsėsi dešimtmečiais ar šimtmečiais, o dabar vyksta taip: prieš pusmetį sugalvojo, prieš du mėnesius pagamino, užvakar pardavė, šiandien - ligoninėje. Ką galima žinoti apie poveikio specifiką? Juolab kad negalima tos medžiagos išgryninti. „Gaudome katę tamsiame kambaryje - ir gal net katės ten nėra, gal peliukai ar šuniukai“, - metaforiškai situaciją apibūdina R. Badaras.
„Ką dabar visi daro? Skrolina. Rezultatas turi būti greitas“, - svarsto R. Badaras. Jeigu nerado, ko ieškojo pirmame puslapyje, antrame niekas nebeieško. „Ne veltui juokaujama, kad į klausimą, kur geriausiai saugoti valstybės paslaptis, atsakoma: antrame Google puslapyje, nes ten niekas nežiūri“, - sako jis. Anksčiau vartotojai sakydavo: „noriu pakaifuoti“, „apsinešti“, „atsipalaiduoti“. O dabar vartojamas tik vienas terminas - „daužtis“, „apsidaužti“. Terminologija daug pasako apie vartojimo priežastis. Informacinė intoksikacija šiandien yra tokia didelė, kad žmonės pasąmonėje nori „nusidaužti“. Kaip tos trys beždžionytės - užsidengti akis, ausis, burną, izoliuotis nuo visų informacijos srautų ir „daužytis“.
Senųjų medžiagų veikimas bent jau prognozuojamas, o naujųjų - gąsdina. Jeigu ateidavo alkoholio ar heroino vartotojas, žinai, kad jis jau turi tam tikrą „stažą“, patirtį. Dabar pagalbos kreipiasi tie, kurių „stažai“ itin trumpi, beveik visiems diagnozuota gretutinių, dažniausiai psichinių ligų. „Ar galime prognozuoti, kur tai nuves? Sakyčiau, kad prasidėjo naujas etapas, kurį pavadinčiau „šaltibarščiais“ - vartojama bet kas“, - teigia R. Badaras. Kiekvienas daro savo mišinius. Nebeliko siužetinės linijos. Lieka tik tikslas - „daužytis“. Kažkas panašaus į Brauno dalelių judėjimą. Todėl ir poveikis gali būti slopinantis, tada staiga stimuliuojantis ir vėl slopinantis. Vartojantys NPS nardo kaip delfinai: iš komos į sujaudinimą, iš sujaudinimo į komą.
Būna, atveža vartotojus, ištiktus tokios psichozės, kad laiko žmogų ne dviese, ne keturiese, o šešiese ar aštuoniese. Vieną kartą dešimt vos išlaikė… Tai žvėriškas protrūkis, kai pasireiškia nesuvokiama prigimtinė jėga, kai protas visiškai nevaldo žmogaus, net balsai keičiasi. Anksčiau R. Badaras sakydavo, kad vartotojai nenaudoja agresijos be tikslo. Dabar taip nebėra: žmogus gali susimušti su automobiliu, su stulpu, su stiklais, veidrodžiais… Socialiniuose tinkluose galima rasti vaizdo įrašų, kaip žmogus laksto po gatvę, puldinėja mašinas, bando jas stumdyti, kandžioti. Toks yra tipiškas sintetinių katinonų poveikis. Tokiems žmonėms reikia ne policijos, o gydymo. Po tokių psichozių lieka labai nedaug laiko gelbėti sveikatą ir gyvybę, jau nekalbant apie mąstymo kokybę.
„Tiesiog neliesti tų medžiagų“, - sako Robertas Badaras. O tėvai dažnai daro didelę klaidą. Jie mato, kad vaikui blogai, juk psichozės nepaslėpsi, bet bijo pasekmių - kas nutiks, jei pakvies pagalbą, jaudinasi dėl šeimos garbės, dėl ateities. Ką galime padaryti, kad kiltų mažiau tokių problemų? „Labiausiai man suprantamas vadinamasis „Zero Vision“ - Skandinavijos nulinės tolerancijos principas - visomis teisinėmis galiomis priešintis vartojimui. Tokia nuostata turi būti deklaruojama garsiai, ne kaip „savaime suprantama““, - pabrėžia gydytojas. Kitas dalykas - reikia bijoti mokyklų, kuriose „viskas gerai“, kuriose „to nėra“. Nes nėra Lietuvoje mokyklos, kurioje nebūtų problemų dėl NPS vartojimo. „Jei žmonės nemato problemos, ilgai jos ir nematys“, - teigia jis. Reikia suprasti, kad kalbant apie NPS nėra renkamasi tarp gero ir blogo, bet tarp sudėtingo ir labai pavojingo. O sudėtinga situacija reikalauja sudėtingų sprendimų, kurie nebūtinai bus malonūs.
