Nėštumo metu patirta netektis: Vyro vaidmuo ir poros kelias per gedulą

Įžanga: Nepastebėtas skausmas

Vaiko netektis nėštumo metu yra viena skaudžiausių patirčių šeimai. Ji sukelia praradimo jausmą ir sielvartą. Kokio stiprumo ir trukmės poveikis bus moters psichologinei savijautai, priklauso nuo daugelio individualių veiksnių. Dažniausiai persileidžiama nėštumo pradžioje, kai moteris suvokia besivystantį vaisių kaip savojo „aš“ dalį, todėl praranda ne tik svajones, susijusias su motinyste ir būsimu kūdikiu, bet ir dalį savęs.

Kūdikio netektis (nėštumo, gimdymo metu ar po gimimo) priskiriama komplikuoto gedulo patyrimui. Sielvartas tampa komplikuotas dėl padidinto kaltės jausmo, aplinkinių ignoravimo įvykusios netekties bei dėl staigios, nelauktos ir netikėtos netekties stiprumo. Deja, dažnai negimusio kūdikio netektį patyrusios moters sielvartas neigiamas arba nuvertinamas. Porai - tiek moteriai, tiek vyrui - tenka didžiulis poreikis išgedėti savo netektį.

Pasaulyje vis dažniau atkreipiamas dėmesys į negimusių vaikelių netekties skausmą ir būtinybę palaikyti tėvelius šiuo sunkiu momentu. Spalio 15 d. pasaulyje yra minima Kūdikių netekties diena (Baby Loss Awarness Day), kuri buvo pradėta minėti JAV 1983 metais. Šią dieną prisimenami visi mažyliai, išėję per anksti - tai šeimų netektys persileidimo metu, negyvagymiai ar mirę kūdikiai, kurie išvydo šį pasaulį. Tą dieną sutartą valandą negimusių kūdikių atminimui pagerbti ant palangių uždegamos žvakutės. Tai būdas parodyti pasauliui, jog esame neabejingi kitų skausmui, kuriant tarpusavio palaikymo tinklą, siekiant nepalikti gedėti vienų negimusio kūdikio tėvų. Pasauliui pranešama, kad šie vaikučiai yra, buvo ir toliau gyvena savo artimųjų mintyse ir širdyse.

Vyro patirtis netekties akivaizdoje

Yra žinoma, kad vyrai ir moterys sielvartą išgyvena skirtingai. Būdingesnis moterų atsakas - baimė, liūdnumas, ašaros, tuštumos pojūtis, pyktis, pavydas, kaltės jausmas, savo vertės suvokimo praradimas. Vyrus dažniausiai slegia bejėgystė, nenaudingumas, pagalbos nebuvimas, pyktis, frustracija (jausmas, kad viskas žlugo), kaltės jausmas, baimė arba jausmų slopinimas. Jie mažiau rodo savo slogius jausmus dėl kūdikio praradimo arba apskritai juos neigia, tačiau tai nereiškia, kad neišgyvena netekties.

Dažniausiai iš karto po persileidimo vyras puola rūpintis savo moters sveikata ir jos emocine būsena, stengiasi palengvinti jos naštą. Matančiam, kaip moteris kenčia dėl įvykusio persileidimo, vyrui gali kilti kaltės jausmas dėl moters patiriamo skausmo. Prisiimdami perdėtą atsakomybę vyrai labiau linkę kaip nors situaciją „ištaisyti“, o ne pripažinti, kad ir patys kenčia bei sielvartauja. Tačiau ši kaltė yra nepagrįsta (aišku, jei nebuvo sukelta realaus fizinio ar psichologinio smurto prieš nėščią moterį).

