Bona Sforca: Renesanso Karalienė Lietuvos ir Lenkijos istorijoje

Bona Sforca gimė toli nuo Lietuvos - Šiaurės Italijoje, Lombardijos regione esančiame Vidževane. Čia iki šiol stūkso viena iš daugelio kadaise labai galingos, turtingos ir įtakingos Sforcų giminės pilių. Bona Sforca buvo šeštojo Milano kunigaikščio Džano Galeaco Sforcos ir Izabelės Aragonietės dukra. Mergaitės tėvas buvo Milano kunigaikštis Džanas Galeacas Sforca, mama - Neapolio karaliaus Alfonso II dukra Izabelė Aragonietė. Jos motina, Izabelė Aragonietė, buvo Neapolio karaliaus Alfonso II dukra.

Tėvas mirė, kai mergaitei nebuvo nė metų. Bona gimė praėjus trims mėnesiams po tėvo mirties ir jau nuo pat mažens buvo įtraukta į politinės galios žaidimus. Jos dėdė Ludovico Sforza motinai suteikė Bario ir Rosano titulus. Ludovico Sforza valdė kaip Bonos tėvo regentas ir vėliau uzurpavo Milano sostą. Būtent dėl šios Ludovico uzurpacijos Bonos šeima pasitraukė į pietvakarius nuo Milano esantį Vidževano miestą, kuriame Bona ir gimė. Atvykimas į Barį abiems reiškė valdžios praradimą, tremtį. Bona Sforca - istorinė asmenybė, siejanti Lietuvą su Apulijos regiono sostine Bariu. Kilusi iš garsios Milano Sforcų giminės, Bona Sforca po tėvo mirties persikraustė gyventi į Barį, kurį valdė Bonos motina. Bona augo stiprių moterų ir silpnavalių vyrų pavyzdžiu. Sforzų dinastija Milano kunigaikštystę valdė 1450 - 1535 metais. Sforzų pirmtakas, Muzio Attendolo Sforza, 1441 metais santuoka užtikrino Milano sostą savo šeimai. Tokia puiki nuovoka politikoje buvo būdinga visai šeimai. Vyriškosios lyties atstovai buvo ne tik Milano, bet ir kitų kunigaikštysčių valdovai ar net įtakingi bažnyčios pareigūnai.

Išsilavinimas ir ankstyvosios nelaimės

Mergina gavo puikų Renesanso epochos išsilavinimą, studijavo antikos autorių ir vėlesnių laikų švietėjų darbus, susipažino ne tik su filosofija, bet ir su teologija. Taip pat ji buvo mokoma valstybės valdymo pagrindų, istorijos, teisės, geografijos, ispanų, lotynų ir senovės graikų kalbų, įvairių menų bei daugelio kitų dalykų. Bonos asmeniniai mokytojai buvo garsūs Renesanso švietėjai, pavyzdžiui, žymus literatas Krizostomas Kolona, skiepijęs mergaitei meilę poezijai. Mergina gavo puikų humanistinį išsilavinimą. Puikiai mokėjo lotyniškai ir ispaniškai, studijavo teisę, istoriją, gamtos mokslus, netgi teologiją. Domėjosi muzika ir giedojimu. Jos pomėgiu buvo žirgai, šunys ir medžioklė. Ji buvo judri, mėgo jodinėti, medžioti.

Šeimos gyvenimas buvo išties nesėkmingas: dvi Bonos sesutės mirė dar kūdikystėje. 1510 m. labai sunkiai susirgo ir tuomet šešiolikmetė kunigaikštytė Bona. Motina kvietė geriausius gydytojus ir meldė Viešpaties malonės. Jos prašymu viename garsiame vienuolyne nuolatos buvo meldžiamasi, kad jaunoji Bona išgyventų. Kai mergina pasveiko, kartu su mama apsilankė tame vienuolyne ir jam gausiai paaukojo. Praslinkus vienai nelaimei, laukė kita tragiška žinia: 1512 m. medžioklės metu nukritęs nuo žirgo labai sunkiai susižalojo ir netrukus mirė 21-erių Bonos brolis Frančeskas. Po tragiškos sūnaus žūties motina visą savo dėmesį skyrė vieninteliam likusiam vaikui - Bonai.

