Kūlgrinda: senovės lietuvių slaptieji takai ir archajinis muzikinis paveldas
Varnių regioniniame parke - vienintelė vieta Lietuvoje, kur keliautojai gali sužinoti ir savo kojomis išmėginti kas yra tikrų tikriausia lietuviška kūlgrinda. Kūlgrindos senovės lietuviams turėjo svarbią reikšmę - tai buvo akmenimis per pelkę grįsti takai, įrengti žemiau pelkės paviršiaus, kitaip tariant, po vandeniu. Jais lietuviai gelbėdavosi nuo užpuolikų, kurie šių takų nežinojo ir kuriuos aptikti būdavo labai sunku.
O štai kūlgrindos pavadinimas kilo nuo žodžio „kūlis“, kas žemaitiškai reiškia akmenį. Sietuvos kūlgrinda - viena iš slapto kelio, jungusio Medvėgalio, Paršpilio ir Šiuraičių pilių įgulas, atkarpų. Gali būti, jog ji įrengta dar kovų su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais laikotarpiu, XIII - XIV amžiuje.
Pojūčiai žygiuojant per pelkę
Nuotaikingas regioninio parko kultūrologas Linas Šedvilas yra vienas iš žmonių, vedžiojančių žmones šiais slaptais takais. Jei kada papulsite pas šį gidą, nusiteikite bent kelioms valandoms atsisveikinti su patogiausiais „kedukais“ ar „kroksais“. L. Šedvilo nuomone, prie istorijos galima prisiliesti tik „plikuom kuojom“.
Šiandien drąsuoliai, nesitverdami kailyje ir trokšdami nuotykių, klaidžioja po senuosius fortus ar karo laikų slėptuves, kopia į kalnus. Varnių regioninio parko kultūrologas tikina: „Visi basom kuojom tur eit. Neleidžiu eit su jokiais kroksais, jokiais batais. Po Medvėgalio, po visko, kad suprastų, kur įlipa. Atrakcij čia, daro bernavakarius visokius, jaunikius skandin čia, ein žmuonės.“
Kūlgrindų klasifikacija ir būklė
| Objektas | Savybės |
|---|---|
| Sietuvos kūlgrinda | Akmeninis grindinys, skirtas važiuoti vežimais. |
| Medgrindos | Iš storų rąstų sudėlioti keliai per pelkes. |
| Alkupio kūlgrinda | Sudėtinga konstrukcija: rąstai, smėlis ir akmenų grindinys. |
Kūlgrindas tyrinėjęs istorikas Zenonas Baubonis rašė, jog beveik 40 jų yra susiję būtent su pelkėmis. Likusios (keliolika) ėjo per upelį, ežerą ar balą. Didelė dalis jų jau yra užpelkėjusiose vietovėse po dumblo sluoksniu, durpių sluoksniu. Jų negalima pritaikyti visuomenės naudojimuisi jau vien dėl to.
Folkloro grupė „Kūlgrinda“: tradicijų tęstinumas
Kūlgrinda - lietuvių apeiginio folkloro kolektyvas, susikūręs 1990 m. Kolektyvo įkūrėjai ir vadovai - baltų senojo tikėjimo bendruomenės Romuva krivis Jonas Trinkūnas ir jo žmona Inija. Atlieka senovinę baltų muziką, išlaiko jos archajišką skambesį, tačiau ją pritaiko dabartinei auditorijai. Kūriniuose daug dėmesio skiriama senajam baltų tikėjimui, pasaulėžiūrai.
Romuva atlieka apeigas - jungtuvių, vaikų palaiminimo (krikštynų), kuriose Deivės Laimos vaidmuo yra vienas svarbiausių. Jau pats krikštynų baltiškasis pavadinimas - „palaiminimas“ reiškia, kad naujagimiui yra teikiamos Deivės Laimos malonės ir jis atiduodamas Laimos globon. Taip ir per jungtuvių apeigas jaunieji yra laiminami, gausinama jų laimė dovanomis ir visų susirinkusiųjų linkėjimais. Visas Romuvos apeigas lydi giesmės.
Mums lietuvių folkloras - neišsenkantis kūrybos ir įkvėpimo šaltinis, gyvybės versmė - neišsenkanti, teikianti vis naujo peno kūrybai. Dar galėčiau paminėti tą ypatingą būseną, kurią patiriu dainuodama ir klausydamasi „Kūlgrindos“ giedamų giesmių kompaktinės plokštelės įrašų metu. Tą būseną galėčiau apibūdinti kaip dvasinės pusiausvyros, darnos arba tiesiog laimės būseną, kai nieko negalvoji, nesvarstai, o tiesiog klausai ir susilieji su giesme.
tags: #kulgrinda #rengia #krikstynas
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