Kai 90-aisias metais pradėta praktikuoti vyro dalyvavimą, labai greitai paaiškėjo, kad taip geriau abiems. Kai vyras dalyvauja nėštumo nutraukime, jis daug geriau supranta, kas įvyko ir visa tai tampa jų su žmona bendra patirtimi. Dauguma vyrų nepasirinktų būti nėštumo nutraukimo metu, jeigu moterims jų nereikėtų. Kai vyrai dalyvauja nėštumo nutraukime, jie dažniausiai įsitraukia ir emociškai. Vyrai pasakoja, kad jautė didelį artumą su žmona ir vaiku. Vyro dalyvavimas padeda ateityje išvengti situacijos, kai moteris dar giliai pasinėrusi į sielvartą, o vyras jau jaučiasi gerai. Tai padeda laikytis kartu. Jeigu vyras nebus įtrauktas į nėštumo nutraukimo procesą, jis nežinos, kaip elgtis.

Poros santykiai gedėjimo procese

Netekus kūdikio skausmą stipriausiai išgyvena abu tėvai, nes jie svajojo ir laukė kūdikio kartu. Taigi ir netekus kūdikio, nors ir reaguojame skirtingai, visgi partneris yra pagrindinė atspirtis ir parama. Dažnai tai yra vienas didžiausių išbandymų partneriams. Ši patirtis yra didelis išbandymas, tačiau jį įveikus, tai galimybė dar labiau suartėti, suprasti ir užjausti vienas kitą.

Aš siūlau skirti sielvartui tam tikrą vietą gyvenime, t.y. įtalpinti jį į laiko rėmus. Dažnai būna taip: moteris galvoja tik apie vaiką, kurio ji neteko, o vyras jau seniai pasinėrė į darbą - vyrai aplenkia moterį šiame sielvarte daugeliu žingsnių. Tikslinga paskirti specialią dieną, pavyzdžiui, paimti tą datą, kai mirė mažylis, tarkim, kiekvieno mėnesio 12 d., arba, jeigu to reikia, kiekvieną dieną. Ir tam tikrą laiką, pavyzdžiui, šeštą valandą vakaro, atsisėsti kartu prie degančios žvakės. Galbūt įjungti muziką, susikibti už rankų, apsikabinti, galima netgi nekalbėti - tiesiog kokį pusvalandį kartu pagalvoti apie mažylį, kurio jūs netekote. Tai bus prisiminimų ir artumo pusvalandis. Taip vyrai parodo pagarbą ne tik mažyliui, bet ir moters sielvartui. Dauguma vyrų gali ištverti šį pusvalandį, jeigu jie žino, kad tai tik pusvalandis. Šis skausmas, sielvartas turės ribas, jis nebus visa apimantis, skverbiantis, neužpildys kiekvieno jūsų namų kampo ir jūsų gyvenimo. Sielvartas turi turėti ribas, jį galima „suspausti“, suteikti jam kažkokią formą. Pradžioje galbūt jums reikės šio pusvalandžio kiekvieną dieną.

Svarbiausia kalba yra meilė ir dėmesio rodymas. Buvimas šalia, išklausymas ir kalbėjimasis yra svarbiausi dalykai šeimai kriziniu laikotarpiu. Tokiais momentais itin svarbu atvirai dalintis jausmais, baimėmis ir lūkesčiais, siekiant stiprinti tarpusavio ryšį ir pasitikėjimą. Tokie išgyvenimai atsiliepia ir tarpusavio santykiams: sutuoktiniai ima užtrukti darbe, tvarkydami įvairiausius reikalus, ar ilgiau nei anksčiau pabūti bažnyčioje. Taip pat ilgą laiką gali būti sumažėjęs seksualinis aktyvumas. Skausminga patirtis vienas poras atitolina, o kitas suartina.

Gedėjimo etapai ir išraiškos

Gedėjimas yra normali žmogaus reakcija į netektį. Gydytoja psichoterapeutė Elizabeth Kübler-Ross, įžymioji liūdesio ir netekties išgyvenimo etapų įvardytoja, pažymi, kad žmonių liūdesys pasireiškia ne tik skirtingai, bet ir su tam tikrais bendrais dėsningumais. Bet kai kada jis gali susikomplikuoti: pernelyg ilgai ir intensyviai trukti, prisipildyti pykčio, depresijos ar fizinių simptomų. Tėvai išgyvena tą patį liūdesį netekę tiek negimusio kūdikio, tiek naujagimio, tiek ir vyresnio vaiko.