Elektroninės cigaretės: mitai ir realybė
Didžioji pasaulio valstybių dalis taiko elektroninėms cigaretėms įvairius draudimus su labai retomis išimtimis vienai ar kitai medžiagai. Lietuvoje mokyklos jau kelinti metai imasi labai sėkmingų priemonių. Pagrindinė forma, per kurią ateina naujos psichoaktyviosios medžiagos, yra elektroninės cigaretės ir visi nelegalūs jų priedai. „Reikia užmiršti tuos nusikalstamus melus, kad draudimai neveikia“, - kategoriškas R. Badaras. Būtent per elektronines cigaretes visame pasaulyje jau 10 metų paaugliai ir jauni suaugusieji vartoja įvairiausias medžiagas. Dažniausiai tai - sintetiniai kanabinoidai. Taip daro reklamų aukos. Jie priima pardavėjų brukamus sprendimus ir galvoja, kad nusprendė patys.
Visų pirma, jokių įrodymų, kad elektroninių cigarečių žala mažesnė, nėra. Jau dabar apie žalos mažinimą net politikai nebešneka. Be to, Europos pediatrijos akademija padarė išvadą: vienkartinis elektroninės cigaretės vartojimas vaikui yra pavojingesnis negu vienkartinis klasikinės cigaretės vartojimas. Antras jų teiginys: elektroninės cigaretės jokiu būdu nėra saugesnės kalbant apie ilgalaikį vartojimą. Kodėl? Pas pediatrus atveža vaikus su psichozėmis, apalpimais, traumomis. Taigi, elektroninių cigarečių „sveikumas“ - jau nebe pasakos, o paprasčiausias melas.
„Turbūt sunku patikėti, kad elektroninės cigaretės gali daryti tokią žalą - saldu, skanu, negi gali būti blogai? Galiu pateikti šio technologinio klystkelio pavyzdį - tai fenomenas EVALI“, - pasakoja R. Badaras. 2019 metais JAV pasirodė pranešimų apie pirmąsias mirtis, kurias sukėlė elektroninės cigaretės: 68 mirusieji, vidutinis amžius - 22 metai. Paaiškėjo, kad dėl to kaltas vitaminas E, be kurio paprastai mes neišgyventume. Taigi, gamintojai, norėdami gero, į elektronines cigaretes pridėjo vitamino E. Jie manė, kad nebūtinai turime valgyti vitaminus, galime juos inhaliuoti. Šis eksperimentas kainavo 68 gyvybes. Pasirodo, įkvėptas vitaminas E sukelia negrįžtamų pakitimų plaučiuose ir žmogus žūsta. Kai iš cigarečių buvo pašalintas vitaminas E, mirtys liovėsi.
Visi kalba, kad elektroninės cigaretės yra naujas išradimas. „Tai melas“, - teigia R. Badaras. Pirmasis patentas Herbertui Gilbertui duotas 1965 m. rugpjūčio 17 d., net R. Badaro tėvai pažymą apie jo gimimą gavo vėliau. Gilbertas sukūrė aparatą su glicerinu, jis leido dūmus kaip diskotekoje, bet jo niekas nepirko. Tik po 40 metų, 2003-iaisiais, su Gilbertu susisiekė kinų vaistininkas Hon Likas, kuriam šis ir padovanojo visus savo išradimus. Kinai į elektronines cigaretes pridėjo nikotino, skonių ir kvapų. O vietoj glicerino, kuris buvo per brangus, ėmė papildomai naudoti propilenglikolį.
Priklausomybė nuo vaistų ir mitai apie alkoholį
Dar viena problema, kurią akcentuoja R. Badaras, yra priklausomybė nuo vaistų. Pagal raminamųjų vaistų vartojimą Lietuvos moksleiviai daugiau negu du kartus lenkia Europos vidurkį - tai atskleidžia tyrimai. „Kodėl? „Daužomės“, o po to raminamės? Vaikai „daužosi“, tėvai raminasi? Kas duoda tuos raminamuosius vaikams? Juk mažai tikėtina, kad tokiais kiekiais moksleiviams juos skiria gydytojai“, - svarsto toksikologas. Gal tai vyksta todėl, kad dažnai manome ir sakome, kad narkotikai - blogis, o vaistai - gėris, ir kuo daugiau vaistų, tuo daugiau sveikatos?