Santuoka su Žygimantu Senuoju ir atvykimas į Lenkiją

Mama ne tik lavino dukrą, bet ir dairėsi žento. Iš pradžių buvo svarstomos kelių itin kilmingų italų kandidatūros, tačiau galiausiai jau į senmergės statusą ėmusi pretenduoti 24-erių Bona buvo ištekinta už kur kas vyresnio vyro - našliu tapusio Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Senojo. Izabelė Aragonietė tikėjosi Boną ištekėti už Milano kunigaikščio Maksimiliano Sforzos. Ši sąjunga būtų įteisinusi hercogą Maksimilianą kaip teisėtą Milano valdovą. Bonos Sforzos ir Žygimanto Senojo santuokos derybose dalyvavo ne tik kiekvieno iš jaunųjų atstovai, bet ir Šventosios Romos imperijos pasiuntiniai. Šventosios Romos imperatorius Maksimilianas II nenorėjo, kad Lenkijos karalius vestų Habsburgaitę. Imperatorius siekė užkirsti kelią Habsburgų dinastijos galios didėjimui. Šventosios Romos imperatorius sudarė galimų nuotakų Žygimantui Senajam sąrašą, į kurį buvo įtraukta Sforza. Bonos motina Izabelė Aragonietė į Žygimanto Senojo dvarą atsiuntė ilgametį mergaitės mokytoją Crisostomo Colonną.

Santuoka su Žygimantu Senuoju Bonai buvo politiškai naudinga. Žygimantas, vyresnis net 27 metais, Bonai tiko į tėvus, bet tokios santuokos tarp karališkojo kraujo asmenų tuomet nieko nestebino. Jam tai nebuvo pirmoji santuoka. Pirmoji valdovo žmona buvo vengrė Barbora Zapojaja. Su ja Žygimantas susilaukė dviejų dukterų. Deja, vos po trejų santuokos metų, 1515-aisiais, Barbora mirė. Šioje santuokoje gimusi vyresnė duktė Jadvyga užaugo ir ištekėjo už Brandenburgo kurfiursto Joachimo II Hektoro, o dukra Ona mirė vos penkerių.

Bonos Sforzos ir Žygimanto Senojo santuoka įvyko per procura principu. Tai buvo gan įprasta procedūra kilmingųjų tarpe kuomet jaunieji yra sutuokiami su savo antrosios pusės atstovu. Tokia santuoka buvo laikoma visiškai legalia. Bonos per procura santuokos ceremonija įvyko 1517 m. gruodžio 6 dieną Neapolyje Kapuano pilyje. Vestuvėse Žygimanto Senojo poziciją užėmė jo atstovas S. Ostrorogas.

1518 m. Žygimantas Senasis vedė Boną. Jos kraitis buvo solidus - 100 tūkst. dukatų (auksinių monetų). Susitarus dėl santuokos, Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė praturtėjo ne tik kultūriškai. Bonos kraitį sudarė 100 tūkst. dukatų, teisė pretenduoti į Bario kunigaikštystę ir asmeniniai daiktai, kurių vertė siekė apie 50 tūkst. dukatų. Nors dėl vedybų pasiuntiniai buvo sutarę dar prieš metus, Bonos motina vis atidėliojo dukters išvykimą iš Italijos. Rudenį ji pareiškė, kad šaltą žiemą dukros tikrai neleis į tolimą ir pavojingą kelionę. Kunigaikštienė turbūt norėjo dar bent šiek tiek pabūti su savo vieninteliu išgyvenusiu vaiku. Galiausiai žiemos pabaigoje, 1518 m. vasarį, Bona išvyko iš Neapolio į toli nuo žavingosios Italijos esantį Krokuvos miestą. Kartu su Bona į Lenkiją ir Lietuvą atvyko maždaug tūkstančio italų palyda, kurią sudarė dvariškiai ir patarnautojai. Vestuvių dieną, 1518 m. balandžio 18-ąją, ji buvo karūnuota Vavelio katedroje.