Netekties gėla dažniausiai išliejama verkimu, raudojimu, klyksmu, rankų grąžymu, galvos lingavimu, žodžių kartojimu ir pan. Visos reakcijos yra tinkamos gedėjimo metu, todėl reikia nekliudyti tėvams išreikšti savo skausmą jiems priimtinu būdu. Deja, dažnai aplinkiniai nenori matyti ir girdėti jų verkiančių, nelaimingų, stengiasi juos prablaškyti, kalbėti apie įvairius dalykus, nesusijusius su vaiko mirtimi.

Sielvartaujant išreiškiamas kartėlis bei pyktis: trankant durimis, garsiai šaukiant arba tūžtant ant kitų žmonių, tam tikra prasme susijusių su vaiko mirtimi, pvz., medikų. Kartais pyktis gali būti nukreiptas į pačią vaiko mirtį ar Dievą, taip pat į likusius savo vaikus. Kai kada pyktis neišsakomas balsu, užsidarant tyloje; tuomet jo apraiškos išoriškai nepastebimos, bet tai gali sukelti vidinių emocinių ir fizinių pažeidimų. Pyktis pats savaime paprastai neišnyksta.

Gedintys tėvai jaučia kaltę. Tai normali gedėjimo proceso dalis. Svarbiausia, kad ji nesitęstų per ilgai ir nedidėtų - priešingu atveju reikalingas psichoterapeutas, kuris dirbtų su moterimi ir jos partneriu. Svarbu moteriai padėti suprasti, kad tai ne jos kaltė, tokie dalykai paprastai neatsitinka. Tai apie likimą, o ne apie kaltę. Kaltė susijusi su graužatimi - ar tikrai buvome geri tėvai, neišnaudotomis galimybėmis - gal pasirinkome netinkamą gydymą bei slaugą, ir su kitais vaikelį liečiančiais sprendimais. Tėvai gali save kaltinti praktiškai dėl kiekvieno su vaiko auginimu bei priežiūra susijusio dalyko.

Gedėjimo procese tėvai gali išgyventi ir gėdos jausmą. Jis susijęs su kalte. Karčiai saldus liūdesys - iš naujo išgyvenamas praradimas, kartais toks pat stiprus jausmas, kaip ir pirmąjį kartą. Jis gali atsirasti „ypatingomis“ progomis: vaikelio gimimo ar mirties dieną, per atostogas ar svarbius įvykius.

Daugelis mokslininkų mano, jog skausmas po vaikelio netekties gali tęstis iki dviejų metų. Vis dėlto yra autorių, teigiančių, kad vaiko netekties skausmo ciklas gali tęstis ir iki penkerių metų. Pagal vieną iš skausmo įveikimo ciklų klasifikaciją, šis procesas apima keturias stadijas (Добряков И.В., 2010):

1. Šokas, stuporas, protestas (trunka nuo kelių valandų iki dviejų savaičių). Pradžioje apima tuštuma, atitrūkimas nuo realybės, negalėjimas patikėti tuo, kas įvyko.
2. Ilgesys ir vienatvė (tęsiasi nuo dviejų savaičių iki trijų mėnesių). Mama daugiausia laiko praleidžia galvodama apie savo mirusį vaikelį. Ją apima kaltės jausmas, ji pradeda ieškoti priežasčių savyje.
3. Dezorientacija (paprastai prasideda tarp penkto ir devinto mėnesio po netekties ir gali tęstis iki metų ir daugiau). Tada moteris paprastai suvokia netekties realumą. Paaštrėja kaltės jausmas, kamuoja mintys apie nepilnavertiškumą.
4. Susitaikymas ir reorganizacija (prasideda ir trunka maždaug nuo aštuoniolikto iki dvidešimt ketvirto mėnesio po netekties). Moteris pradeda realiai vertinti situaciją, atkuria emocinius ir socialinius ryšius.

Jei persileidimas įvyko seniai, o moteris vis dar jaučia, kad emociškai nešioja naštą, ši patirtis tarytum nepaleidžia, apsunkina tarpasmeninius santykius arba trukdo ryžtis kitam nėštumui, reikėtų kreiptis psichologinės, psichoterapinės pagalbos. Moteris pasijustų geriau, jei prisiliestų prie savo ne iki galo išgyvento sielvarto, leistų sau galutinai išgedėti netektį.