Vėl kyla klausimai: iš kur tų vaistų gaunama, kur yra tie nelegalūs tiekimo šaltiniai? Internetas, Kalvarijų turgus, „patikimi“ draugų draugai? Europoje iki ketvirtadalio nelegaliai parduodamų vaistų yra padirbti. Nutraukti vaistų, ypač raminamųjų, vartojimą, kur kas sunkiau nei heroino ir opioidų tiek dėl biochemijos, tiek dėl psichologinės vergystės, vadinamojo Stokholmo sindromo: „Čiagi vaistai. Man juos gydytojas išrašė.“ „Taip, gydytojas juos gal ir skyrė prieš penkerius metus, tačiau dabar kur juos perkate?“ - klausia R. Badaras. Receptiniai vaistai, kaip žinia, sukelia ne ką mažesnes problemas, nei alkoholio vartojimas. O kol kas turime daugiau kalbėti apie lietuvių vaistų vartojimo kultūrą.
Svaiginimosi vaistais būdas labiau paplitęs tarp paauglių, o paauglių tyrimai rodo, kad taip svaigintis labiau linkusios merginos. „Sakau moteriškas „nuvažiavimo“ variantas“, - sako gydytojas. Lietuva - ne tik drąsi, bet ir laisva šalis. O kadangi laisva, tų preparatų galima įsigyti ne tik vaistinėj su receptu, bet ir turguje - jau be recepto. „Kam man eiti pas kvailą piktą daktarą? Geriau nueisiu pas turgaus „močiutę“, kuri žino geriau ir turi tai, ko reikia“, - ironizuoja R. Badaras. Lietuvos sveikatos apsaugos padėtis tokia, kad tenka eiti į kompromisus. Nori padaryti kaip geriau, o išeina ne visada taip. Kartais bandai sutaupyti, o galiausiai išleidi dar daugiau. „Bet kam gi tikėti medikais, jei veikia reklama. Viena tabletė ir visos problemos išspręstos“, - pastebi jis.
"Pasitikiu mokslu": Kodėl toksikologai nebespėja su psichoaktyvių medžiagų „madomis“?
Kitos priklausomybės ir kepenų cirozė
Vienu metu buvo išpopuliarėjusios ir liekninamosios piliulės, kurias kūno linijoms padailinti rinkdavosi ne tik moterys, bet ir vyrai. „Mano praktikoje yra buvę keletas atvejų, kuomet po tokio lieknėjimo teko gydytis reanimacijoje“, - prisimena R. Badaras. Nuo tokių preparatų atsiranda drebulys, prakaitavimas, karščiavimas, viduriavimas, seilėtekis. Literatūroje net aprašomi mirties atvejai. Dažniau su sveikata „prisižaidžia“ norinčios svorio numesti moterys. Tačiau gyvybei pavojingos būklės nėra ypač dažnos. Į gydytojus toksikologus per metus kreipiasi po du tris tokius pacientus. Žmonės turėtų suprasti, jog piliulė negali išspręsti to, ko pats negali išspręsti savo valia. Žmogus galvoja, kad gyvens neuždarydamas šaldytuvo, išgers piliulę ir plonės.
Toksikologai pastaruoju metu nemažai kalba apie jaunų žmonių kepenų cirozę. „Esu matęs žmonių, kurie geria kelis dešimtmečius vos ne kasdien ir jų kepenys kaip kūdikio. Esu matęs devyniolikmečius, mirštančius nuo kepenų cirozės. Nėra tiesioginio sąryšio tarp dozės ir pasekmės. Bet į klausimą galima atsakyti perfrazuojant žinomą posakį - lašas po lašo ir lietuvį pratašo“, - sako toksikologas dr. Robertas Badaras. Jei alkoholį pradeda vartoti net ne paaugliai, o vaikai, kodėl stebimasi tokiomis diagnozėmis? Nesvarbu, kokį alkoholį tas jaunuolis vartoja, problema yra ta, kad jis jį vartoja. „Kodėl jaunimas tiek daug maukia? Tai jau klausimas daugybei įvairių institucijų ir ten dirbančių žmonių, kurie turėtų stengtis užtikrinti, jog taip nebūtų“, - pabrėžia jis.