Karalienių motina ir Jogailaičių dinastijos tęsėja

Jaunoji žmona svariai prisidėjo prie Jogailaičių dinastijos tąsos ir pagimdė Žygimantui šešis vaikus. Pirmieji buvo: duktė Izabelė (1519-1559), kuri tapo Vengrijos karaliene. Sūnus Žygimantas Augustas (1520-1572) tapo Lenkijos ir Lietuvos valdovu. Duktė Sofija (1522-1575) tapo vokiškojo Braunšveigo kunigaikštienė. Onai (1523-1596) teko būti net dviejų Lenkijos ir Lietuvos valdovų - skandalingojo Henriko Valua ir iškiliojo Stepono Batoro - žmona. Duktė Kotryna (1526-1583) tapo Švedijos karaliene.

Beveik kasmet gimdžiusi Bona gal būtų pasivijusi ir savo anytą, Kazimiero Jogailaičio žmoną Elžbietą Habsburgaitę. Ši moteris, praminta karalių motina, pagimdė šešis sūnus ir septynias dukteris. Tačiau Bonai pakišo koją nelaimingas atsitikimas. Nepaisydama nėštumo, medžioklės metu ji jojo žirgu ir nukrito. Trauma sukėlė priešlaikinį gimdymą. Taip 1527 m. gimė paskutinis vaikas, sūnus Albrechtas. Kūdikį dar spėjo pakrikštyti, tačiau jis mirė praėjus vos kelioms valandoms po gimimo. Turėti daugiau vaikų Bona negalėjo.

Bonos Sforcos vaikai

Įtaka Lenkijos ir Lietuvos valstybei bei reformos

Bona Sforca paliko ryškų pėdsaką ne tik karališkosios šeimos, bet ir visos Lenkijos ir Lietuvos valstybės gyvenime. Ji buvo veikli, ambicinga, savo siekiu aktyviai dalyvauti svarbiausiuose valstybės gyvenimo procesuose niekuo nenusileido savo vyrui. Bonos toli gražu netenkino vien Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio vaikų motinos vaidmuo. Žygimantas Senasis ir Bona siekė stiprinti Lenkijos ir Lietuvos valstybės galybę, maža to, padaryti Jogailaičiams pavaldžią ne tik Lenkiją ir Lietuvą, bet ir Čekiją bei Vengriją. Karalienė Bona Sforca - viena žymiausių ir aktyviausių Lenkijos ir Lietuvos DK valdovių. Ji suvaidino reikšmingą vaidmenį XVI a. pr. valstybių politiniame, ūkiniame ir kultūriniame gyvenime. Tai buvo pirmiausia talentinga politikė, suvokusi dinastijos interesus ir bandžiusi juos realizuoti. Stiprindama valdovo galią siekė asmeninės valdžios. Bonos Sforza vyrui darė didžiulę įtaką. Ji gerai susipažino su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos politine struktūra.