Atsisveikinimo svarba ir ritualai

Praėjo daug metų, kol buvo suprasta, jog praktiškai visoms moterims geriau pamatyti savo negyvą mažylį. Aš daug kartų kalbėjau su moterimis, kurios apgailestavo, kad neturėjo galimybės į jį pažiūrėti. Po to šias moteris kankino baisios fantazijos, jos įsivaizdavo savo vaiką esant baisiu monstru. Todėl kūno matymas padeda moteriai suvokti, kad vaikas tikrai egzistuoja ir kad jis tikrai jos. Tai ne kažkokia baisi fantazija arba naktinis košmaras - tai jos vaikas, nors ir miręs. O tu tikrai jo mama, tėvas. Ir amžinai liksi jais. Gydytojas turi pasakyti tėvams: „Jūs galite pažiūrėti į vaiką, jeigu norite.“ Ir pabrėžti, kad galima atsisveikinti su vaiku.

Jeigu iš karto po gimdymo tėvai nėra tikri, kad nori matyti mažylį, tada jiems sakoma: „Jūs neprivalote priimti sprendimo dabar, jūs turite laiko. Mes saugosime jūsų mažylį čia, klinikoje, dar 2-3 dienas.“ Tam, kad gydytojai susiformuotų tokį požiūrį reikėjo daug laiko. Nėra būdo tai pasakyti švelniau ar palaipsniui. Galima tik pasakyti, kad būtų aišku.

Labai gerai duoti vardą šiam vaikui. Vokietijoje pagal įstatymą mažylis laikomas žmogumi, jeigu jo svoris gimstant siekia 500 gramų ir daugiau arba svoris mažesnis, tačiau gimęs jis parodė gyvybės požymius. Tokiais atvejais tėvai privalo gauti mažylio oficialius dokumentus - gimimo (mirties) liudijimą - žinoma, su vardu. Nuo 2013 m. tėvai neprivalo, bet turi teisę, jeigu nori, gauti mažylio oficialų dokumentą nepriklausomai nuo nėštumo laikotarpio, kuriame jis mirė ir jo svorio. Jie taip pat gali kreiptis ir gauti dokumentus tų vaikų, kurių neteko dar iki 2013 m. Tais pačiais 90-aisiais metais suprasta, kad dauguma tėvų labai vertina daiktinį atsiminimą apie mažylį. Todėl, išvykstant tėvams, stengiamasi įduoti jiems vaiko nuotrauką ir pado atspaudą. Kartais duodami maži rūbeliai, kad jie galėtų aprengti savo mažylius atsisveikinimo metu.

Vakarų Vokietijoje 90-ųjų metų pradžioje vaikelius jau laidojo. Tokiems mažyliams buvo skirta speciali vieta kapinėse, bet nebuvo jokios viešos laidotuvių ceremonijos. Pasiekta, kad tai taptų oficialia ceremonija, kurioje dalyvautų ir kunigas. Į šią ceremoniją gali ateiti moteris su šeima ir atsisveikinti su vaiku. Visas finansines išlaidas prisiima ligoninė: gėlės, ceremonija, kapų priežiūra. Bendradarbiaujama su įvairių konfesijų kunigais, kurie yra kviečiami į laidotuves. Jie kalbasi su tėvais, jeigu reikia, juos paguodžia.

Teisinė pagalba ir laidotuvės Lietuvoje

Tėvai turi “išgyventi“ gedulą, įprasminti netektį. Kiekviena šeima turi skirti laiko ir atsisveikinti su kūdikiu: duoti vardą, palaidoti ar įamžinti kitais būdais vaikučio atminimą. Dar daug tėvų ir jų artimųjų nežino: laidoti - nelaidoti. Tai apibrėžia nauji priimti įstatymai, nes Lietuvos visuomenė ne kartą yra pareiškusi valią ir atkreipusi dėmesį, kad Lietuvoje žmogaus vaisius (vaisiai) būtų laidojami kaip anatominė mirusiųjų kūnai.