Kepenys yra labai „moteriškas“ organas - jos tolerantiškos, geros, atlaidžios. Jei su jomis elgiesi gerai, jos gali grįžti į ankstesnę būseną. Kalbant apie kepenų pažeidimus, reikia pasakyti, kad iki kepenų cirozės yra ilgas periodas įvairių pokyčių: iš pradžių būna kepenų suriebėjimas, paskui hepatitas ir galiausiai kepenų cirozė. Su alkoholio vartojimu šalyje stengiamasi kovoti, svarstomi reklamos draudimai, akcizų didinimas. Tačiau Robertas Badaras atkreipia dėmesį, kad yra Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos, kurios nelabai sudėtingai įgyvendinamos. Pirmiausia tai prieinamumo ribojimas, reklamos draudimai ir mokesčiai. Šie dalykai seniai visiems žinomi, tik priemonių nelabai imamasi. Alkoholio pardavimai didelis verslas ir vos imantis kokių priemonių iš karto visi rėkia.
Tarkim, kalbant apie alkoholio prieinamumą Norvegijoje yra maždaug 400 vietų, kur galima įsigyti alkoholio, tuo tarpu Lietuvoje daugiau nei 14 tūkst. Žvelgiant į skaičius, manau, viskas ir taip aišku. Maža to, kelerių metų studijos rodo, kad alkoholio įpirkimo galimybės gerėja, tai yra žmonės po truputį daugiau uždirba, o alkoholis taip nebrangsta. Pasiūla formuoja paklausą. Pacientų kiekiai išlieka labai panašūs tiek vasarą, tiek žiemą. Tiesa, į skyrių žmonės dažniau pakliūna ne todėl, kad prisigeria ir apsinuodija, o dėl ilgalaikio alkoholio vartojimo komplikacijų. Be to, šiandien alkoholis nėra vienintelė medžiaga, kuria svaiginamasi. Galima sakyti, pastaruoju metu - net ne pagrindinė.
Mitai apie sveikatą ir visuomenės atsakomybė
Yra sukurta daugybė mitų, pavyzdžiui, kai policija sustabdo neblaivų politiką prie vairo, jie visi kaip vienas teisinasi, jog nieko negėrė, tik lašus nuo širdies. „Oi, panacėja nuo visų ligų - širdies lašai, kurie iš tiesų net ne vaistas. Man sunku suprasti, kaip lietuviai be jų išgyvendavo anksčiau. Mistika“, - stebisi R. Badaras. Grįžtant prie politikų, jis sutinka, kad jie gal nebūtinai turi būti labai protingi, na, bet skaityti, pykit nepykit, turi mokėti. Ant tų lašų aiškiai parašyta, kad sudėtyje yra 61 procentas alkoholio. „Tai jei jau išgėrei lašų gal nesėsk vairuoti?“ - klausia gydytojas.
Mitų yra sukurta tiek daug, kad visus juos perskaičius galima juoktis labai ilgai. Kaip kad pavalgęs riebiau, neprisigersi. „Juokinga. Valgyk tu nors muilą ar tualetinį popierių ar maitinkis nors ir aktyvinta anglim, alkoholio poveikis bus toks pat“, - juokauja Robertas Badaras.
„Čia panašiai kaip su karu Ukrainoje - dabar yra toks laikas, kai negali išlaikyti neutralumo ir sakyti: „Manęs tai neliečia.“ Tai liečia visus“, - teigia gydytojas. Šiandien vyksta cheminis karas ir turi pasirinkti, kurioje pusėje kovoji. Visuomenė yra brandi tiek, kiek gali apginti savo silpniausius. „Vis girdžiu: „Tai mūsų neliečia“ arba „Mano vaikas protingas.“ Atsakau, kad šiuo atveju būtų geriau, jei tie vaikai būtų durni“, - sako R. Badaras. Kai kurios studijos rodo, kad paaugliams, kurių IQ 15 balų aukštesnis nei vidutinis, rizika pradėti vartoti psichoaktyviąsias medžiagas yra dvigubai didesnė. Taigi, ne matematika yra pagrindinis rodiklis, o mokyklos bendruomenės požiūris į vartojimą. Jei mokykla laikosi aktyvios pozicijos ir turi vartojimo prevencijos veiksmų planą - viskas gerai.
Pasak Roberto Badaro, būti geru mediku padeda visumą sudarančių dalykų triumviratas: žinios, patirtis, nuostatos. Tačiau jis neabejoja, kad tikras profesionalas turi mokėti ir ilsėtis. Dėstytojas savo atostogas mėgsta leisti su šeima, aktyviai ir įdomiai keliaudamas, sportuodamas.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