Bonos Sforza politinę veiklą derino su išmoninga ekonomine veikla. Gaudama ir parduodama žemes (1536 m. Žygimantas Senasis įgaliojo ją išpirkti didžiojo kunigaikščio įkeistus dvarus) ji sutelkė didžiules valdas, ypač abipus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos sienos. Valdovo rankose sutelkusi didžiules žemės valdas abipus Lenkijos ir Lietuvos sienos, Bona karaliaus dvaruose pradėjo revoliucingą ir labai efektyvią valakų reformą. Didžiausią revoliuciją Lietuvai Bona atnešė žemės ūkyje. Būtent jai turėtume skirti didžiąją dalį Valakų reformos laurų. Bonos Sforzos iniciatyva buvo įvestas naujas žemės matavimo vienetas - valakas. Iki tol šešiolikto amžiaus LDK žemės neturėjo standartinių žemės matavimo vienetų. Dėl to iškildavo nesutarimai tarp kaimynų ar net karai tarp kunigaikščių. Bona pasirūpino, kad kiekvienas žemvaldys turėjo dokumentais įrodyti savo žemių dydį ir teisėtumą. Jeigu kunigaikštis nesugebėdavo dokumentiškai įrodyti teisės į žemes, tos valdos buvo priskiriamos karūnos globai. Bonos parinkti gabūs ekonomistai 1552-55 m. jos valdose įvykdė Valakų reformą. Jau Žygimanto Senojo valdymo pabaigoje buvo pradėtos dėti pastangos būsimai Valakų reformai. Ši reforma buvo ne žingsnis, o visas šuolis pirmyn. Profesoriaus Alfredo Bumblausko teigimu tuometinių lietuvių arklai buvo atsilikę apie 600 - 700 metų nuo Sforzai įprastų ūkininkavimo būdų. Ši agrarinė revoliucija buvo neapsakomai reikalinga Lietuvoje, o ypač Žemaitijoje.

Būtent lietuviškoje ir lenkiškoje Suvalkijoje jau maždaug 1536 metais buvo pradėta revoliucinė trilaukė sėjomaina. Toks ariamosios žemės dirbimo būdas leidžia padidinti dirvos derlingumą periodiškai keičiant augaliją. Bonos valdų eksperimentas buvo sėkmingas. „Buvo pastebėta, kad tam tikrose Žemaitijos žemėse nebuvo pastatyta nei viena bažnyčia. Tai buvo dar vienas kardinalus kontrastas Bonai, kuri atvyko iš Leonardo da Vinčio laikų Italijos su giliomis katalikybės tradicijomis. Žemaitija, kuri krikštą priėmė vos prieš amžių, tebesimeldė stabams. Bona ir jos matininkai tapo bažnyčių steigėjais, kurie žemaičiams skleidė Dievo žodį“, - ITLIETUVIAI.IT sakė prof. A. Bumblauskas. Bona rūpinosi miestų plėtra, siuntė gabius bajoraičius mokytis į užsienį. Rėmė Katalikų Bažnyčią, bet palaikė ryšius su protestantais (užtarė Abraomą Kulvietį).

Puikiai išsilavinusi Bona iš Italijos atsivežė ne tik įspūdingą kraitį, bet ir novatoriškų idėjų. Lietuvai ir Lenkijai ji nusipelnė kaip kultūros globėja, atnešusi virtuvės ir net žemės ūkio pokyčius. Bonos laikų stalo etiketą esame įpratę sieti su šakute. Istorikai turi kelias versijas, kaip šakutė atsirado Lietuvoje. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų istorikai kelia versiją, kad prie Bonos dvariškiai pradėjo naudoti XVI a. pirmosios pusės dvišakę šakutę. Lietuvių ir lenkų dvariškiai buvo įpratę valgyti rankomis ir stokojo stalo etiketo. Bonai susituokus su Žygimantu Senuoju mūsų nacionalinė virtuvė atrodė kitaip, nei dabar. LDK gyventojai valgydavo sunkiai ir sočiai, vartojo daug mėsos ir duonos, daržovių racionas buvo menkas. Bona pakeitė lietuvių valgymo įpročius. Bona iš Italijos atsivežė įvairių vaisių ir daržovių sėklų.