22 nėštumo savaitės gimęs naujagimis jau yra Lietuvos pilietis, todėl jo kūnelį medicinos personalas atiduoda palaidoti tėvams. Jei vaikelis gimė gyvas ir kažkiek išgyveno, tėvai pirmiausiai užregistruoja vaikelio gimimą, o po to mirimą. Jeigu kūdikis nepajėgė išgyventi arba jau gimė negyvas - registruojamas vaikelio mirimas. Visa tai atliekama savo miesto ar rajono savivaldybėje, gimimų ir mirimų registracijoje. Po to išmokamos priklausančios valstybės pašalpos, gaunama laidojimo vieta.

Pagal 2017 m. gruodžio 7 d. LR Žmonių palaikų laidojimo įstatymo pakeitimo įstatymą (įstatymas įsigaliojo nuo 2018 m.), žmogaus vaisius (vaisiai) iki 22-os nėštumo savaitės įgavo teisę būti paimtas (-ti) iš gydymo įstaigos, kai to pageidauja tėvai (vienas iš tėvų).

Pagalba ir palaikymas

Gydytojų vaidmuo

Specialiai mokinami gydytojai ir studentai, kaip pranešti blogą žinią. Problema tame, kad jūs į echoskopiją ateinate geros nuotaikos, jūs matote ekrane mažylį, džiaugiatės, o paskui pastebite, kad gydytojo veidas yra per daug rimtas ir jis labai mažai su jumis kalba, ne taip kaip įprasta, ir jūsų širdis „šąla“. Paskui gydytojas bet kokiu atveju turi jums pasakyti apie tai. Ir jums viskas radikaliai pasikeičia per sekundę, o jūs tam nesate pasiruošusi. Tokiu atveju teisingi gydytojo veiksmai būtų šie - pasakyti jums kažką panašaus: „Man labai gaila, bet jums turiu blogų žinių.“ O tik paskui pačios žinios. Nėra būdo tai pasakyti švelniau ar palaipsniui. Galima tik pasakyti, kad būtų aišku. Gydytojas supranta, kad moteriai labai sunku tai girdėti.

Paskui gydytojas gali pasakyti: „Prašau, likite čia tiek, kiek norite, išgerkite puodelį arbatos, dabar nereikia priimti jokių sprendimų, jeigu norite, mes paskambinsime jūsų vyrui arba draugui, kad jis atvažiuotų jus pasiimti.“ Kartais moteriai dar kartą reikia ateiti į konsultaciją, kad suvoktų tai, kas įvyko, t.y., kad reikia daugiau nei vieno susitikimo, kad ji išgirstų blogą žinią. Bet kokiu atveju geras, profesionalus gydytojas turi parodyti moteriai, kad ją užjaučia. Kai gimsta retą ligą turintis naujagimis, padėkite tėvams prie jo prisiliesti. Jei šeima jus kaltina, neįsižeiskite. Duokite laiko šeimai gedėti, suteikite tam atskirą erdvę. Prieš atlikdami medicininę intervenciją, kantriai ir švelniai paaiškinkite, kas vyks.

Šeimos ir draugų parama

Kai mama netenka vaiko, kuriam, pavyzdžiui, metai arba du, visa šeima dažniausiai susiburia aplink ją, kad paguostų. Bet, kai tai „tiktai vaisius“, giminės dažnai sako: „Na tai juk ne vaikas dar buvo“ arba: „Tu jauna, pagimdysi dar daug normalių vaikų.“ Bet nuo tokių žodžių pasidaro tik blogiau. Aplinkiniai dažnai nesuvokia, kad tokia netektis prilygsta artimojo netekčiai ir yra lygiai taip pat išgyvenama. Tai yra skausmas, į kurį visuomenė nekreipia nė mažiausio dėmesio. Jeigu šis skausmas neignoruojamas, tai stipriai sumenkinamas.

Geriausia draugams pasakyti: „Aš negaliu su jumis dabar susitikti. Prašau, supraskite mane. Bet nebijokite man skambinti ir rašyti, noriu ir toliau bendrauti su jumis. Jūs galite drąsiai mane kviesti į svečius, bet aš nesu tikra, kad būsiu pasiruošusi sutikti. Jeigu jūs visgi nusprendėte aplankyti draugus, kurie turi mažus vaikus, jūs galite pasakyti: „Aš noriu jus pamatyti ir galbūt viskas bus gerai. Bet gali būti ir taip, kad po 5 minučių pajusiu, kad negaliu to pakęsti ir aš išeisiu.“ Dauguma draugų jus supras. Beje, jie irgi jaučiasi labai neužtikrintai. Jeigu jūs nepaaiškinsite jiems, kaip jaučiatės, jie nesupras, apie ką su jumis galima kalbėti, o apie ką ne.

Artimųjų parama tokiais atvejais labiausiai veiksmingas vaistas. Pasidalytas skausmas perpus mažesnis. Mūsų išklausymas. Supratimas, kad mes taip galime jaustis metų metus. Kalbėjimasis apie vaiką ir pripažinimas, kad mes esame mama ir tėtis. Netrukdymas gedėti taip, kaip noriu. Nepasakymas, kad aš turiu būti stipri. Pasakymas, kad aš dar ilgai kalbėsiu apie netektį ir kad skausmą pergyvenčiau man geriausiu būdu. Pagalba namų ruošoje ir maisto gaminime. Tiesiog norėjosi, kad kas nors ateitų ir kalbėtų apie tai. Atrodo, žmonės dažnai laukia, kol sužeisti asmenys paprašys pagalbos, tuo tarpu šiems reikia, kad kas nors ateitų ir ištartų: „Pasakyk man, kaip tu jautiesi? Man tai iš tiesų rūpi“.

Vyro, mamos, tėvo ir kitų artimųjų pripažinimas, kad tai buvo realus, gyvas kūdikis, kuris, deja, negalėjo išvysti šio pasaulio. Kad jie galėjo man leisti kalbėti apie netektį, užuot galvoję, kad nieko tokio neatsitiko. Buvimas pajėgiam kalbėti apie kūdikį, paminint jo vardą.

Kaip kalbėti su vaikais apie netektį

Geriau pasakyti tiesą, nes vaikai galvoja: „Ką aš padariau? Turbūt padariau kažką baisaus, kad mama ir tėtis tokie liūdni.“ Vaikai iki 8 metų negali suprasti, kas atsitiko, bet jie jaučia, kad kažkas atsitiko ir dažniausiai kaltina save. Arba galvoja, kad tėvai jo daugiau nemyli. Vyresni vaikai sugeba suprasti, įsivaizduoti, kas atsitiko ir įsivaizduoja kažką labai baisaus. Mes rekomenduojame sakyti tiesą, bet ne visą. Pavyzdžiui, nereikia sakyti, kad jūs turėjote apsispręsti dėl nėštumo nutraukimo. Galima pasakyti, kad mažylis buvo labai ligotas ir neturėjo šansų išgyventi.

Brolio ar sesers mirtį išgyvenantys vaikai, būdami nepatyrę liūdėtojai, šią situaciją priima kaip itin sukrečiančią. Vaikai kaip niekas kitas dar labiau linkę prisiimti kaltės jausmus: ar tik ne dėl manęs sesutė ar broliukas mirė? Ar ir aš mirsiu? Jei būčiau geriau elgęsis, gal sesutė ar broliukas nebūtų miręs? Vaikai taip pat nori jaustis įvykių šeimoje dalyviai, todėl vertėtų su jais pasišnekėti. Tačiau atsargiai! Tik tiek, kiek jie nori žinoti ir kiek pagal savo amžių gali suprasti.