Pagal karalienės nurodymus Vilniuje rekonstruoti Žemutinės pilies rūmai, atstatyti valdovų rūmai Gardine, kur pastatyta bažnyčia. Vilniaus Valdovų rūmuose renesanso rekonstrukcijų metu jai buvo pastatytas aptvertas sodas. Į šį sodą karalienė patekdavo laipteliais nusileidusi tiesiai iš savo kambarių. Būtent jos iniciatyva buvo pastatyti laipteliai, vedantys tiesiai iš jos bokšto kambarių į asmeninį sodelį. Bona fundavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto antkapį Vilniaus katedroje, rūpinosi Valdovų rūmų rekonstravimu. Maždaug 1530 metais Bonos rūpesčiu buvo įamžintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo atminimas. Vytauto antkapinis paminklas buvo užsakytas pas vieną italų meistrą. Deja, tačiau šis lotyniškas paminklas neišliko iki mūsų dienų. Antkapis buvo sunaikintas XVII a. Iš Italijos vežti paveikslai, kolekcionuotos brangenybės, antikvariniai daiktai (vazos), gobelenai, remti literatai.

Santykiai su sūnumi ir Barboros Radvilaitės istorija

Ambicinga valdovė darė didžiulę įtaką savo vyrui karaliui Žygimantui Senajam. Ugningo būdo italė nevengdavo sukelti ir rimtų barnių. Paskutiniais gyvenimo metais Žygimantas Senasis dažnai tiesiog numodavo ranka ir leisdavo žmonai veikti savarankiškai: „Ai, daryk, kaip nori.“ Dėl valdovei netradicinės didelės įtakos politikoje amžininkų buvo labai nemėgstama. Bonos Sforza buvo nemėgiama lenkų dvare, kuriame ją vadino itališka gyvate. Bona buvo laikoma emocinga ir perdėtai valdinga svetimšale moterimi. Dideliam lenkų šlėktų nepasitenkinimui kiekvienas Žygimanto Senojo valdymo pabaigoje priimtas sprendimas turėjo būti aptartas su Bona. Tačiau ją palaikė LDK didikai. Patys lenkų istorikai tik neseniai pakeitė savo požiūrį į Boną Sforzą. Lietuvių istoriografijoje ji yra moteris, į Lietuvą atvežusi Europinę kultūrą, šokius, architektūrą ir praplėtusi mūsų virtuvę. Labai ilgą laiką lenkų istorikai šią istorinę asmenybę prisiminė neigiamai. Jos amžininkų lenkų didikų nepasitenkinimas valdovės valdingumu ir kišimusi į politiką ilgainiui paliko istorinį šleifą. Pati Bona į lenkų dvarą atvyko iš labai išsilavinusios ir pažengusios aplinkos, kurioje moteris buvo matoma daugiau, nei tik žmona.

Nors pirmus dešimt santuokos metų Bona Lenkijoje augino vaikus, ji rūpinosi renesanso Valdovų rūmų statyba. Tokios statybos buvo skirtos užtikrinti, kad Lietuvoje būtų tinkama rezidencija jai ir vaikams. Geri santykiai su lietuvių didikais Bonai buvo būtini siekiant užtikrinti sėkmingą sūnaus Žygimanto Augusto kelią į Lenkijos karaliaus sostą. Bona siekė sukelti spaudimą lenkų didikams išrinkti sūnų valdovu. Jeigu LDK kunigaikštis būtų nepaskelbtas Lenkijos karaliumi, tai būtų sumažinę lenkų įtaką Lietuvoje. Žygimantui Senajam patvirtinus I-ąjį Lietuvos statutą lietuviai siekė turėti savą valdovo dvarą.

1548 m. balandžio 1 d. Krokuvoje mirė Žygimantas Senasis, sostą perėmė vienintelis jo sūnus. Deja, Žygimantas Augustas, sietas su giminės galios plėtros planais, tapo paskutiniu Jogailaičių atstovu Lenkijos ir Lietuvos soste. Lietuviams Bona visų pirma žinoma kaip Žygimanto Augusto motina ir esą pikta Barboros Radvilaitės anyta, netgi įtariama marčios nunuodijimu Krokuvos Vavelio pilyje. Beletrizuotą šią istoriją žino daugelis. Vos aštuonerių Žygimantas Augustas buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o sulaukęs 23-ejų apsigyveno Vilniuje. Po tėvo mirties jis turėjo perimti ir Lenkijos sostą. Gyvendamas Vilniuje, Žygimantas Augustas išpuoselėjo Valdovų rūmus, įkūrė puikią biblioteką. Būtent su Vilniumi susijusi ir garsioji jaunojo valdovo ir jaunos našlės Barboros Radvilaitės-Goštautienės meilės istorija.