Pagalbos organizacijos

• Angelo mama - organizacija, teikianti paramą ir pagalbą tėvams, praradusiems savo vaikus.
• Kūdikio netektis - organizacija specializuojasi pagalbos teikime tėvams, praradusiems kūdikius nėštumo metu arba netrukus po gimimo.
• VšĮ Krizinio nėštumo centras - siūlo pagalbą moterims ir šeimoms, susidūrusioms su sudėtingomis nėštumo situacijomis, įskaitant netektį.
• Kauno arkivyskupijos Šeimos centras - teikiamos individualios tęstinės psichosocialinės konsultacijos netekus kūdikio nėštumo metu ar po gimdymo ir palydėjimas gedėjimo procese, taip pat kviečiami dalyvauti savaitgalinėse „Rachelės vynuogyno rekolekcijose“.
• VŠĮ „Ugdymo ir konsultavimo centras“ ir „Būsimų ir esamų mamyčių ir tėvelių asociacija „Gandras“ - išleido paramos bukletus šeimoms netekusioms kūdikio, teikia psichosocialinę pagalbą.

Nors Lietuvoje dar nėra priimtina taip, kaip kitose šalyse, lankyti grupinės terapijos ar savitarpio pagalbos grupę, tačiau žmonės, kuriuos vienija ta pati problema, randa vienas kitą tiesiog nejučiomis. Pas mus panašios grupės dažniau buriasi parapijų namuose ir šeimos centruose, todėl apie jas galima pasiteirauti bažnyčioje. Jei priimtiniau individualiai kalbėtis su psichologu, psichoterapeutu, socialiniu darbuotoju ar kitokiu specialistu, šitai visada įmanoma, svarbu tik kreiptis. Tokia parama aptinkama ir ligoninėse.

Kitas nėštumas po netekties

Pirmiausia, reikia padaryti echoskopiją ir visus tyrimus, įsitikinti objektyviai, kad situacija nepasikartos. O subjektyviai naudinga koncentruotis ties nauju nėštumu, jo ypatybėmis, kurios skiriasi nuo prieš tai buvusio nėštumo. Vyksta kažkokie kiti įvykiai. Galbūt mažylis juda viduje truputį kitaip. Jeigu tai nepadeda, tuomet nėščiai moteriai reikalinga psichoterapeuto pagalba. Kartais moteris jaučia kaltę prieš vaiką, kurio ji neteko, kai pastoja vėl. Svarbu suprasti, kad, jeigu vaikas ne su tavimi, jis vis tiek tavo šeimos ir tavo asmeninės istorijos dalis ir šiuo atžvilgiu jis visada bus su tavimi. Tai ne vieno vaiko „pakaitalas“ kitu. Vietos yra abiems. Kai kurios moterys visai nebenori pastoti, nes bijo „pamiršti“ mirusį mažylį. Bet ji vaikelio niekada neužmirš. Kartais tenka sakyti kažką panašaus: „Miręs vaikas nepavydės gimusiajam ir nesijaus nuskriaustas.“

Jeigu patologija pasikartoja, iš vienos pusės, sunkiau, bet, kita vertus - moteris žino, kad tokią situaciją ji jau vieną kartą emociškai ir fiziškai išgyveno, o tai reiškia, kad išgyvens vėl. O išgyvenimas - tai viltis. Kitokio likimo viltis. Kartais aš sutinku moteris, kurių mažyliai neturėjo jokių raidos sutrikimų, bet dėl kažkokios priežasties jos netenka jų trečią arba ketvirtą nėštumo mėnesį kiekvieną kartą. Yra tokių, kurioms tai įvyko 6 kartus, nėra nei vieno gyvo vaiko. Kartais šios moterys sako: „Viskas, užteks. Daugiau niekada nebandysiu pastoti.“ Bet aš stengiuosi padrąsinti moterį, kad ji netgi tokiu atveju nepasiduotų. Taip, ji žino, kuo rizikuoja. Bet visada yra tikimybė, kad septintą kartą jai pasiseks. Nesistengiu jos įtikinti, aš tik sakau: „Tiesiog palaukite. Nesakykite žodžio „Niekada“.

tags: #vyro #netektis #nestumo #metu

• Švietimo galimybės užsienyje gyvenantiems vaikams
• Interaktyvus žaislas kūdikiams
• Maudynės kubile su vaikais
• modernizuotas Panevėžio ligoninės Priėmimo skyrius
• Kaip tinkamai pristatyti patirtį ir įgūdžius CV