Anksti netekęs pirmosios žmonos Elžbietos Habsburgaitės, Žygimantas Augustas Vilniuje slapta vedė Barborą, o po tėvo Žygimanto Senojo mirties, nepaisydamas motinos Bonos ir lenkų didikų pasipriešinimo, pasiekė, kad Barbora 1550 m. Krokuvoje būtų karūnuota. Vos po metų netekęs mylimosios, Žygimantas Augustas pėsčiomis lydėjo jos karstą iki Vilniaus ir liūdėjo dėl žmonos netekties visą gyvenimą. Žinoma, kad Bona apskritai nemėgo savo marčių. Savo sūnų Žygimantą ji labai mylėjo, o štai su marčiomis, Bonos nuomone, jai nesisekė. Elžbieta Habsburgaitė, kaip paaiškėjo, buvo epileptikė. Žygimantas vaikų su ja nesusilaukė. Anksti mirus pirmajai žmonai, jis galėjo pretenduoti į labai sėkmingas dinastines vedybas su kuria nors iš Europos karalaičių. Tačiau įsimylėjo Barborą Radvilaitę - Lietuvos didikų giminės atstovę. Tai buvo baisus smūgis Bonos siekiams kitaip planuoti sūnaus ateitį ir rasti jam politiškai naudingesnę vedybų partnerę. Vien dėl to Bona galėjo nemėgti Barboros. Įprasta Boną kaltinti dėl ankstyvos marčios Barboros mirties. Visgi dabar daugelis tyrinėtojų linkę manyti, kad Barboros gyvybė užgeso dėl ligos (tikėtina - gimdos kaklelio vėžio).

1553 m. Žygimantas Augustas vedė trečią kartą. Šįkart jo sutuoktine tapo velionės pirmosios žmonos Elžbietos Habsburgaitės sesuo Kotryna. Tačiau nė su viena žmona Žygimantas Augustas taip ir nesusilaukė vaikų. Galiausiai ir jis pats 1572 m., būdamas 51-erių, apleido šį pasaulį, netrukus mirė ir jo trečioji žmona. Dėl vedybų su Barbora Bona labai susipyko su sūnumi. Jų nuomonės skyrėsi ir įvairiais politiniais klausimais (pavyzdžiui, dėl santykių su Habsburgais). Karštas italės protas, troškęs taip įprastų tėvyneje intrigų, sąmokslų dėl valdžios, puikiai suprato pralaimėjimą. Jos vienintelė viltis ir pasididžiavimas, sūnus Žygimantas pasielgė nekarališkai - nusprendė klausyti širdies balso.

Grįžimas į Italiją ir mirtis

Po jai mestų kaltinimų Barboros Radvilaitės nunuodijimu Bona galutinai susipyko su Žygimantu Augustu ir tapo izoliuota. Šis santykių pašlijimas buvo ne tik dėl mylimosios mirties metamo šešėlio, bet ir dėl kardinaliai skirtingų požiūrių į šalies valdymą. Bona buvo žinoma kaip puiki politikė, turėjusi didelę įtaką Žygimanto Senojo sprendimams. Savo valdymo metu ji paskatino įvairias reformas ir sugebėjo papildyti valstybės iždą. Savo paties valdymo laikotarpiu Žygimantas Augustas slėpė brangenybes Lietuvoje, norėdamas nuo lenkų didikų nuslėpti kiek daug tam buvo išleidžiama. Iš pradžių, išvykusi iš Vavelio, Bona su dukromis kelerius metus gyveno Mazovijoje, galiausiai 1556 m. nusprendė išvykti į gimtąją Italiją, kartu išsivežė ir nemažai turto. Su Žygimantu Augustu susipykusi Bona Sforca 1556 m. su pinigais ir brangenybėmis išvyko į Bario kunigaikštystę.

Bona mirė visiškai vieniša ir savo tarnų apiplėšta - tai nustatė mokslininkai, tyrinėję jos inventoriaus aprašą ir testamentą, kuris, kaip manoma, buvo suklastotas. Testamente beveik nieko nebuvo palikta Bonos vaikams. Deja, tėvyne Bona pasidžiaugė neilgai: vos po metų ji mirė, kaip manoma, nunuodyta savo asmeninio sekretoriaus Džovanio Lorenco Papakodos. Atskleista, kad jis buvo Habsburgų agentas, sufalsifikavęs Bonos testamentą ir galų gale ją nunuodijęs. Viena iš pagrindinių Bonos mirties versijų teigia, kad, nenorėdamas gražinti skolos, Ispanijos karalius papirko Bonos artimo rato žmogų. Bona buvo neteisingai apkaltinta Radvilaitės nunuodijimu, bet būtent ji savo gyvenimą pabaigė nuodų gniaužtuose. Viena iš labiausiai tikėtinų teorijų teigia, kad patikimas Bonos patarnautojas buvo papirktas. Lyg iš pagarbos palaidoti ją nuspręsta Šv. Mikalojaus bazilikoje.

Atminimas ir palikimas

Vilniaus miesto savivaldybės taryba pritarė Istorinės atminties komisijos siūlymui - Valdovų rūmų muziejaus skverą pavadinti Bonos Sforcos vardu. 2021 m. Valdovų rūmų muziejaus renesansiniame sode buvo atidengtas Bonos Sforcos bareljefas iš bronzos ir marmuro, auksuotas ir padengtas emaliu (skulptorius - Jonas Gencevičius). B. Sforca buvo palaidota Šv. Mikalojaus bazilikoje Baryje (Italijoje). Florentiečio meistro Santio Guccio sukurtą antkapį pastatė dukra, Lenkijos karalienė, Lietuvos dk Ona Jogailaitė. Šv. Bonos Sforzos antkapis su jos pačios skulptūra viduryje, Šv. Mikalojaus bazilikoje Baryje.

Žygimanto Senojo antrąją žmoną dažnas prisimena kaip moterį, prieštaravusią Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilei. Tačiau istorija besidomintys žmonės ją vis dažniau vadina renesanso globėja Lietuvoje. Savo gyvenamuoju laikotarpiu Bona Sforza buvo neapsakomai galinga moteris ne tik Lenkijoje ir Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Reikia pabrėžti, kad pačioje Italijoje Bonos Lietuvos didžiosios kunigaikštienės titulas dažnai yra pamirštamas. Bona Sforza buvo galingos Sforzų dinastijos palikuonė, giminystės ryšiai jai užtikrino teises pretenduoti į ne vienos kunigaikštystės ar net karalystės sostą. Tačiau Lietuvoje apie tai dažnai neužsimenama. Bona Sforza mūsų istorijai yra aktuali kaip Žygimanto Senojo žmona ir Žygimanto Augusto motina. Jos galia ir įtaka pranoko tuometinį kilmingosios moters portretą. Šiomis dienomis Bona Sforza vis dar klausosi muzikos. Baryje, Šventojo Mikalojaus bazilikoje, kur buvo palaidota Bona Sforza, tebeskamba klasikinė muzika.

tags: #kur #gime #bona #sforca

• Ikimokyklinio ugdymo aspektai ir meninė kompetencija
• Pažyma apie šeiminę padėtį: išdavimo tvarka
• Kaip keičiasi vaikų kasdienybė skirtingose pasaulio šalyse?
• šiluma ir komfortas nuo pirmųjų dienų
• Automobilinės kėdutės montavimo instrukcija